Audronius Ažubalis. Idėja Lietuvai. Rasti atsakymą, kodėl verta likti lietuviais

Propatria.lt nuotr. Jokia idėja Lietuvai netaps gyvybinga mums neatsakius į fundamentalų filosofo Alvydo Jokubaičio iškeltą klausimą – ...

Propatria.lt nuotr.
Jokia idėja Lietuvai netaps gyvybinga mums neatsakius į fundamentalų filosofo Alvydo Jokubaičio iškeltą klausimą – kodėl verta likti lietuviais?

Pasaulis platus ir mums atviras, todėl dirbti, studijuoti, kurti verslą, naudotis aukščiausiais informacinių technologijų pasiekimais galime praktiškai visur ir, dažnu atveju, daug platesnės galimybės tai daryti ne Lietuvoje. Manau, būtent todėl, kad neturi atsakymo į iškeltą klausimą, didelė dalis mūsų piliečių šiandien yra emigracijoje arba dar būdami Lietuvoje jau nesieja savo ateities su ja. O Lietuvos valstybė valdžios pavidalu neranda (o iš viešojoje erdvėje vykstančių seklių diskusijų galima susidaryti įspūdį, kad net labai ir neieško) svarių argumentų padėti į šį klausimą atsakyti.

Sekdamas nesibaigiančias viešas batalijas apie būtinas ekonomines, socialines, švietimo ir kitokias reformas, matau ten tik skaičius, diagramas, statistinius rodiklius bei kaštų-naudos analizes. Ir nieko apie žodį, arba kitaip, turinį. Kartais ginčydamasis su įvairių socialinių, ekonominių schemų, teorijų ir reformų išpažinėjais taip ir sakau: „Nepamirškime, kad pirma buvo Žodis, ne skaičius.“

Daug siūlymų dėl idėjos Lietuvai galėtų būti priskirta einamiesiems viešosios politikos klausimams. Net tokie „grand“ projektai kaip švietimo reforma, kurią kai kas pateikia kaip esminę idėją Lietuvai, reikėtų suprasti kaip normalų valstybės gyvenimo reiškinį, tačiau ne konceptualų lūžį šalies gyvenime. Ypač, kuomet kalbama apie švietimo įstaigų tinklo optimizavimą, universitetų reitingus, bet ne mokslo turinį.

Žvelgiant į siūlymus Lietuvai, pastebiu du dalykus: pirma, ryškų norą sau (arba duotuoju metu) aktualią problemą paversti nacionalinės idėjos reikšmės klausimu ir, antra, persismelkusį racionalizmą ir ekonomizmą, kurie tampa globalizacijos ir besąlyginės integracijos „įrankiais“, nepaliekančiais erdvės Tėvynei.

Būtent todėl mano idėja Lietuvai – iš naujo atrasti humanitarinį mūsų tautos ir valstybės egzistavimo pamatą, kuris prieš šimtmetį leido atkurti valstybingumą, o prieš 27-erius metus – nepriklausomybę.

„Žodį“ aukščiau pavartojau kaip humanitarinio požiūrio į visuomenę simbolį. Simbolį, kuris šiandienos Lietuvoje nėra madingas, taigi ir vis rečiau naudotinas, ypač valstybiniuose reikaluose. Magiškas žodelis „optimizavimas“ pagrindžia daugelį „reformų“, pamirštant, kad valstybė nėra UAB‘as, kur veikla iš esmės grindžiama kaštų ir naudos analize. Valstybei funkcionuoti neužtenka kūno, jai reikalinga siela, nematerialus ir nefiziškas jos suvokimas. Tačiau, kad tą suprastume, reikia atsigręžti į humanitarinį išsilavinimą, kurio mūsuose stokoja dauguma valstybinio ir politinio elito, tapusio šaltais UAB‘ų direktoriais arba „Domino“ teatro žiūrovais.

Racionalizacijos jaunesnysis brolis – visuomenės dehumanizacija. Racionalių, klestinčių verslo ir „optimizuotos“ valstybės veikėjų bei kriminalinių naujienų, buitinių tragedijų dalyvių ir aukų pasauliai yra to paties medalio dvi pusės, tačiau iki tam tikro laipsnio vieni su kitais nesusiduriantys, todėl negrasantys vieni kitiems.

