Andrius Narbekovas. Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai

Visuomenei mažai žinomas transseksualizmo reiškinys nūdien kelia daug klausimų, kada imama svarstyti lyties pakeitimo įstatymo priėmimą. ...

Visuomenei mažai žinomas transseksualizmo reiškinys nūdien kelia daug klausimų, kada imama svarstyti lyties pakeitimo įstatymo priėmimą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik žmogaus teisių ir medicininės technikos klausimas.

Situaciją nori supaprastinti tie, kurie yra suinteresuoti atlikti lyties keitimo operacijas. Medicinos komercializacija neretai tampa priežastimi pasinaudoti pacientų bejėgiškumu blaiviai apsispręsti dėl jam siūlomos medicininės pagalbos. Gydytojas yra savo srities ekspertas ir, atlikdamas savo pareigą gydyti, pacientui yra pagrindinis autoritetas. Tačiau gydytojas neturi daryti visko, ko pacientas pageidauja, bet tik tai, kas pacientui naudinga.

Ypač daug klausimų ir diskusijų kyla dėl lyties keitimo operacijų transseksualiems asmenims. Autorius remiasi pagrindiniais medicinos etikos principais, kurie pažeidžiami lyties keitimo metu. Iš pradžių pateikiama trumpa transseksualizmo kaip reiškinio analizė, akcentuojant neteisingą dualistinę asmens sampratą ir iš to išplaukiantį neteisingą lytiškumo suvokimą. Pateikiama lyties disforijos samprata ir žalinga jos interpretacija. Remiantis daugelio šalių patirtimi, pateikiami lyties keitimo operacijų rezultatai, išryškinant medicinines, teisines ir etines pasekmes. Kaip alternatyva luošinančiam lyties keitimui aptariama psichoterapinė pagalba. Pastaroji savo rezultatais nenusileidžia pirmajai. Ši paprasta tiesa, patvirtinta daugelio šalių praktikoje, buvo tvirtas argumentas atsisakyti lyties keitimo operacijų. Save gerbiančios pasaulio klinikos lyties keitimo operacijų neatlieka, ir tuo užsiima tik privatūs plastinės chirurgijos specialistai. Teisiškai lyties keitimo fakto nepripažįsta ir tos valstybės, kuriose lyties keitimo operacijos ir nėra draudžiamos. Tai liudija faktai, kad nėra keičiami gimimo liudijimai, ir tarptautiniai žmogaus teisių teismai tokiu atveju nepripažįsta transseksualių asmenų teisių pažeidimo.

Transseksualizmo fenomenas ir žmogaus lytiškumas

Nors transseksualizmas turi senas istorines, kultūrines ir antropologines šaknis, tačiau tik 1980 metais Amerikos psichiatrų asociacija formaliai pripažino šį reiškinį kaip rimtą emocinį sutrikimą. Pats terminas „transseksualus“ literatūroje pasirodė 1949 metais ir tik 1966-aisiais J. Benjaminas savo veikale Transseksualumo fenomenas pateikė transseksualizmo aprašymą. Taigi galima teigti, kad transseksualizmas yra palyginti naujas fenomenas klinikinėje praktikoje.

Transseksualizmas ( lot. trans – priešdėlis, reiškiantis buvimą už ko nors ribų; sexualis – lytinis ) arba transseksizmas yra netipinis lytinis nukrypimas, pasireiškiantis netinkamu savo lytinės priklausomybės suvokimu, savęs priskyrimu priešingai lyčiai. Tokiam vyrui ar moteriai savas kūnas atrodo tarsi svetimas. Jie dėl to labai kenčia, prašosi operuojami, siekia, kad visuomenė juos priskirtų priešingai lyčiai. Asmuo su vyriškais lytiniais organais jaučiasi esąs moteris, moteris su moteriškais lytiniais organais jaučiasi esanti vyru. Tokių asmenų anatominė lytis yra aiški, jie gali pradėti ir gimdyti vaikus, nėra jokių hormoninių ar organinių sutrikimų.

Amerikos psichiatrų asociacija pateikia penkis kriterijus, pagal kuriuos yra nustatomas transseksualizmas:

1. Diskomfortas ir neatitinkamumas dėl esamos anatominės lyties.

2. Noras atsikratyti savo lytinių organų ir gyventi kaip priešingos lyties asmuo.

3. Nepasitenkinimas esama lytimi trunka ne mažiau kaip 2 metus ir nėra susijęs su streso epizodais.

4. Nėra fizinių ar genetinių lyties anomalijų.

5. Nėra išdava kokio nors kito psichinio sutrikimo, tokio kaip šizofrenija. 

Šie kriterijai atspindi vadinamąjį lyties disforijos sindromą, kuriam būdingas nepasitenkinimas savo anatomine lytimi ir noras ją pakeisti. Šiuo sindromu transseksualūs asmenys skiriasi nuo transvestitų, nes priešingos lyties rūbų dėvėjimas nesukelia jiems erotinio pasitenkinimo, bei nuo homoseksualių asmenų, nes jie nejaučia lytinio potraukio asmenims tos lyties, kuriai jaučiasi priklausą. Be to, transvestitai ir homoseksualūs asmenys nejaučia diskomforto dėl jų esamos anatominės lyties.

