Matthew McManus. Socialinė transformacija ir rinkos ekonomika

Y-news.lt

Kapitalizmas praktikoje yra artimų draugužių kapitalizmas. Į naudą orientuotos kompanijos, siekdamos patenkinti savus interesus, griebiasi visų įmanomų triukų, įskaitant ir spaudimą valdžiai reikalaujant įsikišti ir apsaugoti jų interesus. Kapitalizmas ir liberalios institucijos yra neapsakomai galingos socialinės jėgos, veikiančios kartu su asmenimis, įsitraukusiais į ekonominę ir politinę veiklą, ir taip pat tiems asmenims tarpininkaujant. Vienas iš esminių jų bruožų – nuolat vykstanti vertybių revoliucija.

Perskaičiau neseniai parašytą Samuelio Greggo straipsnį „First Thing and the Market Economy“ ir nepasakyčiau, kad labai juo susižavėjau. Greggas rašo reaguodamas į R. R. Reno, neseniai paskelbusį straipsnį, kuriame kritiškai vertina jau mirusio Michaelo Novako kapitalizmo ir liberalių institucijų gynybą. Greggo tikslas – ginti rinkas (ir Novaką) nuo Reno „išties ydingo“ požiūrio ir pateisinti kapitalizmą konservatyviems krikščionims.

Greggo pastangos ginti rinkas kai kuriais atvejais įtikina, bet yra ir keletas tendencingų aspektų. Sutinku su Greggo požiūriu, kad šiandien visi toli gražu nesame patenkinti laisvosiomis rinkomis, kad vyriausybė per daug bičiuliška verslo interesų atžvilgiu. Išties norėčiau, kad jis būtų dar ryškiau akcentavęs šį klausimą. Taip pat prijaučiu – nors ir dėl kitokių priežasčių – jo išsakytai kritikai dėl reliatyvistinių filosofijų. Bet, nepaisant visko, manau, kad jo analizė turi rimtų trūkumų. Akcentuosiu du.

Pirmas trūkumas – Greggo nenoras pamatyti, kad per daug reguliuojama ir valdoma sistema, kurios jis taip nekenčia, nėra kapitalizmo priešprieša. Būtent toks ir yra praktiškai pritaikytas kapitalizmas. Antras trūkumas – neįtikinanti Greggo pastanga kaltę dėl visuomenės transformacijos suversti filosofams, teologams ir intelektualams, o ne rinkoms. Manyčiau, taip gerokai pervertinama intelektualų galia visuomenės nuostatų atžvilgiu ir nepaisoma gerokai didesnės kapitalo galios.

Greggo argumentas

Greggas nesutinka su Reno teiginiu, kad Vakaruose vyrauja laisvosios rinkos, kreipdamas dėmesį į aukštus tarifus ir trukdantį vyriausybės reguliavimą. Nors Greggas sutinka, kad daugelio tokių protekcionistinių priemonių imamasi dėl ekonomikoje galingųjų įtakos vyriausybei, keista, kad toliau jo pateiktoje analizėje šis aspektas ignoruojamas. Nuolat remdamasis Adamo Smitho autoritetu Greggas tvirtina, kad „vyriausybė ir piliečiai turi rinktis“ laisvąją rinką be merkantiliško kronizmo. Išeitų, jog daroma prielaida, kad dėl kažkokių moralinių ydų dauguma piliečių ir valdžios pareigūnų mieliau apsisprendžia to nedaryti.

Paskui Greggas aptaria „liberalias institucijas“ ir kitus pilietinės amerikiečių visuomenės bruožus, palaikančius laisvąsias rinkas. Jis kritikuoja Reno kaltinimą, kad šios institucijos ir jų remiamos rinkos žlugdo moralę.

Didžioji dalis Greggo kritikos kyla iš Michaelo Novako – garsaus katalikų teologo, kurio „Demokratinio kapitalizmo dvasia“ (Spirit of Democratic Capitalism) išgyveno renesansą dėl (sąlyginės) paramos kapitalizmui ir liberalioms institucijoms – gynybos. Reno kritikavo Novaką dėl to, kad šis remia liberalaus kapitalizmo dinamiškumą tvirtindamas, jog šis dinamizmas laipsniškai destabilizavo Vakarų visuomeninį gyvenimą. Tačiau Greggas mano, kad Novakui šis argumentas buvo puikiai žinomas, bet jis vis tiek laikėsi nuomonės, jog dėl destabilizacijos negalima kaltinti liberalių institucijų ir kapitalizmo. Novakas manė, kad dėl socialinės destabilizacijos kalta amerikiečių „gyvenimo filosofija“.

