Laisvūnas Šopauskas. Ledkalnio viršūnė, arba Rūtos Vanagaitės ir viešųjų intelektualų dvasinė giminystė (II)

Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA.

***

Manipuliacijos Kęstučio Girniaus straipsnyje

a) Kęstutis Girnius apie Rūtos Vanagaitės teiginius

Kai jau buvo paskelbta pirmoji šio straipsnio dalis, žymus viešasis intelektualas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius paskelbė komentarą „Vanagaitė ir Murza“. 

Nesunku pastebėti, kad Kęstučio Girniaus straipsnis sukonstruotas pagal tą pačią schemą, kaip Tomo Venclovos ir Donato Puslio straipsniai. Trumpai pakomentuosime K. Girniaus teksto retorinę konstrukciją.

Rašėme, kad Jeilio profesorius ir „Bernardinų“ redaktorius bando išsisukti nuo R. Vanagaitės teiginių analizės ir įvertinimo. O ką randame pas K. Girnių? Visą R. Vanagaitės teiginių analizę sudaro du sakiniai:

Žmogus nekankina ir nežaloja savęs, kaip Ramanauskas buvo kankinamas. Neįtikinama ir tai, kad sovietai nebūtų žinoję apie šią medžiagą ir jos nepavartoję Ramanauskui „demaskuoti“, ar kad Lietuvos istorikai nebūtų jos atradę ir komentavę.

Pasiremdamas tokia „analize“ TSPMI docentas R. Vanagaitės teiginius įvertina taip:

Jos pasakas apie Adolfą Ramanauską-„Vanagą“ reikėjo sutikti tyla. 

Pats kaltinimas nuo pat pradžių buvo neįtikinamas.

Straipsnio pabaigoje K. Girnius šį vertinimą papildo:

Tikiu, [...] kad prokuratūra supras, jog žodžio laisvė ginama net kai žmogus nusišneka, net kai jis stengiasi kitus įskaudinti.

Užtenka paviršutiniškai susipažinti su R. Vanagaitės teiginių turinių, kad būtų visiškai akivaizdus K. Girniaus vertinimų neadekvatumas: viešųjų ryšių specialistės teiginiai nėra „pasakos“, nėra tiesiog „neįtikinami“ teiginiai, tai nėra „nusišnekėjimo“ atvejis,  nėra ir „pastangos kitus įskaudinti“. Naudodamas tokius žodžius intelektualas bando pavaizduoti R. Vanagaitę kaip situacijoje nesusigaudančią kvailelę, neva nepastebėdamas, kad jos pasisakymų turinys, pobūdis tikslas bei visa jos intensyvi ir kryptinga veikla rodo, jog ji visiškai adekvačiai supranta, ką daro.

Pavaizdavęs R. Vanagaitę kaip dėl nesusigaudymo išsišokusią kvailelę, K. Girnius ją švelniai pabara:

[...] Vanagaitė vaizduojasi teisuole ir gardžiuojasi žiniasklaidos ir žmonių dėmesiu [...].

Šitaip K. Girnius išvengia nors kiek išsamesnės R. Vanagaitės teiginių analizės ir nors kiek tikslesnio vertinimo. Viešųjų ryšių specialistės išpuolio prieš partizanų vadą išskirtinis cinizmas lieka neatskleistas ir įvykis pavaizduojamas kaip incidentas, nevertas didesnio dėmesio. 

R. Vanagaitės išpuolis neva toks mažareikšmis, jog jos teiginius „reikėjo sutikti tyla“. Kad būtų įtikinamiau, K. Girnius išveda analogiją tarp Mindaugo Murzos ir Rūtos Vanagaitės. Esą M. Murza išnyko iš viešojo gyvenimu kai žiniasklaida nustojo jam skirti dėmesio ir taip pat būtų atsitikę su R. Vanagaite, jei jos atveju būtų užtekę proto. Tačiau akivaizdu, kad analogija tarp M. Murzos ir R. Vanagaitės atvejų negalima, nes tai yra visiškai skirtingo pobūdžio ir masto reiškiniai: pirmasis epizodiškai rengdavo primityvias simbolines provokacijas, o antroji užsiima gerai organizuota kryptinga propagandine veikla tarptautiniu mastu. Politologas K. Girnius neva nepastebi, kad M.Murza ir R. Vanagaitė yra, kalbant vaidingai, visiškai skirtingų lygų žaidėjai.  