Pagrindinis chirurgų, atliekančių lyties pakeitimo operacijas, argumentas yra tas, kad chirurginė intervencija yra gydymo priemonė lyties disforijos sindromui pašalinti, jeigu šio sindromo aukoms nepadeda kitos gydymo priemonės, ir tokie asmenys reikalauja chirurginio gydymo net grasindami nusižudyti, jeigu tokia pagalba jiems nebus suteikta.

Lyties korekcijos operacijos jau seniai yra atliekamos asmenims, kurie gimsta su abiem lytims būdingais lytiniais organais, vadinamiems hermafroditams. Tačiau yra esminis skirtumas tarp transseksualaus asmens ir hermafrodito, nes transseksualus asmuo yra su vienai lyčiai būdingais lytiniais organais, tuo tarpu tikrasis hermafroditas (hermaphroditus verus) yra su kiaušidžių ir sėklidžių audiniu. Toks individas gali būti su viena kiaušide ir su viena sėklide arba su liaukomis iš mišraus audinio. Tai sąlygoja skirtingų hormonų gamybą ir gali nulemti vyriškas arba moteriškas savybes. Per lytinį brendimą atsiranda moteriškumo požymių, pasirodo mėnesinės. Išoriniai lytiniai organai gali atrodyti įvairiai: nebrandi varpa su atskirai esančia makštimi; varpa su mašnele ir į ją nusileidusia kiaušide. Netikrojo hermafroditizmo atveju (pseudohermaphroditismus), kuris yra dviejų tipų, būtent moteriškasis ir vyriškasis, moteriškojo tipo asmenims būdingos kiaušidės su abiejų lyčių išoriniais požymiais; vyriškojo tipo asmenims būdingos sėklidės kartu su abiejų lyčių išoriniais požymiais. Šiems asmenims taikomas hormoninis gydymas ir chirurginė lyties korekcija pagal genetinę asmens lytį. Visuomet turi būti laikomasi taisyklės, kad chirurginės intervencijos metu būtų pasiekiama harmonija tarp išorinių lytinių organų ir vidinių lyties faktorių (lytinių liaukų ir chromosominės lyties). Toks gydymas nesukelia jokių ypatingų medicininių ir etinių problemų.

Transseksualizmo atveju situacija yra iš esmės kitokia. Visų pirma nėra jokių mokslinių įrodymų, kad lyties disforijos sindromas turėtų biologinį pagrindimą, kad jo priežastis būtų galima surasti genotipiniu lygmeniu. Transseksualaus asmens įsitikinimas, kad „siela skiriasi nuo kūno“, yra sąlygotas psichologinių priežasčių ir paremtas klaidinga dualistine asmens samprata. Pagal šią sampratą, žmogaus kūnas yra tik gėris asmeniui, kaip instrumentas, o asmuo sutapatinamas su sąmoningumu, sugebėjimu bendrauti. Krikščionybė žmogaus asmenį supranta kaip neatsiejamą kūno ir dvasinės sielos vienovę. Kiekvienas žmogus nuo pat savo atsiradimo pradžios yra gavęs lytinį tapatumą, kurį privalo priimti kaip dovaną. Šiuolaikinis mokslas įrodė, kad jau nuo pat prasidėjimo, nuo pat zigotos, yra nulemta lytis. Juo labiau kad zigota jau yra žmogaus kūnas, kuris atsiranda pirmiausia, o dvasinis pradas atsiranda tik jau esant kūnui, ir tik tuomet atsiranda unikalus žmogus. Teigti, kad „žmogus yra ne tame kūne“ yra neteisinga nei genetiškai, nei filosofiškai, nei teologiškai.

Žmogaus lytiškumas suvokiamas kaip neatsiejama asmens dalis. Visa tai, ką mes jaučiame kaip kūniški asmenys, yra susiję su mūsų kūnais, atsiriboti nuo savo kūnų reiškia atsiskirti nuo savęs pačių. Mūsų lytiškumas yra svarbus tam, kuo mes esame, ir paveikia mūsų mintis, jausmus ir veiksmus. Lytiškumas yra tai, ko žmogus savavališkai nėra pajėgus nusikratyti. Moteris yra asmuo savitu moters buvimo būdu, o vyras yra asmuo savitu vyro buvimo būdu.

Ar etiška ir moralu transseksualiems asmenims taikyti lyties pakeitimo operacijas? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia dar labiau filosofiškai įsigilinti į paties žmogaus prigimtį. Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: ar įmanoma pakeisti lytį? Tik po to reikėtų klausti: ar tai yra etiška ir moralu?

Norint atsakyti į pirmąjį klausimą, būtina išsiaiškinti, kas yra žmogaus lytis plačiąja prasme (lytiškumas) ir ar anatominiai pakeitimai bei priešingos lyties hormonų skyrimas iš tikrųjų ją pakeičia. Žmogaus lytiškumas yra nustatomas pagal daugelį požymių: pagal išorinius lytinius organus, pagal vidinius lytinius organus, šių organų fiziologines funkcijas, pagal chromosomas – tai nulemia žmogaus anatominę arba biologinę lytį. Tačiau lytiškumo sąvoka apima ir psichologinius aspektus, susijusius su lyties vaidmeniu, kurį individas pasirenka kaip labiausiai atitinkantį jo psichofiziologines ypatybes ir aplinkinių suformuotus vyriškumo ir moteriškumo idealus.

