Martynas Vaitys. Multitautinės ir multikultūrinės valstybės saulėlydis

Mortos Strazdaitės nuotrauka  Po antrojo pasaulinio karo įsisukęs globalizacijos procesų ratas, įkvėptas iki tol nematytos technologinė...

Mortos Strazdaitės nuotrauka 
Po antrojo pasaulinio karo įsisukęs globalizacijos procesų ratas, įkvėptas iki tol nematytos technologinės pažangos, sukūrė ambicingiausią globalizacijos produktą – multitautinę valstybę. Jos atsiradimas buvo reakcija į pasaulyje vykstančius emigracijos, kapitalo judėjimo ir tautų maišymosi procesus, turėjęs užtikrinti, kad naujas darinys atlaikys milžinišką kultūrinę suirutę, bei suteiks pagrindo skirtingiems žmonėms sugyventi po viena vėliava. Netrukus dauguma politikos analitikų pradėjo linksniuoti naująjį valstybės modelį kaip liberalios demokratijos laimėjimą, išsprendusį visas su globalizacija susijusias problemas. Tačiau ar tikrai? 

Froidas ir de Tokvilis

Prancūzų politinis mąstytojas, istorikas Aleksis de Tokvilis numatė globalistinės civilizacijos ištakas supanašėjusių individų elgsenoje. Istorikas teigė, kad demokratija kaip politinis režimas, kuris skatina lygybę tarp individų, kartu su modernia ekonomine doktrina sukurs erdvę, kurioje individai atrodys, mąstys ir todėl elgsis panašiai. Tačiau mąstytojas kartu suprato, kad šis supanašėjimas nebūtinai gali lemti paskyrų bendruomenių sanglaudą, nes būtent skirtybių sunykimas iššauks paradoksaliai didesnę paklausą skirtumams atsirasti. Tokvilio manymu, kai sąlygos individams atsiskleisti mažai kuo skiriasi dėl pastarųjų supanašėjimo, kiekvienas skirtumas tampa itin svarbiu žmogaus pasididžiavimo savo identitetu bruožu. Todėl globaliame pasaulyje, kuriame žmogaus elgsena tampa visiems prieinamų ir internete transliuojamų madų formavimo įkaitė, kiekvienas skirtumas tampa jautriausio dėmesio reikalaujančia detale. Froidas dar daugiau nei prieš šimtmetį, tai yra gerokai anksčiau, nei atsirado internetas, išvystė taip vadinamą „mažiausių skirtumų narcisizmo“ (angl: narcissism of minor differences) teoriją, kurioje teigė, jog kuo labiau skirtumai tarp žmonių mažėja, tuo labiau žmonės suteikia šiems skirtumams svarbos. Tai puikiai atitinka Tokvilio mintis ir, jeigu individai  laikosi tokios pozicijos, iš jų susidedanti bendruomenė elgsis taip pat. Etninio identiteto svarba šiuo atveju tampa ypatinga, kadangi kalba, tradicijos, kultūros išskirtinumai leidžia žmogui suformuoti sanglaudą su jį supančiu pasauliu ir bendruomene. Atsisakius visų šių atributų, žmogus yra įtraukiamas į nesibaigiantį fragmentacijos procesą, kuriame iki tol išmoktos elgesio savybės, autentiškas žvilgsnis į pasaulį per gimtąją kalbą ir bendruomeniškumas yra priverstinai nutraukiami tam, kad būtų atlaisvinta vietos naujam požiūriui į jį supančią aplinką. Žmogus tampa beformės masės, o ne struktūruotos visuomenės dalimi, nors pastaroji yra būtina jo išlikimui. 

Todėl dauguma multitautinių valstybių pagrinde Š. Amerikoje ir Viduržemio jūros Europoje,  XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje siekusių atsikratyti bendruomenių tarpusavio fragmentacijos valstybės viduje, praėjo milžiniškus procesus, kurių metu buvo naikinami jų vidaus skirtumai. Pavyzdžiui Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. pradžioje susiformavus viešajai švietimo sistemai, buvo nuspręsta dėstyti tik anglų kalba. Tas pats kalbos principas buvo pritaikytas ir valstybinėse darbo vietose, todėl etninės bendruomenės nenorėdamos būti socialiai atsilikusiomis nuo kitų, angliškai kalbančių grupių, privalėjo prisitaikyti. Netrukus vokiečių emigrantų dominuojamas kraštas  tapo anglosaksiškos kultūros įtakos sferos dalimi. JAV pavyzdžiu pasekė ir Italija, kuri būdama daugiakalbiu kraštu, pristatė standartizuotą italų kalbą į viešąjį valstybės gyvenimą. Kalba tapo neatsiejamu švelniojo etninio „valymo“ epicentru, kuris leido skirtingoms kultūroms ištirpti bendros kalbos kontekste ir taip garantuoti didesnį politinį stabilumą valstybei. 

