Grégor Puppinck. Mirties kultūra sugrįžta į Jungtines Tautas

Laisvavisuomene.lt

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (toliau – Komitetas) siekia abortų legalizavimo pasauliniu mastu ir daro tai teisės į gyvybę vardu.

Lapkričio 1-2 dienomis Ženevoje (Šveicarijoje) susirinkęs, iš nepriklausomų ekspertų sudarytas, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (1966) (toliau – Paktas) monitoringą vykdantis Komitetas siekė surašyti oficialią teisės į gyvybę interpretaciją. Ši interpretacija, pavadinimu Bendrasis komentaras (General Comment), turės didelės įtakos nacionalinių jurisdikcijoms ir įstatymų leidėjams pasaulio mastu, o Komitetas galės vertinti šalių veiksmus įgyvendinant ir laikantis pasirašyto pakto.

Keli Komiteto nariai pasinaudojo galimybe ir ėmė populiarinti plačiausią žmogaus teisės į abortą interpretaciją. Tokią poziciją užėmė Prancūzijos atstovas komitete Olivieras de Frouville, amerikiečių narė Sarah Cleveland ir tunisietis Yadhas Ben Achour. Likę komiteto nariai susilaikė nuo viešo pozicijos išreiškimo ir tik Vokietijos atstovė Anja Seibert-Fohr pasinaudojo proga apginti (deja, tuščiai) Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažintą idėją, kad „šalys turi teisėtą interesą saugoti vaisiaus gyvybę“.

Nuo pat debatų pradžios Prancūzijos atstovas Frouville patarė vengti bet kokių „filosofinių ir ideologinių svarstymų“ bei susikoncentruoti tik ties moterų teisėmis. Nė vienu debatų momentu nebuvo diskutuota apie moralinius aborto aspektus. Lygiai taip pat debatuose nebuvo minimos ir vaiko teisės.  Komiteto nariai netgi nevartojo termino „vaikas“. Pasak Komiteto narių, vaikas neegzistuoja prieš gimimą, todėl neverta net minėti jo teisių ir interesų.

Beje, tik kartą buvo paminėti ne „vaikas“, bet „vaisius“, rekomenduojant legalizuoti eugeninį abortą. Ypač aktyviai už tokių abortų poreikį pasisakė Tuniso delegacijos atstovas. Jo teigimu, nors būtina padėti neįgaliems žmonėms, kai jie „jau gimę“, tai nereiškia, kad „kad mes turime leisti vaisiui leisti kentėti gyvenant su negalia“. Jis pridėjo: „Privalome padaryti viską, ką galime, kad išvengtume neįgalumo“ (visą eksperto kalbą galite rasti čia). Pasisakymo metu Komiteto pirmininkas turėjo priminti Komiteto nariams, jog pasisakymai yra įrašinėjami.

Komitetas, spręsdamas abortų teisės klausimus, pažodžiui vadovavosi Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos (International Planned Parenthood) rekomendacijomis. Naudodamiesi šios organizacijos moto, Komiteto nariai pareiškė, kad abortai turi būti dekriminalizuoti ir tapti „saugiais, legaliais ir prieinamais“, be jokių sąlygų ar laukimo laiko apribojimų. Komitetas netgi priėmė organizacijos naudojamą argumentą, kad bet koks teisių į abortą suvaržymas, tėra moterų teisės į gyvybę apribojimas. Šiuo orvelišku tonu savo poziciją grindė prancūzų atstovas Frouville, teigęs, kad abortų dekriminalizavimas yra „pačioje kovos už teisę į gyvybę širdyje!”.

Tai absoliuti teisės į gyvybę sampratos moralinė inversija. Ji seka materialistiniu suvokimu, anot kurio, tik asmenys, turintys protą ir valią, būtų laikomi žmonėmis, tad ir verti apsaugos. Kol jie nepasižymi minėtomis savybėmis, tėra kažkokia kūniška materija, turinti paklusti „tikriems žmonėms“ su protu ir valia. Taigi, tarptautinė teisė saugotų nebe „žmogaus gyvybę“, kaip biologinę tikrovę, o protą ir valią. Nė karto Komitetas necitavo šalių narių įsipareigojimo sumažinti abortų skaičių ir padėti nėščioms moterims. Negimusio vaiko silpnumas ir moteris, patirianti sunkumus, gauna tik vieną atsakymą: kūdikio pašalinimas. Išgyvena tik stipriausi.

Visgi pagrindinė priežastis, kodėl pokario laikotarpiu buvo įtvirtinta universali žmogaus teisė į gyvybė, yra eugenika. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos rengėjai aiškiai atsisakė toleruoti bet kokius eugeninius abortus, siedama juos su nacių režimu. Tik dėl Sovietų sąjungos šalių spaudimo jie 1948 metais atsisakė žmogaus gyvybę saugoti „nuo pradėjimo“. Bet būtent dėl nacistinio ir sovietinio režimų, kurie pasižymėjo materialistiniu požiūriu į gyvybę ir abortų propagavimu bei eugenikos politika, lėmė, kad Jungtinės Tautos buvo sukurtos ant vienodo visų žmonių orumo pamatų.

Jeigu Komitetas teigia, kad teisė į mirtį užtikrina teisę į gyvybę, tai jis prikelia mirtį sėjančią ideologiją, kovai su kuria ir buvo sukurtos Jungtinės Tautos.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų komitetas įsitraukė į debatus norėdamas priminti, kad „įstatymai, kurie leidžia atlikti abortus neįgalumo pagrindu, prieštarauja Neįgaliųjų teisių konvencijai“. Jis taip pat pridėjo, kad tokie įstatymai palaiko „diskriminacinį požiūrį, jog neįgalumas yra nesuderinamas su laimingu gyvenimu“. Tačiau Žmogaus teisių komitetas į šį pasisakymą nekreipė dėmesio ir jo nariai pasiliko prie savo pozicijos.

Išlieka klausimas, ar Komitetas turi galią Pakto vardu sukurti šalims narėms pareigą, nesusijusią su Pakto autorių intencijomis. Kai kurie Komiteto nariai Paktą vadino „gyvu dokumentu“, kurį jie gali laisvai interpretuoti. Šalys turėtų labiau remtis Komiteto interpretacija, o ne tuo, kas yra Pakte. Tai kelia ypač didelių problemų, nes dokumento interpretacija yra priešinga pradinėms Pakto idėjoms. Seibert-Fohr įspėjo, kad Žmogaus teisių komitetas šitaip pavojingai kėsinasi į „žmogaus teisių universalumą“. Išties jei ši Pakto interpretacija būtų priimta, daugybė šalių atsisakytų jo laikytis. Ideologinis kai kurių Komiteto narių įkarštis neišvengiamai pakenktų dokumento autoritetingumui.

Diskusija dėl komiteto siūlymų tęsta lapkričio 10 dieną ir bus atnaujinta 2018 metų kovo mėnesį. Taip pat bus apžvelgtas ir eutanazijos klausimas, kurią Komitetas irgi siekia liberalizuoti pasinaudodas „teise į gyvybę“.