Anot K. Girniaus, „[r]eikėjo tylėti ir leisti pasisakyti istorikams, kurie yra atitinkamai susipažinę su Ramanausko byla“. Kitaip tariant, K. Girnius, panašiai kaip T. Venclova ir D. Puslys, sako, kad su R. Vanagaite reikėjo diskutuoti, toje diskusijoje turėjo dalyvauti kompetentingi asmenys, o visiems kitiems reikėjo prisilaikyti intelektualinio kuklumo nuostatos. Taip pasisakydamas K. Girnius siekia to paties kaip ir jo kolegos: nureikšminti įvykį akcentuojant intelektualinį aspektą ir kiek įmanoma eliminuojant moralinį aspektą. Tokia traktuotė grubiai iškreipia įvykio pobūdį: išskirtinai ciniškas išpuolis pateikiamas kaip moraliai neutralaus požiūrio, kurio teisingumą tinkamai įvertinti tegali tik specialistai, suformulavimas.  

b) Kęstutis Girnius apie visuomenės reakciją į Rūtos Vanagaitės teiginius

Kaip ir T. Venclova ir D. Puslys, K. Girnius vengia nors kiek tiksliau apibūdinti visuomenės reakciją į R. Vanagaitės teiginius. Visiškai nieko nepasakęs apie visuomenės reakcijos pobūdį, VU TSPMI politologas visuomenės reakciją įvertina kaip „įnirtingą“ ir „perdėtai kovingą“, t. y. kaip neadekvačią. Tačiau kodėl skaitytojas turėtų sutikti su tokiu vertinimu? Dėl to, kad autorius R. Vanagaitę pavaizdavo kaip kvailelę? Dėl to, kad pateikė klaidinančią analogiją su M. Murzos veikla? Dėl to, kad užakcentavo intelektualinį įvykio aspektą ir kiek įmanoma eliminavo moralinį? 

Traktuotę, kad visuomenės reakcija yra neadekvati VU TSPMI politologas bando padaryti įtikinamesne plačiai kalbėdamas apie žalą valstybės įvaizdžiui:

Įnirtinga reakcija Lietuvai buvo labai nenaudinga, nes suteikė medžiagos Maskvai vėl vaizduoti lietuvius kaip užkietėjusius fašistus, kurie uoliai dalyvavo Holokauste, pokario metais žudė taikius tarybinius piliečius, toliau klastoja istoriją, negeba atviriau žiūrėti į praeitį, negerbia žodžio laisvės, mėgina nutildyti žmones, kurie kalba ir rašo kitaip.

Perdėtai kovinga reakcija kenks Lietuvos įvaizdžiui ir Vakaruose, o tas įvaizdis nėra pats geriausias. Kai kuriuose sluoksniuose dar gajos neigiamos išankstinės nuomonės apie Lietuvą ir Rytų Europą apskritai. Tai lyg svetimas žemynas, kuriame kunkuliuoja atavistinės aistros, kurias sovietų ir Jugoslavijos valdžios dar gebėjo sutramdyti, bet joms žlugus vėl prasiveržė etniniai konfliktai ir sąskaitų suvedinėjimas.

Meškos patarnavimą atliko leidyklos „Alma littera“ sprendimas pašalinti ir, veikiausiai, sunaikinti visas Vanagaitės knygas.

Vakaruose knygų pašalinimas instinktyviai lyginamas su knygų deginimu. Naciai tuo pasižymėjo, panašūs lietuvių veiksmai lyg pateisina nacių ir lietuvių sugretinimą, jei ne sutapatinimą. [...]

Labiau neramina žinia, kad Generalinė prokuratūra nagrinėja Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prašymą iškelti Vanagaitei bylą dėl mirusiojo atminimo niekinimo ir šmeižimo. [...]

Tai, kad Vanagaitė pripažino, jog klydo ir atsiėmė savo kaltinimus, dar sustiprins susidorojimo regimybę. 

Maskva turbūt negali tikėtis, kad lietuviai suteiks jų propagandistams tiek daug puikios medžiagos Lietuvai pulti ir niekinti.

