Mark Regnerus. Eroso mirtis

Amerikiečių miegamuosiuose dedasi keisti dalykai. Paskutiniame Seksualinio elgesio archyvų (angl. Archives of Sexual Behavior ) numeryje ...

Amerikiečių miegamuosiuose dedasi keisti dalykai. Paskutiniame Seksualinio elgesio archyvų (angl. Archives of Sexual Behavior) numeryje tyrėjai paskelbė, kad amerikiečiai mylisi vidutiniškai devyniais kartais per metus mažiau nei vėlyvaisiais 1990-aisiais. Ši tendencija labiausiai pastebima tarp jaunų žmonių. Kalbant apie amžių ir laikotarpį, 1930-iaisiais gimę amerikiečiai buvo seksualiai aktyviausi, o gimusieji 1990-aisias – pasyviausi. Praėjus penkiasdešimčiai metų po seksualinės revoliucijos tampame eroso žlugimo liudininkais.

Nepaisant kalbų apie „neįpareigojančio sekso kultūrą“ (hookup culture), didžioji dalis lytinių santykių vis dar turimi ilgalaikiuose formaliuose santykiuose. Vis dėlto amerikiečiai turi kaip niekada daug problemų tokius santykius kurdami. Norite suprasti, kodėl mažėja sekso? Pažiūrėkite į santuokų skaičiaus mažėjimą. Dar 2000 m. apie 55 proc. 25-34 m. amerikiečių buvo susituokę, o 34 proc. – nė karto nesusituokę. Nuo tada iki dabar šios grupės apsikeitė vietomis (žr. diagramą). 2014 m. 52 proc. tos pačios amžiaus grupės amerikiečių buvo nesusituokę, o susituokusių – tik 42 proc. Jauni amerikiečiai dabar yra labiau pasiryžę patirti ir išreikšti aistrą kokiai nors veiklai, motyvui ar idėjai, o ne asmeniui.

Įsipareigojimų sumažėjimas nėra vienintelė priežastis, kodėl vis rečiau turima lytinių santykių. Šiandien vienas iš aštuonių suaugusių amerikiečių vartoja antidepresantus, o jų šalutinis poveikis pasireiškia ir libido sumažėjimu.

Socialiniai tinklai, rodos, taip pat prisideda prie šio reiškinio. Gavus naują trumpąją žinutę arba pastebėjus naują feisbuko įrašą išsiskiria ir truputis dopamino. Žinoma, mažiau nei jo išsiskiria lytinių santykių metu, tačiau bent jau be papildomų sunkumų, kuriuos sukelia santykių kūrimas. Ištyrus susituokusius 18-30 metų amžiaus amerikiečius atskleista, kad socialiniai tinklai lemia prastesnę santuokinio gyvenimo kokybę, mažesnį pasitenkinimą santuoka ir dažnesnius nesutarimus tarp sutuoktiniu, kas nepadeda aktyviam meilės gyvenimui.

Jei tai būtų vienintelės priežastys, sprendimas būtų aiškus: daugiau įsipareigojimų, mažiau sėdėjimo prie ekrano, daugiau laiko su santykių specialistu, ir voilà! Tačiau atsižvelgiant į tyrimų duomenis, galima atrasti, kad problema yra gilesnė ir siekia vieną iš pagrindinių vyraujančios nuomonės principų: idėją, kad vyrai ir moterys turi būti lygūs kiekvienoje srityje. Socialiniai mokslai negali mums atsakyti, ar tai tiesa, tačiau gali mums pasakyti, kas nutinka, jei elgiamės taip, tarsi tai būtų tiesa. Ir šiandien tokių duomenų yra. Lyčių lygybė veda prie retesnių lytinių santykių.

Siekiant suprasti, kodėl taip yra, reikia atsigręžti į ekonomistą Gary Beckerį, apdovanotą Nobelio premija už ekonominių principų, slypinčių už žmonių tarpusavio santykių, studiją. Jis užfiksavo, kaip santuokos privalumai ėmė nykti pradėjus kilti moterų darbo užmokesčiui palyginus su vyrų algomis. 1973 ir 1983 metai buvo lemtingi. Tuomet jaunų moterų algos stabiliai augo, tuo tarpu, vyrų atlyginimai mažėjo ir niekada negrįžo į buvusį lygį. Moterims liko ir mažiau priežasčių tuoktis, ir  mažiau patrauklių kandidatų. Iki tol moterys dažnai tuokdavosi dėl finansinių priežasčių, bet iš santuokos gaudavo ir daug nefinansinių privalumų: stabilius ryšius, intymius santykius su sutuoktiniu ir tikslo pojūtį, atsirandantį kuriant šeimą. Tai yra dalykai, kurių darbas – kad ir koks pelningas – negali suteikti.