Biologinė žmogaus lytis priklauso nuo Y chromosomos buvimo ar nebuvimo zigotoje, kurios atsiradimas yra kartu ir unikalaus žmogaus atsiradimo momentas. Jeigu zigota yra su Y chromosoma, nuo 8 ląstelių vystymosi stadijos žmogaus vystymasis vyksta vyriškos lyties linkme. Nesant chromosomos Y, žmogaus vystymasis vyksta moteriškos lyties linkme. Visi embrionai iš pradžių turi nediferencijuotas lytines liaukas ir abiem lytims būdingus lytinius latakėlius (Volfijaus ir Miulerio). Tačiau apie septintą vystymosi savaitę embrione su Y chromosoma ima formuotis vyriškos lytinės liaukos, kurios ima gaminti hormonus. Vyriškų hormonų poveikyje sunyksta Miulerio latakėliai, ir ima formuotis vyriški lytiniai organai. Moteriškos lyties individo atveju iš Miulerio latakėlių formuojasi moteriški lytiniai organai. Vyriški ir moteriški hormonai turi įtakos smegenų vystymuisi, kaip, pavyzdžiui, moters smegenys paruošiamos reguliuoti menstruacinį ciklą. Šiame sudėtingame procese gali būti įvairių sutrikimų, kurie gali sąlygoti įvairius sklaidos trūkumus. Tačiau transseksualizmo atveju šis vystymosi etapas yra be sutrikimų, nes genetinę lytį atitinka anatominė lytis.

Tai reiškia, kad transseksualizmo priežastys – psihologinės, o ne žmogaus kūne, ne jo anatominėje lytyje. Transseksualizmo fenomenas parodo, kad žmogus, būdamas aiškios anatominės lyties, savo lytiškumą su ja ne visada sutapatina. Daugelis mokslininkų laikosi nuomonės, kad žmogaus lytiškumo suvokimas ir priėmimas yra susijęs su psichologiniais asmens aspektais ir labiausiai priklauso nuo auklėjimo bei aplinkos. Vaikas pirmaisiais savo gyvenimo metais dėl netinkamo auklėjimo ar aplinkos įtakos gali netinkamai suvokti savo lytinę priklausomybę ir ima formuotis netinkama lytinė savimonė. Pirmieji septyneri gyvenimo metai – pirmas psichoseksualinės raidos etapas, kai vaikas suvokia savo ir aplinkinių lytį, įsitikina jos nekintamumu. Ypač antrieji–ketvirtieji gyvenimo metai yra kritinis šio etapo periodas, sąlygojantis galimus raidos sutrikimus.

Lytiškumo savimonei susiformuoti yra svarbios šios dimensijos: lyties plačiąja prasme identiteto, seksualinės orientacijos ir seksualinės intencijos (ką asmuo nori daryti su savo seksualiniu partneriu. Lyties identitetas plačiąja prasme, buvimas berniuku ar mergaite, pabrėžiamas vaiko auklėjime, ir vaikas „mokosi“ savo lyties. Būti vyru ar moterimi nepakanka vien tik gimti berniuku ar mergaite. Vaikas, anksti suvokęs savo lytį, ima atitinkamai elgtis. Tačiau TV, draugai, švietimas gali paveikti lytinę savimonę. Taigi, nors individas gimsta su lyties duotybe (vyriškos ar moteriškos), tačiau jo lytinė savimonė (vyriškumo ir moteriškumo) yra išmokstamas fenomenas.

Kito asmens lyties savimonę galima įvertinti pagal jo ar jos elgesį. Šiurkštūs keturmečio berniuko žaidimai dažniausiai užtikrina jo tėvus, kad sūnus yra tikras berniukas. Panašiai mergaitės noras žaisti su lėlėmis užtikrina jos tėvus, kad jų duktė yra moteriška. Ir iš tiesų žaidimai, rengimosi stilius, manieros ir pomėgiai gali būti asmens vidinės lyties savimonės išorinė išraiška. Neretai paaugliai išbando įvairius lyties vaidmenis tol, kol susigyvena su viena iš jų. Suaugusių žmonių lyties tapatumo sutrikimai yra paauglystėje neišspręstas klausimas, į kurį kiekvienas kviečiamas atsakyti: esu berniukas ar mergaitė, ar viskas man yra gerai.

Kita lyties savimonei susiformuoti svarbi dimensija yra lytinė orientacija. Lytinė orientacija taip pat turi objektyvius ir subjektyvius aspektus. Suaugęs žmogus subjektyviai linksta į lytį žmonių, kurie jiems patinka ir juos seksualiai jaudina. Gali būti potraukis priešingos lyties asmenims (heteroseksualumas), tos pačios lyties asmenims (homoseksualumas), abiejų lyčių asmenims (biseksualumas). Seksualinė orientacija taip pat atsispindi individo elgesyje. Suskirstymas į heteroseksualius, homoseksualius ar biseksualius asmenis priklauso nuo jų partnerių biologinės lyties. Kol kas nėra mokslinių įrodymų, kad lytinė orientacija būtų nulemta genetiškai. Yra daug teorijų, aiškinančių lytinės orientacijos priežastis, bet dauguma teigia, kad lemiamą vaidmenį turi psichologiniai ir socialiniai veiksniai.

