Vytautas Radžvilas. Vakarų aplinkkeliu – į Rusijos glėbį

propatria.lt nuotrauka 

Atrodo, kad ir didžiojoje žiniasklaidoje pradeda ryškėti gerų permainų – visapusiškesnio ir toliaregiškesnio žvilgsnio į Lietuvos padėtį ir valstybei kylančius vis didesnius iššūkius – viltingi ženklai. Delfi portale paskelbtas M. Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnis „Kuo panašūs Vanagaitė ir Paluckas“ įdomus ir vertingas tuo, kad jame dalykiškai ir principingai apžvelgiamas kai kurių žinomų lietuviškosios kairės atstovų itin kritiškas požiūris į audringą visuomenės reakciją, kurios priežastimi tapo partizanų vado A. Ramanausko-Vanago šmeižto byla. Apžvalga nepalieka nė menkiausių abejonių, kad išpuolis prieš šią iškilią figūrą nėra joks atsitiktinis nesusipratimas. Tai yra gelminių ir iki šiol mėgintų nutylėti Lietuvos ideologinės ir politinės raidos tendencijų dėsninga ir neišvengiama atomazga. Trumpai sakant, šis epizodas – tik ledkalnio viršūnė. Todėl belieka maloniai nustebti ir pasidžiaugti, kad galbūt paskutinę akimirką, tai yra dar nepavėluotai, ima busti sveikas savisaugos jausmas ir pagaliau pradedama atsikvošėti. 

Straipsnyje pagrįstai ir objektyviai konstatuojama, kad besipiktinanti visuomenės dalis aiškiai suprato ar bent jau intuityviai pajuto tai, kas iki šiol buvo vieša, tačiau vis garsiai neįvardijama paslaptis: neregėtai įžūlus mėginimas diskredituoti vieną iškiliausių Pasipriešinimo vadų tapo įmanomas tik todėl, kad daugybę metų jam buvo nuosekliai purenama moralinė ir intelektualinė dirva. Po šio skandalo toliau lyg niekur nieko apsimetinėti, jog įvyko tik menkutis nesusipratimas, jau  nebeįmanoma. Norom nenorom teks pažvelgti į tikrovę atviromis akimis ir pripažinti ne tik nemalonią, bet ir bauginančią tiesą. Šių dienų Lietuvos valstybė, kaip ir prieškario Respublika, turi savo paleckius, sniečkus, venclovas, salomėjas, giras ir cvirkas – tai akivaizdžiai rodo lyg iš po žemių išdygusi kohorta „leftistais“ vadinamų asmenų, šokusių įnirtingai ginti tikrai ne Lietuvoje suplanuotos provokacijos prieš partizanų vadą vykdytojos. Todėl straipsnis nėra paprastas šių asmenų pozicijos aptarimas ir vertinimas. Jo potekstėje slypi kur kas gilesnis ir fundamentalesnis – minėtųjų „leftistų“ santykio su Lietuvos valstybe klausimas.

Šmeižikiškai užpuolus A. Ramanauską-Vanagą buvo peržengta „raudona linija“, ir tai pripažįsta daug rezistencijai anksčiau buvusių abejingų ir ja nesidomėjusių žmonių. Dabar svarbu išmokti šios provokacijos duotą pamoką ir pasidaryti reikiamas išvadas ateičiai. O kad tai įvyktų, reikalinga sukaupti moralinę drąsą ir sutelkti politinę valią atvirai pripažinti, jog tarp praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio ir šių dienų esama didžiulio panašumo. Tai reikštų be užuolankų pasakyti: kaip tada ne visi dirbo, taip ir dabar ne visi dirba Lietuvai. Toliau liūliuoti save rožinėmis ,,visuotinės meilės Lietuvai“ iliuzijomis arba sąžiningai konstatuoti nemalonią tiesą –  tokia yra egzistencinė Lietuvos valstybės dilema. Tai nacionalinio saugumo, o dar tiksliau –   valstybės išlikimo klausimas.