Kitos multitautinės šalys, kurios atsisakė normatyvinės kalbos principų įvedimo, gyvena amžinoje separatizmo baimėje. Būtent istoriškai susiformavusi belgų dvikalbystė lėmė, kad valstybės jungimosi į vieną politinį darinį procesas yra paralyžiuotas dviejų visiškai skirtingų, prancūzų ir olandų kalbų sandūros, kurioje vis didesnę įtaką įgauna separatistinės nuotaikos olandiškame Flandrijos regione. Panašioje situacijoje yra atsidūręs ir prancūziškasis Kvebekas, kuris jau per antrąjį referendumą dėl nepriklausomybės 1995 m., vos neatskilo nuo Kanados, surinkęs 49,4% balsų, pritariančių pasitraukimui.

Etninis identitetas, būdamas pagrindiniu kintamuoju, kuris lemia daugelio bendruomenių politinę mobilizaciją, iššaukia multitautinės valstybės reakciją, pasireiškiančią dviem būdais. Pirmasis jau minėtas, tai nacionalinio vienodinimo strategija, kuri susideda ne tik iš kalbos, bet ir ideologijos formavimo. Grupei žmonių yra pasiūloma vertybinė alternatyva mainais už  tam tikros identiteto dalies atsisakymą. JAV šioje vietoje yra nepralenkiama, nes turėdama aiškią valdžios struktūrą, sukūrė ganėtinai liberalią vertybių sistemą, susidedančia iš žodžio laisvės, individualizmo ir privačios nuosavybės teisės. Daugeliui į Ameriką iš Europos atvykusių tautų, tai tapo puikia galimybe pabėgti nuo multikultūrinės maišaties, ištirpstant nacionalinio vientisumo idėjoje. Šis būdas yra paradoksalus, nes veikiamas globalizacijos, iš esmės vykdo pagrindinę globalizacijos funkciją – naikina skirtumus tarp atskirų kultūrų. Tik šiuo atveju yra pasitelkiama nacionalinė idėja, o ne bekūnis globalizacijos šešėlis. 

Žinoma, skirtingai nei JAV, istoriškai determinuotai Europai šis kelias ne be reikalo pasirodė pernelyg pavojingas.  Tautų pripildytame kontinente, dauguma multitautinių valstybių bandydamos pasiūlyti nacionalinio vientisumo idėją, susidurdavo su aštria istorinės atminties ir esamų tapatumų reakcija.  Dėl šios priežasties multitautinė valstybė rinkosi antrąjį kelią, suteikdama etniškai išsiskiriančioms bendruomenėms mažesnę ar didesnę institucinę autonomiją, paliekančią erdvės joms spręsti savo likimą savarankiškai. 

Tačiau tai komplikuotas sprendimo būdas, nes autonominių regionų institucijos, veikdamos be didelio centrinės valdžios įsikišimo, galima sakyti, treniruojasi būsimai nepriklausomybei. Didžioji Britanija vėlyvais devyniasdešimtaisiais Velse įkūrė vietinę asamblėją, o Edinburge – Škotų parlamentą. Šitaip Britanija, suteikdama galios Škotijai ir Velsui formuoti autentišką vidaus politiką, atsisakė paskutinių britiško imperializmo mąstymo likučių. Natūraliai atsilaisvinusią politinio tapatumo erdvę uzurpavo nacionalinis identitetas, kuris įkvėptas istorinės patirties, lėmė Škotijos norą inicijuoti referendumą dėl pasitraukimo iš Didžiosios Britanijos. Nors pirmasis referendumas škotams nebuvo sėkmingas, tai tapo galinga žinute visoms valstybės neturinčioms Europos tautoms. Škotijos situacija rodo, kad autonomija, kaip politinis sprendimas skirtas išgydyti tautinius skaudulius, yra neefektyvus šalyse, kuriose tautinių bendruomenių valstybingumas buvo kažkada nutrauktas jėga. 

