Pranas Kuraitis. Jausmo religija

Siūlome susipažinti su pirmojo profesionalaus lietuvių filosofo Prano Kuraičio (1883-1964 m.) tekstu, kuriame, svarstant jausmo reikšming...

Siūlome susipažinti su pirmojo profesionalaus lietuvių filosofo Prano Kuraičio (1883-1964 m.) tekstu, kuriame, svarstant jausmo reikšmingumą religijoje, nurodomos jausmo religijos atstovų tezės bei neišvengiami jausmo religijos vidiniai prieštaravimai. Teksto kalba netaisyta.

***

Nėra tokios religijos nė tokios religinės sistemos, kur nebūtų pripažįstama didesnės ar mažesnės vertės jausmui religiniame gyvenime. Kai tad kalbama apie jausmo religiją, kaip skirtingą savo sąvoka nuo kitų religijos supratimų, tai turima galvoj ta ypatinga pagarsėjusi praėjusiame ir šitame šimtmetyje religijos teorija, kuri tik jausmą laiko religinio gyvenimo esme, šaltiniu ir pagrindu. Toji teorija turėjo ir ypač dabar turi daug šalininkų protestantų tarpe; jos laikosi, savotiškus pritaikymus darydami, nuo katalikų religijos supratimo nutolę modernistai; ji patinka įvairios rūšies laisvamaniams ir net bedieviams.

Ir mūsų krašte tarp priešingų ir abejingų katalikybei inteligentų galima nemaža rasti tos teorijos šalininkų ir gerbėjų. Pasitaiko ir tarp įsitikinusių šiaip gerų katalikų, kurie, nesiorientuodami painesniuose religiniuose klausimuose, kai kur naiviai pritaria jausmo religijos postulatams. O ypatingo aktualumo įgavo mūsų krašte jausmo religijos klausimas, Steigiamajame Seime besvarstant, ar reikalinga mokyklose dėstyti religijos mokslas. Labai todėl svarbu, kad mūsų visuomenė gerai suprastų, ko verta toji jausmo religijos teorija kritiško pažinimo žvilgiu, ar ja tad galima protingai remtis, sprendžiant kai kuriuos mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimus.

Šitame rašinyje, nesileisdamas plačiai į tos teorijos istoriją ir į įvairius šalininkų smulkmenose daromus pritaikymus, aš iš pradžių nurodysiu pačius pagrindinius tos teorijos punktus ir kai kurias svarbesnes iš jos daromas išvadas, o paskui pasvarstysiu jų vertę, nusižiūrėdamas į kritiško pažinimo reikalavimus.

٭٭٭

Jausmo religijos teoriją, kaip ji šiandien paprastai suprantama, yra pirmutinis aiškiai skelbęs vokiečių protestantų teologas Schleiermacheris savo veikale Reden ueber die Religion, išleistame pirmą kartą 1799 m. Tame veikale paskelbtos svarbiausios tezės, kurios sudaro tos teorijos branduolį, būtent:

1. Religijos esmė yra jausmas; religija yra betarpiškas patyrimas jausmu mūsų priklausomumo nuo visatos; religija yra begalybės jausmo intuicija. 

2. Tas jausmas priklauso nuo individualaus temperamento ir gali apsireikšti įvairiausiomis sąvokų ir veiksmų formomis. 

3. Religijos sąvokos nepriklauso religijos esmei; jos tai tik viršūnė, mitologinė religijos forma. Tos sąvokos atsiranda kaip vaisius galvojimo dėl religinio jausmo patyrimo.

4. Kadangi tas jausmas įvairiai apsireiškia ir, iš kitos pusės, neaiškią jausmo kalbą negalima pilnai išversti į svarstančio jausminį patyrimą proto pažinimo kalbą, užtai visos religinės sąvokos gali turėti tik reliatyvios simbolinės vertės.

