Mykolas Gudelis. „ES byrėjimas buvo užprogramuotas dar jos kūrimosi procese“

Trumpam į Lietuvą grįžo ir žurnalui „Aukštaitiškas formatas“ išskirtinį interviu davė daugiau kaip dešimt metų JAV gyvenantis ir viename Niujorko universitete dėstytoju dirbantis politologas Mykolas Gudelis. 44 metų M. Gudelis yra dirbęs Anykščių rajono savivaldybės administracijos atstovu ryšiams su visuomene, Anykščių rajone gyvena jo tėvai Algimantas ir Žibutė Gudeliai, o jo brolis Arvydas suprojektavo Anykščių Medžių lajų taką.

Su žmona Vita į JAV nuvykęs M. Gudelis ten pasielgė ne kaip tipiškas emigrantas – karjerą už Atlanto pradėjo ne nuo juodo darbo, o įstojo į universitetą. Po to studijavo doktorantūroje, dabar kitiems skaito paskaitas.

– Emocijos dėl nebeaiškių Europos Sąjungos (ES) perspektyvų po Jungtinės Karalystės referendumo dar nėra atvėsusios. Kokią ES ateitį matote gyvendamas JAV?

– Esu teoretikas. Teoretikus visada kritikuoja sakydami, jog – čia tik teorija. Bet teorijos ir praktikos santykio klausimas egzistuoja tiek, kiek egzistuoja filosofija. Vienas dalykas sėdėti ir filosofuoti apie kažkokias idėjas, kitas – administruoti.

Aš šneku iš teoretiko varpinės. Bet idėjos kartais pavirsta praktika. Žvelgiant visai subjektyviai, juolab kad nesu lyginamosios politikos specialistas, – ES, mano manymu, neišsilaikys, jeigu Europa pamirš, kas yra demokratija.

Pirmas pavyzdys buvo Graikijos referendumas – žmonių požiūris buvo lyg ir nesvarbus, buvo daroma taip, kaip Sąjunga pasakė, kaip Sąjunga matė naudinga. Taigi – Sąjunga sprendė, o ne Graikijos žmonės. Tad pirmas dalykas – ES mažėja demokratijos, o pati Sąjunga tuo pat metu tampa vis labiau centralizuota.

Kitas dalykas – ekonomika. ES istoriškai prasidėjo kaip ekonominė trijų šalių sutartis, vėliau, mano manymu, buvo išvystyta politinė ideologija – ES piliečio ideologija, identiteto ideologija. Jeigu ES sudaro trisdešimt šalių, vargu, ar gali būti vienas identitetas. Politiškai nematau bendro ES identiteto. Paskutiniu metu stiprėja priešinga tendencija – valstybės nori ne tik išlaikyti, bet ir stiprinti savo unikalius identitetus tiek ekonomiškai, tiek politiškai, tiek kultūriškai.

Mano manymu, ES byrėjimas buvo užprogramuotas dar jos kūrimosi procese. Šiandien matome Angliją, paliekančią ES draugiją. Kuri bus kita šalis? Gal Ispanija? Gal ta pati Graikija? Valstybė – tiek politinėje teorijoje, tiek praktinėje politikoje yra konceptas, kurio kol kas neįmanoma ignoruoti. Valstybės buvo ir yra pagrindiniu politikos konceptu, pagrindiniu ir vienu svarbiausiu realios politikos vienetu.

Istoriškai valstybės dažnai buvo (ir yra) kliūtis tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų ideologijose, neskaitant anarchistų. Istoriškai komunistų ideologija (tarkim, Rosa Luxemburg) matė valstybę kaip kliūtį, kaip įrankį buržujų rankose stabdant internacionalinio proletariato jėgos įtvirtinimą. Dvidešimto amžiaus komunistiniai internacionalistai matė nacionalinę, tautinę, suverenią valstybę kaip kliūtį, trukdančią tarptautinio proletariato ir jo diktatūros įsiviešpatavimui.

Panašiai, kritiškai valstybės konceptas yra vertinamas ir kai kurių dešiniųjų grupių.