Tarpukario Respublikos patirtis liudija, kaip sunku spręsti tokius klausimus. Būsimieji Stalino saulės nešėjai formaliai buvo lojalūs valstybės piliečiai. Jie „nedarė nieko blogo“, tik kai kuriais klausimais vengė matyti „tik juoda ir balta“ ir turėjo bei skleidė „kitokią nuomonę“. Tik tiek. Bet kaip tik todėl mirties lageriais nusėtoje totalitarinėje imperijoje jie pirmiausia visur pastebėdavo „neregėtą pažangą“ ir „didžiulius industrializacijos ir kultūros laimėjimus“, apie kuriuos pasakoti Lietuvos visuomenei juos paskatindavo reguliariai SSRS ambasadoje paslaugiai patiekiami kibirai geros rusiškos degtinėlės ir dubenimis su ikrų kalnais dosniai nukrauti vaišių stalai. Arba „pažintinės“ viešnagės ir kelionės po „viso pasaulio darbo žmonių tėvynę“, iš kurios į Lietuvą buvo parvežamos tokios „lauktuvės“ kaip J. Paleckio ten patirtų įspūdžių aprašymas „SSRS mūsų akimis“ – propagandiniu požiūriu gana pavykusi ir todėl paveiki Sovietų Sąjungą balinusi ir reklamavusi knyga. Atsidėkodami už svetingumą kairieji SSRS mylėtojai uoliai daugelį metų į savo bendrapiliečių protus ir širdis varvino komunistinio propagandinio melo nuodus. Dangstydamiesi ,,kultūriniais mainais“ ir kitais būdais sekė pasakas ir nemenką visuomenės dalį galop įtikino, kad, nors SSRS dar nesąs bolševikų žadėtasis rojus, vis dėlto ten sėkmingai kuriamas „naujas gyvenimas“, kurio turėtų pavydėti „fašistinio režimo“ prispausti ir engiami nelaimingos Lietuvos žmonės. Kuo tai baigėsi – puikiai žinoma. Buvo sėkmingai prislopintas šitokiu melu migdomos ir komunistinių idėjų propagandos apakintos visuomenės savisaugos jausmas. Šitaip buvo iš anksto susilpninta valia priešintis išmušus atviros agresijos valandai. Atsitokėta tik tada, kai jau buvo vėlu.

