Edvardas Čiuldė. Kastracijos mokytoja R. Vanagaitė

Rūta Vanagaitė viešai tvirtina, kad Adolfo Ramanausko-Vanago  niekas nekankino, jis esą pats susižalojo.  Labai  kontroversiškas, švelniai tariant, pareiškimas, net jeigu žiūrėtume į tai kaip į bandymą išplauti KGB tardytojų  mundurą, - mat jau po pirmųjų partizanų vado tardymų surašyta KGB kalėjimo  gydytojų (?) pažyma liudija apie tokį  košmariškų sužalojimų pobūdį, kokių joks žmogus pats sau padaryti neįstengtų -  be visa ko kito ten minima, kad  kaliniui buvo išdurta ar beveik išdurta akis, neseniai -  pašalintos sėklidės. Antikoje gyvavo legenda, kad  filosofo Parmenido mokinys Zenonas, nusikando liežuvį, kad  neišduotų  savo sąjungininkų tironui. Ar savo ruožtu R.Vanagaitė nenorėjo kartais pasakyti, kad   suimtas partizanų didvyris pats nusikankino protesto ženklan arba norėdamas parodyti sovietinio rėžimo siurrealistinį pobūdį nusiplėšė sau sėklides? 

Atleiskite man, skaitytojau, už tokią cinišką pradžią, šiurkščius žodžius, kurie vis tik jokiu būdu neįžeidžia Adolfo Ramanausko-Vanago atminimo, dabar sėdinčio didžiausios garbės soste dangaus menėse. Tik taip, be užuolankų, kalbant, kaip atrodo, galima pabandyti  nepasiklysti miglose, kurias pučia mums į akis R. Vanagaitė, pasakodama apie  savo tarnavimą tiesai  arba  naujais pareiškimais skelbdama, kad vėl ne taip buvo suprasta.  Iš  tiesų visi čia viską gerai supranta, didelės paslapties nėra. Nesunku mums įsivaizduoti ir tai, kad partizanų vado sužalojimai byloja ne tik apie budelių paskatas klaikių kankinimų būdu išgauti paslaptis,  bet dar labiau apie tų pašlemėkų norą pažeminti didvyrį. Tiesą sakant, mes žinome ir tai, su kuo turime reikalą,  atpažįstame jų braižą, kai budelių idėjinio palikimo sergėtojai  bando apdergti didvyrio kapą, išniekinti mirusiojo atminimą.

Kur tik užtinkami liguistai žiaurių kankinimų pėdsakai,  galima spėti, kad anksčiau ant vėliau  išlys sadisto Nachmano Dušanskio šešėlis, pasimatys šio budelio povyza,  tačiau partizanų generolo  Adolfo Ramanausko-Vanago  nukankinimo aplinkybės jau leidžia  šį  nesveikai užsiangažavusį budelį pavadinti tiesiog žmonių mėsininku, atmata. Lyginant su šiuo gyvuliu net esesininkai atrodo tik sentimentalūs Heinės poezijos  tomelių mėgėjai.  Tačiau kur tik mūsų laikais iškyla  N.Dušanskio reputacijos klausimas, anksčiau ar vėliau išdyksta Efraimo Zuroffo figūra ir pradedamas drumsti vanduo.  Žiūrint šiuo rakursu mūsų laikų herojus Efreimas Zuroffas vis labiau tampa panašus į pragaro pasiuntinį, kuris stengiasi išvalyti  kruvinus KGB nusikaltimų pėdsakus ir kaltę perkelti ant aukos.

Kažin ar nepervertiname R.Vanagaitės,  pavadindami ją  informacinio karo prieš Lietuvą  centrine figūra.   Greičiau viskas yra paprasčiau, šiai veikėjai kartas nuo karto reikalingas bjaurus skandalas, taip bandant  išreklamuoti  naujai pasirodančią ir niekam nereikalingą savo knygpalaikę.  Tačiau kaip ir narkomano atveju, skandalo dozes kaskart reikia didinti, jeigu norima atkreipti žmonių dėmesį.  Tikriausiai R.Vanagaitė visai neblogai supranta kieno pusėje ji žaidžia, tačiau jai tai, kaip atrodo, visiškas pohik. Tačiau smulkmeniškas ir patologiškai pedantiškas E.Zuroffas, jau ir viešojoje erdvėje vis dažniau siejamas su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, kaip atrodo, tiksliai žino, ko nori, nepasiklysdamas tarp pusių,  tokių madam kaip R.Vanagaitė  tuščiaviduriškumą panaudodamas  intrigoms prieš Lietuvą.  Labiausiai žemina tai, kad mūsų valdžia šį holivudiškai „nacių medžiotoju“ pasivadinusį žmogelį  bando traktuoti kaip rimtą ir tarptautiniu mastu įtakingą veikėją, kuriam, nori to ar nenori, reikia rodyti pagarbą ( kvailiai ir bailiai mato pasaulį iškreiptai).  Savo ruožtu tautiečiai palieka Lietuvą ne tik dėl to, kad ieško geresnio uždarbio  ar pagarbesnio požiūrio į žmogų, bet, regis, dar ir dėl to,  jog  nenori  būti liudininkais to nešvankaus veiksmo, kai tėvynę dergia, ant  visos tautos tuštinasi  visi, kas netingi, o ypač  N. Dušanskio idėjiniai palikuonys. Tokia apdergta tėvynė praranda traukos jėgą.

Tegu nepuoselėja jokių vilčių oponentai, šių eilučių autorius nėra apsėstas antisemitinio sentimento. Labai atvirai sakau, kad žydų tauta, mano kukliu vertinimu, yra  protingų ir labai talentingų žmonių tauta. Dar daugiau, -  žydai yra Osipo  Mandelštamo tauta. Tačiau jeigu šiandieninis Izraelis E.Zuroffą laiko valstybės įgaliotu, oficialiu asmeniu pasaulyje,  būsiu linkę sakyti, kad  Izraelio valstybė šiandien renkasi ne  O.Mandelštamo, o  N.Dušanskio pusę.