Kun. Robertas Urbonavičius. Trūkumo džiaugsmas

Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla,  Viešpatie, viliuosi tavim, kad man neteks rausti,  kad priešas dingsties neturės dėl manęs džia...

Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla, 
Viešpatie, viliuosi tavim, kad man neteks rausti,
 kad priešas dingsties neturės dėl manęs džiaugtis. 
Juk niekas šlovės nepraranda, kas tavim vilias.
(introitas)

Tikriausiai labiausiai prarastas liturginis laikas šiandienos pasaulyje yra adventas. Keturios savaitės iki Kalėdų pasižymi nebe neskubriu ruošimusi pasitikti Išganytojo Įsikūnijimo šventės, o beatodairišku lėkimu per parduotuves, kurios Kalėdas pradeda švęsti tuoj po Vėlinių. Net ir norėdamas išgyventi adventą turėtum mėnesiui užsidaryti kontempliatyviame vienuolyne, nes miesto šurmulys išmuša iš vėžių. Į pagalbą mums ateina advento liturgija, kuri padeda išgyventi vidinį laukimą bei ilgesį.

Šio pirmo, naujo liturginio laiko sekmadienio skaitiniai kviečia prisiminti, kad išgyvename trūkumą. Visiems kažko trūksta: dažniausiai pinigų, laiko, dėmesio, meilės, ramybės... Tačiau esame raginami išgyventi tikrąjį TRŪKUMĄ – mums trūksta Viešpaties, trūksta Jo mūsų gyvenimuose bei darbuose, nes labai dažnai Jo ten neįsileidžiame dėl savo nuodėmingo egoizmo: „Visi mes lyg nevalos tapome, visas mūsų teisumas – lyg suterštas skurlis. Visi mes nuvytę lyg lapai, ir mūsų kaltė tartum vėjas mus neša. Nėra kas šauktųsi tavojo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų, atidavei mus į mūsų kaltybės valdžią“ (I skaitinys).

Ir Viešpats Jėzus Evangelijoje ragina budėti, t.y. laukti ir trokšti Viešpaties, kuris tik vienas gali pasotinti mūsų širdis bei suteikti mūsų dienoms prasmę. Juk tarp dviejų Viešpaties adventų (atėjimų) yra ir trečiasis – neregimasis, kuomet Jis kasdien stoja prie mūsų širdžių durų ir beldžia, kad įsileistume. Tačiau kaip dažnai mūsų pačių nėra namuose...

Tad kaip adventą išgyventi tarp komercinio kalėdinio šurmulio ir naujosios tuštybių mugės?  Vienas iš geriausių būdų – tai skirti laiko Advento laikotarpio liturgijos skaitiniams, kurie padeda išgyventi biblinį laukimo aspektą. Idealu būtų kasdien dalyvauti šv. Mišiose, bet jei tai neįmanoma, yra lietuviškai prieinamos kasdienių skaitinių meditacijos. Kas turi galimybę melstis Valandų liturgiją, tikrai atras atgaivą advento himnuose ar Bažnyčios Tėvų mintyse Aušrinės skaitiniuose. Galiausiai puikiausia apsimarinimo forma per šį adventą gali tapti nesilankymas „Facebooke“, laiko kompiuteriui apribojimas, nepasidavimas gudriai suregztų komercinių nuolaidų bei pasiūlymų pagundai, laiko skyrimas savo artimiesiems, tikras gerumo darbas, atliktas paties, o ne paaukojant kelis eurus per labdaros renginį. 

Adventas – tai metas, kada galime nebijoti savo tuštumos, nemokėjimo mylėti ir tikėti, tai metas, kada vėl galime šaukti kartu su pranašais: Ateik, ateik, Emanueli, atrišk belaisvį Izraelį, kuris dejuoja tremtyje, neturėdamas Dievo Sūnaus (Veni veni Emmanuel).

Duok, visagali Dieve, savo tikintiesiems ryžto teisiais darbais pasitikti ateinantį Kristų ir, jo rankos vedamiems, pasiekti dangaus karalystę.
(kolekta)



Susiję

Robertas Urbonavičius 3497845126120708881

Rašyti komentarą

  1. Et, kunigėli, kvieti į šv. Mišias... Tai, kad jos sutrumpintos ir netikros, iškreiptos. Ką jos gali įkvėpti, kad ir pats išsikvėpęs ten stovi. Linkiu pailsėti nuo tuščio buvimo :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Adventas ir visi kiti krikščioniški spektakliai miršta kaip ir pats jūsų tikėjimas. Jūsu mažytė religija tesugebėjo patempti du tukstantmečius ir užsilenkė, nes jūs neturit jokio saryšio su nacija, jūsū tikėjimas yra dykumų klajoklių paistalai nieko bendro neturintis su europiečiais.. Niekam nebeidomų tas jūsų žydų mirties kultas, visi klerkai galit susikraut čemudanus ir varyt i Vatikana plauti apšiktų juodaruriu koju. Debiliukai jus

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item