Prieš tris dešimtmečius net lakiausioje vaizduotėje nebuvo įmanoma nuspėti, kad atkurtosios Lietuvos valstybės pagrindai bus ardomi pasitelkus tas pačias, tik šiek tiek atnaujintas ir sumodernintas, jos pirmtakę padėjusias  sužlugdyti idėjas. Maža to, tai daroma su tokiu pat įkarščiu ir net sėkmingiau. Mat sąlygos tęsti tarpukario valstybės griovimo tradiciją kai kuriais atžvilgiais yra dar palankesnės. Kad ir kaip dėl gerų santykių su Sovietų Sąjunga buvo stengiamasi riboti nepalankią informaciją apie būsimojo užpuoliko gyvenimo tikrovę, vis dėlto į Lietuvą prasismelkdavos ir objektyvių žinių apie „laimėjusio proletariato“ valstybėje siautusį terorą, masines žudynes ir joje vyravusį beviltišką „išsilaisvinusių darbo žmonių“ skurdą. Tuometinėje Lietuvoje taip pat mėginta  tramdyti atvirai antivalstybinį gaivalą – aršiausi komunistiniai agitatoriai pakliūdavo į kalėjimus, o cenzūra  šiek tiek varžė ir slopino „pažangių idėjų“ skraiste dangstomą ardomosios  komunistinės agitacijos ir propagandos sklaidą. Šiandien „nemirtingos“ K. Marxo, V. Lenino idėjos, taip pat pažiūros, kurioms entuziastingai pritartų A. Sniečkus ir M. Burokevičius, iš okupacijos išsilaisvinusioje Lietuvoje skleidžiamos laisvai ir net nesusimąstant, kuo tai gali dar kartą baigtis valstybei. Įvilktos į demokratijos ir žmogaus teisių retorikos šydą, šios idėjos ne tik užvaldė akademinę ir žiniasklaidos erdvę ir čia vyrauja, bet tapo „europeizacijos“ firminiu ženklu. Visi mėginimai atidžiau įsigilinti į jų turinį ir įvertinti galimą poveikį visuomenei iki šiol buvo ir tebėra ne tik smerkiami kaip kėsinimasis į žodžio laisvę, bet ir laikomi „antivakarietiškų“ ir „antieuropinių“ nuostatų apraiškomis.  Propagandinių postringavimų apie ėjimą ir integraciją į „Vakarus“ ar „Europą“ srautas veikia taip hipnotizuojamai ir tiek prislopina paskutinius sveikos nuovokos likučius, kad darosi vis sunkiau suvokti, jog nepabaigiamose šnekose apie „vakarietiškas ir europines“ vertybes valkiojami žodžiai „Vakarai“ ir „Europa“ seniai yra tapę tik tuščiomis ideologinėmis abstrakcijomis ir pigiomis klišėmis. Juk „Vakarai" ir „Europa“ – tai Sokratas, Platonas ir Aristotelis, Kristus, šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis, R. Descartesas ir I. Kantas. Bet „Vakarai“ ir „Europa“ –  taip pat ir Marxas, Leninas, Hitleris ir daugybė kitų XIX ir XX a. pabaisų. Taigi klausimas, kas turima omenyje kalbant apie vakarietiškas ir europines vertybes, kaip ir klausimas, į kokią ES veda gilinamos integracijos kelias, yra visiškai pagrįstas ir teisėtas. Tačiau šį seniai pribrendusį ir gyvybiškai svarbų klausimą vis dar vengiama rimčiau kelti ir svarstyti. Išdrįsus ir pamėginus tai daryti laukia standartinis ir nuvalkiotas kaltinimas atvira ar slapta neapykanta „Vakarams“ ir „Europai“ ir užgriūva įtarinėjimų dėl nostalgijos sovietiniam komunistiniam totalitarizmui arba simpatijos dabartiniam rusiškajam autoritarizmui lavina. Sunku įsivaizduoti ir juo labiau patikėti, kad iš tiesų nebesuprantama arba visiškai pamiršta, jog Leninas savo pasaulėžiūra ir politiniais įsitikinimais buvo pats tikriausias vakarietis ir europietis – nuosekliausias ir ryžtingiausias, koks tik begali būti, grynai vakarietiškos ir europietiškos marksistinio komunizmo doktrinos sekėjas. Maža to, šis fanatiškas doktrinierius sugebėjo trumpam laikui paversti Rusiją vakarietiškiausia ir europietiškiausia šalimi pasaulyje, nes išdrįso praktiškai įgyvendinti komunistinę teoriją taip nuosekliai ir radikaliai, kaip nesiryžo daryti patys Vakarų europiečiai. 