Kapitalizmui valstybė taip pat kliūtis, trukdanti konsoliduotis vienai didelei rinkai – ar tai būtų globali, ar europinė – todėl valstybių sulyginimas, prisidengiant vieno „europinio identiteto“ formavimu ir paremtas kitomis ideologijomis, yra tiesiogiai naudingas europiniam kapitalizmui – vienas mąstymas, vienas identitetas, viena kultūra, plotmė, kurioje cirkuliuoja vieninga valiuta – euras.

Net ir šnekant apie islamą, grėsmė pasauliui yra ne islamo religija, bet Islamo valstybė. Valstybė – neišvengiamas ir bent jau teoriškai nesunaikinamas politinis konceptas. Nepavyks išlaikyti Europoje trisdešimt valstybių, kurios neva visos susijungė į vieną. Vytauto Radžvilo kritika ES atžvilgiu yra daugeliu požiūrių teisinga. ES yra tik dar viena sąjunga, todėl lyginti ją su sąjungą iš penkiolikos valstybių, kurioje jau buvome, yra logiška. 

– „Brexit“ ekonominiu požiūriu yra logiškas reiškinys. Kam Britanijai „maitinti“ ekonomiškai silpnesnes valstybes. Tačiau ir maitinamos valstybėlės nėra ES patenkintos. Kodėl?

– Suvereniteto klausimas. Aš mokiau studentus iš Anglijos ir jų klausiau apie „Brexit“. Kas balsavo per referendumą? Senoji karta, kuri nori, kad būtų taip, kaip buvo anksčiau – jų Anglija. Jų sprendimas buvo susijęs su imigracijos klausimu, su pabėgėlių imigracijos krize. Anglai nori patys spręsti, kaip elgtis su savo pačių valstybe, o ne vykdyti kažkokias Europos direktyvas.

– Išeitų, kad ne ekonomika lemia ES griūtį, tai lyg ir orumo klausimas?

– Galima ir taip sakyti. Suvereni valstybė nori pati spręsti savo vidaus reikalus. Senoji karta sakė: „Padarykim Angliją tokią, kokia ji buvo anksčiau“. Jaunimas lyg su tuo ir nesutiko: „Eikim į priekį, pasilikim Europos Sąjungoje”. Būtent imigracijos banga, pabėgėlių krizė yra išbandymas ES. Išbandymas, kurio metu matome dviejų identitetų konfliktą: nacionalinio ir „europinio.“

Šio konflikto metu vis dažniau pastebimi tam tikri ES politikos „niuansai“, kai valstybių suverenitetas silpnėja, kai didėja ES centralizacija, Briuselio įtaka, kai suverenių valstybių konstitucijos yra tiesiogiai veikiamos tos centralizuotos jėgos. Jei tai tęsis ir toliau, tai taps ES pabaigos pradžia, kuri privers rimtai pergalvoti visą ES projektą.

– Pati ES idėja yra ydinga ar buvo padarytos jos formavimo klaidos?

– Manau, kad problema susijusi su liberalizmu ir su kapitalizmu. Teorinė problema yra ekonomikos prilyginimas politikai arba, kitaip pasakius, ekonomikos politizavimas. ES atžvilgiu šis dviejų dalykų sutapatinimas tampa ES, kaip ekonominės organizacijos, pristatymu publikai kaip politinis projektas.

Tačiau pažiūrėkime, pavyzdžiui, Norvegija yra Europos ekonominėje sąjungoje, bet nėra politinės ES narė. Vadinasi, ekonomika ir politika gali būti atskirtos. ES – ekonominis projektas, kuris bando apsimesti politiniu. Sakome – Europos identitetas, europiečių identitetas... Tačiau į Prancūziją atvažiavęs lietuvis niekada nepasakys „aš – jūsų brolis, europietis”. Ar jis bus priimtas į tą visuomenę kaip bet kuris prancūzas? Tikrai ne...