Tai yra ta pati šiurkšti manipuliacija, kaip T. Venclovos viešame laiške. Mūsų valstybės įvaizdis „Vakaruose“, t.y. įvaizdis, kurį patys arba Rusijos propagandinės mašinos paveikti gali susidaryti Vakarų politikai ir „plepančios klasės“, yra padaromas pagrindiniu kriterijumi to, kaip lietuviai turėtų elgtis viešojoje ir politinėje erdvėje. Įvaizdis niekaip negali būti  pagrindiniu elgesio viešojoje ir politinėje erdvėje kriterijumi; pagrindiniai kriterijai yra tiesa, moralė, valstybės ir Tautos interesai.

Prie to dar pridurkime, kad politologas K. Girnius, kaip ir T. Venclova, „nepastebi“, kad būtent R. Vanagaitė tarptautiniu mastu kryptingai dirba tam, kad suteiktų Maskvos „propagandistams tiek daug puikios medžiagos Lietuvai pulti ir niekinti“. Remdamasis savo paties naudojamu įvaizdžio kriterijumi K. Girnius pimiausia turėtų peikti R. Vanagaitę.

Trijų žymių viešųjų intelektualų tekstus apie R. Vanagaitę galime apibendrinti pasakydami, kad jie sukonstruoti pagal tą pačią schemą: vengia vertinti viešųjų ryšių specialistės teiginius, vengia tikslia kalba charakterizuoti visuomenės reakciją, kiek įmanoma eliminuoja R. Vanagaitės teiginių moralinį aspektą, bando viešųjų ryšių specialistę pavaizduoti nekaltai arba per daug nukentėjusia, tokiu būdu apversdami aukštyn kojomis moralinį įvykio turinį. Visiems trims intelektualams rūpi ne partizanų vado apšmeižimas, bet ciniškosios viešųjų ryšių specialistės išbalinimas ir visuomenės dėmesio nukreipimas nuo jos išpuolio į bet ką kita.  Visų trijų intelektualų tekstai yra melagingi ir manipuliatyvūs.

Verta iškelti klausimą, kodėl trys žymūs viešieji intelektualai užuot bandę sąžiningai apmąstyti ir paaiškinti plačiajai visuomenei kas įvyko, stengiasi visuomenę kuo labiau suklaidinti? Šiam klausimui atsakyti reikalinga R. Vanagaitės ir viešųjų intelektualų programinių nuostatų analizė.

Rūtos Vanagaitės programinės nuostatos

Viešųjų ryšių specialistės programines nuostatas atskleidžia jos suformuluotas teiginių apie partizanų vadą apibendrinimas, išsakyti pageidavimai, rekomendacijos bei politinių tikslų pobūdis. 

Apibendrindama savo teiginius apie A. Ramanauską-Vanagą viešųjų ryšių specialistė jį apibūdina kaip tragišką ir palūžusią asmenybę, tai nesąs tikras herojus:

[J]is labai palūžo ir paskutinis jo žodis teisme, aš net išsirašiau. Tai buvo toks stiprus ir didvyriškas žmogus, kaip jis gali Aukščiausiam Teisme sakyti tokius tekstus, bet aš manau, kad jis buvo palūžęs.

[...]

Jis yra tragiška asmenybė. Taip, jis kovojo, bet po to jis palūžo. Jis yra palūžęs herojus.

[...]

Aš sakau, kad jis buvo palūžęs žmogus, nes jis išdavė visus žmones, kurie jį slėpė 10 metų.

Apibendrinimas vertas tiek pat, kiek verti apibendrinti teiginiai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į labai svarbų išsireiškimą „tragiška asmenybė“.  Ši samprata leidžia eliminuoti moralinę dimensiją  kalbant apie žmonių pasirinkimus, pašalinti didvyrio, niekšo ir kitas moralines sampratas. Ir partizanas, ir stribas, ir enkavedistas, ir žuvęs laisvės karys, ir žuvęs okupantas gali būti pavadinti „tragiška asmenybe“. Kova už laisvę, siekis bet kokia kaina išlikti, išdavystė tampa panašios vertės „tragiškų asmenybių“ pasirinkimais „tragiškoje epochoje“. 