Trečia lyties savimonei susiformuoti svarbi dimensija yra seksualinė intencija, t. y. tai, ką asmuo nori daryti su savo seksualiniu partneriu. Įprasta seksualinė intencija yra susijusi su meilės išraiška, malonumo suteikimu ir jo pajautimu. Tai gali būti bučiavimasis, rūpinimasis kitu, lytinis aktas abiejų sutikimu ir t. t. Neįprasta seksualinė intencija yra susijusi su agresija aukos ar savo paties atžvilgiu ir pasireiškia sadizmu, mazochizmu, vojerizmu ir kitais lytiniais iškrypimais. Vėlgi nėra duomenų, kad šie reiškiniai būtų biologiškai determinuoti.

Lyties disforijos „gydymo“, keičiant lytį, pasekmės

Nepaisant to, kad transseksualizmo priežasčių negalima aptikti žmogaus kūne, jo anatominėje lytyje, lyties disforijos sindromas yra „gydomas“, taikant lyties pakeitimo operacijas. Akivaizdu, kad tai sukelia daug medicininių ir etinių problemų. Visų pirma lyties pakeitimas yra tik techninis terminas, kuris neatitinka tikrovės. Kadangi chirurginiu būdu įmanoma pakeisti tik išorinius ir vidinius lytinius organus, tai jų pakeitimas nereiškia net anatominės lyties pakeitimo, nes anatominė lytis yra genetiškai determinuota. Po „lyties keitimo“ asmuo genetiškai liks tos pačios lyties asmeniu. Vadinasi, atsakymas į ankstesnį klausimą dėl lyties pakeitimo galimumo yra neigiamas, nes lyties pakeisti neįmanoma.

Lyties keitimo (šis terminas labiau tinka, nes lytis nepakeičiama) procedūra yra susijusi su radikaliu žmogaus suluošinimu, nes vyrams atliekama kastracija, formuojama pseudovagina, moterims šalinamos krūtys ir gimda bei suformuojamas pseudopenis. Kartu skiriamos didelės hormonų dozės, kurios sukelia daug šalutinių poveikių. Visa tai susiję su vaisingumo sunaikinimu, sveikų organų pašalinimu.

Medicininė etika remiasi vienu iš svarbiausių principų, būtent asmens vientisumo ir integralumo principu, kurio pažeisti negalima, nebent tai būtų daroma, norint išgelbėti žmogaus gyvybę. Šis principas gina žmogaus kūno integralumą, teigia, kad žmogaus kūnas yra nedaloma savarankiškai funkcionuojanti visuma, kurią galima pažeisti tik siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą ar gyvybę. Chirurginio lyties keitimo metu negalima pateisinti sveikų organų pašalinimo taip kaip visumos, ir integralumo principas leidžia pašalinti gangrenavusį ar vėžio pažeistą organą.

Tik tuo atveju, jei lyties keitimo metu šalinami organai būtų traktuojami kaip „patologiniai“, šis principas nebūtų pažeistas. Tačiau akivaizdu, kad įžvelgti patologijos neišeina. Nors transseksualus asmuo ir jo gydytojas savo veiksmus nori pagrįsti terapiniais tikslais, vis dėlto dauguma ekspertų mano, kad aukoti kūno integralumą siekiant pasiekti psichologinį stabilumą, yra nepateisinama. Jų nuomone, troškimas pasikeisti lytį pirmiausia yra dėl psichologinių priežasčių, todėl ir pagalba turi būti psichoterapinė.

Vaisingumo sunaikinimas yra ne tik medicininė, bet ir moralinė bei teisinė problema. Kastracija ir su tuo susijęs nevaisingumas yra tiesioginis ir negali būti pateisinamas pagal vadinamąjį dvigubos pasekmės principą. Kada veiksmo, šiuo atveju chirurginės intervencijos, tikslas yra pašalinti lytines liaukas, toks veiksmas vadinamas tiesioginiu ir yra nepateisinamas. Lytinių liaukų pašalinimas dėl patologijos būtų pateisinamas, nes tai būtų netiesioginis nevaisingumo sukėlimas.

Jeigu vaisingumo sunaikinimas transseksualiems asmenims ir juos gydantiems medikams ir nesukelia moralinių bei etinių problemų, bet prigimtinis noras būti vaisingam ir pašaukimas tėvystei ar motinystei išlieka. Transseksualiam vyrui siūloma prieš lyties keitimą paimti spermos ir ją užšaldyti, kad, tapęs moterimi ir sudaręs homoseksualią sąjungą su kita moterimi, galėtų susilaukti savo genetinio vaiko. Tyrimai rodo, kad moterys, gyvenančios ne santuokoje, bet partnerystėje, šias partnerystes 75 % atvejų sudaro su kita moterimi ir tik 25 % su vyru. Tik labai mažas skaičius apklaustųjų transseksualių asmenų bijo, kad transseksualumas gali būti perduodamas per genus, arba mato vidinę įtampą tarp vidinio įsitikinimo būti moterimi ir kartu tapti spermos donoru. Daugelis moterų, tokios tapusios dėl lyties keitimo, išreiškia gailestį jog pačios negalės pagimdyti. Akivaizdu, kad šios technologijos iš pagrindų griauna prigimtines santuokos ir asmenų sąvokas bei teises. Medikai, dirbantys dirbtinio apvaisinimo srityje, pasisako už lyties keitimą, nes mato potencialius savo klientus. Tik čia sunku įžvelgti elementarų nuoseklumą: gydomas nevaisingumas ir kartu vaisingumas yra sunaikinamas.