Į JAV atvažiuoji ir sakai – aš iš ten ir ten. Gerai – sako – visi mes iš kažkur, nes istoriškai JAV yra imigrantų šalis, kurie čia plūdo ne valstybės formuoti, bet užsidirbti, o ir pati valstybė yra labai jauna. Bet Europos šalių nacionalinis identitetas formavosi tūkstančiais metų. Europos valstybės negali susijungti ir homogenizuotis. Tokiame procese atsiranda ekonominių, politinių, kultūrinių problemų.

Pažiūrėkime į lenkus, vengrus, čekus... Jie net tų europietiškų pinigų nenori. Didėjanti imigracijos banga taip pat iškėlė religijos, kaip tautinio identiteto, klausimą, tarkim, krikščionybė Lenkijoje, Lietuvoje... Žinoma, sunku čia rasti vietos islamui ir kitoms religijoms. O, kol kai kurios valstybės svarsto apie išėjimą iš ES, Lietuva vis dar į ją integruojasi. Kol Lietuva baigs integruotis, gali būti, kad nebebus į ką integruotis.

– Daug metų gyvenate ne Lietuvoje. Prieš JAV buvo ilgi metai Europoje. Kur geriau jautėtės – Europoje ar JAV? Kitaip tariant, kur jūs savesnis?

– Viena socialinis integravimasis, kultūrinis integravimasis, kita – politinis, legalus integravimasis. Mano asmeninė patirtis: Airija buvo pirmoji, kuri priėmė lietuvius, bet man Airijoje labai nepatiko. Man nuolat buvo prikišama, kad aš nesu airis, kad aš iš kitur, užsienietis. Žodis „užsienietis“ naudojamas labai neigiamai, nors atrodo, politiškai lengva integruotis – tave priima, lyg ir nesi svetimas.

Amerikoje yra atvirkščiai – legalizacijos procesas ilgas, sudėtingas ir brangus, bet kultūriškai... Niekas tau nedrėbs, jog esi užsienietis, nes kas antras vietinis šneka su akcentu. Tuo atžvilgiu aš JAV jaučiuosi gerai. JAV nėra homogeniškos visuomenės. Ten makalynė, kurioje neišsiskiri kaip svetimas.

– O palyginti su Lietuva? Ar Lietuvą į šį kontekstą sunku įtempti, nes čia jūs esate savas...

– Lietuva – viena didelė gentis. Čia nepriimame jokių kitokių. Net kitokių lietuvių nepriimame. Tokių, kurie kitaip mąsto, neina su bangomis. Juo labiau Lietuva nepriima kitakalbių, kitaspalvių, kitataučių. Lietuva nepasiruošusi priimti kitokius žmones, tuo atžvilgiu, sakyčiau, Lietuva – archaiška visuomenė.

Tai gentis, kuri didžiuojasi savimi. Ir tai yra gerai. Ji turi save vertinti, gerbti. Mylėk save, nes niekas kitas tavęs nemylės. Bet tautos stiprybė – kiek tauta gali būti atvira, nes juk XXI amžius.

Tiesa, dabar net ir Amerikoje tokia tendencija, kai naujasis prezidentas sako, kad statysime sienas ir grąžinsime Amerikai jos didybę. Kur ta Amerikos didybė staiga dingo – nesuprantu... Kas jai atsitiko? Kur ji prapuolė?

Lietuva yra tiesiog maža šalis, kurioje gyvena daug kompleksuotų žmonių. Iš tų kompleksų atsiranda arogancija, pasipūtimas, nesugebėjimas atsiverti, priimti kitokius žmones, kitokį mąstymą. Bet čia gal vyresniajai kartai labiau tinka, jaunimas gal jau nebe toks. O mūsų, keturiasdešimtmečių-penkiasdešimtmečių, karta yra prarastoji karta. Iš vienos sistemos įšokome į kitą. Ta senoji sistema byrėjo ir mes jos iki galo nesupratome, paskui įšokome į naują sistemą, apie kurią visiškai neturėjome supratimo. Na, mes tokie pasimetę esame.

Įspūdis, kad norėdami nepasimesti, neprarasti savo identiteto, mes manome, jog reikia gerti alų, girtis, kad esame krepšinio kraštas ir kad pas mus yra Europos centras. Taip sakant, ieškome atramos taškų, tik nežinia ar ten, kur jie iš tikro yra.

