Robert J. Siscoe. Liuterio mokymo apie nuteisinimą klaidos

Artėjant 500-osioms protestantų maišto metinėms ir Romos modernistų planuojamam šio įvykio „paminėjimui“, būtų gera proga apžvelgti Liute...

Artėjant 500-osioms protestantų maišto metinėms ir Romos modernistų planuojamam šio įvykio „paminėjimui“, būtų gera proga apžvelgti Liuterio klaidas ir erezijas nuteisinimo klausimu, taip pat tiesioginius jų vaisius (Mt 7:20). Pamatysime, kad Liuterio mokymas apie nuteisinimą vien tikėjimu (sola fide) nėra tiesiog „tikėjimas be darbų“, kaip kai kurie įsivaizduoja, bet greičiau kyla iš visiškai kitokios tikėjimo sampratos, pagal kurią, tikėjimas nuteisinąs ir išganąs žmogų nereikalaudamas paklusnumo moraliniam įstatymui. Taip pat pamatysime, kad Liuterio klaidos kilo iš paniekos šventajam Dievo teisingumui ir Jo moralės Įstatymui, kartu iškraipant Dievo gailestingumą – labai panašios klaidos šiandien yra užkrėtusios ir daugelį aukšto rango prelatų.

Pradžioje svarbu pažymėti, jog vartodami sąvokas „tikėjimas“, „malonė“ ir „nuteisinimas“ protestantai turi galvoje kai ką visiškai kita nei katalikai. Svarbu to nepamiršti, jei kada nors diskutuosite su protestantu.

Prieš imdami gilintis į klaidas ir siekdami apvalyti savo protą, pradėsime apsvarstydami teisingą tikėjimo, malonės ir nuteisinimo sampratą, kurios moko Dievas per Savo Bažnyčią.

Teisinga tikėjimo ir nuteisinimo samprata

Antgamtinis tikėjimo aktas yra proto pritarimas Dievo apreikštoms ir Bažnyčios neklystamai pateiktoms tiesoms. Tikėjimo aktas yra paprastas, nediskursyvus[1], spekuliatyvus[2] proto aktas[3], kuriuo mes tikime visa, ką Dievas apreiškė, „ne atsižvelgdami į vidinę tiesą, suvokiamą įgimta proto šviesa, bet remdamiesi autoritetu paties apreiškusio Dievo, kuris negali nei kitų klaidinti, nei pats būti suklaidintas“[4]. Šis tikėjimo aktas savaime nenuteisina žmogaus, bet greičiau parengia jį nuteisinimui. Siela nuteisinama (atsiduria nuteisinimo būklėje, t. y. draugystėje su Dievu) tada, kai Dievas įlieja į ją pašvenčiamąją malonę ir antgamtinę meilę, įvykdydamas žmoguje tikrą dvasinį atgimimą (metafizinį pokytį sieloje) ir padarydamas jį „dieviškosios prigimties dalininku“ (2 Pt 1, 4), Dievo įsūniu (Ef 1, 5) bei dangaus įpėdiniu (Rom 8, 17).

Ši nuteisinimo būklė išsaugoma paklūstant moraliniam įstatymui (Mt 19, 17), prarandama padarius vieną mirtiną nuodėmę (Žyd 10, 26), ir atgaunama atgaila bei išpažintimi (1 Jn 1, 9; Jn 20, 21–23). Asmuo, kuris miršta su antgamtiniu malonės gyvenimu savo sieloje, būna išganytas; tas, kuris miršta be jo – pražūna. Taigi žmogų nuteisina ir išgano pašvenčiamoji malonė, o ne „vien tikėjimas“ – net jei žodis „tikėjimas“ yra teisingai suprantamas.

Geri darbai savaime nesuteikia žmogui nuteisinimo būklės, tačiau jie padaro teisesnį ir šventesnį tą, kuris jau yra malonės būklėje[5], kaip skaitome Apreiškime Jonui: „Teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja“ (Apr 22, 11–12)[6]. Nuteisinimas šia antrąja prasme (t. y. tobulesnis savojo gyvenimo suvienijimas su Dievo valia sekant Šventosios Dvasios įkvėpimais) yra tai, ką turi omenyje apaštalas Jokūbas sakydamas, jog „žmogus nuteisinamas darbais“ (Jok 2, 24). Toks, glaustais žodžiais, yra katalikų mokymas apie tikėjimą, nuteisinimą ir išganymą.