Šį nepatogų faktą linkstama pamiršti ir stengiamasi nutylėti neatsitiktinai. Neištrynus iš atminties gelminių sąsajų ir tiesioginio perimamumo bei tęstinumo ryšio tarp „vakarietiškojo“ marksistinio ir „rytietiškojo“ lenininio komunizmo iš karto žlunga dviejų – „civilizuoto ir humaniško“ ir „barbariško ir žmogėdriško“ – komunizmų mitas. O išsivadavus iš jo kerų iš karto paaiškėja, kad karšta „antisovietinė“ ir „antirusiška“ lietuviškųjų „leftistų“ vartojama retorika yra pasitelkiama siekiant labai konkretaus tikslo. Jos paskirtis – užmaskuoti ir šitaip sutrukdyti sovietinio komunizmo jungo atsikračiusiai visuomenei neklystamai atpažinti praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio „kovotojų prieš lietuviškąjį fašizmą“ bei jų „reikalo“ tęsėjų sovietmečiu ir šių dienų „leftistų“ idėjinę giminystę bei siekių ir tikslų panašumus. Trumpai apibūdinant „leftizmą“ griežtesniais politinės filosofijos terminais galima pasakyti, kad tai yra savita marksizmo ir liberalizmo idėjų samplaika. Priklausomai nuo to, kaip dėliojami akcentai, „leftizmas“ yra liberalizmo idėjomis atskiestas ir savaip sušvelnintas marksistinis komunizmas arba pastarojo idėjomis prisodrintas ir savaip sugriežtintas liberalizmas. Politine „leftizmo“ išraiška ir jo įsivyravimą Vakaruose pranašaujančiu ženklu tapo čia dešimtmečiais veikusių dogmatiškų, sovietinio ir net stalininio tipo komunistų partijų, pirmiausia ištikimų ir paklusnių Maskvai,  staigus ir daug kam netikėtas kone visuotinis virsmas „demokratiškomis“ ir „liberaliomis“ eurokomunistinėmis partijomis. Iš tokių partijų gretų iškilo visa plejada aukšto rangos dabartinių ES vadovų, kurių milžiniška įtaka lemiamai paveikė pasirinktą integracijos būdą ir kryptį. Norint įsivaizduoti šios įtakos mastą pakanka prisiminti, kad ilgametis Europos komisijos pirmininkas J. M. Barroso savo politinę karjerą pradėjo kaip Portugalijos pogrindinės komunistų partijos – ir net ne sovietinio tipo, o kur kas  radikalesnės maoistinės – veikėjas, o dabartinė Sąjungos užsienio reikalų įgaliotinė F. Mogherini buvo Italijos komunistinės jaunimo lygos arba, pasakant paprasčiau – komjaunimo lyderė.

Ignoruoti ir slėpti šias realijass būtų pragaištinga. Toliau „eiti į Vakarus ir Europą" net nemėginant perprasti civilizacinės ir geopolitinės integracijos į Vakarų struktūras idėjinių – filosofinių ir  ideologinių –  prielaidų bei konteksto tolygu aklai ir savanoriškai atsiduoti likimo, arba gryno atsitiktinumo, malonei. Tai reikštų leistis it neregiams būti vedamiems nepažįstamu  keliu neturint nė menkiausios nuovokos, kurlink judama ir kuo toji kelionė galėtų baigtis. Toks ėjimas įtartinai primintų sovietmečio „artėjimą į šviesų komunizmo rytojų" – galutinę žmonijos istorijos stotelę, kai net iškiliausi komunizmo „teoretikai“ neturėjo žalio supratimo, kada bus pasiekta ir kaip iš tiesų atrodys komunistinė laisvės karalystė.

Tačiau Lietuvos integracija kol kas vyksta būtent taip – į jos sūkurį nerta stačia galva ir plaukiama nemąstant. Toli gražu neatsitiktinai akademiniuose tyrinėjimuose ir viešųjų diskusijų erdvėje vengiama kelti ir svarstyti idėjinių euroatlantinės integracijos pagrindų klausimus. Juos stengiamasi susiaurinti iki siaurų „techninių“ problemų šitaip, pavyzdžiui, paverčiant iš tiesų fundamentalų ir gyvybiškai svarbų ES ateities perspektyvų klausimą grynai „praktiniu“ galvosūkiu – kaip tinkamai pasirinkti Lietuvai naudingiausią iš pasiūlytų penkių galimų Sąjungos raidos scenarijų. Net nesvarstoma anaiptol ne hipotetinė, o visiškai reali galimybė, kad tai apskritai neišsprendžiamas uždavinys, nes nei vienas iš tų scenarijų niekur neveda. Juk įmanoma ir net gana tikėtina, kad visi jie yra beviltiški mėginimai kosmetiškai paramstyti ant šleivų ir trapių idėjinių pamatų ręstą integracijos projektą, kurį iš tiesų būtų įmanoma išgelbėti nebent kritiškai permąsčius ir kūrybiškai atnaujinus pačią Europos ir jos vienybės idėją. Derėtų permąstyti ir atnaujinti taip, kad ji, kaip kadaise prieš  septynis dešimtmečius, vėl būtų ne siaurai pragmatiška ir nežinia kam tarnaujančia ir naudinga, bet  aiškia ir visiems suprantama, gebančia dvasiškai ir moraliai sutelkti žemyno tautas ir valstybes, vieningos ir stiprios Europos vizija. 

