Kun. Robertas Urbonavičius. Dangiškojo verslo pradžiamokslis

Mano mintys – ramybės, 

ne priespaudos mintys. 

Kai manęs šauksitės, aš jus išklausysiu, 

vėl jus surinksiu,

 tarp visų tautų išblaškytus

(introitas)

Šio priešpaskutinio eilinio liturginio laiko sekmadienio Evangelijos ištrauka skamba tarsi verslo pagrindų enciklopedija. Šeimininkas išvykdamas savo tarnams patiki po sumą pinigų. Grįžęs iš kelionės, jis daro apyskaitą ir štai – du tarnai jam grąžina jo duotus pinigus ir uždirbtą pelną, o trečiasis, pasirodo laikė pinigus kojinėje: užkasė ir grąžino tą patį pinigą be pelno, pasiteisindamas: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo“. Tad užsirūstinęs šeimininkas išbara šį tingų tarną, kad nesekė savo draugų pavyzdžiu.

Ne, šis Jėzaus palyginimas nėra pamokymas, kaip elgtis su turtu ir investicijomis, nors egzistuoja krikščioniškoji verslo etika ir su ja daugumai verslininkų derėtų susipažinti, idant jų darbas neštų ne tik naudą jų pačių piniginei, bet  ir visuomenei, bei teiktų garbę Dievui.

Kaip ir visi Viešpaties palyginimai, taip ir šis naudoja žemišką, žmogišką situaciją, kad atskleistų, koks yra Dievas ir ko jis nori iš žmogaus. Šiame palyginime Viešpats kalba apie uolumą. Šeimininkas patiki tarnams savo turto dalį, kiekvienam duoda pagal jo sugebėjimus: vienam penkis, kitam du, trečiam – vieną talentą. Tie du tarnai, būdami ištikimi savo šeimininkui ir rūpindamiesi jo gerove (kuri, aišku, buvo ir jų gerovė) stengėsi padauginti gautąjį turtą. Tuo tarpu trečiasis, galvodamas labiau apie save (šeimininkas griežtas ir nubaus, jei man nepavyks) nedarė nieko, nes jam šeimininkas buvo tik darbdavys.

Ką šis palyginimas pasako mums apie Dievą? Pirmiausia, labai simboliška, kad senovinis piniginis vienetas talentas mūsų sampratoje virto gabumais, turimomis dovanomis – talentais. Taip, Viešpats kiekvienam iš mūsų atseikėja talentų: vieniems daugiau, kitiems – mažiau. Ir šiuos gabumus mes esame kviečiami naudoti leidžiant juos apyvarton – Dievo Karalystės plėtimui. Labai reikia krikščionių politikų, verslininkų, medikų, žurnalistų, mokytojų, menininkų, troleibusų vairuotojų ir visų kitų, kad ir kokios garbingos specialybės tai būtų. Viešpats kviečia mus visus, pagal kiekvieno pajėgumus ir galimybes. Jis yra teisingas ir nereikalaus daugiau, nei galime. Iš penkis talentus gavusio Jis nereikalavo kitų tarnų talentų, o iš du gavusio – penkių. Nesielkime, kaip tas tingus tarnas, negalvokime vien apie save, negyvenkime vien tik sau – tokiu atveju mūsų gyvenimas būtų labai nykus ir tuščias. Viešpats mus drąsina, kviečia ir padeda.

Priėmę Švenčiausiąjį Sakramentą, Viešpatie, nuolankiai tave meldžiame, kad uždegtų mumyse meilę toji Auka, kurią tavo Sūnus Jėzus Kristus yra liepęs aukoti jo atminimu.

(Postkomunijos malda)