5. Visos tad religinės sąvokos nereiškia teisingai religinio jausmo patyrimo. O iš kitos pusės žiūrint, visokios religinės sąvokos gali būti teisėtos, kai jos atsiranda bet kame besvarstant savo religinio jausmo nurodymus. Net tokio žmogaus religinis gyvenimas, kuriame nėra vietos Dievo sąvokai, gali būti gilesnis religingumo žvilgiu nekaip kito žmogaus, kuriam Dievo sąvoka turi žymią vietą. Čia svarbiausia reikia žiūrėti į religinio jausmo gilumą ir jėgą. Lyginant tad religingumo žvilgiu įvairias pasaulėžiūras, reikia laikytis kuo plačiausio, kuo didžiausio tolerantingumo.

6. Schleiermacheris žiūri į visas religines apeigas ir praktikas, kaip į prietarus. Kiti betgi pripažįsta jiems religingą vertę, žiūrint kiek kieno religiniam jausmui jos neprieštarauja.

7. Schleiermacheris griežtai skiria religiją nuo doros. Religinis jausmas neužsiima žmonių elgesio tvarkymu. Kaip tas religinis jausmas nėra jokiame esminiame sąryšyje su religinėmis sąvokomis, su dogmomis, taip nėra esminiame sąryšyje ir su doros dėsniais. Panašus į estetines emocijas, poetinius įkvėpimus, tas religinis jausmas, kaip kokia dieviška muzika, lydi žmogaus veiksmus; tos muzikos tonų ypatingumas ir intensyvumas išreiškia atskiro žmogaus religingumo laipsnį. Kiti tačiau jausmo religijos teorijos šalininkai rūpinasi įsiklausyti į religinio jausmo reikalavimus, kad suprastų bent šiek tiek, kokia dorinė sistema geriau su jais sutaikoma.

8. Schleiermacheris, būdamas protestantų teologas, kalbėdamas savo dogmatikoj apie krikščionių religines pažiūras, religinį jausmo patyrimą laiko esminiu, pirmuoniu, pagrindiniu religiniu faktu. Tik religiniu jausmu, sako jis, galima patirti religinę realybę. Tik iš religinio jausmo patyrimo galima stengtis, kaip iš šaltinio, išaiškinti religines sąvokas, religines formules, dogmas.

Tokiu būdu Schleiermacheris pradėjo naują erą protestantų teologijoj. Jau Liuterio religijos teorijoj asmeninis patyrimas vaidino svarbią rolę kaip kriterijus, ką pasilikti, o ką atmesti iš paveldėto katalikų religijos mokslo, kaip suprasti Šv. Raštą, kokias knygas laikyti įkvėptomis… O Schleiermacheris visų religijos pažiūrų turinį stengiasi išvesti iš religinio jausmo patyrimo.

9. Krikščionių religinės sąvokos Schleiermacheriui gauna visai kitokios prasmės, nekaip iki tol buvo paprastai joms duodama. Apreiškimas – tai ypatingai stipri religinė emocija, bet ne pareiškimas kokių tiesų. Antgmačiu jis vadina betarpišką dieviškumo pajutimą ir t.t.

Šitų Schleiermacherio tezių prisilaiko tokia ar kitokia išsireiškimų forma visi jausmo religijos teorijos šalininkai, šį tą pridėdami ir paaiškindami tų pačių idėjų šviesoje. Pilnesniam tos teorijos supratimui pridėsiu tad prie Schleiermacherio pažymėtų tezių dar kai kurias iš jo pasekėjų akcentuojamas idėjas:

10. Su konkretaus religinio patyrimo esme nesutaikomas Biblijos, Bažnyčios ir popiežiaus neklaidingumas – sako vienas prancūzų protestantų teologas. Bet tas neklaidingumas nėra niekam nė reikalingas. Ar šiaip ar kitaip krikščionių dogmas suprasi, tai nesvarbu religinio gyvenimo, progreso atžvilgiu. Šv. Rašte duotos religinės sąvokos – tai vadinamųjų įkvėptų knygų autorių gilesnio individualaus religinio patyrimo vaisius.

11. Pirmųjų krikščionių religinės pažiūros išreiškia tik jų laikams, jų religinio jausmo savotiškumui atitinkamas formules, kurios negali tikti visiems laikams ir visiems žmonėms. Reikia skirti tikėjimo Kristų nuo istorijos Kristaus. Nesvarbu, ar Kristus egzistavo ar ne. Galima būti religingu krikščioniu ir nemanant, kad Kristus iš tikro egzistavo; užtenka tik stengtis pasinaudoti religiniais jausmais, realizuotais Kristaus gyvenimo pavyzdžiu.

