Vytautas Radžvilas. Nietzsche, Vytis ir šiandienžmogio buvimo beprasmybė

propatria.lt nuotrauka 

,,Pažvelk į bandą, kuri ganosi šalia: ji nežino, ką reiškia ,,vakar“, ji strikinėja, žiaumoja žolę, ilsisi, virškina maistą, vėl strikinėja, ir taip nuo ryto iki nakties, diena po dienos. Jos džiaugsmas ir jos kančia tvirtai pririša ją prie akimirkos kuolo, todėl ji nepažįsta nei melancholijos, nei nuobodulio. Šis reginys žmogų nepaprastai slegia – mat jis didžiuojasi prieš gyvulį tuo, kad jis žmogus, ir sykiu pavyzdžiai žvelgia į gyvulio laimę, nes žmogus, kaip ir gyvulys, nori tik vieno: gyventi be nuobodulio ir skausmo, bet jo norai bergždi, nes nori jis to ne taip, kaip nori gyvulys. Žinoma, žmogus kartais klausia gyvulį: kodėl tu man nieko nesakai apie savąją laimę ir tik žiūri į mane? Gyvulys galėtų atsakyti: taip yra todėl, kad aš tuojau pat užmirštu, ką norėjau pasakyti – bet pamiršta ir šį atsakymą, o šitai ganėtinai stebina žmogų.

Tačiau žmogus stebisi ir pats savimi – tuo, kad jis neįstengia išmokti pamiršti  ir kad jis visuomet prikaustytas prie praeities <...> Tada žmogus sako: aš prisimenu, – ir pavydi gyvuliui, kuris tuojau pat pamiršta ir kuriam kiekviena akimirka tikrai miršta, grimzdama į rūką ir naktį, ir užgęsta amžiams“.

Būtų gerai, jeigu abejojantieji ir klausiantieji, kam Vilniuje reikia Valstybės aikštės ir joje stūkstančios Vyčio figūros, atidžiai perskaitytų ir apmąstytų šiuos Nietzsche‘ės žodžius. Šie žodžiai ragina nors truputį įtempti vaizduotę ir paklausti savęs: o kas nutiktų, jeigu Lietuvą užplūstų ir užgrobtų dar vieni pavergėjai? – Neabejotina, kad jie tikrai žinotų, kaip sutvarkyti Lukiškių aikštę. Jos lankytojus  ramintų melodingas čia įrengtų margaspalvių fontanų ošimas. Jaukiose kavinukėse ar ant gražių suolelių sėdėtų nerūpestingos įsimylėjėlių porelės. Atsipalaidavusius tėvelius džiugintų linksmas karuselėse ir supynėse krykštaujančių atžalų klegesys. Visiems šiems lankytojams kasdien būtų rengiama gyvenimo šventė. Būtų paslaugiai parūpinta viskas, ko reikia, kad jie pamirštų esą Tauta ir net nebeįtartų, jog kadaise čia buvo ir tokia Lietuvos valstybė. Nebesuprastų, kad gyvena krašte, kurį jiems dovanojo – apgynė ir iškovojo – tie, kurie gyveno prieš juos, ir nebetrokštų šį kraštą dovanoti – perduoti dar gražesnį ir geresnį tiems, kurie čia gyvens po jų. Aikštė būtų sutvarkyta taip, kad neleistų jiems suvokti, jog Lietuvą – kalaviju praskindamas kelią iš Praeities į Dabartį – dovanojo Vytis ir kad gali nutikti taip, kad tik jis ir vėl tik kalaviju turės praskinti kelią iš Dabarties į Ateitį. 

Jeigu tai bus pamiršta, ši kelionė nutrūks. Ji pasibaigs nepabaigiamame šiandien. Panardintas į ,,gyvenimo džiaugsmo“ sukūrį aikštės lankytojas turi būti įkalintas biologinio gyvenimo ciklo – gimti, maitintis, daugintis, pramogauti ir galop mirti – tuštumos beprasmybėje. Kuo taptų ir kas dar galėtų būti nebepajėgiantys atsiminti Praeities ir nebedrįstantys įsivaizduoti Ateities absoliučios Dabarties kaliniai, jei ne šiandienžmogių minia, kuriais taip lengva paversti laisvus žmones? Nietzsche sako žiaurią, bet neabejotiną  tiesą: atimkite iš jų atmintį, ir jie neišvengiamais taps tokie.