Vytautas Rubavičius. Politinis Lietuvos skurdas „Lietuvos krikšto“ šviesoje

Į Lietuvą atkeliavo didžiulė, vienu žvilgsniu neaprėpiama Voicecho Gersono 1889 metais nutapyta drobė „Lietuvos krikštas“, kviečianti žiū...

Į Lietuvą atkeliavo didžiulė, vienu žvilgsniu neaprėpiama Voicecho Gersono 1889 metais nutapyta drobė „Lietuvos krikštas“, kviečianti žiūrovą leistis į ilgą istorinių, politinių, religinių ir kultūrinių prasmių bei simbolių kupiną kelionę. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai darsyk rodo, kokiu dideliu ir svarbiu kultūrinės ir mokslinės „produkcijos“ gamintoju jis tapo. Tai didžiulis muziejaus direktoriaus Vydo Dolinsko ir jo vadovaujamo pasišventėlių kolektyvo nuopelnas.

Tačiau šįkart ne apie muziejų, o apie į parodos atidarymą rugsėjo 26-os pavakare sukviestus aukščiausius Lietuvos politikus. Kaip įprasta tokio pobūdžio renginiuose, kuriems būdinga ir aktuali politinė potekstė, politikai vienaip ar kitaip nusako įvykio reikšmę. Politikų kalbos nėra nereikšmingos jau vien dėl to, kad patys politikai atstovauja savo valstybėms ir kalbėdami akivaizdžiai parodo savo politinės ir kultūrinės mąstysenos akiratį, tad ir – politikos „lygį“.

Lietuvai atstovavo Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. Atbėręs privalomus kreipinius į garbiąją susirinkusią publiką jis tenkinosi raštelyje surašytais banaliais pasvarstymais apie paveikslą, o pabaigoje, manau, ne vieną nustebino, karštais padėkavojimais įvairiems ekspozicijos rėmėjams. Toks tad „lygis“ – antras valstybės žmogus stengiasi aplenkti muziejaus direktorių ir pirmas dėkoja verslininkams už paramą rengiant vieno paveikslo ekspoziciją. Šitaip žmogus suvokia savo pagrindines priedermes ir prievoles. Matyt, pagal savo supratimą pasirenka ir kalbelių rašytojus. Nepakylėjo mūsų Viktoro į jį reikliai nuo sienų žvelgiantys kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila, anei pati Lietuvos krikšto reikšmė bei esmė.

Į Lietuvą atvykęs Lenkijos Seimo maršalka Marekas Kuchcinskis parodė kur kas platesnį kultūrinį ir politinį akiratį – prasmingai sudėliojo svarbius istorinius ir kultūrinius akcentus, palinkėjo Lenkijai ir Lietuvai gyvuoti. Kalba, palyginti su mūsų Seimo vadovo, – pritinkanti aukšto rango politikui.

Mūsų premjeras Saulius Skvernelis ėmėsi samprotauti be popierėlio, pažymėjo istorinę anų laikų vadovų „sprendimų“ reikšmę ir giliamintiškai mestelėjo publikai, esą anuo metu nebuvo svarbu, kokia kalba kalbėję tie krikštytojai ir krikštijamieji. Šis „išminties perlas“ turėjo paliudyti nuoširdžias premjero pastangas paversti mūsų lietuviškąją abėcėlę pažangesne ir įtvirtinti Lietuvoje dvikalbystę, kad vėl nebūtų svarbu, kas kokia kalba šneka.

Ką jau ką, o istorinių ir kalbinių dalykų neišmanymą premjeras parodė. Ir anuo metu, ir šiuo metu yra aišku, kas kokia kalba kalbėjo bei rašė ir kokia kalba krikštijo. Ir tie kalbiniai dalykai buvo nepaprastai svarbūs. Kitas dalykas tas, kad lenkai – ne tik aukštieji politikai, akademinis ir kitoks elitas, bet ir vadinamieji platieji visuomenės sluoksniai – savo kalbą suvokia kaip šventybę. Tas jausmas – esminis lenkiškojo tapatumo bruožas. Kiek ironizuodami galėtume sakyti, kad kalbos šventumo pojūčiu lenkai panašūs į musulmonus, kuriems besąlygiškai šventa yra arabų kalba, nes ja parašytas Koranas. Tad už kalbos įžeidimą, suprantama, kokia bausme baudžiamas netikėlis. Premjeras aiškiai leido suprasti, kad jo atstovaujamai Lietuvos valstybei bei lietuvių tautai kalba nėra jokia vertybė, juolab – šventybė. Toks tad aukštosios politikos ir kultūros „lygis“, kurį, manau, su džiugia nuostaba suvokė ir garbieji lenkų politikai. Juk geopolitikoje labai svarbu yra aptikti aukštų kaimyninių šalių politikų, su kuriais galima elgtis kaip su „naudingais idiotais“.