12. Religija yra intymiausias žmogaus gyvenimo apsireiškimas. Viskas tad turi būti aiškinama religijoj iš asmens vidaus gelmių, iš kurių patyrimus gauna jausmas. Religinės sąvokos negali būti iš kitų priimtos; jos turi gimti iš kiekvieno žmogaus jausmo patyrimo. Kitų žmonių religinės sąvokos, kitų paskelbti patyrimai (kaip Kristaus ir kitų religinių genijų) gali būti mūsų religinio gyvenimo tik akstinu, sužadinimu.

13. Po Darvino ir Spencerio raštų reikia jau priprasti į viso, taigi ir į religinio, gyvenimo reiškinius žiūrėti iš evoliucijos punkto. Religinių pažiūrų kitimas priklauso nuo kintamo religinio jausmo ir nuo tobulėjimo jo išreiškimo formų sąvokomis.

14. Prieš kitas religijos teorijas, kurios protui, šalia kitų galių, pripažįsta esminę rolę religiniame gyvenime, jausmo religijos teorijos šalininkai triumfuodami stato Kanto ir Spencerio agnosticizmą ginančius raštus. O iš kitos pusės nurodo, kad tik jausmo religijos teorija atitinka šių dienų reikalavimus, šių dienų žmonių ypatingą ūpą ir tokiu būdu geriausiai atsako religijos interesantams. Prie šios pastarosios minties pravartu kiek ilgiau sustoti.

Jau Schleiermacheris nurodo didelę naudą, kurią duoda jausmo religijos teorija, griežtai atskirdama religijos sritį nuo mokslo srities. Tokiu būdu esą galutinai pašalinamas mokslo ir religijos konflikto, nesantaikos galimumas. Religija, sako jis, tokiu būdu yra apsaugota nuo užsipuolimų iš gamtos mokslų, istorijos ir filosofijos pusės. O iš kitos pusės netenka pagrindo mokslininkų nepalankumas religijai. Mat mokslininkui nereikia jau bijotis, kad religija varžytų jo tyrinėjimų laisvę. Atvirkščiai, mokslininkui lengva bus suprasti, kad religija vien jausmu paremta ir jam gali turėti reikšmės ir negali būti atstota mokslo, kurio uždavinys tik protą patenkinti.

Panašiai didelės svarbos duoda jausmininkai ir atskyrimui religijos nuo doros. Tokiu būdu dorai nėra reikalo žmogaus pastangas kreipti pomirtinių tikslų tarnavimui. Gali tad žmogus savo energiją praktinio gyvenimo reikalams, kultūros pažangai sunaudoti ir laisvai ją plėtoti. Ypač daug kam patinka jausmo religija parankumo, patogumo žvilgiu. Jos laikantis, galima nesijausti jokių religinių prievolių varžymo. Jausmo religija nevaržo žmogaus gyvenimo jokiais saistančiais dėsniais; jei kieno jausmas kokių normų pageidauja, tai jau atskiro žmogaus patyrimo dalykas; užsibrėžtų normų jis gali laikytis, kiek ir kol matys tam reikalo. O kiek malonumų toji jausmo religija dovanai suteikia! Ji duoda suraminimo varguose, pakelia žmogaus dvasią aukščiau už kasdienius reikalus, gaivindama žmogaus sielos gelmes aukštesnių realybės sričių atmosfera. Ypač patogi jausmo religija atrodo, atsimenant, kad estetinis ir religinis jausmas yra artimoje giminystėj, o gal ir tos pačios rūšies dalykai. Kam nemalonu gėrėtis gamtos grožybėmis, kam nesmagu dailės kūriniais grožėtis, kam nemiela, svajonėse pasinėrus, klausyti pakeliančos ūpą muzikos? Jaučiamas čia dvasios pasikėlimas aukščiau už žemės dalykus ir rūpesčius, patiriamas čia begalybės artimumas, gyvenamas tad čia visas, giliai religingas gyvenimas. Tikrai jausmo religija, rodos, gali ir turi patikti ir pažangiausiai bei kairiausiai nusistačiusiam šių laikų žmogui ir lengvai gali rasti vietos jo širdyje! Laikas tad, kad visos dogmatinės religijos pagaliau tiesos, žmoniškumo vardu ir net pačios religijos reikalu atsikratytų savo nelemtu pasenusiu religijos supratimu ir nekliudytų šių laikų žmogui laisvai, patogiai, visiems lygiai prieinamai religinį savo gyvenimą susitvarkyti ir plėtoti – šaukia jausmo religijos teorijoj entuziastiški skelbėjai.