Ispanijoje po pilietinio karo į valdžią atėjęs Franko, panaikino Katalonijos autonomiją, o kartu su ja ir katalonų kalbos vartojimą viešumoje. Tai buvo nevykęs bandymas jėga išspręsti nacionalinio vientisumo uždavinius, nepasiūlant jokios idėjinės alternatyvos regiono gyventojams. Ilgamečiam šalies lyderiui mirus, Ispanijai neliko kito kelio kaip tik sugrąžinti Katalonijai jos autonominį statusą su Prezidentu, Parlamentu ir vykdomąja taryba. Autonomija Ispanijai tapo neišvengiamybe, nes dešimtmečius Franko gniaužtuose laikytas regionas istorinės konjunktūros metu, galėjo privesti šalį prie pilietinio karo būklės. Nors Ispanija šiuo atveju yra gana autentiškas pavyzdys, bet padeda mums suprasti, kokioje sudėtingoje situacijoje yra multitautinės valstybės, kurios turi rinktis tarp etninių grupių nevaržomos saviraiškos laisvės arba suvienodinimo.  

Europos Sąjungos imperinis aidas ir demokratijos konfliktas

Multitautinėms valstybėms padėtį apkartino ir dvidešimto amžiaus antroje pusėje prasidėję masiniai imigracijos procesai, susiję su Europos imperialistine praeitimi. Dabar multitautinės valstybės turėjo spręsti ne tik kontinentinio imperializmo kultūrų maišymosi padarinius, bet ir susitaikyti su iš buvusių kolonijų plūstančiais milijonais, kurių atvykimą paskatino bendra Europos Sąjungos sienų politika. Iš pradžių buvo tikimasi, kad naujieji kontinento gyventojai asimiliuosis, bet nacionalinių valstybių neveiksmingumas stengiantis tai įgyvendinti netrukus buvo pakeistas ES taikaus sugyvenimo idėja. Šios idėjos pagrindinis tikslas buvo leisti naujiesiems gyventojams netrukdomiems gyventi neatsisakius savo kultūrinio identiteto, bet ir nesuteikus jiems instituciškai jokio specialaus statuso. Tokia ES politika primena dviejų garsių, Habsburgų ir po stalinistinės Sovietų, imperijų patirtį, kai įvairioms tautoms kultūriškai buvo leidžiama save reikšti tiek, kiek tai nekėlė pavojaus imperijai, t.y. buvo nereikšminga politiškai. 

Teiginiai, kad multitautinė valstybė ir su ja susijusi multikultūrinė visuomenė yra liberalios demokratijos laimėjimas, yra juokingi. Geriausiu atveju tai egalitarinės, tai yra socialistinės demokratijos laimėjimas, kada yra paliekama laisvė valstybėms veikti savarankiškai, bet pagrindines šių valstybių viešosios politikos gaires nustato stiprus centras, kad ir kur jis bebūtų – Vienoje, Maskvoje ar Briuselyje. Tai nėra joks kaltinimas Europos Sąjungai dėl tyčinio nudemokratėjimo. Tiesiog koegzistavimas tarp šitokios gausos kultūrų yra neįmanomas neturint stipraus centro, kuris gebėtų tai suadministruoti. Tačiau stiprus centras jau savaime nurodo į demokratiškai suvaržytą aplinką. Juk skirtingos kultūros iššaukia skirtingas problemas, į kurias valstybė privalo reaguoti milžiniškomis lėšomis socialinei apsaugai, sveikatos priežiūrai, švietimui, policijai ir t.t. Visi šie aspektai privačios erdvės sąskaita didina centrinės valdžios buvimą (angl: presence), juntama visuomenėje. Netrukus išsiplėtęs valstybės vaidmuo pradeda kištis į šeimos reikalus, nes šeimos nepriklausomas nuo valstybės egzistavimas sukuria pastarajai papildomų problemų. Savaime suprantama, kad žydų ortodoksų šeimoje augusiam individui būtų sunku sutarti ir vienoje klasėje sėdėti su islamiškoje šeimoje augusiu žmogumi. Todėl netrukus dėl panašių priežasčių valstybė pradeda taikyti pozityvios diskriminacijos (angl: affirmative action) principus. 