– Koks jūsų santykis su Donaldu Trumpu? Neramu, kas toliau bus? Lietuvoje triukšmas, nerimas dėl naujojo JAV prezidento buvo kaip reikiant sukeltas. O kaip į tai žiūrite jūs, gyvenantis JAV?

– Reikia žiūrėti į kontekstą. Lietuva nuolat ieško priešų, nes kažkam tai naudinga. Čia klasikinis politikos dalykas – tironas tam, kad laikytų liaudį paklusnią, turi išsigalvoti visokių karų. Tada saugumas tampa pagrindine vertybe. Tai labai blogai. Kai saugumas pasidaro pagrindine vertybe, saugumo kaina pradeda augti ir nebelieka vietos laisvei. Kitaip sakant, laisvė yra iškeičiama į saugumą. Demokratijos principai yra nuolat gniaužiami ir sakoma, kad tai dėl saugumo. Įlįsim į tavo kompiuterį skaityti tavo laiškų „dėl saugumo“... Pamatei kažką įtartino kaimyno kieme – iškart pranešk institucijoms „dėl saugumo“ ir t.t. Kur yra ta riba? Galim įvesti komendanto valandą, kai visi 9 valandą vakaro turi būti namie „dėl saugumo”.

Tos tendencijos matosi tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Lietuva visą laiką nesaugi dėl Rusijos. Na, bent taip yra pateikiama. Amerika irgi nesaugi dėl to, kad yra islamas, Rusija.

Būčiau labai kritiškas saugumo sąvokai. Koks saugumas, kieno saugumas, vardan ko saugumas, kokia kaina mes už tą saugumą mokame? Gal aš noriu būti mažiau saugus, bet laisvas, negu būti labai saugus Šiaurės Korėjoje.

D. Trumpas – pavojus Lietuvai? Kaip gali būti D. Trumpas pavojus Lietuvai? Kokie jo interesai Lietuvoje? Kad Trumpas yra blogas prezidentas, tai nieko naujo. Taip pat buvo šnekama apie George‘ą Bushą, ir Ronaldas Reiganas savo metu buvo kažkoks fenomenas. G. Bushas irgi buvo fenomenas. O kad D. Trumpas yra Vladimiro Putino draugas... Koks draugas? Amerika juk bando atgaivinti šaltąjį karą. Ideologija, jog D. Trumpas yra V. Putino draugas, reikalinga tik vidinei politikai. Rusai visada buvo auksinė amerikiečių korta.

– Kitaip tariant, nuostata Trumpas – Putino draugas į Lietuvą atėjo iš JAV?

– Taip. Lietuviai pasigavo. Na, tokia Lietuvos žiniasklaida – nesugeba būti įžvalgi, nesugeba analizuoti, o tik pasigauna paskutines tendencijas. Nukopijuoja, perkelia. Kažkas Amerikoje pasakė, kad D. Trumpas draugauja su V. Putinu. Kokia turėtų būti išvada? Ogi, jog kažkokia JAV vidinė politika vyksta. Ir ne tik demokratai su juo turi problemų, bet ir respublikonai. Ir ką jiems daryti? Kaip jiems D.Trumpą kompromituoti? Kažkokį seksualinį skandalą jam pakišti? Na, gal. Bet su rusų korta paprasčiau, gali būti, kad tai suveiks. Tačiau perkelti tą idėją čia yra gana paviršutiniška. Juk JAV ir Rusija nuolat pjaunasi, D. Trumpas didina karines išlaidas. Kodėl jis tas išlaidas didina? Matau tik paviršutiniškumą ir nekritišką požiūrį. Griebiam, ką randam JAV žiniasklaidoje ir tiesmukai naudojam tam, kad mažiau dirbti reikėtų. Greičiau ir pigiau išeina.

– Apskritai, regis, Lietuvoje žiniasklaida yra naikinama ir dar pačių žiniasklaidininkų rankomis. Kažkaip atrodo, kad žiniasklaida pati siekia save diskredituoti ir susinaikinti?