Išganymas vien fiduciariniu[7] „tikėjimu“

Liuterio mokymo apie išganymą klaidos pagrįstos visiškai kitokiu žodžių „tikėjimas“, „nuteisinimas“ ir „malonė“ supratimu. Tikėjimo aktas, pasak Liuterio, yra ne proto pritarimas Dievo apreikštoms tiesoms, bet greičiau „pasitikėjimas dieviškuoju gailestingumu“ ir tvirtas įsitikinimas, kad žmogus gavo Dievo malonę ir bus išganytas. Vadinasi, taip suprastas tikėjimas yra ne tiek proto (tikėjimas tuo, ką Dievas apreiškė), kiek valios (pasitikėjimas Kristumi) veiksmas ir labiau priskirtinas teologinei vilties, o ne tikėjimo dorybei. Didis tomistas t. Reginald‘as Garrigou-Lagrange‘as rašo:

„Dauguma protestantų mano, kad tikėjimas glūdi valioje, nuosekliai remdamiesi klaidingu tikėjimo, kaip tvirto pasitikėjimo dieviškuoju gailestingumu, atleidžiančiu asmenines kaltes, apibrėžimu. Tačiau pasitikėjimas yra ne kas kita kaip viltis, kuri iš tiesų glūdi valioje.“[8]

Nuteisinimas: vien „deklaruojamas teisumas“

Pasak Liuterio, nuteisinta siela netampa iš tikrųjų teisi, ir jos nuodėmės nėra iš tikrųjų nuplautos. Liuteris mokė, kad nuteisinimo veiksmą sudaro išorinis Kristaus teisumo priskyrimas, kuriuo „tikintysis“ yra Dievo tik paskelbiamas teisiu (t. y. „deklaruojamas teisumas“), o ne tikras malonės įliejimas į žmogaus sielą ir nuodėmės nuplovimas, kuriuo žmogus yra tikrai padaromas teisiu.

Garsusis pavyzdys, kurį jis naudojo aiškindamas savo naująjį mokymą apie nuteisinimą, yra sniegu pridengta mėšlo krūva. Nuteisinta siela kaip mėšlo krūva išlieka nuodėmės būsenoje ir paprasčiausiai tėra pridengiama Kristaus teisumu. Šitaip tikintysis yra paskelbiamas, o ne padaromas, teisiu.

Liuterio mokymo apie malonę klaidos

Kartu su klaidingu tikėjimo ir nuteisinimo supratimu, Liuteris turėjo tokį pat klaidingą „malonės“ supratimą. Kadangi jis neigė, jog siela būna vidujai perkeista ir atnaujinta Šventosios Dvasios, jis atmetė ir mokymą, kad malonė yra „nuolatinė, antgamtinė sielos savybė“[9] ir vietoje to manė, kad ji tėra paprasčiausias „Dievo palankumas“[10] arba Dievo geranoriškumas. Kitaip tariant, Liuteris manė, kad malonė yra tik tam tikras Dievo nusiteikimas žmogaus atžvilgiu (gailestingumas), o ne antgamtinis gyvenimas, įliejamas į žmogaus sielą ir perkeičiantis jį iš vidaus.

Trumpai tariant, Liuterio nuteisinimo ir išganymo doktrina yra tokia: žmogus atlieka „tikėjimo“ aktą (ima pasitikėti Kristaus nuopelnais); jam priskiriamas Kristaus teisumas, kuris pridengia jo nuodėmingumą iš tiesų jo nepakeisdamas; Dievas ima palankiai žiūrėti į „tikintįjį“ (malonė), o šis tampa įsitikinęs savo išganymu – kad ir kokias nuodėmes jis dar padarys ateityje.

Prieš šias klaidingas Liuterio idėjas Tridento Susirinkimas mokė:

„Jei kas nors sako, kad žmonės yra nuteisinami vien Kristaus teisumo priskyrimu <...> ir kad tam nereikia malonės bei antgamtinės meilės, įliejamų į jų širdis Šventosios Dvasios (Rom 5, 5) ir ten pasiliekančių, arba kad malonė, kuria esame nuteisinami, yra tik Dievo prielankumas – tebūna atskirtas.“ (VI sesija, 11 kanonas).