Kontraceptinės tabletės atsiradimas nepakeitė to, ką vyrai ir moterys labiausiai vertina, tačiau perkeitė jų tarpusavio santykius. Prieš kontraceptinės piliulės atsiradimą santuokos rinkoje egzistavo vienodas skaičius vyrų ir moterų, kurių derybinės pozicijos buvo prilygstamos ir nuspėjamos. Vyrai moteryse labiau vertindavo patrauklumą, o moterys vyruose labiau vertindavo ekonomines galimybes. Jos žinojo, kad vyrai nori sekso, bet suvokdamos, kad jis be atitinkamo įsipareigojimo yra rizikingas, moterys dažniausiai prašydavo žiedo – aiškaus vyro pasiaukojimo ir įsipareigojimo ženklo.

Dabar taip nebedaroma. Dirbtinė kontracepcija viską pakeitė taip, kad derybose dėl sekso žmonės santuoką mini retai. Skaistumo idealai, kurie gaubė praktinius meilės poreikius, buvo pakeisti panegirika laisvai meilei ir autonomijai. Viena 29 metų amžiaus moteris parodė tai, kai mano komanda jai uždavė klausimą, ar vyrai turėtų „užsidirbti“ seksą, atsakydama: „Taip. Kartais. Ne visada. Turiu omenyje, nemanau, kad moterys tai būtinai turi duoti, tačiau manau, kad normalu, jei moteris tiesiog tai leidžia. Tik ne visada“. Susitikinėjimas nebeveda į santuoką, kuri vis dar yra brangi, t.y. ištikimybės, laiko ir finansų matais ji kainuoja daugiau, tuo tarpu seksas tapo palyginus pigiu.

Šimtui moterų iki 40 metų amžiaus, kurios nori susituokti, yra tik aštuoniasdešimt du vyrai, kurie nori to paties. Nors skirtumas gali atrodyti nedidelis, jis leidžia vyrams būti selektyvesniems, kaprizingesniems ir atsargesniems. Jei jums atrodo, kad jauni vyrai tapo išrankesni savo būsimoms žmonoms, esate teisūs. Tai yra naujo jėgų disbalanso santuokos rinkoje padarinys. Prieinamo sekso eroje vidutinis santuokos amžius yra vėlesnis. Dabar jis vėliausias nei bet kada anksčiau – 27 m. moterims ir 29 m. vyrams. Ir šis skaičius ir toliau auga. Tokiomis sąlygomis moterys vis dažniau yra priverstos rinktis arba Poną Nekažinkokį, arba likti vienišos.

Tipinei amerikietei kelias prie altoriaus yra apšiukšlintas nutrūkusiais santykiais ir iššvaistytais metais. Štai kad ir Nina – 25 metų moteris, kurią mano komanda apklausė Denveryje. Smulki, patraukli ir draudimo kompanijoje sėkmingai karjerą daranti Nina, kurdama santykius, patiria sunkumų. Vyrus, kuriais galėdavo pasitikėti, ji priskirdavo draugams. Seksas su jais jai atrodė pernelyg rizikingas: jei lytiniai santykiai nebūtų pasisekę, ji būtų praradusi ne tik potencialų partnerį, bet ir gerą draugą. Kita vertus, jei ji vyro gerai nepažįsta, gali turėti tik atsitiktinius santykius su viltimi vėliau užmegzti ką nors rimtesnio. Metų bėgyje toks mąstymas sukėlė atitinkamus padarinius: abortas, depresija ir nepasisekusių santykių virtinė. Dabar Nina tiki, kad santuoka privalo prasidėti nuo draugystės ir pirmą kartą per daugelį metų ji pagalvojo apie konkretų žmogų – Davidą. Nors moteris augo liberalių tėvų šeimoje, atvirai žiūrinčioje į seksą ir skeptiškoje tradicinių šeimos vaidmenų atžvilgiu, ji pradėjo į viską žiūrėti kitaip. Nina atvirai pripažino: „Kalbu labai rimtai. Susituokčiau su juo, auginčiau jo vaikus, kurčiau šeimą“.

2013 m. išleistoje knygoje Sunkiai pasiekiama (orig. Hard to Get) sociologė ir psichoterapeutė Leslie Bell bando suprasti tokių moterų kaip Nina gyvenimus. Jai gaila, kad įgūdžiai, kuriuos šios moterys ugdosi „siekdamos išsilavinimo ir profesinės karjeros, neišeina į gera kalbant apie gavimą to, ko joms reikia ir norisi iš sekso bei santykių“. Kalbant apie santykius, jų „seksualinė, išsilavinimo ir profesinė laisvė“ veda prie „prieštaringų ir paradoksalių pasekmių.“

O aš sakau, kad tai yra nesąmonė. Vienintelis prieštaringas ir paradoksalus dalykas čia yra nerealistiška daugelio viltis, kad finansiškai nepriklausomų moterų fenomenas gali turėti teigiamų pasekmių santykiams tarp lyčių. Moterys ir vyrai vis dar nori vieni kitų, tačiau senieji poreikiai, kurie kažkada juos atvesdavo vieni pas kitus, pradingo. Kai kurie, akivaizdu, visa tai išgyvena vieni. Nuo 1992 m. stebimas statistinis 100 proc. augimas tarp vyrų ir net 275 proc. augimas tarp moterų, besimasturbuojančių bent kartą per savaitę.