– Lygiai tą patį norėjau pasakyti. Žiniasklaida pati save naikina.

– Tai vyksta stichiškai ar šitie procesai yra strateguojami politikų?

– Ir pasaulinės tendencijos panašios. Bet pagrindinis motyvas – pelnas. Lietuva – nedidelė šalis, todėl jai svarbu prestižas, įvaizdis, dalykai, kurie, jei gerai „išnaudojami“, gali nešti pelną. Problemų iškėlimui, analizavimui, švietimui nebelieka erdvės, laiko, resursų. Pramoga, gerai atrodantys vedėjai, gražu, smagu, pelninga.

Amerika – didelė šalis, ten daug visko. Daug mažesnių kanalų, radijo stočių, kur gali rasti kitokį požiūrį, kitokį analizės kampą. Rinka ten didelė, bet įvairi, ten gali išgyventi ir nišinės medijos.

– Leidėjų finansinis interesas yra natūralus dalykas. Tačiau kiti, pvz. politiniai interesai, galėtų būti deklaruojami, nurodomos leidinio kryptys, pažiūros. Įsitikinimus turėti ir juos reikšti juk nedraudžiama.

– Politika ir yra interesų ir nuomonių erdvė. Problema yra nustatyti, suprasti, kieno tas interesas – individo, liaudies, partijos, valstybės lyderio?

Kitas dalykas yra nuomonė. Kiekvienas turi nuomonę. Nėra objektyvios nuomonės. Objektyvi nuomonė – jau nebe nuomonė. Ar gali būti žiniasklaida nepolitiška? Istoriškai žiniasklaida norėdavo arba bent pareikšdavo, kad yra nepriklausoma, tačiau tai nereiškė, kad nebūdavo skelbiamos subjektyvios nuomonės.

Žiniasklaida, kuo labiau nepriklausoma, tuo labiau turi teisę kištis į politiką, turi žinoti, kas vyksta, turi teisę pareikšti nuomonę. Bet turi daryti tai objektyviai, be intereso, neužimdama tam tikros pozicijos.

Nieko blogo deklaruoti pažiūras, pasakyti, kad aš esu kairiųjų laikraštis, aš nespausdinsiu jokių dešiniųjų nuomonių, liberalių straipsnių arba atvirkščiai. Jeigu tai nuomonės pareiškimo medija, tai ji negali būti neutrali. Išeitis – kuo daugiau nuomonių, nesvarbu, ar asmuo kairysis ar dešinysis, kad visi galėtų pasisakyti. Kita vertus, jeigu tau nepatinka tas laikraštis, tai pasidaryk savo ir kalbėk tais klausimais, kuriais kiti nekalba. Manau, čia būtų geriausias sprendimas.

Jei mediją visiškai neutralizuosi, jei skirtingoms nuomonėms nebus vietos, kalbėsime tik apie orus be jokios analizės.

Mano supratimu, kuo daugiau nuomonių, tuo geriau. Amerikoje yra kairiųjų ir yra respublikonų medijos, komunistų ir konservatorių ir t.t. Na, nepatinka, išsijunk tą radiją ir neklausyk, juk yra ir priešingą nuomonę išsakančios stotys. Ir nėra JAV valstybinio reguliavimo. Įvairios nuomones gali būti reiškiamos. Žodžio laisvė garantuojama Konstitucijos.

Ryšys tarp laikraščio ir politiko? Na, čia reikia apsispręsti, ar tau biznis svarbu, ar politika. JAV standartas yra politiką ir žiniasklaidą atskirti, bet jeigu tu esi politikas ir tavo nuomonė su kažkokios žiniasklaidos priemonės nuomone sutampa, tai yra normalu. Kairioji spauda palaiko kairiuosius politikus, taip juk ir turi būti. Bet kai kairysis politikas finansuoja savo paties kairįjį laikraštį, sumaišomi du dalykai. Spauda turi atspindėti tai, kas vyksta politikoje, įvairiapusiškai – tiek reikšdama subjektyvią nuomonę, tiek atvirai siekdama tam tikru interesų, tiek siūlydama skaitytojui analizę, faktus ir panašiai. Bet spauda negali būti funkcionieriška. Negali būti pats kokios nors tarybos pirmininkas turėti savo laikraštį ir pats iš savęs interviu imti.

