Andrius Martinkus. Gęstantis Lietuvos spindulys Vakarų saulėlydžio fone

DELFI (R. Achmedovo) nuotr.

Tiek šiais metais minime, tiek ateinančiais minėsime kelias šimtametes sukaktis, svarbias Lietuvai, Europai, Rusijai ir JAV. 1917 m. Jungtinės Valstijos įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą, pradėdamos aktyvaus savo dalyvavimo Europos reikaluose epochą. Įvyko Spalio revoliucija, prieš pat kurią Švč. Mergelė Marija Fatimoje apreiškė, kad Rusija „išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus“.[1] 1918 m. Europoje baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Lietuva paskelbė atkurianti savo valstybingumą, Oswaldas Spengleris išleido veikalą „Vakarų saulėlydis“. Komunistų režimas 1918 m. nužudė paskutinį Rusijos imperatorių Nikolajų II su šeimos nariais, o Stačiatikių bažnyčia paskelbė juos kankiniais ir šventaisiais. Europos viduryje liovėsi egzistavusi Austrija-Vengrija, kurios paskutinį imperatorių Karlą I Romos Katalikų bažnyčia paskelbė palaimintuoju. Tai paskutiniai Europos valdovai, iškelti į altoriaus garbę. Saulėlydį išgyvenantys Vakarai daugiau neturėjo nė vieno politiko (išskyrus tris Romos popiežius), verto altoriaus garbės.

Vakarų saulėlydžio dramoje Lietuva pastarąjį ketvirtį amžiaus dalyvauja kaip šalis, sparčiai degraduojanti demografijos požiūriu. Europos Sąjungos Statistikos agentūra Eurostat neseniai paskelbė demografines ES šalių prognozes iki 2080 m. Graikijai, Portugalijai, Italijai ir visoms postkomunistinėms ES narėms pranašaujamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, tačiau sparčiausiai nyks Lietuva. (Po jos šiame degradacijos „prizininkių“ sąraše rikiuojasi Latvija ir Bulgarija.) Jau 2040 m. mūsų šalyje gyvens mažiau kaip 2 milijonai, o 2080 m. – 1,65 milijono žmonių.[2] Aišku, kol kas tai tik prognozė, grindžiama dabartinėmis demografinėmis tendencijomis ir prielaida, kad egzistuos pati ES. Viena pagrindinių šios tendencijos priežasčių yra neslūgstanti emigracija iš buvusių postkomunistinių šalių – būtent dėl jos daugelyje Vakarų Europos valstybių prognozuojamas demografinis augimas. Manoma, kad Liuksemburge, kuris 25 kartus mažesnis už Lietuvą, 2040 m. gyvens 860 tūkstančių, o 2080 m. – maždaug milijonas žmonių. Kitas klausimas, kokia bus tų žmonių odos spalva ir kokią religiją jie išpažins. Rasistas galėtų guostis, kad atsisakydami savo kalbos, kultūros ir protėvių žemės, lietuviai (nors ir nesąmoningai) prisideda prie baltosios rasės išlikimo Vakarų Europoje. Bet Lietuvoje rasistų, ačiū Dievui, nedaug, o kitiems lyg ir nėra kuo guostis. Iš tų tautų, kurių vardu pavadintos valstybės, lietuviai ir latviai nyksta bene sparčiausiai pasaulyje. Bulgarų situacija geresnė vien todėl, kad jų daugiau. Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika savo egzistavimą baigė, turėdama 3,7 milijono žmonių. Visos mūsų šalies problemos yra niekinės, palyginti su lietuvių tautos nykimu nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Ir tai ne Rusijos propaganda, o šiurpus gyvenimo, krypstančio (bent jau kol kas) lietuvių tautos mirties link, faktas. „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė“,[3] – teigė Albert’as Camus. Yra tik viena tikrai rimta Lietuvos problema – tai, kad lietuvių tauta nenori joje gyventi.

Tokia sparti demografinė tautos degradacija taikos sąlygomis reikalauja išskirtinio dėmesio. Tiesa, žvelgiant į praeitį, prieš akis iškyla kaimynė Prūsija – valstybė, tapusi prūsų tautos kapais. Bet prūsai buvo pavergti atėjūnų, o lietuviai nuo 1990 m. kasmet Kovo 11-ąją švenčia nepriklausomybės atkūrimą. Kodėl tauta, jau ketvirtį amžiaus turinti nepriklausomą valstybę, taip sparčiai nyksta taikos metais? Reikia ieškoti fundamentalių to nykimo priežasčių, net jeigu neoliberalai tokias pastangas išjuoks, o aiškintojus išvadins „penktąja kolona“ arba „naudingais idiotais“. Būtina pagaliau suvokti, kad mūsų demografinė tragedija nėra perėjimo iš komunizmo į kapitalizmą padarinys. Jeigu to nesuvoksime, „pereinamasis laikotarpis“ baigsis tautos mirtimi.