Tokie iš tiesų fundamentalūs klausimai nekeliami todėl, kad jie ne tik sunkūs, bet ir didžiai nepatogūs. Juk pradėjus juos kelti nebepakaktų svaidytis nuzulintomis ideologinėmis klišėmis apie  vieningą Europą bei europines vertybes ir neatsakingai svaičioti apie šias šventenybes besikėsinančias sugriauti tamsias „populistinio ir autoritarinio nacionalizmo“ jėgas.  Nors kiek įsigilinus į krizės mesto iššūkio mastą ir  gelmines priežastis netruktų paaiškėti, kad iš pažiūros grynai „techninis“ iki šiol vykdytas ir į aklavietę patekęs integracijos projektas vis dėlto turi aiškų ir nesunkiai atpažįstamą filosofinį-idėjinį matmenį. Jo idėjinė varomoji jėga bent jau nuo XX a. paskutinio dešimtmečio yra būtent „leftizmas“ – eurokomunistinė, arba liberali kairioji, ideologija. Būtent šios ideologijos postulatai ir dogmos sudarė idėjinį eurointegracijos branduolį ir buvo savavališkai paskelbtos pamatinėmis „europinėmis vertybėmis“ bei, dangstomos jų širma, brukamos visų ES šalių visuomenėms. Iš esmės eurokomunizmas yra ne kas kita, o vokiškasis ,,kritinis“ marksizmas – sovietinio komunizmo, arba rusiškojo ,,dogmatinio“ marksizmo, šiek tiek atnaujinta ir sumoderninta, todėl tam tikra prasme liberalesnė versija. 

Tačiau nepaisant visų naujovių ir dėl jo atsiradusių skirtumų, ortodoksinė marksistinio komunizmo doktrina ir jos revizuota bei modernizuota įpėdinė esminiais tautos ir valstybės prigimties, tikslo ir ateities klausimais nuostabiai sutaria. Ištautinančios ir išvalstybinančios sovietinio komunizmo ideologijos skelbėjai mokė: XIX a. pabaigoje susiformavusi modernioji lietuvių tauta ir jos sukurta nacionalinė valstybė buvo istorinė klaida. Jų neturėjo būti, tai yra jos neturėjo teisės atsirasti. Šių dienų leftistiniai eurokomunizmo išpažinėjai moko to paties: tauta ir valstybė yra istorinės atgyvenos. Jų neturi būti, tai yra jos privalo išnykti. Kadangi ši ideologija yra į krizę patekusios ES integracijos idėjinis pagrindas, būtent ji gali tapti ir jos žlugimo priežastimi. Tai teikštų, kad Lietuva, eidama šios moraliai ir politiškai bankrutavusios  ideologijos nurodomu ,,integracijos“ ir ,,europeizacijos“ keliu gali tiesiogine šio žodžio prasme atsidurti prie suskilusios geldos. Jos pagalba ištautinta ir išvalstybinta šalis vienut vienutėlė stotų akistaton su geopolitinio revanšo trokštančia ir progos jam laukiančia Rytų milžine. Tačiau, didėjant tokios akistatos tikimybei, pavojaus nuojautos slegiama Lietuvos visuomenė yra tik dar uoliau ideologiškai gniuždoma viešojoje erdvėje vyraujančios ,,leftistinės“ propagandos. Kaip ir sovietmečiu, šalies piliečiai kiekviename žingsnyje gąsdinami nacionalizmo baubais. Jie raginami kuo greičiau atsisakyti lietuviškosios tautinės tapatybės, kad galėtų tapti ,,tikrais europiečiais“, ir išsižadėti tariamai ,,Europos vienybę“ griaunančio suverenaus valstybingumo kaip nebereikalingos ir beprasmiškos senienos. 