Į šiokius ir kitokius faktų aiškinimus, teorijas, norėdamas protingai pasielgti, žmogus ne tik turi teisę, bet ir prievolę žiūrėti, kiek tik įstengia, iš kritiško pažinimo reikalavimų punkto. Mat aiškinimai, teorijos – tai proto svarstymo išdavos. Tad jų vertė priklauso nuo svarstyme pavartoto metodo tinkamumo, prisilaikytų jame principų ir prielaidų tikrumo ir pagaliau galvojimo nuosaikumo bei tikslumo. Negali, be abejojimo, nieko teisėtai prieš tai ką pasakyti ir karščiausi jausmo religijos teorijos šalininkai; tad turi sutikti, kad ir apie jų teoriją sprendžiant, gali kiti matyti reikalo ir prievolės šitokio kritiškumo atžvilgiais vadovautis.

1. Einant svarstyti religinės jausmininkų teorijos, pirmučiausia svarbu įsižiūrėti į vertę tų metafizinių prielaidų, kuriomis ji stengiamasi paremti. Kaip tai metafizinių prielaidų?! – paklaus gal kas nustebęs; juk tie jausmininkai skelbiasi didžiausiais metafizikos priešininkais ir afišuojasi prisilaiką griežto agnosticizmo. Taigi atsakysiu: didžiausia ta ir yra jų klaida, kad svarstydami pojūčių pažinimui neprieinamus dalykus, jie norom ir nenorom pasakoja nieko nenorį žinoti apie jokią metafiziką. Juk pojūčiai neįstengia konstatuoti religinių faktų, kaip nematerialinių; juo labiau tad jie nepajėgs analizuoti jų ypatybes ir esimo sąlygas, ką nors tarti dėl jų prigimties ir kilmės. Ir ne tik tais žvilgiais jausmininkai savo sprendimus daro dėl religinių faktų, bet ir savo teoriją stengiasi įrodyti esant vienintelę tinkamą. Taigi savo tais svarstymais jausmininkai yra aiškiai įėję į pojūčių pažinimu nepasiekiamų objektų sritį, kitais žodžiais sakant, į metafizikos sritį. Na, o kartą į tą sritį įėjus, reikia turėti drąsos atvirai tai prisipažinti ir nesidangstyti tuščiais pasakymais apie neužsiėmimą metafizika.

Kaip filosofijos istorija liudija, tose teorijose, kur nenorima ar nestengiama įsisąmoninti savo pozicijos pagrindų, paprastai tie pagrindai, kritiško pažinimo neapšviesti, pasirodo labai netikę. Ir visai nenuostabu. Juk jeigu, kritiško pažinimo laikantis, galima dar kartais per savo silpnumą padaryti klaidų, tai juo labiau tų klaidų sunku išvengti nepripažįstant reikalo paisyti tyrinėjamoj srity kritiško pažinimo reikalavimų, vien tik jausmu ar ūpu vaduojantis. Nieko čia negali padėti ir į pagalbą šaukiamas agnosticizmas, kuris, kiek jis pretenduoja bent kokios vertės protingo pažinimo žvilgiu, taip pat yra ne kas kita, kaip savotiška teorija metafiziniais klausimais. Agnosticizmas, tiesa, prieina savo metafizikoj negatyvių rezultatų; jis skelbia, kad nieko tikro negalima pažinti apie tuos dalykus, kurie yra anapus pojūčių pažinimui prieinamų fenomenų. Bet kad turėtum teisę tokią nors ir negatyvią ištarmę tarti, reikia pirma įstengti sukritikuoti esamas, bent svarbiausias metafizinės srities pozityvias pažiūras, taigi reikia labai daug užsiimti metafizinės rūšies tyrinėjimais ir mokėti tos rūšies žiniose nusverti, kur klaida, kur tiesa. Taigi agnosticizmas metafizinio pažinimo srityje stoja su ištisa eile negatyvios rūšies sprendimų ir su pozityviu kategoriniu teigimu dėl savo pozicijos tikros vertės. Kaip visos tad metafizinės sistemos, taip ir agnosticizmas tiek yra vertas, kiek turi pagrindo jo kitų sistemų kritikavimai ir savo pozicijos teigimai. Yra rimtų filosofinių sistemų, pavyzdžiui Aristotelio šalininkų, kurie rimtai įrodinėja agnosticizmo klaidingumą.