– Prieš 2016-ųjų Seimo rinkimų antrąjį turą net ir socialiniuose tinkluose kilo „antivalstietiška banga”. Lietuvoje turėti kitokią nuomonę, nei turi autoritetai, o juo labiau ją reikšti, regis, net gėdinga. Buvo vos ne taip, kad jei balsuosi už „valstiečius“, tai parsiduosi rusams.

– Blaivaus požiūrio stoka. Nesveika, kai tokie lozungai mėtomi. Reikia krautis daiktus, nes ateina Putinas, reikia krautis daiktus, nes ateina valstiečiai, „Tėvynė pavojuje!“. Kaip galima tai iš viso priimti? O lietuviai patiki, nors tai yra visiškas refleksas, kai reaguoji kaip gyvūnas. Bet galima refleksuoti. Ką reiškia „refleksuoti“? Kelti klausimus, ką viena ar kita frazė reiškia, analizuoti. Rusai puola. Tai ką daryti? Reikia rinkti stipriausią partiją, kuri yra „antirusai“. Nors galima užduoti klausimus: „Kas puola? Kokiam lygyje puola? Ką reiškia „puola“? Kokiais būdais puola?”.

Lietuva – maža tauta, kuriai trūksta laisvamaniškumo. Laisvamaniškumas yra geras dalykas – mokėjimas mąstyti laisvai. Mes paprasčiausiai neturėjome laiko to laisvamaniškumo išmokti. Kai tu esi laisvamanis ir tau kažkas rėkia, kad „pavojus“, tu sakai: „Paaiškink, kodėl tavimi turėčiau tikėti“.

Mes istoriškai lyg ir nepasitikime institucijomis, bet būtent vienas iš demokratijos aspektų yra nepasitikėjimas institucijomis, tačiau tuo pat metu, regis, dažnai nekeliame klausimų. Tėvynė pavojuje, balsuok už mane! O kas tu toks? Kas tas kandidatas, kuris mane žada išgelbėti? Bet mes – gentis, mes turime stiprias tendencijas burtis, pulti kartu į krūvą. Tuo pat metu mes imame visus amerikietiškus elementus ir galvojame, kad esame geresni už kitus. Geresni, kad turime „McDonaldą” ir KFC, ir žurnalą „Žmonės“, kuris yra bulvarinė spauda. Imame ir aklai kopijuojame tai, kas neturi intelektualinės vertės. Vaidinam, kad esame vakariečiai, „amerikonai“, kad gyvename demokratinėje valstybėje, tačiau tada reikėtų ir elgtis kaip vakariečiams.

– Lietuvoje mūsų tik du milijonai. Baisu. Lietuva išmirs, išsivaikščios. Vienas dalykas, ar Lietuva išmirs, kitas dalykas, ar tai yra baisu?

– Straipsnį apie tai esu rašęs „Lietuva liks teisininkų ir pensininkų valstybė“.

Kodėl teisininkų? Todėl, kad pas mus teisininkai labai gerai paaiškina, kodėl ir ko negalima daryti. Na, ir dvigubos pilietybės klausimą lengvai paaiškina. Kiekvienas bandymas mąstyti, kažką keisti, atsiremia į formuluotę „teisininkai išsiaiškino, jog negalima“. Pati kalba kokia... Buvo kažkur antraštė apie dvigubą pilietybę: „Negalima tarnauti dviem ponams“. Jeigu tu įsižiūri į šituos žodžius – būti piliečiu, reiškia tarnauti, o valstybė yra ponas? Mes esame tarnaujantys ponui. Turi pasirinkti, ar tarnauti amerikiečių ponui, ar lietuvių ponui? Mes esame piliečiai, mes išvis niekam netarnaujame. Bet kai politikas tokią kalbą vartoja, kad tu turi apsispręsti, kad negalima tarnauti dviem ponams vienu metu, tai absurdas – aš niekam netarnauju. Jeigu valstybė demokratinė, tai ji man tarnauja. Aš valdau valstybę. Ne partija, ne koalicija, mes patys valdome. Tai demokratijos esmė.