Tokį apibendrinimą R. Vanagaitė palydi atitinkamomis rekomendacijomis ir pageidavimais. Anot viešųjų ryšių specialistės, būtina nutraukti „istorijos klastojimą“, „matyti visumą“ ir keisti istorinį naratyvą: 

Man įdomu, kodėl kaip tarybiniais laikais klastojame istoriją, iš jos ištraukiame tik tai, kas naudinga. A. Anušauskas yra tas [Valstybės istorinės atminties] komisijos narys, kuris tikrai žino apie A. Ramanausko-Vanago bendradarbiavimą ir apie giesmes tarybų valdžiai. Kodėl imame iš istorijos tik tai, kas naudinga dabartinei istorijos politikai? Tą darydavo sovietai, Lietuva neturėtų to daryti. Mes turėtume matyti žmogaus gyvenimo ir veiklos visumą.

„[M]atyti žmogaus gyvenimo ir veiklos visumą“ reiškia ne ką kita, o laikyti partizanų vadą ir kitus svarbius epochos istorinius veikėjus ne laisvės kovotojais ir bailiais, didvyriais ir niekšais, kankiniais ir išdavikais, bet  „tragiškomis asmenybėmis“, gyvenusiomis „tragiškoje epochoje“.

Kadangi už istorijos klastojimą atsakingos „patriotinės jėgos“, istorijos klastojimo nutraukimas reiškia patriotinio naratyvo pakeitimą tokiu, kuris akcentuoja faktus ir klausimus neparankius patriotinėms jėgoms:

[Y]ra didžiulis patriotinių jėgų spaudimas, pasižiūrėti į tai, ką žmonės veikė partizanaudami, bet nepasižiūrėti, ką jie veikė prieš tai. Ukmergės centre stovi paminklas Krikštaponiui.

[...]

Yra viena nuostabi knyga išleista apie Lietuvos partizanus, ji išleista 500 egzempliorių tiražu. Ir jos niekada daugiau neišleis, nes ten yra faktai ir klausimai, kurie patriotiniam naratyvui yra nepalankūs. Mes vis tiek iškraipom istoriją. Reiškia, mes dar nesame stipri ir brandi valstybė, kad mes pažiūrėtume į savo istoriją kaip į visumą. 

[...]

[S]ovietiniais laikais buvo juoda ir balta. Šitie žmonės buvo banditai, o liaudies gynėjai – angelai. Dabar mes sukeitėm vietomis, šitie banditai, anie angelai. Nėra nei taip, nei taip. Buvo labai tragiškas laikotarpis. Matykim visumą, žmonių nelaimes, kaltes, jų palūžimą. Kodėl mes norime daryti viską primityviai, kaip rusai? Mes dirbam tais pačiais metodais, kaip rusai dirba.

Viešųjų ryšių specialistė neapsiriboja pasvarstymais apie tai, kaip reikėtų interpretuoti istoriją. Ji taip pat formuluoja politinius tikslus ir bando jų siekti. Politinių tikslų R. Vanagaitė suformulavo bent du.

Pirmasis, artimesnis ir siauresnis politinis tikslas yra sutrukdyti Seimui paskelbti 2018 metus Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Anot viešųjų ryšių specialistės, ji nenorinti, kad „metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“. 

R. Vanagaitės spalio 25 dienos viešas išpuolis prieš partizanų vadą buvo ne koks nors spontaniškas išsišokimas, bet suplanuota akcija, įvykdyta siekiant būtent šio tikslo. Ši akcija buvo pasiruošimas pasisakymui Seime, kur R. Vanagaitė turėjo pasirodyti kartu su bendražygiu ir globėju E. Zuroffu.  Tačiau išpuoliui nepasisekus viešųjų ryšių specialistė spalio 27 dieną į Seimą atvykti neišdrįso ir E. Zuroffas vienas bandė Seimo komisiją įtikinti, kad Seimas neskelbtų Adolfo Ramanausko-Vanago metų.