Jausmininkai tad, prieš visokią metafiziką remdamiesi agnosticizmu, arba neįsisąmonina sau to, ką kalba, arba nori gauti kritiško pažinimo reikalavimai nesuvaržytos laisvės metafizikos srity.

2. Antras apriorinis jausmininkų ramstis – tai imanentizmo principas. Tas principas galiausiai remiasi Spinozos, Leibnizo pasekėjų pažiūra, esą skirtingi daiktai vienas kitą veikti negali; užtat visus daiktų veiksmus reikią čia aiškinti kaip atsirandančius tame daikte iš jo paties, be prisidėjimo kitų tariamai jį veikiančių aplinkinių daiktų. Taigi ir religinių faktų kilmės klausimu reikią pasitengt nurodyti jų atsiradimui pagrindą pačiame atskirame žmoguje, būtent vien jo sielos gelmėse. Imanentizmo pozicijai tinkamai įvertinti reiktų ją svarstyti, sugretinus su priešingais šiame dalyke nusistatymais, reiktų pajudinti visus svarbiausius metafizikos klausimus ir pasistengti juos tinkamai išspręsti. Kadangi jausmininkai tik nesąmoningai ar nekritiškai remiasi imanentizmo dėsniu ir nuolat skelbia apie neužsiėmimą metafizika, tai nėra tikslo sumušinėti jų tą principą, kurį jie patys nebando metafizinio pažinimo srityje ginti. Užteks tik ir čia nurodžius, kad yra rimtų filosofinių sistemų, kur tam imanentizmo principui nepripažįstama tos vertės, kurią naiviai jam skiria jausmo religijos teorijos skelbėjai. 

3. Trečias metafizinis pagrindas, kuriuo jausmininkai remia savo teoriją, tai evoliucionizmas, kurio šviesoje jie aiškina religinių sąvokų prasmę ir jų teoriją. Bet nepripažįstant jokių pastovių tiesų, negalima tikrai pripažinti vertės ir pačiai jausmininkų teorijai. O neįsisąmoninus žmonijos evoliucijos tikslo ir formų, negalima nuspręsti, ar jausmininkų teorija yra žingsnis priekin žmonijos vertybių evoliucijos linijoj, ar žingsnis atgal laikino dekadentizmo perijode. Juk evoliuciją galima vaizduotis įvairiausiomis išvaizdomis, nebūtinai kaip einančią tiesia geometrine linija; ji gali juk eiti ir supainiotų, suraizgytų keisčiausių zigzagų forma, ar kaip kitaip. Jausmininkai tad ir su šituo metafiziniu principu kritiškai nesielgia.

4. Jausmininkams neturint pagrindo remtis agnosticizmu, imanentizmu, evoliucionizmu, nėra kuo kitu bandyti pateisinti savo teorijos ekskliuzyvią vertę, kaip tik pačiu faktiniu savo pažiūrų tinkamumu religinio gyvenimo reiškiniams aiškinti. Deja, ir šiuo žvilgiu jų teoriją tyrinėjant, pastebimos vienų už kitas stambesnių klaidų aibės.