Net ir susituokusieji turi lytinio gyvenimo sunkumų. Pagal vieną tyrimą, tarp 2000 ir 2014 m. santuokinio sekso dažnumas sumažėjo 19 proc. Dar ženklesnis sumažėjimo procentas stebimas neseniai paskelbtoje 2016 m. statistikoje. Kalbama ne tik apie susituokusias poras. Ir be įsipareigojimo kartu gyvenančios poros mylisi mažiau. Išskirtiniame 1994 m. lyčių tyrime Čikagos universiteto sociologas  Edwardas Laumannas ir jo kolegos padarė išvadą, kad 1,3 proc. vedusių vyrų ir 2,6 proc. ištekėjusių moterų tarp 18 ir 59 metų amžiaus paskutinius vienerius metus neturėjo lytinių santykių. Po dvidešimties metų tai, kad nuo paskutinių santykių su sutuoktiniu praėjo metai ir daugiau nurodė 4,9 proc. vedusių vyrų ir 6.5 proc. ištekėjusių moterų. Kaip tai vertinti?

Čia eroso priešas taip pat yra lygybė. Skirtumai tarp vyriško darbo ir moteriško darbo, tarp duonos uždirbėjo ir namų šeimininkės, tėvo ir mamos yra laikomi neteisingais ir represyviais. Ir visgi šis kasdienių vaidmenų padalijimo praradimas padarė amerikiečius mažiau (o ne daugiau) patrauklius vienas kitam. Taip neturėjo būti. Kai kurie sociologai spėjo (arba vylėsi), kad vyrai, kurie nori perimti tradiciškai moteriai priskiriamą namų ūkio priežiūrą, galėtų mėgautis patrauklesniu sekso gyvenimu su savo žmonomis (kai kas virtuvėje už kai ką miegamajame). Neseno Nacionalinio šeimų ir namų ūkių tyrimo autoriai spekuliavo, kad moterys galėtų žadėti seksą stengdamosi įtikinti vyrus daugiau dirbti namų ūkyje. Nepaisant stengimosi įrėminti problemą mainų retorikoje, tyrėjai puoselėjo gilią viltį: lygesni santykiai yra ir erotiškesni. Taigi ar tikrai vyrai, kurie daugiau dirba namuose mėgaujasi dažnesniu seksu? Ne. Iš tikrųjų miegamuosiuose jie lieka nubausti. Vyrai, kurie namų ruošoje dirba mažai arba visai nedirba, su savo žmonomis per mėnesį mylisi dvigubai dažniau nei vyrai, kurie padaro visą namų ūkio darbą. Tuo tarpu su dažnesniais lytiniais santykiais labiau susijęs tradicinių vyriškų darbų darymas: žolės pjovimas, meistravimas ir pan. Vyrus ir moteris traukia ne panašumai, o skirtumai. Mes trokštame to, ko neturime. Vienas kito poreikis lemia tai, kad norime vienas kito.

Viso to pripažinimas nepataiso moterų ir vyrų santykių. Pigus seksas, pasirodęs kartu su kontraceptinės tabletės atsiradimu, vėliau dar labiau nupigintas pornografijos ir tapęs dar prieinamesnis „Tinderio“ dėka, pasirodo, moterims yra blogas sandoris. Jis moteris, o galiausiai ir vyrus, daro vienišesniais. Matau tai statistikoje ir girdžiu tai jų pasakojimuose.

Kaip 2011 m. savo knygoje Kodėl meilė skaudina (orig. Why love hurts) rašė Izraelio sociologė Eva Illouz, „lygybė reikalauja iš naujo apibrėžti erotikos ir romantikos troškimą“. Iš tiesų. Egalitarizmas žadėjo eroso sužydėjimą, tačiau uždrausdamas lyčių skirtumus jis sekso veiksmus pavertė egoistiškais (net ir tuos, kurie išgyvenami su kitu). Vyrai ir moterys negali pakeisti vieni kitų, o pastangos juos sulyginti tik padidino jų vienatvę ir padarė Amerikos gyvenimą šaltesnį. Negalime turėti abiejų: erotikos ir griežtos lygybės tarp lyčių. Vieno išsaugojimas reikalauja kito paaukojimo.

Markas Regnerusas yra sociologijos profesorius Austino Teksaso universitete, vyresnysis Austino instituto bendradarbis ir Oksfordo universiteto leidyklos išleistos knygos Pigus seksas: vyro, santuokos ir monogamijos transformacija (orig. Cheap Sex: The Transformation of Men, Marriage, and Monogamy).



Susiję

Šeimos politika 7276454787948849807
item