Greggas žengia toliau už Novaką surasdamas netikras tiesas skleidžiančius piktadarius. Taigi už visuomenės bėdas atsakingi piktadariai – „filosofai, teologai ir intelektualai, o ne pirkliai“. Pasodrindamas grėsmės šmėklą Greggas prisimena garsiąją Keyneso pastabą – praktiškiausi žmonės galiausiai tampa „kokio nors mirusio ekonomisto vergai“. Šie jaunimo tvirkintojai, matyt, yra asmenys, kurie mūsų visuomenėje skleidžia reliatyvizmą ir nihilizmą. Šitai turint omenyje, nieko keista, kad Greggas tas bėdas siūlo spręsti savaip – palikti ekonominę sanklodą daugmaž nepakeistą, tik pakeisti mūsų intelektines ir dvasines nuostatas.

Adamas Smithas ir kapitalizmo trūkumai

Greggo argumentas pasisakant už dar didesnį ekonomikos liberalizavimą mane pribloškė kaip neįtikėtinai idealistinis. Nepaisant odžių Adamui Smitui, Greggas iš tikrųjų ignoruoja svarbius Smitho raštų bruožus. „Moralinių sentimentų teorijoje“ Smithas labai kritiškai žvelgia į žmonių polinkį godumui, pavydui ir didelei pagarbai turtui. Jis nuolat pabrėžia, kad nežabotas siekis įsigyti daugiau materialių daiktų ar prekių didžiai kenkia mūsų gebėjimui branginti vertybes. Jo žodžiais tariant, „toks polinkis žavėtis ir kone garbinti turtingus ir galingus ir niekinti ar nepaisyti skurstančių ar nepasiturinčių žmonių yra didžioji ir kone universali mūsų moralinių sentimentų korupcijos priežastis, nors tiek turtingų, tiek vargšų reikia, kad atsiskirtų ir išliktų klasės ir visuomenės tvarka.“

Tokios abejonės turtu ir tais, kas jį kaupia, netyla ir „Tautų gerovėje“. Greggas skaito Adamą Smithą keistai vienpusiškai. Matome Smithą, kritikavusį merkantilizmą ir besišaipiusį iš to meto valdžių dėl to, kad tą merkantilizmą palaiko. Tačiau nieko nesužinome apie Smitho kritiką veikiančių monopolijų atžvilgiu, apie jo teiginius, kad dažnai patys verslai verčia vyriausybę imtis verteiviškos ir protekcionistinės politikos. Ir išties labai menkai tematome Smithą, kuris įrodinėjo, kad darbo padalijimas sumenkino žmones paversdamas juos mašinos sraigteliais, kuris jautė, kad vyriausybė turi suvaidinti svarbų vaidmenį gerindama į rinkas nepatekusiųjų padėtį ir jiems suteikdama  geresnį išsilavinimą, kuris skatintų aukštesnius gyvenimo standartus.

Nenorim pasakyti, kad Smithas buvo koks nors slaptas keynesistas, bet jo kapitalizmo ir jo santykio su laisvosiomis rinkomis supratimas buvo sudėtingas ir visada kritiškas. Šitai ir yra svarbiausia. Sakytum, Greggas mano, kad nevaldomas kapitalizmas nesąlygos tokio kronizmo ir protekcionizmo, kokį stebime šiandien. Jis kaltina vyriausybę ir piliečius už tai, kad jie „pasirenka“ tikrąjį kapitalizmą ir laisvąsias rinkas iškreipiančias politikas. Bet Smithas niekada su tuo nesutiktų; nesutinkame ir mes.

Iš tikrųjų Greggui nepavyksta įžvelgti, kad nėra nei „tikro kapitalizmo“, nei „tikrų laisvųjų rinkų“, kurių piliečiams ir vyriausybei nepavyko realizuoti. Galima pateikti tokį keistą palyginimą su marksistais, tvirtinančiais, kad Sovietų Sąjungoje  taip ir negalėjo išsiskleisti „tikrasis komunizmas“. Niekada nebuvo pripažinta, kad sovietinis komunizmas ir buvo tikrasis komunizmas – praktiškai realizuotas komunizmas. Taigi protekcionistinė visuomenė, kurioje mes gyvename, ir yra tikrasis kapitalizmas, realizuotas praktiškai. Ir Smithui buvo aišku, jog į pelną orientuotos kompanijos griebiasi bet kokio įmanomo triuko (įskaitant ir spaudimą valdžiai kištis ir tas kompanijas globoti), kad tik patenkintų savo interesus. Štai kodėl būtina saugoti nuo monopolizavimo gerą valdžią, štai kodėl reikia diegti tvirtas moralines veryybes. Smithui rinkų kokybę galima pažinti pagal jų šiuos jų „draugus“.