a) Neturint proto argumentais paremto religijos supratimo, stačiai negalima nustatyti, kokie gyvenimo apsireiškimai tikrai yra religinio gyvenimo srities. Jeigu religinių faktų esmei nepriklauso protinės sąvokos, tai ir kai kurie pasigėrusio ar paleistuvaujančio žmogaus būviai reikės priskirti prie religinių faktų skaičiaus; aure, kai kurie psichologai (Leuba, James) tokių būvių jausminėje fenomeninėje stuktūroje mato panašumo į tuos reiškinius, kuriuos įvairiose religijose įprasta vadinti religiniais (pvz., pasigėrusio džiaugsmingas jausmas, lyg ir kitu žmogum tapus, turįs daug panašumo į vadinamojo religinio atsinaujinimo būvį, kuomet jaučiama taip pat, kaip ir pradedant naują gyvenimą ir t.t.).

Jeigu religinis jausmas nėra esminiu būdu susietas su tam tikrų sąvokų kategorijomis, tai jausmas susitikimo su kažkuo svarbesniu, su kažkuo nepaprastai džiuginančiu ar visą mūsų esybę sujudinančiu gali būti įvairiausių aplinkybių sukeltas, pavyzdžiui, revoliucionieriui, matančiam savo partijos nepaprastą pasisekimą ir turinčiam džiaugsmo dėl savo buvusios drąsos prie jos prisidėti. Panašūs jausmo, kaip jausmo, būviai gali atsirasti po kokios dirgsnių ligos krizės ir t.t.

b) Jausmininkai neturi pagrindo atmesti reiškinius tų žmonių, kurie sakosi, kad jie savo religiniam gyvenime kitaip negali suprasti religinių jausmų, kaip tik esminiame sąryšyje su ypatingomis, vadinamomis religinėmis sąvokomis. O tokių reiškinių galima užeiti net nepaprastu šventumu pasižyminčiuose žmonėse. O iš kur jausmininkai imtų teisės savo supratimą labiau vertinti negu kitaip šiuo dalyku manančiųjų?

c) Marksinio socializmo atstovai ir šiaip materializmo šalininkai laiko religinį jausmą tik apšvietos stokos, tamsumo, skurdo ir neteisybių išdava, kuri mokslui ir socialiniam teisingumui įsigalėjus, turės visuose išnykti. Ką gi prieš tai gali pasakyti jausmininkai, iš kurių tarpo ne vienas yra priėjęs prie religijos sąvokos be Dievo, o daugelis sako negalį pasakyti, ar jų religinio jausmo patyrime yra kas džiuginančio, aukštesnio, ar kokia žmogaus asmens dalis, kokis gal sugalvotas sielos gelmes parėmęs idealas?

d) Iš tikro jausmas įgauna savo ypatingą pažymį nuo pojūčio vaizdo ir protinės sąvokos arba nuo abiejų drauge. Jausmas gali įgyti religinį charakterį tik religinės sąvokos pagrindu. Jausmas be sąvokos pagrindo negali būti priskirtas į ypatingą rūšį, tai būtų kažkoks abstraktas, kuris konkrečiai, kaip ir visi abstraktai, egzistuoti juk negali. Tik per proto refleksiją, per analizę mes galime daryti abstrakciją nuo kitų elementų ir skyrium svarstyti jausmą. Gaila, kad jausmininkai abstrakciją priėmė už realybę; dėl to ir negali paskui teisėtai išvengti į aiškias nesąmones vedančių išvadų.

e) Neturėdami kriterijaus, kaip atskirti religinius faktus nuo nereliginių, jausmininkai neatskiria estetinio jausmo nuo religinio. Tuo tarpu yra užtenkamai žymių, iš kurių čia didelį tarp jų skirtumą galima lengvai pažinti. Religijoj jaučiamas sąryšis su gyva realybe, tuo tarpu dailėje duodamas realybės vaizdas, ir tai dažnai tik galimos realybės, bet ne egzistuojančios; tai estetinis vaizduotės padaras. Dailėje duodamas vaizdas neverčia žmogaus su juo gyvenime rimtai skaitytis. Visai juk kas kita tragedijos scenoje, o kas kita religiniu jausmu jaučiami tragiškumai. Dailėje žmogus kaip ir žaidžia su idealiniais vaizdais, o religinio gyvenimo jausmai tai ne žaislas, bet laikomi rimtu gyvenimo turiniu, su kuriuo žaisti būtų nesąmonė ir nedora. Žinoma, iš to neina, kad religiniame gyvenime dailė neturėtų savo vertės; estetinių jausmų tam tikras nustatymas daug gali padėti ir religinio gyvenimo pažangai. Užtai ir bažnyčiose, pamaldose dailė turi savo vietą, bet tik kaip padedamasis religinio gyvenimo dalykas, o ne kaip tas pat, kas ir religija.