Pozityvi diskriminacija, tai valdžios vykdoma politika, kurios tikslas istorinį neteisingumą patyrusioms ar nuo diskriminacijos kenčiančioms grupėms suteikti lengvatų, dažniausiai darbo rinkos ir švietimo srityse. Idėja labai pavojinga, nes sukuria dirbtinės lygybės iliuziją ir įteisina atsiliekančių grupių tolimesnį atsilikimą dėl joms keliamų mažesnių standartų. JAV pozityvi diskriminacija taikoma rasinėms mažumoms, pavyzdžiui, taikant mažesnius standartus afro ir lotynų amerikiečiams stojant į aukštojo mokslo institucijas. Europoje dėl susiklosčiusios politinės situacijos, kada Europos Sąjunga yra pagrindinis viešosios politikos formuotojas, tokių „diskriminacijos“ pavyzdžių daugiausiai randama darbo rinkoje, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemose. Nenukrypstant į detales, galime pastebėti, kad egzistuoja aiškus ryšys tarp multikultūrinės visuomenės, išsiplėtusių centro galių ir pozityvios diskriminacijos politikos. Todėl nėra sunku suprasti, jog mechanizmas tėra skirtas daugumos teisių ir laisvių suvaržymui priverstinės lygybės vardan. Rytų ir Vidurio Europa šiuo požiūriu yra sąlyginis laimės kūdikis, nes šių regionų gyventojai kol kas tik įsivaizduoja, kaip jaučiasi prancūzas, britas, olandas ar vokietis, kai pastarųjų laisvė yra suvaržyta ne tik nuolatinių „įtampų gatvėje“, bet ir instituciškai. 

Sunku sugalvoti, kad panašus laisvės suvaržymas galėtų egzistuoti nacionalinėje valstybėje, kurios piliečiai gyvena vadovaudamiesi panašia vertybių sistema, kalba ta pačia kalba ir išreiškia ištikimybę virš jų plevėsuojančiai bendrai vėliavai. Viską sudėjus į bendrą paveikslą peršasi išvada, kad multitautinės, multikultūrinės valstybės projektai nesugebėjo atsakyti į globalizacijos keliamas problemas ir tik sustiprino nacionalinius sentimentus Vakarų pasaulyje. Šios valstybės dabar yra lyg kamuolys ant kurio užmestas milžiniškas svarmuo. Viduje esančios bendruomenės dėl sumažėjusios erdvės vis labiau spaudžiasi viena šalia kitos, o valstybė trokšdama šias įtampas panaikinti – iš lėto leidžia orą, tikėdamasi, jog pakitusi kamuolio forma padės atsikratyti svarmens. 








Susiję

Martynas Vaitys 7823108869295608817

Rašyti komentarą

  1. Mindaugas Kazlauskas2017-10-02 18:30

    Pasaulis globalėja didesniu greičiu nei bet kada. Vietoj kalbų, kurios buvo pasirinktos kaip nacionalinės tam tikrose teritorijose, atsiranda viena internacionali anglų kalba (tai praskiesta amerikietiškos anglų kalbos versija, dar vadinama Global English, International English, Continental English). Net pačiame straipnyje matome frazių paaiškinimus anglų kalba.
    Visos šiuolaikiškos technologijos programuojamos anglų kalba, tarptautiniai universitetai dėsto anglų kalba, europiečiai iš skirtingų šalių kalbasi angliškai nors nei vienas nėra nei anglas nei airis. Kokia užsienio kalba dėstoma lietuvių mokyklose? Aišku, kad anglų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir ką tai turėtų įrodyti? Lingua franca visais laikais buvo reikalingos ir vartojamos, o ar tai lotynų, prancūzų, rusų ar anglų kalba - antraeilės svarbos dalykas. Tarptautiniam bendravimui skirta kalba egzistuoja ŠALIA, o ne VIETOJ nacionalinių kalbų.

      Panaikinti
    2. Pardon, turėjo būti vienaskaita - "reikalinga ir vartojama".

      Panaikinti
    3. Mindaugas Kazlauskas2017-10-02 20:17

      Su kalba kartu ateina ir kultūra. Štai pora pavyzdžių. Paimkite, kad ir artėjančias Vėlines, atkreipkite dėmesį kaip jauni žmonės švenčia šią dieną. Persirengimas numirėliais ir zombiais, nors ir atrodo labai pagoniška, deja nelabai lietuviška.
      https://www.delfi.lt/veidai/zmones/prabangiame-helovino-vakarelyje-zvaigzdes-slapstesi-po-kaukemis-ir-perukais.d?id=69443320



      Kitas pavyzdys: paklauskite savo artimųjų ar šalia sėdinčių darbuotojų kada yra Latvijos nepriklausomybės diena. Aha, o dabar paklauskite kada JAV švenčia nepriklausomybės dieną? Keista, kad apie kaimynus, baltus žinome mažiau nei apie šalį kuri yra už 6000 km.