Vaisingumo sunaikinimas turi ir teisinių pasekmių, nes ir Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas XVIII skyriuje „Nusikaltimai žmogaus sveikatai“ 135 str. prie sunkių sveikatos sutrikdymų pamini vaisingumo sunaikinimą ir už tai numato baudžiamąją atsakomybę. Pasaulinėje praktikoje yra teismo procesų dėl sužalojimų, kada kreipiasi nepatenkinti „gydymu“ pacientai. Advokatas Melvinas Belli aprašo teisines lyties „pakeitimo“ pasekmes, kada Niujorko teismas tokį „gydymą“ pripažino kaip žalojantį ir pasmerkė siekimą ligonio psichinę būseną koreguoti drastiškomis fizinėmis priemonėmis. Beje, buvo atsisakyta išduoti naujus asmens dokumentus, liudijančius transseksualaus asmens lyties pakeitimą.

Beje, daugelis valstybių, kuriose atliekamos lyties „pakeitimo“ operacijos, iš esmės nepripažįsta lyties pakeitimo fakto. Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė skundus transseksualių asmenų iš Didžiosios Britanijos, kurie skundėsi dėl jų teisių pažeidimo. Šioje šalyje transseksualiems asmenims po lyties „pakeitimo“ operacijų yra išduodami pasai ir vairuotojų pažymėjimai, rodantys lyties pasikeitimą, tačiau gimimo liudijimai nėra keičiami, ir ten lieka tokia lytis, kokia buvo vaikui gimus, ir paprastai nustatoma pagal biologinius kriterijus, būtent chromosominius, lytines liaukas ir lytinius organus. Gimimo liudijimas yra svarbesnis dokumentas nei pasas, nes, iškilus teisminiams klausimams, socialinio draudimo, net įdarbinimo reikalams, turi būti atskleista tikroji lytis. Transseksualus vyras po lyties „pakeitimo“ operacijos tapęs moterimi gali tapti pensininku sulaukęs tik 65 metų, o ne 60 metų amžiaus, koks yra nustatytas moterims.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėjo Kristinos Sheffield bylą, kuri parodo iš tikrųjų žmogaus gyvenimo tragediją po vadinamojo lyties pakeitimo. Ši moteris, gimusi 1946 m., yra Anglijos pilietė, kuri gimė kaip vyras, vedė ir tapo tėvu, įsigijo piloto profesiją, tačiau 1986 m. pasikeitė lytį ir tapo moterimi. Teismas, paisydamas vaiko interesų, uždraudė tėvui, tapusiam moterimi, lankyti savo vaiką, kompanija dėl lyties pakeitimo atleido iš darbo. Nors ir turėdama moters vardu išduotą pasą, turi atskleisti savo ankstesnę lytį teismuose. Dėl to kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, bet šis Teismas nenustatė jos teisių pažeidimo.

Svarbu pabrėžti, kad lyties keitimas yra negrįžtamas procesas, ir tai dar labiau parodo tokių operacijų neleistinumą. Atlikti tyrimai rodo, kad dažniau vyrai nei moterys prašo lyties keitimo, ir iš tų vyrų tik apie 10–25 % yra nustatyta pirminė lyties disforija, kuri yra užfiksuota medicininiuose dokumentuose, trunka ilgą laiką. Dauguma pacientų kenčia nuo antrinės lyties disforijos, kuri yra susijusi su įvairiomis stresinėmis, psichologinėmis problemomis, lytinės orientacijos sutrikimais. Tai rodo, kad lyties disforijos sindromas, kuriuo remiantis ir daromos lyties keitimo operacijos, gali būti užfiksuotas tik mažesnei operuojamų transseksualių asmenų daliai. Tada kuo galima pateisinti likusių asmenų luošinimą?

Tyrimai rodo, kad nemažai asmenų po lyties keitimo operacijų vėliau dėl įvairiausių priežasčių nori sugrįžti į pirminę lytį. Iš 25 tirtų asmenų, norėjusių susigrąžinti prigimtinę lytį, paaiškėjo, kad keturiems iš jų išaiškėjo įvairios psichozės, kurios per „bandomąjį laikotarpį“ nebuvo diagnozuotos, jie negavo specifinio gydymo, tačiau buvo pakeista lytis, klaidingai remiantis lyties disforija.

Kitas tyrimas parodė, kad net 20 % asmenų po lyties keitimo norėjo sugrįžti į pradinę lytį. Medikai nurodė keletą priežasčių, pirmiausia išskirdami tai, kad lygiagrečiai su lyties disforija būna ir kitų psichikos sutrikimų, kurių nepavyksta laiku diagnozuoti; kad po operacijų žmogus nesugeba įsijausti į naujos lyties vaidmenį arba tiesiog yra nepatenkinti chirurginio gydymo rezultatais.