Pavojus šiems pasauliams ateina iš ramybės drumstėjų – kultūrininkų, filosofų, trumpai sakant, humanitarų, keliančių nepatogius, todėl erzinančius klausimus: kokia yra/turi būti šiandienos Lietuvos valstybė – rūpestinga motina ar liberali pamotė? Kodėl apsimoka/verta būti lietuviu? Lietuvos ar Europos piliečiais esame/turime būti? Ar Briuselis/Vokietija visada teisūs? Ar Dievas ir tikėjimas mūsų kasdienoje yra gyvi ir reikalingi? Ar tradicinė šeimos samprata – tik „tamsybininkų“ ramstis? Kodėl vis dažniau be priežasties žudoma ir deginama, ne tik išgėrus ar apsvaigus? Ir dažniausiai ramybės drumstėjų atsakymai į minimus klausimus būna ne materialaus, o egzistencinio pobūdžio, todėl racionaliam –„optimizuotam“ protui sunkiai suvokiamas, nes tiesiog nepatenka į jo mąstymo kategorijas.

Šiandieninėje, liberalizmu ir technologine pažanga persmelktoje epochoje, humanitariniai mokslai bei patriotinis pilietinis požiūris į tautą ir Tėvynę laikomas XIX a. atgyvena. Tačiau būtent tai leido suklestėti tautoms, kaip politinėms bendruomenėms ir pasiekti savo egzistencinį tikslą – sukurti nacionalines valstybes, kurios, nepaisant globalizacijos ir kitų veiksnių, išlieka pagrindiniais subjektais tarptautinėje sistemoje.

Būtent nacionalinės valstybės, su empatišku ir bendruomenišku požiūriu į kiekvieną savo tautos narį, Europoje leido įsitvirtinti demokratijai, kaip į visus valstybės piliečius įsiklausančiai ir juos atstovaujančiai valdymo formai. Argi ne to daugelis išvykstančių pasigenda šiandienos Lietuvoje? Empatijos ir rūpesčio silpnesniu tautos nariu, sklandaus demokratijos ir valstybės veikimo, įkvėpimo didžiuotis esant Lietuvos piliečiu?

Tauta – paini sąvoka, susilaukusi didelio dėmesio tarp sociologų, filosofų ir istorikų, bandant ją apibrėžti. Giliausiai nacionalizmą išnarstę autoriai prieina prie išvados, kad tauta yra objektyvi duotybė, etninių bendruomenių tąsa, kurią apibrėžia ir sutelkia tokie kultūriniai atributai kaip papročiai, tradicijos, kalba ir bendras istorinis pasakojimas. Tik vėliau prasideda ekonominiai veiksniai, kurie tampa svarbūs kalbant apie valstybę.

Kitaip tariant, vištos ir kiaušinio pirmumo problema šiame kontekste neegzistuoja: čia pirmiausia būtinas vienijantis ir tautą telkiantis pagrindas, be kurio jai lemta išnykti. Esant stipriam tautiniam jausmui, kuris nacionalizmo tyrinėtojų yra tiesiogiai siejamas su savos valstybės siekiu, galima kalbėti apie idėją Lietuvai ne kaip abstrakciją (o kam tą Lietuvos idėją įgyvendinsime, jeigu lietuviai nenorės joje gyventi?), bet kaip aiškų tikslą turinčią valstybės raidos kryptį. Kryptį, kur tvirtas tautinis identitetas riša lietuvius prie savo Tėvynės, todėl atitinkamai valstybė siekia užtikrinti gerovę kiekvienam jos nariui.

Pateikti naujausi ekonominiai ir socialiniai rodikliai verčia susiimti už galvos: anot Eurostato, beveik trečdalis piliečių gyvena arti skurdo ribos, o Lietuvos banko skaičiavimais atotrūkis tarp penktadalio skurdžiausiųjų ir penktadalio turtingiausiųjų drastiškai auga. Tai lyg ir skatina pagrįstai klausti, kad tautos idėja sotus nebūsi ir ne jos, o ekonominės gerovės pirmiausia reikia Lietuvai.

Tam turiu du atsakymus. Pirma, Lietuvos ekonomika auga, tačiau stokojant jautraus požiūrio į kiekvieną tautos narį, šiandien turime paradoksalią situaciją, kad dešimtis milijonų pelno per metus skaičiuojantis lietuviško kapitalo verslas savo darbuotojams moka vos daugiau nei minimalią algą. Tad problema ne vien ekonominė.