Neabejotinai svariausias buvo Vilniaus Arkivyskupo Metropolito Gintaro Grušo žodis, kuriame įtikinamai buvo susieta krikščionybė, krikštas, istorija ir tautos likimas bei jos gyvastis. Kalbėjusiems politikams krikštas nereiškė nieko daugiau nei svarbų politinį įvykį – „sprendimą“. Tačiau tas įvykis pirmiausia buvo esminis egzistencinis bei civilizacinis. Arkivyskupas labai aiškiai ir įvairiais aspektais paryškino mintį, kad krikštas sutvirtino lietuvių tautos gyvastingumą ir suteikė lietuvių tautos egzistavimui amžinybės dėmenį. Įsidėmėtina, kad kaip tik Gintaras Grušas kalbėjo apie lietuvių tautą ir paminėjo Lietuvos valstybingumo šimtmetį, o mūsų valstybės vadovų kalbose nebuvo užsiminta nei apie lietuvių tautą, nei apie valstybingumo šimtmetį. Tokia tad apgailėtina mūsų valstybinė politinė savimonė „Lietuvos krikšto“ šviesoje.


Susiję

Vytautas Rubavičius 3910697360941815190

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-09-29 00:19

    Autorius labai taikliai palygino dvejų valstybių delegatus. Iš Pranckiečio nieko kito ir negalima tikėtis, tik stebina S.Skvernelio nuostata - jei neklystu, Marijampolės Jono Jablonskio vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Skvernelis - aukso medaliu??? Suprantama, sovietmečiu, bet ir tada žmonės mokėsi. Bet Skvernelis matyt ir liko sovietinės mokyklos ir sovietinės milicijos rėmuose. Bet tokią jau valdžią turime, visokių runkelių ir persimetėlių dėka. Kas liūdniausia, kad, kaip žinau, rodos ir padorūs ir nekvaili žmonės balsavo už "kolchoznikus", nežinau, kokiems jausmams pasidavę. JUk kiekvienas nors kiek galvojantis žmogus žinojo, ir kas toks karbauckis (Šatrijos pažas), ir kas toks Skvernelis, save visu gražumu parodęs Garliavos prieigose. Na, apie paveikslą nerašau, nes nebuvau ten, kur skambėjo mūsų "tūzų" oratorinės aukštumos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vytautas Kažukauskas2017-09-29 17:56

      ''VERO'' Ar valdžios visus dvejus dešimtmečius buvo RUNKELIŲ ir PERSIMETĖLIŲ ar, tamsta, taip pavadinote mus - rinkėjus, išrinkusius ŠITĄ valdžią? Ir kokiai kategorijai priklausote jūs? Jūs nebalsavote. nerinkote? Tai dar baisiau ir būtumėte Runkelis iš didžiosios....
      Ir sena Istorija ir naujausia - šiandienos atspindys. Kaip iš didžiosios LDK liko vos įžiūrimas taškelis pasaulio žemėlapyje, taip ir po Sąjūdžio laikų, Nepriklausomybės pursleliai beliko, atėjo laikas ir KALBĄ išduoti. Ir jeigu esant šiai padėčiai liksim kožnas savo kiaute, matyt toks RUNKELIŲ likimas. Nes valdo mus profesonalūs NEPROFESIONALAI (policininkai, sodininkai, verslininkai - apsimetantys politikais).

      Panaikinti
    2. Kiek aš suprantu, už "valstiečius" žmonės balsavo arba a) dėl programos (kuri, palyginus su kitų "standartinių" partijų, tikrai buvo geresnė), arba b) prieš "etatines" partijas. Aš visiškai suprantu abu motyvus. Tai, jog "valstiečiai" dėl savo iš esmės eklektiškos sudėties (vien ką reiškia visokios šakalienės ir skverneliai sąraše) leidosi lengvai "suvirškinami" tų pačių "etatinių" jėgų, tuo išduodami savo rinkėjus, yra būtent "valstiečių" ir visos politinės sistemos, o ne rinkėjų problema. O kvailiausia, kai "runkeliais" vadinami žmonės dėl to, kad "valstiečiai" pučia į "nerunkeliais" save laikančio liberastų (nepriklausomai nuo partijos pavadinimo) elektorato adoruojamų politinių jėgų dūdelę. Taigi jūs už tą patį balsavote, "nerunkeliai". ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item