Visiškas sugedimas

Liuterio mokymo apie nuteisinimą ir malonę klaidos kilo iš jo įsitikinimo, kad žmogaus prigimtis buvo taip sugadinta gimtosios nuodėmės, kad jos nebeįmanoma atstatyti ir pašventinti. Tai matyti iš šios citatos:

„Žmogaus prigimtis yra taip sugadinta, kad niekada negali būti atkurta, ir nuodėmė lieka sieloje – netgi teisiojo sieloje – amžinai. Dievo visagalė malonė neapvalo nuo nuodėmės. Visagalis tiesiog nepaiso žmonių nuodėmių. Jis pridengia juos Kristaus nuopelnais ir nepriskiria prie nusidėjėlių tų, kurie išreiškia tikėjimą Atpirkėjo kančiomis.“[11]

Liuterio mokymas apie visišką prigimties sugedimą aiškiau matyti kitoje citatoje:

„Pradėtas sielvarte ir pagedime, vaikas nusideda dar savo motinos įsčiose; net būdamas paprasčiausias gemalas, nešvari materijos masė, prieš tapdamas žmogiška būtybe jis daro blogį ir užsitraukia pasmerkimą. Jam augant įgimtas pagedimas plėtojasi. Žmogus tarė nuodėmei: „Tu esi mano tėvas“, ir kiekvienas jo atliekamas veiksmas yra nusižengimas prieš Dievą; jis tarė kirminams – „Jūs esate mano broliai“, ir kaip jie šliaužioja purve bei pagedime. Jis yra blogas medis ir negali duoti gerų vaisių; jis yra mėšlo krūva ir tegali skleisti bjaurų kvapą. Jis yra taip iš pagrindų sugedęs, kad atlikti gerą veiksmą jam absoliučiai neįmanoma. Nuodėmė yra jo prigimtis, jis tiesiog negali nenusidėti. Žmogus gali stengtis būti geras, tačiau kiekvienas jo veiksmas neišvengiamai tampa blogas. Jis nusideda su kiekvienu oro įkvėpimu.“[12]

Su šiuo mokymu apie visišką prigimties sugedimą susijęs laisvos valios neigimas ir iš to plaukiantis įsitikinimas, kad žmogus nėra moraliai atsakingas už savo veiksmus. Juk jeigu žmogus, kaip ir gyvūnas, negali laisvai ir protingai pasirinkti, kaip Dievas galėtų laikyti jį moraliai atsakingą už savo veiksmus? Pasak Liuterio, žmogus ir nėra atsakingas už savo nuodėmes:

Valdo arba Dievas, arba velnias; žmogus neturi pasirinkimo laisvės ir absoliučiai nėra atsakingas už savo veiksmus. Praradęs laisvą valią, žmogus negali laikytis Dekalogo įsakymų; jis negali valdyti savo aistrų; jis turi nusidėti tol, kol gyvena. <...> Išvada paprasta: tie, kuriems skirta būti išganytiems, yra išganomi neatsižvelgiant į jų gerus darbus.“[13]

Kadangi Liuteris teigė, jog nuteisintas žmogus išlieka taip iš esmės sugedęs, kad neturi laisvos valios, jis ne tik neigė būtinybę paklusti Dievui darant gerus darbus (plg. Mt 25, 31–46; Jok 2, 24), bet ir mokė, kad paklusnumas moralės įstatymui nėra būtinas išganymui. Nei teigiami priesakai (daryti gera), nei neigiami priesakai (vengti blogio) nėra privalomi. Visa, ko reikia išganymui – tai pasitikėti Kristumi. Jo paties žodžiais:

„Dievas įsako jums tik tikėti ir šį tikėjimą išpažinti. Visur kitur Jis palieka jus laisvus: galite daryti ką norite be jokio pavojaus savo sąžinei. Jam nerūpi, ar tu palieki savo žmoną, ar pabėgi nuo savo šeimininko, ar sulaužai visus įsipareigojimus. Koks Jam skirtumas, ar tu darai šiuos dalykus, ar jų nedarai?“[14]

Mokymo apie Dievo gailestingumą iškraipymas

Nuosekliai remdamasis minėtomis klaidomis, Liuteris visiškai klaidingai suprato Dievo gailestingumą. Žmogus esą jo sulauktų, net jei neatsisakytų savo nuodėmių. Liuteris mokė, kad nuodėmė neatskiria žmogaus nuo Dievo, kad ir kokia sunki ar kaip dažnai daroma ji būtų:

„Šiame gyvenime negalime nenusidėti. Pakanka, kad Dievo gailestingumu pažįstame Avinėlį, kuris prisiima pasaulio nuodėmes. Nuodėmė mūsų nuo Jo neatskirs, net jei padarome tūkstantį žmogžudysčių ir tūkstantį svetimavimų per dieną.“[15]

„Vyras gali mesti savo žmoną; Dievui tai nerūpi.“[16]

„Tegul krikščionis supranta, kad nesvarbu, ar jis laikosi moralinio įstatymo, ar ne; taip, jis gali daryti tai, kas draudžiama, ir nevykdyti to, kas įsakyta, nes nė vienas iš šių dalykų nėra nuodėmė.“[17]

Matome, kaip Liuterio mokymas prieštarauja Kristui, sakiusiam: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis Įsakymų“, ir apaštalui Jonui, rašiusiam: „Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos“ (1 Jn 2:4).