Švedijoje, peržiūrėjus lyties keitimo operacijų patirtį nuo 1965 iki 1995 metų, paaiškėjo, kad buvo operuoti 136 asmenys. Iš jų tik 55 % vyrų, tapusių moterimis, ir tik 34 % moterų, tapusių vyrais, po lyties pakeitimo buvo visiškai patenkinti savo gyvenimu. Iš pradžių, kada šios operacijos tik buvo pradėtos pasaulyje, jos buvo entuziastingai sutiktos, bet, laikui bėgant ir stebint rezultatus, jomis imta vis labiau nusivilti. Johnso Hopkinso universitetas JAV savo klinikose buvo daugiausia atliekantis tokių operacijų pasaulyje, bet 1979 m. po atliktos rezultatų analizės, kuri parodė, kad lyties keitimo operacijos nėra pranašesnės už tik psichoterapinę pagalbą, jų atsisakė. Buvo pasiremta paprasta logika, kuri sako, kad kam luošinti žmogų, jeigu tokio pat rezultato galima tikėtis vien tik iš psichoterapinės pagalbos. Vėlesni tyrimai patvirtino tiesą, kad chirurginis gydymas nėra pranašesnis už psichoterapiją.

Akivaizdu, kad chirurginis gydymas, nebūdamas veiksmingas, yra dar ir labai nesaugus, susijęs su įvairiomis komplikacijomis. JAV lyties keitimo operacijos priskiriamos prie eksperimentinių, ir nėra jų atžvilgiu visuotinio medikų pritarimo, nes siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą. Kitų šalių praktika yra panaši. Štai Vokietijoje, Eseno universiteto urologinėje klinikoje, nuo 1995 m. iki 2000-ųjų buvo operuoti 66 vyrai, norintys tapti moterimis. Iš jų 6 buvo sunkios pooperacinės infekcinės komplikacijos, 3 pacientams buvo sužalota tiesioji žarna, audinių nekrozė, įskaitant uretros nekrozę, įvyko 4 pacientams. 24 pacientams susiaurėjo šlaplė, sutriko šlapinimosi funkcija.

Daug medicininių ir etinių bei teisinių problemų kyla iš transseksualiems asmenims taikomos hormonoterapijos. Kaip žinoma, transseksualių asmenų hormoninė pusiausvyra nėra sutrikusi, jų lytinės liaukos funkcionuoja normaliai. Todėl būtina pabrėžti, kad hormonų skyrimas transseksualiems asmenims neturi jokio mokslinio pagrįstumo. Pagal kiekvieno vaisto apibrėžimą, vaistas yra aktyvi medžiaga, skirta gydyti ligai arba gerinti sutrikusias organizmo funkcijas. Kokias funkcijas gerina moteriški lytiniai hormonai, skiriami transseksualiam vyrui ir atvirkščiai? Aišku, kad negerina jokių funkcijų, o sunaikina funkcionuojančias, ypač vaisingumą. Tai jokia fiziologija nepagrįstas priešingos lyties hormonų vartojimas, ir gautas poveikis dėl lyties keitimo normalioje medicininėje literatūroje apibūdinamas kaip žalingas poveikis.

Atlikti tyrimai įvairiose šalyse atskleidžia hormonų terapijos žalingą poveikį, kada priešingos lyties hormonai skiriami fiziškai sveikam žmogui, būtent transseksualiems asmenims. Amsterdamo universitetinėje ligoninėje stebėtas lytinių hormonų poveikis 425 transseksualiems asmenims. Palyginti su kitais gyventojais, šių pacientų mirtingumas buvo 5 kartus didesnis ir susijęs su didesniu savižudybių skaičiumi bei dėl įvairių kitų priežasčių. Kombinuotas hormoninis gydymas, skirtas 303 vyrams, norėjusiems tapti moterimis, buvo susijęs su 45 kartus didesne trombembolijų rizika, kitų hormonų bei kepenų fermentų pusiausvyros sutrikimais, su 15 kartų didesne depresijos rizika. 122 moterims, gydytoms vyriškais lytiniais hormonais, be minėtų komplikacijų, ryškiai padidėjo svoris. Priešingos lyties hormonų skyrimas turi tiesioginį poveikį smegenų struktūroms, atsakingoms už lytinių hormonų produkciją, o tai gali sąlygoti daug šalutinių poveikių žmogaus organizme.

Minėti tyrimai rodo, kad lyties keitimas chirurginėmis operacijomis ir didelėmis priešingos lyties hormonų dozėmis negali būti pateisinamas, ir tam nėra jokio medicininio pagrindo. Lyties disforijos sindromas yra sąlygotas asmens mąstymo sutrikimų ir yra psichologinio lygmens. Klinikiniai tyrimai rodo, kad transseksualūs asmenys turi labai daug psichologinių problemų, asmenybės vystymosi sulėtėjimą, primityvesnį mąstymą, ir daugelis klinicistų transseksualizmą lygina su psichine patologija.

Akivaizdu, kad chirurginis ir hormoninis gydymas neišsprendžia žmogaus gyvenimo problemos, kadangi nepadeda žmogui įgyti lytinio normalumo ir sudaryti tikros galiojančios santuokos tarp krikščionių bei susilaukti vaikų. Tokie asmenys kenčia ne todėl, kad nepasiekia seksualinio pasitenkinimo, bet jie kenčia dėl įsitikinimo, jog yra ne tos lyties, todėl šią kančią gali palengvinti psichoterapija. Svarbu padėti žmogui atkurti savo vertės suvokimą. Jis ar ji turi suprasti, kad šiandienos kultūra pernelyg pabrėžia ir klaidingai iškelia lytinį tapatumą bei lytinį aktyvumą kaip pagrindinius asmens vertę parodančius rodiklius. Transseksualūs asmenys turi išmokti atsikratyti perdėto susirūpinimo dėl savo lytinio identiteto ir atrasti tikras vertybes, nusakančias žmogaus kaip asmens vertę. Psichoterapija šiam tikslui yra pati tinkamiausia ir adekvačiausia pagalbos forma.

