Kun. Robertas Urbonavičius. Amen

Iš aukštybių rasokite, dangūs,

 išlykite, debesys, Teisųjį! 

Tegul atsiveria žemė 

ir Gelbėtoją mums išdaigina.

(introitas)

Paskutinysis Advento sekmadienis yra tarsi šv. Kalėdų įžanga. Nebegirdime perspėjimų apie budėjimą, atgailą, atsivertimą – šio sekmadienio liturginiai skaitiniai ir tekstai mums kalba apie būsimą Kristaus užgimimą. Evangelijoje girdime pasakojimą apie apreiškimą Mergelei Marijai – gerai žinomą ir daug kartų girdėtą pasakojimą, kurį iš apsipratimo, „praleidžiame pro ausis“, giliau nesusimąstydami. O jei ir stabtelime, tai dažniausiai gilinamės į Mergelės Marijos kilnumą, Jos išskirtinumą, Jos elgesį apreiškimo metu. Visa tai yra naudinga, teisinga bei būtina. Tačiau vien to neužtenka. Nepalikime savęs saugioje pusėje, sakydami, jog manęs tai neliečia – aš nusidėjėlis, žmogus kaip visi, kur čia man tokie pasirinkimai kaip Mergelės Marijos! Taip, tiesa, Marijos asmuo ir vaidmuo yra išskirtinis ir nepakartojamas. Tačiau ir aš esu kviečiamas atlikti savo vaidmenį Išganymo darbe. 

Lotyniškas viduramžių himnas „Ave Maris stella“ („Sveika, Jūrų Žvaigžde“), Mariją vadina ta, kuri pakeitė Ievos vardą – Marija tapo Naująja Ieva. Viena nepasitikėjo Dievo Žodžiu, kita patikėjo ir pakluso, ir taip žmonijai nušvito išganymas. Nuo Rojaus sodo mes esame varginami minties, jog Dievas mūsų nemyli ir mumis nesirūpina. Kažkas nuolat mums kužda, jog šiame pasaulyje esame vieni ir palikti. Mus įtikinėja, jog šis gyvenimas – tai kova už išlikimą, ir visi aplink mus yra priešai. Dievas ateina mūsų ieškoti, o mes slepiamės nuo Jo Veido.

Tačiau visas Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija liudija priešingai: Dievas mus myli ir rūpinasi mumis kaip Tėvas savo vaikais. „Jam nėra negalimų dalykų“ – Jis kviečia mus tapti Jo bendradarbiais, plečiant Jo Tiesos ir Meilės Karalystę. Mes esame kviečiami patikėti ir pasitikėti. Mes esame kviečiami kaip ir Mergelė Marija ištarti: „Tebūnie“. Hebrajiškai šis žodis skamba „amen“ – tai yra Tiesa, tam aš pritariu, noriu, kad taip ir būtų. Tarkime ir mes savąjį „amen“ kartu su Marija. Ištarusi savąjį „amen“, ji ištarė jį visiems laikams. Ji sakė „amen“ ir tada, kai teko gimdyti ne namuose, o gyvulių oloje; Ji tarė „amen“, kuomet su skausmu ieškojo vaikelio Jėzaus Jeruzalėje; galiausiai Ji neatšaukė savojo „amen“, kuomet stovėjo prie mirštančio savo Sūnaus, taip tapdama mūsų visų Motina ir Mokytoja. Prašykime, kad Geroji Motina ir Padėjėja paremtų mūsų pastangas savo galingu užtarimu.

Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, 

kaip tu pasakei.

(Evangelijos antifona)