Vieną iš lietuvių tautos demografinės degradacijos paaiškinimų pateikė žinomas Baltarusijos istorikas ir politologas Jurijus Ševcovas, Minsko Integracijos į Europą problemų centro direktorius. Beje, 1991–1998 m. jis gyveno Vilniuje, buvo Lietuvos Mokslų akademijos Meno ir kultūros instituto mokslinis bendradarbis, Vilniaus universitete ir Pedagoginiame universitete dėstė Baltarusijos istorijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros istorijos kursus. Paklaustas, ar reikėtų kaip nors reaguoti į tai, kad baltų tautos nyksta, ar vertėtų ieškoti būdų, kaip joms padėti, jis atsako neigiamai: „Nereikia gelbėti šių tautų. Jos įsižeis, nes priims tai kaip nedraugišką iššūkį. Ir priešinsis. Įgysite priešą, to visai nenorėdami. Jų vidinis laisvas pasirinkimas – užgesimas ir mirtis. Jos taip nusprendė. Šį sprendimą reikia suprasti ir netgi gerbti. Jos nenori gyventi. Nenori kurti. Nenori kažko daugiau, nenori galvoti apie ateitį.

Įtariu, kad tai – pats baltų gyvenimo kodas. Jie gęsta nuo pat savo registravimo rašytinėje istorijoje laikų, skaičiuočiau nuo Gotų imperijos susikūrimo, tiksliau, nuo gotų persikraustymo į pietus. Nuo tada, kas benutiktų, baltų kultūros arealas mažėjo. Ar jie būtų viršuje, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, ar apačioje, kaip paskutiniais Abiejų Tautų Respublikos amžiais. Ar turėtų savo valstybę, ar jos neturėtų. Jie geso kiekvienu egzistavimo laikotarpiu. Baltų kultūra – tai mirties kultūra. Užgesimo kultūra. Jos pamatai padėti gotų epochoje, o gal ir prieš ją. Šią nuostatą reikia gerbti. Tai jų teisė. Nereikia piršti jiems gyvenimo. Tegul gyvena ir miršta ramiai.“

Dėkodamas baltarusių politologui už pagarbą senajai baltų kultūrai, jokiu būdu nesutikčiau su tuo, kad „baltų kultūra – tai mirties kultūra“, o užgesimas ir mirtis – „pats baltų gyvenimo kodas“. Kita vertus, sunku paneigti mintį apie mūsų „vidinį laisvą pasirinkimą“. Tačiau jis padarytas ne gotų epochoje. Žymus lietuvių geografas Kazys Pakštas knygoje „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929) prognozavo, kad 2010 m. Lietuvoje gyvens nuo 5 (teritorijoje be anuomet Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto) iki 8 (teritorijoje pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Sovietų Rusija) milijonų žmonių.5 Lietuvos demografinės problemos prasidėjo antrosios nepriklausomybės laikais.

Kai Portugalijos Fatimoje 1917 m. gegužės mėnesį Mergelė Marija apsireiškė trims piemenėliams, iki bolševikų perversmo buvo likę dar keli mėnesiai, tačiau Rusija jau buvo įtraukta į revoliucijos sūkurį. 1917 m. vasario mėnesį krito monarchija (Portugalijoje karalius Emanuelis II buvo nuverstas 1910 m.). Tradicinių krikščioniškų Europos visuomenių griovimo procesas, įsibėgėjęs per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, įgavo naują pagreitį. „Tautų kalėjimu“ vadinama Rusija nugrimzdo į pilietinį karą, nusinešusį kelis kartus daugiau gyvybių negu Pirmasis pasaulinis karas. Nugalėjus raudoniesiems, įsitvirtino bedieviškas totalitarinis režimas, daug nuožmesnis už carizmą. Didįjį karą pralaimėjusi Vokietija vos po penkiolikos metų į valdžią išrinko revanšo reikalaujančius nacius su Adolfu Hitleriu priešakyje. Praėjus dviem dešimtmečiams po Austrijos-Vengrijos žlugimo, buvusios imperijos tautas jau traiškė Antrojo pasaulinio karo mėsmalė, baisesnė už Pirmojo pasaulinio patirtį.