Į žmogaus lytiškumą dėl jo sudėtingumo galime žiūrėti kaip į turtingą „kalbą“, kuri gali būti supainiota, sumišusi ar net klaidinanti. Todėl, norint šią kalbą kritiškai įvertinti, turime žinoti tiesą apie lytiškumą. Jeigu į lytiškumą žiūrėsime kaip į „kalbą“, turime atsiminti, jog autentiškas lytiškumas atskleidžia savo tikslą tik tiems, kurie pirmiausia ieško jo prasmės, kuri atsiskleidžia tikroje meilėje. Tokia meilė galima, kada asmuo bendrauja su kitu asmeniu, kada priklauso tam kitam asmeniui, kada gyvena dėl to kito asmens. Krikščioniškoji etika žmogaus lytiškumą supranta meilės ir gyvybės perdavimo prasme. Visada pabrėžiamas nenutraukiamas egzistencinis ir psichologinis ryšys tarp gyvybės perdavimo ir meilės išreiškimo per santuokinį lytinį aktą. Abiejų lyčių asmenų tarpusavio ryšį įgalina kitoniškumas ir papildomumas, kuris nėra tik biologinis, bet ir dvasinis. Kiekvienas žmogus turi ieškoti vidinės harmonijos tarp kūno ir dvasinės sielos, kovoti su klaidinga dualistine samprata, kuri šią harmoniją griauna.

Išvados

1. Teiginys „lyties pakeitimas“ yra nesusipratimas, nes pakeisti lyties neįmanoma. Tai tik techninis terminas, susijęs su išorinių bei vidinių lytinių požymių pakeitimu. Tačiau pakeitus lyties požymius, pati lytis nepasikeičia, nes ji yra genetiškai determinuota nuo pat prasidėjimo momento. Ir po lytinių požymių pakeitimo žmogus genetiškai išliks tos pačios lyties asmeniu.

2. Lyties disforijos sindromas, kuriuo remiantis daromos lyties keitimo operacijos, kyla ne iš transseksualaus asmens kūno, kuris yra sveikas, bet iš klaidingo dualistinio mąstymo. Todėl nepateisinamas kūno luošinimas, norint pakeisti mąstymą.

3. Lyties keitimas yra susijęs su radikaliu žmogaus suluošinimu, nes fiziškai sveiki asmenys, galintys pradėti ir auginti savo vaikus, yra kastruojami, „gydomi“ didelėmis hormonų dozėmis, dėl ko prarandamas vaisingumas bei sutrinka bendra sveikata. Vaisingumo sunaikinimas pagal Baudžiamąjį kodeksą priskiriamas prie sunkių sveikatos sutrikdymų ir už tai numato baudžiamąją atsakomybę.

4. Hormoninis lyties keitimas neturi jokio mokslinio pagrįstumo. Pagal kiekvieno vaisto apibrėžimą vaistas yra aktyvi medžiaga, skirta gydyti ligai arba gerinti sutrikusias organizmo funkcijas. Transseksualizmo atveju funkcijos nėra sutrikusios, todėl jokia fiziologija nepagrįstas priešingos lyties hormonų vartojimas ir gautas poveikis dėl lyties keitimo normalioje medicininėje literatūroje apibūdinamas kaip žalingas poveikis.

Pagalba transseksualiems asmenims turi būti psichoterapinė, siekiant atkurti asmens kūno ir mąstymo harmoniją, padedant įveikti dualistinės sampratos pasekmes.

Lyties korekcija hermafroditizmo atveju yra pateisinama, taikant chirurgines ir kitas priemones, padedant asmeniui prisitaikyti prie esamos genetinės lyties, pašalinant kitai lyčiai būdingus požymius.


Susiję

Skaitiniai 986664026553728599

Rašyti komentarą

13 komentarų

Anonimiškas rašė...

Paskaičius išvadas peršasi tik vienas atsakymas, kad norint išspręsti šią problemą, nežalojant žmonių, reikia ugdyti visuomenę, kad priimtų moterį vyro kūne arba vyrą moters kūne kaip lygiaverčius visuomenės narius.

Net ir Radžvilas sutinka, kad lytis neturi jokios reikšmės individo saviraiškai ir galimybėmis "Joks protingas ir sąžiningas žmogus neprieštaraus tam, kad moterys ir vyrai turėtų lygias ekonomines, socialines, kultūrines ir politines teises bei vienodas galimybes realizuoti savo žmogiškuosius poreikius ir gebėjimus."

Anonimiškas rašė...

Eik tu akmens amžiaus liekana, nėra jokių vyrų ir moterų! Čia phalocentrines patriarchinės visuomenės fašistinis socialinis konstruktas!

Anonimiškas rašė...

Čia pirmam anonimui, ne autoriui :)

Pikc rašė...