f) Jausmininkų teorijoj religinis jausmas negali turėti jokios normos. Taigi nėra galima nei žinoti, kaip jį iš tikrųjų plėtoti, nei kaip jį apsaugoti nuo išsigimimo ar atrofijos. Tos normos negali duoti dogmos, nes jos, kaip jie sako, atsiranda tik iš jausmo, taigi jo valdyti negali; koks jausmas, tokios dogmos, kiek jos bent apytikre forma atspindi jausmo patyrimo turinį. Negali duoti tos normos ir toji realybė, su kuria santykis, pasak jų, reiškiasi religiniame jausme, nes nežinia, ar toji realybė nėra kartais kokia žmogaus sielos gelmių dalis, ir nežinia, ar ji pati laikosi protingumo dėsnių. Negali religiniam jausmui suteikti normos ir jo išdavos gyvenime, nes iš kur gali išdavos turėti viršenybę pačiam religiniam jausmui, kuris išreiškia betarpišką sąryšį su šiuo tuo aukštesniu, nekaip mūsų sąmonėj esantieji dėl tų rezultatų sprendimai.

g) Savo religiniu jausmu remiantis, negalima spręsti apie palyginamą vertę tarp įvairių religijų ir tarp religijos ir nereligingumo. Na, o tokia teorija, kuri šiuo žvilgiu parodo savo nekompetentingumą, tuo pačiu aiškiai parodo savo klaidingumą.

5. Jausmo religijos teorija, kaip jau aišku iš to, kas iki šiol pasakyta, negali rimtam žmogui patikti nei dėl jos santykių su mokslu, nei dėl jos apeliavimo į patogumo ir tolerancijos kriterijų.

a) Tokia teorija, kuri savyje pilna prieštaravimų ir veda į taip daug ir taip didelių nesąmonių, negali būti kitokiame kaip tik negatyviame santykyje su mokslu. Toji teorija neturi ir pagrindo ką nors tinkama atsakyti bedieviams, kurie sako, kad, mokslui pakilus, religinį jausmą turės panaikinti mokslinis jausmas, kaip kad šviesa panaikina tamsumą.

Į jausmininkų protestus, kad mokslininkai nesilaužtų į religijos sritį su savo sprendimais ir priekaištais, kad religijos srity mokslas  nieko negali pasakyti, mokslininkai atsako, kad čia ne jausmininko kompetencija duoti jiems nurodymų, juo labiau, jog jausmininkai patys prisipažįsta, kad, religinio gyvenimo reikalais besirūpindami, jie tuo pačiu yra išėję iš mokslo ribų, taigi ir negali iš čia, nuosakiai elgdamiesi, duoti jokių mokslininkams nei paskatinimų nei papeikimų.

b) Jausmo religijos teorija yra bejėgė prieš visokią kritiką. Mat kai religija neturi pagrindo prote, tai nesunku ją sukarikatūrinti kaip nesveikos vaizduotės, kaip savęs apgaudinėjimo vaisių. Kaip pastebi vokiečių filosofas Euckenas, išimtinis jausmo gerbimas veda į religinį dekadentizmą, į visišką religijos, taigi ir religinio jausmo sunykimą.

c) Apie patogumo kriterijų reikia pastebėti, kad religija tai ne koks pramogėlei žaislas, tai ne koks tik estetinis gyvenimo paįvairinimas ir pagražinimas, bet tai svarbiausias prievoles uždedąs žmogui dalykas, duodąs visam žmogaus gyvenimui savotiškų svarbių rūpesnių, nurodąs rimčiausius jo pastangoms tikslus ir uždavinius.

d) Kiek tai liečia jausmininkų teorijos toleranciją, tai lengva suprasti, kad galvojančiam žmogui ir religinėje srityje pirmučiausia turi rūpėti jo įsitikinimų vertė tiesos atžvilgiu. Sunku laikyti už bloga žmogui, proto teises gerbiančiam, jei jis negali lygiai vertinti to, ką jis laiko tiesa ir ką mano esant tikra klaida. 