Antra, ar būtume 1918 ir 1990 metais atkūrę valstybę, jeigu pirmiausia būtume skaičiavę ekonominę naudą? Naudos ir kaštų argumentą bandė naudoti ir „reformatorius“ A. Brazauskas, ne vieną kartą tvirtinęs, kad be Sovietų Sąjungos Lietuva neišgyvens. Tačiau istorija ne pirmą kartą įrodė, kad ne ekonominis klestėjimas, o laisvės, nepriklausomybės siekis buvo ir yra esminė nugalinti jėga.

Ką praktikoje reiškia humanitarinio mąstymo ir pajautos stoka, parodo šiandieninės politinės darbotvarkės aktualijos. Turime unikalią, vieną seniausių ir archajiškiausių kalbų pasaulyje, tačiau dėl siauros, vargiai nuspėjamos naudos esame pasiryžę iš esmės ją pakeisti praplečiant lietuvių abėcėlę svetimomis raidėmis. Arba tautos ir valstybės simbolis, lydėjęs mus nuo Lietuvos valstybingumo ištakų iki pat šiandien – Vytis – kai kam atrodo per agresyvus, nebeaktualus, nes neatitinka jų postmodernios, globalizmu persmelktos Lietuvos koncepcijos.

Lietuvos mokyklose įdiegus „testinį“ mokymąsi, atsisakius „atsakinėjimo prie lentos“ turime mikčiojančią „taip“ ir „ne“ žaidimų kartą. Knygų neskaitančią ir spėliojančią... O Lietuvos istorijos didybę daugiausiai atpažįstančią iš šūkio „Mus vienija... ir pergalės!“ Testai nekalba apie Tėvynės meilę, galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl anot Nacionalinio egzaminų centro tyrimo 43 proc. aštuntokų (!) savo ateitį mato svetur. Tautos istorinės atminties užžėlusiais takeliais lietuviai klajokliai išeina į pasaulį duonos ir žaidimų ieškoti.

Tad, mano požiūriu, apmąstant Idėją Lietuvai turėtume atsiriboti nuo siaurų asmeninių ar trumpalaikių interesų, nuo kasdienių problemų ar einamųjų viešosios politikos klausimų, o kelti klausimą, kas XXI a. mus verčia būti lietuviais ir saugoti savo valstybingumą?

Į šį klausimą atsakinėjo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios politikai ir tai, kad mes prieš šimtmetį atkūrėme savo valstybę patvirtina, jog jiems ne tik pavyko rasti atsakymą, bet ir juo įtikinti tautą.

Kai žmonės geba suprasti istorinio likimo bendrumą, tęstinumą ir įsipareigojimus tautai, tai yra pirmiausia tikėjimo – žodžio, o ne skaičių, klausimas. Politinei praktikai virstant technika, tauta iš politinio kūno virsta nebereikalinga abstrakcija.

Susiję

Politika 4308675249728926766

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-11-03 11:22

    Gal archaiškos kalbos naudojimas trukdo susikalbėti, todėl visuomenė mieliau mokosi 'jaunas' kalbas? Atsakymo nežinau. Gal čia tiktų Maslovo poreikių piramidės principas, kad alkanam žmogui kultūra yra antrinis poreikis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aha, tikrai - gimtoji kalba trukdo susikalbėti, todėl reikia svetimos. Įvertinau argumento originalumą! :)
      O ekonominę dedamąją autorius irgi straipsnyje užkabino. Na, o dėl kultūros (plačiąja prasme, o ne kinas-teatras-koncertai) - jos stoka ir ją pakeitusios karikatūros yra viena pagrindinių emigracijos priežasčių. Yra tikrai ekonomiškai silpnesnių už Lietuvą šalių - bet emigracijos mastais mes jas "apdėjom". Vadinasi, ne vien ekonomikoje problema.

      Panaikinti
  2. Is dideliu rastu iseinama is krastu. Azubaliui galiu tik pasakyti, kad jokia issilavinimo forma, kurioje nebus socialinio teisingumo konsepcijos, nieko verta. Socialinio teisingumo samprata konsoliduoja visuomenes grupes, bendruomene ir tauta bei valstybe. Kalbos islaikymas irgi siejamas butent su socialiniu teisingumu. Jokiose Lietuvos reforminiuose projektuose sitos konsepcijos nera! Liberalizmas reiskia laisve. Laisve visur, dingsta teisingumas ir isnyksta teise bei pareiga. Dieve mano, nesusigaudantys net visuomenes vystymosi polittechnologiniuose terminuose, skleidziate brieda. Yra diplomas, proto nera.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item