      Panaikinti
    4. Taip, sutinku dėl "kultūrinės taršos", nors, mano galva, tai nebūtinai vien kalbinis dalykas. Vis dėlto, lieku prie savo nuomonės, kad, nepaisant tos "taršos", anglų kalba liks "kalba-tarpininkė" ir nepakeis nacionalinių kalbų - kaip ir minėjau, precedentų su "universalia bendravimo kalba" yra buvę (su neišvengiama kultūrine įtaka), bet pasaulis vienkalbis netapo.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-10-02 20:15

    joo,ačiū autoriui už puikų straipsnį.Nebuvo ir nėra Iatorijoje,puikiai sugyvenančių skirtingų tautų-daugiausia,kas būdavo,tai tik pakantumas.Ir užtekdavo žiežirbos,kad tas pakantumas virstų neapykanta.Suprantu,kad buvo ir bus visokių meilės migrantų,specialistų,kurių neturi ,todėl reikia pasikviesti.Bet tokie atvejai būdavo išimtis,o ne norma ar mada,kaip vyksta dabar,nes kaip jau minėjau-multikultūra yra utopija.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mindaugas Kazlauskas2017-10-02 20:29

      Londone tik 45% yra baltaodžių britų, kitas dalis užima taip vadinamos "mažumos".

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-10-02 22:00

    Mazuma prie mazumos,ziurek jau ir dauguma.Ar Islamas mazuma?:)

    "Student class photo in Sweden is causing a panic in Norway"

    "Swedish children's book says 'Grandpa has 4 wives"

    "How to marry a finnish girl"


    AtsakytiPanaikinti
  4. Nežiniukas2017-10-02 22:04

    Šiaip straipsnis puikus, bet mano galva, pradžia nelabai tikusi: jei buvo norima toliau tekste kalbėti apie tautinius dalykus, tai nereikėjo pradėti nuo mažų skirtumo sureikšminimo idėjos. Pati idėja tikrai nėra klaidinga, netgi teisinga - kuo krūtas lietuvis bus krūtesnis už kitą lietuvį - nagi, naujesniu aiphonu, naujesne mašina, naujesne žmona. Bet krūtas lietuvis lietuvybės nelaiko krūtu dalyku.

    Būtent dėl šios priežasties ir nereikėjo pradėti straipsnio apie skirtumų sureikšminimą.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-10-04 02:31

    Taip, autorius teisus dėl kalbos kaip pagrindinės nacionalinės išraiškos priemonės. O etninių valstybių inkorporavimas į centralizuotą valstybę, tuo pačiu joms leidžiant laikytis savojo teninio identiteto - tai dar Romos imperijos palikimas; kol kas nėra diskutuojama, kap tai buvo sprendžiama senovės Egipte - o tokioje valstybėje nacionalinio identiteto klausimas tikrai turėjo būti. Apie dabartines pastangas stabilizuoti taip vadinamąją ,,multikultūrinę visuomenę'': pripažinkime, kad čia nemaža savęs apgaudinėjimo, nes į Europą atkeliavę - tie atvykę žmonės nepajėgia ir negali suprasti, kokias būdais dabartinė Europa buvo sukurta. Jie atvyko iš tokių kraštų, kurių - naudojant kosmopolitnę ekonomikos terminologiją - ekonomikos išsivystymo lygis yra visiškai kitoks, nei Europoje. Tai lemia šimtametės valdymo tradicijos (autoritarizmas), iš dalies gamtinės sąlygos ir ypač religija, savo bekompromisiniu kategoriškumu atmetanti bet kokį racionalų pasaulio pažinimą - apie tai ProPatria jau buvo ne vienas puikus straipsnis. Todėl ir dabartinio ,,multikultūralizmo'' - ne sąvokų, o visuomeninių procesų autoriai atkakliai nenori pripažinti savo klaidų. O pagrindinė jų - siekis visiškai kitokios pasaulėžiūros ir ir pratusius prie kitokio gyvenimo būdo žmones integruoti į racionaliąją visuomenė, kuomet tie žmonės racionalumą atmeta dėl keleto anksčiau išvardintų motyvų. Vienintelis būdas šitai ištaisyti - siūlyti tiems kraštams sukurti nedidelius europietiškojo arba amerikietiškojo pavyzdžio anklavus, kuriuose bendromis jėgomis būtų mėginama sukurti mūsiškį visuomenės modelį. Įsivaizduokime paprasčiausią kasdienio gyvenimo pavyzdį: jeigu maišysime benziną su dažais, kieno kokybė nuo to pagerės? - benzino ar dažų? Aišku, kad nei vieno, nei kito, ir mišinys bus niekam netinkamas, ir beliks jį tik išmesti. Todėl ir yra toks žmonių pasakymas: ,,Vanduo su alyva nesimaišo.''

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item