Kun. Robertas Urbonavičius. Užgesę žibintai

Ilgis tavęs mano siela, 

trokšta tavęs ir mano kūnas, 

kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė

(atliepiamoji psalmė)

Mums, gyvenantiems elektros amžiuje, tamsusis paros laikas beveik nėra tamsus – toks, koks jis buvo ilgus tūkstantmečius, kuomet deganti žvakė reiškė ne romantiką, o būtinybę siekiant įveikti tamsos siaubą. Viešpaties palyginimas apie mergaites su žibintais, aišku, turi daugybę prasmių. Čia ir vėluojantis jaunikis, ir mergaičių apsnūdimas, ir visa gaubianti tamsa, ir uždarytos durys paikosioms. Vienas iš pasikartojančių motyvų – žibintas ir alyva. Visos pasiima žibintus, tačiau tik išmintingosios pasiima ir alyvos. Kaip žinia, žibinto paskirtis yra šviesti, tad tam reikalinga ir alyva, be jos žibintas – daiktas be prasmės ir paskirties. Ir nors mergaitės iš pirmo žvilgsnio visos buvo panašios, tačiau atėjus metui, kuomet reikėjo su degančiais žibintais pasitikti jaunikį, pasirodė jų skirtingumas.

Esam įpratę Lietuvą vadinti Marijos žeme ir Kryžių šalimi: visi esame katalikai, kai reikia krikštytis, prieiti pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentų, susituokti ir pasilaidoti su kunigu. Esame dvasingi, nes per Kalėdas ir Velykas ateiname į bažnyčią, ir gal į kokius kaimo atlaidus nuvykstame. Tačiau ar tai nebus tik gražūs indai be alyvos? Tikėjimas be kasdieninės praktikos ir gyvensenos? O jei ir nesame tokie, jei ir stengiamės būti tikinčiais katalikais, visuomet bus pagunda pataupyti alyvos, kad ir ką ji simbolizuotų: mūsų ištikimybę, ryžtingumą, uolumą, maldingumą... Atlikti tai, ką reikia, nes reikia. Nes kartais ir tikėjimas tampa darbu, rutina be džiaugsmo ir ugnies, našta, kurios nesinori nešti, bet nedrąsu ir palikti... Ar krikščionybės traukimasis Vakarų pasaulyje, pasireiškiantis uždarytomis bažnyčiomis, tuščiomis seminarijomis, apleistais vienuolynais, nereiškia, jog pakrikštytieji užmiršo savo misiją: būti pasaulio šviesa ir žemės druska? Ar beliko tik smilkstantys žibintai pasaulio tamsybėse?

Kol turime laiko, ieškokime tos alyvos, prašykime, kad Viešpats jos padaugintų. Budėkime, nes gali ateiti laikas, kuomet išgirsime: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“

Pasotinti švenčiausiąja dovana ir aplankyti dangiškos galybės, dėkojame tau, Viešpatie, ir meldžiame tavo gerumą, kad Šventoji Dvasia mus vestų tiesiu keliu ir suteiktų ištvermės malonę.

(postkomunijos malda)