O migracijos klausimas yra siaubingas. Tik atskirkime tautą ir valstybę. Neteisingai užduodamas klausimas, čia kaip arba eini į Europą, arba grįžti pas rusus. Egzistenciniai dualizmai – arba miršti rusų glėbyje, arba kyli į saulę Ikaro sparnais Europoje.

Tauta neišmirs, bet klausimas, kokia tauta liks ir kokia ji bus? Jeigu jaunimas išvažiuoja ir neturi galimybių sugrįžti, tai kokia bus tauta ir kokia valstybė? Yra interesas neduoti dvigubos pilietybės. Grįžta žmonės, baigę universitetus, grįžta žmonės, dirbę užsienio bankuose, išsilavinę, su patirtimi, su kitokiu požiūriu. Bet jie juk nenori nutraukti ryšių su ta valstybe, kurioje dirbo, vargo, išsikovojo statusą, bet taip pat nori turėti ir ryšį su Lietuva.

Jeigu visi tie žmonės grįžtų, kiltų didžiulė grėsmė dabartinei valdžiai. Juk kas bus, kai tokie „grįžtantieji“ sakys – mes galime perorganizuoti infrastruktūrą, galime perorganizuoti ekonomiką, švietimą Lietuvoje. Jie juk radikaliai pakeistų Lietuvą, bet kažkas nesuinteresuotas tuo pakeitimu, nes lengviau valdyti tuos, kurie yra tarnai. Lengviausia valdyti pensininkus. Jaunimas išvažiuoja, o pensininkui, ką pasakysi, tą ir darys.

Dvigubos pilietybės klausimas vilkinimas jau 15 metų – tai juk politinė pozicija. Pareikšta, kad dviguba pilietybė nebus teikiama, o to paaiškinimas – tik ideologija ir lozungai. „Čia tik dantų atvažiuojate taisytis!“. Nėra ta mūsų medicina nemokama ir nežinau iš kur čia tos legendos, kad čia taip gerai dantis taiso, kad atvažiuoja ir švedai. Kažkokios pasakos.

– Manote, kad kol bus tokia politinė pozicija, tol Lietuva tuštės?

– Per dvidešimt metų matau tokią tendenciją. Tuštėja. Nematau Lietuvos pasaulyje. Amerikoje labai tai jaučiasi. Mažai kas žino, kas ta Lietuva. Vienintelis dalykas, kurį žino, jog Lietuva buvo Rusijos dalis. O gal dar ir yra... Vis sumaišo su Ukraina ar su kokia Gruzija.

Lietuvos įvaizdį reikia keisti. Ir Lietuvos vardas turi būti Lietuva, o ne Lithuania. Galime sakyti, kad amerikiečiai neapsiskaitę, nekeliavę, bet juk Latvija nėra Latvhuania, o Estija nėra Esthuania. Reikia kelti Lietuvos įvaizdį, net ir paprastais dalykais. Ieškojau marškinėlių, ant kurių būtų užrašyta „Lietuva“, o šalia „Lithuania“, galvojau nešiosiu Amerikoje, bus reklama, nors ir banali. Bet neradau tokių marškinėlių, nors daug kur ieškojau. Nėra platesnio mąstymo, vizijos. Aš esu lietuvis, bet kaip tas lietuvis atrodo, kaip jį atpažinti? Nėra vizijos, nėra piaro. Lietuvai reikia gero piaro.

Vos ne trisdešimt metų po nepriklausomybės, o Lietuva vis dar nėra žinoma. Turi Lietuva greičiausią internetą, visi žmonės po du ar tris telefonus ir WiFi. Tai statistika, kuri nieko nereiškia. Na, ir kas? Ką galvoja apie tai paskaitęs amerikietis. Galvoja: „Okey“ . Ir viskas.