Kad ir kaip kritiškai vertintume Lietuvos Respubliką tarpukariu, vis dėlto turime pripažinti – politinis ir kultūrinis jos elitas sugebėjo kūrybiškai ir gana adekvačiai atremti iššūkius, tekusius šiame Vakarų saulėlydžio etape. Turint omenyje pradines lietuvių pozicijas (ko vertas vien faktas, kad spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas buvo panaikintas tik 1904 m., o estai jau nuo 1869 m., latviai nuo 1873 m. rengė savo dainų šventes, suomių, lenkų – ir vienų, ir kitų nacionalinė kultūra Rusijos imperijoje tiesiog klestėjo, palyginti su lietuvių padėtimi, beje, atsigavo ir čekai, ir daugelis kitų Austrijos-Vengrijos tautų), Lietuvos valstybės pasiekimai tarpukariu, be jokios abejonės, atrodo įspūdingiausiai tarp visų valstybių, kurios susikūrė ant Rusijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų griuvėsių. Šalies gyventojų skaičius išaugo nuo maždaug 2,6 milijono iki daugiau kaip 3 milijonų. Galima pateikti daugybę įspūdingų skaičių iš įvairių sričių. Apsiribosiu vienu – 1940 m. Lietuvos, kuri žemės ūkio ekonomiką pradėjo kurti „nuo žagrės“, karinės oro pajėgos turėjo 120 lėktuvų. Beveik pusė iš jų – vietinės gamybos ANBO, kurį sukonstravo Antanas Gustaitis.

Po komunizmo žlugimo ir SSRS subyrėjimo 1991 m. Lietuva į nepriklausomą politinį būvį įžengė, turėdama daug geresnes pradines pozicijas negu 1918 m. Pirmą kartą per visą valstybės istoriją Lietuvai priklausė ir istorinė sostinė Vilnius, ir Klaipėdos uostas. Kitaip nei 1918 m., valstybės nereikėjo kurti „nuo žagrės“, – turėjome išvystytą pramonę, žemės ūkį, visuotinai raštingą populiaciją, išplėtotą mokslo, kultūros ir meno institucijų tinklą. Vis dėlto po 27 nepriklausomybės metų Lietuva užima vienas iš pirmųjų vietų pasaulyje pagal savižudybių ir mirčių, kurias sukėlė alkoholis, skaičių. Ji kartu su Latvija yra bene sparčiausiai ne karo metais tuštėjančios šalys pasaulyje, o Lietuvos kultūros ministrė teigia, kad nepriklausomybės metais šalies kultūra irgi buvo visiškai nuniokota.6 Nepaisant daug geresnių pradinių pozicijų, dabartinės Lietuvos Respublikos egzistencinė trajektorija, palyginti su nepriklausomos Lietuvos valstybės raida tarpukariu, vertintina kaip nykimas ir degradacija.

Tokia apgailėtina padėtis susiklostė dėl visiškai nekūrybiško valdančiųjų atsako į iššūkius, kuriuos meta dabartinis istorinis Vakarų saulėlydžio etapas. Komunizmui žlugus, klaidingų doktrinų platinimas pasaulyje nesiliovė, bet jos sklinda jau ne iš Maskvos, o pirmiausia iš Vašingtono ir Briuselio. Melagingą komunizmo evangeliją pakeitė melaginga neoliberalizmo evangelija, kuriai tarnauti postkomunistiniuose kraštuose stojo daug buvusių uolių komunizmo evangelijos tarnų. Naujoji neoliberalizmo evangelija skelbė „istorijos pabaigą“ kaip galutinį Vakarų demokratijos ir globalios laisvosios rinkos triumfą, neapibrėžtai ilgalaikę pasaulinę taiką, kurios garanto ir demokratijos priešų tramdytojo vaidmens ėmėsi JAV, vienas iš pagrindinių Apšvietos epochos kūrinių. Tačiau Apšvieta, kurios kulminacija buvo Didžioji Prancūzijos revoliucija, reiškė Vakarų saulėlydžio pradžią.

Visiškai nekūrybiškas Lietuvos valdančiųjų atsakas į dabartinio istorijos etapo iššūkius lėmė, kad skirtingai negu tarpukariu, šalis išgyvena savo pačios saulėlydį. Tikėtis kūrybiškumo sunku, nes paklūstama iš Vašingtono ir Briuselio sklindančiai neoliberalizmo (globalizmo) evangelijai. Vienas įspūdingiausių pavyzdžių yra ES konstitucijos ratifikavimas Lietuvos Seime 2004 m. – lietuvių tautos atstovai pirmieji Europoje pritarė šiam dokumentui, jo net neskaitę (vėliau prancūzai ir olandai atmetė jį savo referendumuose). Lietuvos valdantieji (tai visiškai nepriklauso nuo partijos pavadinimo) besąlygiškai pritaria ir visoms baudžiamosioms akcijoms prieš pax Americana priešus. Galvos skausmas vietinius neoliberalizmo adeptus ištinka tada, kai tenka rinktis, nes Vašingtono ir Briuselio požiūriai kartais išsiskiria (Lietuvos valdžia svajoja, kad NATO papildytų TPIP – Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė). O kol kas buvusieji komunizmo evangelijos išpažinėjai sukandę dantis renkasi Vašingtoną. Tokia skurdi (palyginti kad ir su Vyšegrado grupės šalimis) yra jų „kūryba“.