Antrasis, tolimesnis ir platesnis, politinis tikslas yra valstybinės istorijos politikos likvidavimas. R.Vanagaitė pasakė:

Aš neturiu atsakymo į visus man kilusius klausimus: teatsako objektyviai tą laikotarpį tyrinėjantys Lietuvos istorikai. Bet teatsako jie atsižvelgdami į archyvuose esančios medžiagos visumą, neatrinkdami tik to, kas naudinga ir kas ne kuriai nors politinei jėgai ar pripažintam naratyvui. Faktų atranka jų naudingumo principu, vadinamoji „istorijos politika“ vyravo sovietmečiu, o juk sovietmetis Lietuvoje baigėsi. Labai norėčiau tuo tikėti.

Viešųjų ryšių specialistė teigia, kad istorijos politika ir pripažintas istorinis naratyvas yra sovietmečio bruožas; esą šiuolaikinė valstybė tokių dalykų praktikuoti negali.

Rašėme, kad viešieji intelektualai T. Venclova, D. Puslys ir K. Girnius akcentuoja intelektualinį R. Vanagaitės teiginių apie partizanų vadą aspektą ir kiek įmanoma eliminuoja moralinį aspektą. Prie to dabar galime pridurti, kad visi trys (iš jų vienas – politologijos docentas, kitas –  politologijos magistras) „nemato“ viešųjų ryšių specialistės išpuolio politinio aspekto. Šio aspekto „nepastebėjimas“, be abejo, yra šiurkšti manipuliacija.

Šioje vietoje verta išsiaiškinti, ką reiškia siekis, kad nebūtų valstybinės istorijos politikos. Griežtai kalbant, valstybinės istorijos politikos nebuvimas irgi yra istorijos politika. Tokios istorijos politikos esmė yra istorijos politikos privatizavimas, t.y. istorinės sąmonės formavimo perleidimas privatiems asmenims ir suinteresuotoms grupuotėms. Istorijos politikos privatizavimas reiškia valstybės atsisakymą formuoti savo piliečių tautines, valstybines, patriotines nuostatas, nes istorinis naratyvas yra esminė šių nuostatų dalis. Atsisakymas formuoti piliečių tautines, valstybines, patriotines nuostatas yra ištautinimo, išvalstybinimo, išpilietinimo politika, t.y. mankurtų ir pasaulio perėjūnų ugdymas.

Rūta Vanagaitė priklauso gerai organizuotai grupuotei, kuri siekia iš valstybės perimti istorinės sąmonės formavimą. Istorinės sąmonės formavimas, vykdomas suinteresuotų grupuočių visų pirma reiškiasi kaip pastangos dekonstruoti patriotinį istorinį naratyvą. Istorijos politikos privatizavimas patriotinio istorijos naratyvo dekonstruktoriams sudarytų itin palankias sąlygas, nes leistų veikti pagal principą Jūs (patriotai) privačiai gerbkite, o mes (dekonstruktoriai) viešai dergsime! R.Vanagaitės priešiškumas valstybinei istorijos politikai yra ne kas kita, kaip noras veikti pagal šį principą. Šis principas įkūnija vadinamąją neutralizavimo strategiją, kurią yra aprašęs dar vokiečių politinis filosofas C. Schmittas, pasak kurio šios strategios esmė yra anksčiau politiškai svarbiais laikytus, taigi ir viešai pripažįstamus ir gerbiamus dalykus, išstumti iš viešosios erdvės į privačią gyvenimo sritį. Šitaip tokie dalykai kaip kovų ir kritusiųjų už šalies laisvę atmintis yra nupolitinama, tai yra de facto pradedama laikyti nebesvarbia valstybei, o jos palaikymas ir išsaugojimas paverčiamas tik ją suinteresuotų išaikyti piliečių privataus dėmesio ir rūpesčio reikalu.

Išsiaiškinę viešųjų ryšių specialistės programines nuostatas pereisime prie viešųjų intelektualų. Išanalizuosime keleto žymių viešųjų intelektualų, kurie daug dėmesio skiria istorijai ir istorinei sąmonei, pasisakymus. Pradėsime nuo iškilaus krikščioniškos pakraipos intelektualo, „Bernardinų“ redaktoriaus, 2014 metų Tolerancijos žmogaus, Soroso finansuojamo Vilniaus politikos analizės instituto eksperto Donato Puslio programinių nuostatų. Apie tai – kitoje straipsnio dalyje.