Intelektualų išdavystė?

Dabar metas aptarti antrą klausimą. Greggas tvirtina, kad liberalios institucijos ir kapitalizmas neturėtų būti kaltinami dėl atsiradusių reliatyvistinių filosofijų, socialinės destabilizacijos ir nihilizmo. Kalti filosofai, teologai ir intelektualai, skleidžiantys tą netikusią „gyvenimo filosofiją“.

Man šitai atrodo didžiai neįtikima (sakau tai kaip buvęs dėstytojo asistentas, kuriam dažnai būdavo labai sunku priversti studentus perskaityti po dešimt puslapių per savaitę, ką jau kalbėti apie pastangas jiems įdiegti kokią nors konkrečią gyvenimo filosofiją). Greggas, akivaizdu, ne vienintelis, filosofiją akcentuojantis kaip esminį socialinį lemiamą veiksnį; daugelis kitų filosofų, teologų ir intelektualų yra parašę istorijų, kurių centre – jų pačių veikla. Čia galima prisiminti plačiai paplitusį hegelišką teiginį, kad istorija yra varoma idėjų konflikto, arba modernų Heideggerio teiginį, kad Antrąjį pasaulinį karą galiausiai sukėlė metafizinės jėgos. Greggas taiko į tą pačią vagą. Išties, daugeliu atvejų jis, rodos, sutinka su Keynesʼo požiūriu, kad daugelis iš mūsų mąsto „nebeegzistuojančių“ intelektualų skleistomis mintimis.

Konservatoriai tikrai gali justi didelę pagundą apmėtyti tokias figūras akmenimis. Tada labai paprasta išspręsti socialines reliatyvizmo, visuomenės destabilizavimo ir nihilizmo bėdas – tereikia netikusią „gyvenimo filosofiją“ propaguojančius intelektualus pakeisti kitų žmonių grupe. Tačiau taip pasielgti būtų per lengva ir, beje, vienpusiška. Dauguma filosofų, teologų ir filosofų yra tokie patys, kaip ir visi kiti. Pirmiausia juos formuoja konkrečiu metu besireiškiančios socialinės jėgos, į savo darbą jie žvelgia su darbininkišku įsipareigojimu, o ne genami begalinės aistros ir nuolat gelmiškai mąstydami. Kitaip tariant, dažniausiai jie yra juos įdarbinančios ekonominės sistemos produktai.

Kaip buvo žinoma Maxui Weberiui ir Josephui Schumpeterui, kapitalizmas nėra kokia nors socialiai neutrali ekonominė jėga, glūdinti už visuomenės ribų ir padedanti teikti visokias gėrybes, būtinas jo išsaugojimui. Ir liberalios institucijos nėra visai neutralios skirtingų pasaulėžiūrų atžvilgiu, įskaitant ir religines pasaulėžiūras. Kapitalizmas ir liberalios institucijos yra nepaprastai galingos socialinės jėgos, veikiančios tiek kartu su žmonėmis, įsitraukusiais į ekonominę ir politinę veiklą, tiek jiems tarpininkaujant. Vienas iš esminių tų jėgų bruožų – nuolatinė vertybių revoliucija, poreikis kurti naujus produktus ir ekonominius interesus, skatinančius žmones leisti pinigus ir vartoti.

Štai kodėl kapitalizmas ir liberalizmas visada verčia šalin tradicinius gyvenimo būdus. Tradiciniai gyvenimo būdai statiškesni ir, paprasčiausiai, nepasiduoda nuolatiniam materialėjimui. Kaip pabrėžė Weberis, kalvis supranta savo gyvenimo užduotį ir neketina nuo jos nukrypti. Kapitalistas visada privalo ieškoti naujų kelių turtui didinti, o jeigu tokių kelių nėra, juos sukurti. To pasekmė ir technologijos, kuriomis naudojamės savo „individualumui“ išreikšti (dažnai labiau primenančiam atomistinį savanaudiškumą nei ką nors autentiška).

Galiausiai, nors manau, kad Greggas pateikė daug vertingų minčių, jo analizėje klaidingai traktuojami šie du svarbūs klausimai. Taigi turėtume atmesti jo kapitalizmo vertinimą, nes jo regimas kapitalizmas pernelyg optimistiškas ir labdaringas. Praktiškai įgyvendinamas kapitalizmas skiriasi nuo jo piešiamo rožinio teorinio paveikslo; neretai  kapitalizmas kenkia socialiniam stabilumui ir vertybėms, kurias Greggas taip brangina. Štai kodėl konservatyviems krikščionims išties derėtų atsargiau vertinti kapitalizmą ir atidžiau pažvelgti į dažnai neraminančias jo ydas.