Homjaunuolis paprasčiausiai paklydo: išties, iškrypėliškos ideologijos pažeisto proto gebėjimas logišką mintį paversti liguistais kliedesiais yra labai įdomus atvejis - bet čia gi ne psichopatologų forumas, tad pacientui reiktų kreiptis kitu adresu.

Anonimiškas rašė...

Geras, solidus, tvarkingas, informatyvus, tinkamas straipsnis.

Siūlyčiau gal tik skirti truputį daugiau dėmesio dėmesio biologiniams procesams, susijusiems su "pakeista" lytimi. Pavyzdžiui tai, kad oda pseudopeniui dažnai nuimama nuo kojų, taigi netrukus ant tokio pseudopenio ima augti plaukai, ir tai atrodo juokingai arba košmariškai, čia jau kaip pažiūrėsi. Net geriausi kada nors dirbtinai sukurtų pseudopenių egzemplioriai kelia šypseną. Arba tai, kad dirbtinai sukurta vagina iš esmės yra atvira, nuolat pūliuojanti ir skausminga žaizda, kurią reikia rankiniu būdu, po kelias valandas per diena, laikyti pravertą, idant ji neužsitrauktų. Čia yra toks absurdiškas savęs kankinimas, kad statistikos apie translyčių savižudybes tikrai nestebina. Internete yra daug jų bendruomenių, siūlyčiau suinteresuotiems tokiomis procedūromis ten apsilankyti - tikėtina, kad rasite daug nelaimingų ir savo sprendimu nusivylusių žmonių, kurie pasidalins savo sunkiais išgyvenimais ir paskatins jus nedaryti tų pačių klaidų.

Nors ką aš čia kalbu? Prieš-operaciniai translyčiai Pro Patria taip ar taip neskaito.

ale, rašė...

Ką gi, belieka pasveikinti : Garbė Jėzui Kristui! - Nes tokia Šv. dvasia gyvų Žmonių bendrystė ir yra mistinis dievo kūnas. Prisiminkime Šv. Rašte parašytus žodžius: Mt 18, 15–20 „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“; 1 Kor 12,27-28 "Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui-nariai. Ir šiuos Dievas paskyrė bažnyčioje: pirma-apaštalais, antra-pranašais, trečia-mokytojais.";

arba: ( https://www.google.com/search?newwindow=1&client=firefox-b&ei=y-wNWsvsNoTQkwWfkLyYCA&q=Mistinis+Kristaus+k%C5%ABnas&oq=Mistinis+Kristaus+k%C5%ABnas&gs_l=psy-ab.12...1215035.1229318.0.1234678.23.23.0.0.0.0.458.4587.0j2j13j2j1.18.0....0...1.1.64.psy-ab..5.12.2931...0j35i39k1j0i131k1j0i22i30k1j0i22i10i30k1j33i160k1j33i21k1.0.sqHzoCJ_Dz8&gfe_rd=cr&dcr=0 ) „Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, Jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.“

Nežiniukas rašė...

Ir ką tu tuom norėjai pasakyti?

Ar tu Dievą kiši bet kur, reikia to, ar nereikia?

Pikc rašė...

Taigi šita fauna yra "za vatnost ir duchovnost". :D

Anonimiškas rašė...

Nežiniuk, kaip gi nesupranti, kad dievas yra visur ir visada. Be jo negali niekas atsirasti ir nieko būti negali. - Tik į gyvenimą/buvimą orientuota dvasia (o tai ir yra dievas) ir tegali apjungti bei išlaikyti stabiliomis sistemas, kurios, tarp kitko, ir yra dvasios/dievo sukurta būtis/materija.

Nežiniukas rašė...

Reikia suprasti, kad po straispniu einantys komentarai yra skirti tam konkrečiam straipsniui komentuoti.

Taip - Dievas yra. Valgyti irgi norisi. Tai ką - man visur kišti valgį?

Yra toks pasakymas apie puikų žmogų - jis tinka ir prie tunciaus ir prie rožunčiaus. O dabar įsivaizduok, kad kažkas į tuncių atsineša rožunčių. Kokia tuomet nuomonė apie tokį žmogų?

ale, rašė...

Niekam tas neužkliūtų, jei į tą tunčių nebūtų priplaukę ir nepuikių žmonių. Pats gi supranti, nuomonė tokių nėra ytin reikšminga. O be to, tenka pastebėti, kad tamsta neskiri dalykų. kurie visa ko pagrindas, nuo specifinių, kurie tik nepuikiems tinka.

Pikčiui rašė...

Pikc
2017-11-17 09:45: "Taigi šita fauna yra "za vatnost ir duchovnost""

- Pikčiau, niekada nepraleidi progos išreikšti pasipiktinimo vatnikais. Kas gi tie tokie minkšti padarai yra, pagal tamstos nuomonę, ir kodėl gi jie verti tokio begalinio tamstos dėmesio? Jei nepaaiškinsi išsamiai ir pagrįstai, tai visi pamanys, kad tai ponuliui tuščia galvoj.

Pikc rašė...

1. Kiauri vatnykai iš principo neįgalūs spręsti, kam "tuščia galvoj" - jei neturi su kuo spręsti. ;) 2. Kiauri vatnykai yra pavieniai "pačiuožę" egzemplioriai, o ne "visi". O dabar - atšok, nuopuša, ir taip jau pakankamai priteršei komentarų skiltį kliedesiais ne į temą.

item