6. Kadangi vien jausmas negali būti religijos esme, kadangi specifinis jausmas gali atsirasti tik vaizdų ir sąvokų pagrindu, iš čia aišku, ką manyti dėl religijoj prideramos religinėms sąvokoms vietos. 

Religinis pažinimas negali būti neaiškus, abejotinos vertės, bet turi būti aiškus ir su pilnu įsitikinimu jo tiesa turi būti tikima; kitaip negalėtų būti tikro religinio gyvenimo mąstančiam žmogui. Jeigu čia pažinimas būtų neaiškus, tai religinis jausmas negalėtų turėti aiškios žymės, o per tai ir žmogaus gyvenime negalima būtų surasti tikro religingumo. Jeigu tas pažinimas nebūtų įsitikinimu remiamas tiesos pagrindu, tai toks pažinimas negalėtų duoti tinkamo atsakymo priekaištams ir abejonėms, ir protingas religinis įsitikinimas būtų žmogui negalimas.

Taigi tikras religinis gyvenimas gali būti tik tokiame žmoguje,kuris yra įsitikinęs dėl savo religinių pažiūrų sutikimo su tiesa. O tokios rūšies religinės pažiūros vadinasi dogmomis, plačia prasme žodį ėmus. Kad, pavyzdžiui, prie savo įsitikinimo katalikas mano prieinąs su neklaidingos Bažnyčios pagalba, tai čia dalyko esmės nekeičia; ir katalikas savo įsitikinimus remia tiesos reikalavimais.

Pagaliau ir patys jausmininkai savo teorijos minėtas tezes laiko, kaip matyti, sutinkančiomis su tiesa, taigi savotiškomis dogmomis. Deja, tos jų idėjos neišlaiko nė mažiausios kritikos. Bet iš tos aplinkybės, kad jų dogmos nesutaikomos su kritiško proto reikalavimais, visai neišeina, kad ir kitų religinės dogmos būtų taip pat klaidingos. 

7. Tik pripažįstant religinėms dogmoms atitinkamą religijoj vietą, galima turėti pagrindo nepripažinti indiferentizmui teisės religiniam gyvenime ir orientuotis, besprendžiant palyginamąją įvairių religijų vertę. O nepripažįstant dogmoms objektyvios tiesos pagrindo, negalima būtų turėti teisės krikščionybę statyti aukščiau už bet kokią kad ir prietaringiausią barbarų religiją ar kokią bedievybės formą.

8. Individualus grynas jausmas negali savo esmėje turėti žmogaus stebėjimui prieinamo sąryšio su praeities amžių religiniais įvykiais ir apskritai su kitų religiniu gyvenimu. Jausmininkų teorijoj religinis jausmas tik galėtų duoti dabartinį, asmeninį patyrimą sąryšio su kuo kiek aukštesniu. Jausmininkų teorijos prisilaikant, religija negalėtų turėti nei istorinio nei tikro socialinio charakterio. Nenuostabu tad, kad jausmininkai nemato reikalo būtinai manyti, jog Kristus realiai gyveno, kad galėtų laikyti save krikščionimis. Mat jų krikščionybė visai kitos rūšies; esminio turinio ji negali imti iš Kristaus, bet tik atsitiktinius nuo individo priklausančius priedėlius, kokiais laiko jie visas religines pažiūras. Ir bedievis toj teorijoj galėtų vadintis krikščioniu, jei jis vieną kitą dalyką iš krikščionybės mokslo ar apeigų pamėgtų ir jo ūpui tas vardas patiktų.

Logos, 1921, 1-ųjų metų 1 ir 2 sąsiuviniai, p. 41-48.


Susiję

Straipsniai 5123973544758292293

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item