Tad kokia prasmė ir kiek apskritai verta saugoti ir ginti tokias senienas kaip savoji tauta ir valstybė? Tokia abejonė, anksčiau ar vėliau virstanti atviru klausimu, neišvengiamai apninka ,,leftistine“ ideologija be paliovos maitinamus ir indoktrinuojamus šalies piliečius. Prieš aštuonetą dešimtmečių Lietuvos kairūs ,,pažangieji“ aukojo tautą ir valstybę internacionalinei komunistinio rojaus utopijai. Jų dvasiniai ir idėjiniai įpėdiniai atnašauja tą pačią auką dėl lygiai neįgyvendinamos kosmopolitinės multikultūrinės ,,atviros visuomenės“ utopijos. Šitaip šalis yra ideologiškai genama į galinčius bet kada užsitrenkti geopolitinius spąstus. Ištautinta ir išvalstybinta Lietuva reikalinga ES viršūnėms, siekiantiems sukurti betautę, iš centro valdomų provincijų, o ne suverenių valstybių, simuliakrinę federaciją. Tačiau bėda ta, kad šitokia – nebenorinti būti politiškai sąmoninga tauta ir suverenia valstybe, todėl moraliai nepasiruošusi rimtai gintis –  Lietuva yra ir putiniškos Rusijos svajonė. Juk ji taptų bejėgiu ir todėl itin viliojančiu grobiu. Įvykus nors kiek didesniam geopolitiniam sukrėtimui, tokia Lietuva galėtų lengvai, it prinokęs obuolys, be didesnio pasipriešinimo pati nukristi į jos laukiančio Rytų milžino rankas. Lietuvą nokina ir tokiu obuoliu verčia būtent tariamai provakarietiška ir antiputiniška ,,europinių vertybių“, o iš tikrųjų –  jomis vadinamų ,,leftistinių“ vakarietiškojo neokomunizmo idėjų propaganda. Aršia, bet tik paviršutiniška, tad iš esmės teatrališka ir simuliakrine V. Putino režino kritika siekiama atitraukti dėmesį nuo pamatinės svarbos fakto, kad ne šių dienų Rusija, o būtent Vakarai, ir ypač Vakarų Europos šalys, yra pagrindinis nūdienos komunistinių idėjų bastionas. Šitaip yra sukuriama tiesiog ideali aplinka įtvirtinti ir skleisti Rusijai naudingas ,,leftistines“ ištautinimo ir išvalstybinimo idėjas patogiant paslepiant jų neomarksistinę kilmę patrauklioje ,,europinių vertybių“ retorikos pakuotėje. Todėl tai, kas vyksta Lietuvos viešojoje erdvėje, sunku pavadinti kitaip, kaip sumaniai demokratinės žodžio laisvės skydu apsaugota masine antitautinių ir antivalstybinių idėjų propaganda. Be abejo, būtų klaida ir nėra pagrindo teigti, kad visi šių idėjų skleidėjai sąmoningai užsiima ardomąja antivalstybine veikla. Tačiau tragiška 1940 m. patirtis parodė ir turėjo pamokyti, kad net be sąmoningos piktos valios skleidžiamų idėjų objektyvūs padariniai dėl to nesikeičia ir netampa švelnesni. 

Belieka tikėtis, kad pirmą kartą didžiojoje žiniasklaidoje pasirodęs straipsnis sudėtinga ir politiškai jautria valstybės griovimo iš vidaus tema neliks pirmąja ir paskutine kregžde. Galbūt kada nors jis bus suvokiamas ir vertinamas kaip politinio sąmonėjimo ir valstybinės savivokos budimo pradžią skelbiantis ir pranašaujantis ženklas. Brandžios valstybės tuo ir skiriasi nuo politinės savivokos paauglystėje įstrigusių ir valios paralyžiaus sukaustytų valstybių, kad jos neleidžia paversti demokratijos ir žodžio laisvės kolektyvinės savižudybės įrankiais. Straipsnis žadina sveiką nuovoką, kad ,,leftistinėmis“ vertybėmis tiesiamas ,,kelias į Europą“ nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali pasirodyti buvęs tik Vakarų aplinkkelis į putiniškos Rusijos glėbį. Kol dar nevėlu, būtina pradėti viešas ir rimtas diskusijas principiniu klausimu, kur praeina skiriamoji riba tarp atsakingo naudojimosi žodžio laisve ir sąmoningo ar nesąmoningo piktnaudžiavimo ja stumiant savo valstybę į pražūtį. Taip pat ieškoti atsakymo, kaip, nenusižengiant liberalios demokratinės ir teisinės valstybės principams, kuo labiau apsunkinti savo nebaudžiamumą pajutusių ir, kaip rodo partizanų vado šmeižikės ,,drąsa“, atvirai įsismarkavusių valstybės duobkasių griaunamąjį darbą. Tai turi būti padaryta – žinoma, jeigu iš tiesų dar norima, kad Lietuvos valstybė išliktų. Pirmas būtinas žingsnis – atvirai pripažinti, kad toji valstybė gali bti ir yra griaunama ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