Skirtingai nuo tarpukario Lietuvos politinio elito, kurio prioritetas buvo šiame Žemės kampelyje prie Baltijos jūros nuo amžių gyvenančios lietuvių tautos interesai, dabartinei valdžiai labiausiai rūpi globali neoliberali pasaulio tvarka, atsiradusi vos prieš ketvirtį amžiaus. Valstybė suvokiama ne kaip nuo amžių čia gyvenančios lietuvių tautos namai, o kaip dvigubą ar trigubą pilietybę dalijanti „globali Lietuva“, kasmet prarandanti po Ukmergės dydžio miestą, bet nepajudinanti nė piršto, kad lietuvių tauta su kitomis tautomis, turinčiomis jų vardu pavadintas valstybes, nelenktyniautų, kuri greičiau išnyks... Kad ir kokių priekaištų turėtume tarpukario Lietuvos Respublikai, turime pripažinti – 22-eji jos egzistavimo metai ženkliai sustiprino lietuvių buitį ir būtį. Valstybė rūpinosi, kad tauta augtų ir tvirtėtų, puoselėdama gimtąjį kampelį prie Baltijos jūros. Neoliberali Lietuvos Respublika vergiškai tarnauja globaliam neoliberaliam status quo, kuris jau ženkliai susilpnino, tebesilpnina ir, kaip žada liūdnos prognozės, silpnins lietuvių tautos egzistencinį pajėgumą.

Kai 1776 m. JAV paskelbė savo nepriklausomybę, Lietuvos valstybingumui (tiesa, apribotam 1569 m. Liublino unijos) buvo jau daugiau kaip pusė tūkstančio metų. Kai 1620 m. pirmieji anglų puritonai laivu Mayflower pasiekė Šiaurės Amerikos pakrantę, Lietuva jau daugiau kaip trisdešimt metų gyveno pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą, o nuo Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimo buvo praėję apie devyniasdešimt metų. Kai 1493 m. Kristupas Kolumbas atrado Naująjį pasaulį, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Okos aukštupyje aiškinosi santykius su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste. Kai XIII a. viduryje susikūrė Lietuvos valstybė, vargu ar daug kas Senajame pasaulyje numanė apie Naujojo pasaulio egzistavimą. Šventasis Brunonas, kaip rašo vokiečių Kvedlinburgo analai, 1009 m. buvo nužudytas Lietuvos ir Rusijos pasienyje... Tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje Jungtinės Valstijos, esančios už septynių tūkstančių kilometrų, vaidina aktyvų vaidmenį tik pastarąjį ketvirtį amžiaus. Rusija, Vokietija ir Lenkija tokį vaidmenį vaidino visada, o iki Baltarusijos sienos nuo Vilniaus centro – vos trisdešimt kilometrų. Stebint, kas vyksta Lietuvoje, dažnai susidaro įspūdis, kad šalies politinis „elitas“ gyvena keistai iškreiptoje realybėje, tarsi JAV buvimas Europoje ir rytinėje Baltijos jūros pakrantėje būtų garantuotas amžiams, o Vilnius ir Klaipėda visada priklausė ir priklausys Lietuvai. Tačiau taip nėra. Anksčiau ar vėliau JAV vaidmuo Lietuvos istorijoje neišvengiamai sumažės, teks prisiminti, kad vis dar gyvename istoriniame laike, o Vilnius ir Klaipėda ne visada priklausė Lietuvai. Kai (ne jei, o būtent kai) JAV iš čia pasitrauks, Vakarų saulėlydį turėsime stebėti kartu su Rusija, Vokietija ir Lenkija. Tačiau kiek čia dar gyvens lietuvių?

[1] Edmundas Naujokaitis FSSPX. „Fatima – vilties ženklas pasauliui“.

[2] appsso.eurostat.ec.europa.eu

[3] Albert Camus. Rinktiniai esė. Vilnius: Baltos lankos. 1993, p. 123.

[4] Белорусский эксперт: литовцы обречены на вымирание – их личное решение

[5] Kazys Pakštas. Baltijos respublikų politinė geografija: politinės geografijos problemos, nagrinėjamos atsižvelgiant į Baltijos tautų likimą. Kaunas. „Spindulio“ b-vės sp. 1929.

[6] Kultūros ministrė dūdą pučia geriau nei ministeriauja.