Žinoma, ginti Lietuvos valstybę tuo pat metu saugant demokratiją ir žodžio laisvę nėra ir nebus lengva. Kadangi ,,leftistų“ šalyje diegiamos ,,europinės vertybės“ iš esmės yra tik modifikuotos ir patraukliau įpakuotos sovietinio komunizmo idėjos, nėra paprasta atskirti, kurie iš jų skleidėjų yra nesuvokiantys savo veiklos padarinių nuoširdūs ,,euroentuziastai“, o kurie iš tikrųjų nekenčia atkurtosios valstybės ir sąmoningai jai kenkia sumaniai dangstydamiesi ,,integraciniais“ siekiais. Būtina atrasti takoskyrą tarp reiklios ir griežtos, bet geranoriškos ir konstruktyvios savo valstybės kritikos ir  ,,pažangių idėjų“ sklaida bei ,,europizacine“ retorika dangstomo ją griaunančio menkinimo, šmeižimo ir neigimon, kurie yra įprastiniai ,,leftistinėsa“ kritikos palydovai. Nors ir sunku, tai padaryti vis dėlto atrodo įmanoma,. Mat yra ,,lakmuso popierėkis“, padedantis pernelyg nebijant suklysti gana tiksliai atpažinti ir įvardyti minėtą takoskyrą. 

Tarpukario bei sovietmečio ir dabartiniai lietuvių tautos ir valstybės ideologiniai duobkasiai yra nuostabiai panašūs. Jų dvasinę giminystę ir idėjinį artumą išduoda ir leidžia nesunkiai atpažinti vienas bendras bruožas – priešiškumas vadinamajam ,,Basanavičiaus Lietuvos“ projektui, sukūrusiam prielaidas atsirasti 1918 m. nepriklausomai valstybei. Basanavičiaus projektas buvo istorinė klaida – šitaip jį menkino ir griovė sovietiniai Lietuvos naikintojai. Basanavičiaus projektas yra pasenęs ir nebeaktualus – šitaip jį ,,demaskuoja“ ir ,,dekonstruoja“ juos atėjusi pakeisti naujoji – dabar jau eurosovietinė –  duobkasių karta ir gal net dar uolesnė savo pirmtakų pamaina. 

Kai kam gali atrodyti, kad šie sampratavimai persmelkti ,,euroskeptiškumo“ dvasios. Tebūnie. Šį tikrą ar tariamą (kaip kam atrodo) ,,euroskeptiškumą“ įkvepia Lietuvos dar visai neseniai gauta ir verta įsidėmėti bei nuolat atsiminti kovos už laisvę pamoka. Po tragiškosios Sausio 13-osios didelės Europos šalies prezidentais piktinosi ,,vargšais lietuviais“, įkyriai trukdančius M. Gorbačiovo ,,perestroikai“, turėjusiai, be kitų kilnių tikslų, taip pat atverti galimybę įgyvendinti  ,,didžiosios Europos nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ viziją. Ši patirtis turėtų priminti ir įspėti kad, dar kartą virš Lietuvos užslinkus didelei bėdai, p. J.-C. Junckeris ir jo svita tikrai nebus tie taurūs ir pasiaukojantys didžiavyriai ir karžygiai, kurie pirmieji atskubės į pagalbą ir veršis numirti už Vilnių.