Ar esi išgelbėtas?

Nors dauguma protestantų to nesuvokia, idėja, kad žmogus bus išganytas atlikdamas vienkartinį „Jėzaus, kaip savo asmeninio gelbėtojo, priėmimo“ aktą, yra pagrįsta eretiška „priskirto teisumo“ teologija ir laisvos valios neigimu. Klaidingas „kartą išgelbėtas – amžiams išgelbėtas“ mokymas plaukia iš Liuterio klaidos, pagal kurią, Kristaus nuopelnai pridengia nuodėmingą sielą (kaip sniegas padengia mėšlo krūvą) ir išlieka, net jeigu ši „įvykdo tūkstantį žmogžudysčių ir tūkstantį svetimavimų per dieną“. Jei žmogus atlieka „tikėjimo aktą“ (pasitiki Kristumi), jam pasakoma, kad visos jo nuodėmės – buvusios, esamos ir būsimos – bus pridengtos Kristaus teisumu ir kad jis po mirties iš karto įžengs į palaimingojo regėjimo [visio beatifica] būseną.

Liuterio panieka Dievo Įsakymui

Kaip matėme, klaidinga Liuterio evangelija pasitikėjimą Kristaus nuopelnais atskyrė nuo būtinybės tikėti visomis Jo apreikštomis tiesomis (pavyzdžiui, „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“) ir paklusti Jo moralės įstatymui. Liuteris niekino Dievo teisingumą ir visa, kas primestų žmogui moralinį Dievo įstatymą. Jis netgi tvirtino, kad žmogaus sąžinė, priekaištaujanti jam dėl dieviškojo įstatymo pažeidimo, yra „velnio balsas“. Komentuodamas šį Liuterio mokymo aspektą, mons. Patrickas O‘Hare‘as rašo:

„Liuteris iš visų jėgų stengėsi atskirti Kristų nuo Jo priesako laikytis Įstatymo. Jis norėjo, kad žmonių Išganytojas būtų pripažįstamas dėl savo gailestingumo, o ne dėl savo teisingumo. <…> Visos jo pastangos šia kryptimi vis dėlto negalėjo nuraminti sąžinės priekaištų, sąžinės, kuri visada liudija Įstatymą ir byloja apie jo įpareigojančią galią. <…> Liuteris pripažino, kad žmogus savo širdyje girdi šį balsą, priekaištaujantį jam dėl blogai nugyvento gyvenimo ir grasinantį jam Dievo bausme, bet šį balsą jis vadina „velnio balsu, mėginančiu apgauti žmogų“, velnio, kuris „pasirodo kaip Kristus ir pasiverčia šviesos angelu, kad įbaugintų mus Įstatymu.“[18]

Kad pasipriešintų šiam „velnio balsui“, Liuteris ištarė garsią frazę, jog žmogus turėtų „būti nusidėjėlis ir nusidėti drąsiai (lot. „esto peccator et pecca fortiter“)[19] ir netgi „didžiuotis savo nuodėmingumu, taip atimant ginklą iš velnio rankų“[20]. Iškreiptas Liuterio protas toliau samprotavo, kad jei kas nors jaučiasi erzinamas velnio, jis turėtų „padaryti kokią nors nuodėmę iš neapykantos ir pykčio velniui, kad nesuteiktume jam progos trikdyti mūsų sąžinę smulkmenomis“. Visas Dekalogas, tęsė Liuteris, „turėtų būti ištrintas iš mūsų akių ir sielų, iš mūsų, kuriuos velnias taip persekioja ir puldinėja“.[21]

Liuteris nesuprato arba atsisakė pripažinti to, kad su Kristaus atėjimu nustojo galioti tik apeiginiai[22] ir teisminiai[23] Senojo Įstatymo priesakai[24]. Moraliniai priesakai lieka galioti ir yra dalis to, ką Šv. Paulius vadina „Kristaus Įstatymu“ (1 Kor 9, 21). Mūsų sąžinė liudija apie šį moralinį įstatymą, kuris yra įspaustas žmogaus širdyje ir todėl visada išliks racionaliosios žmogaus prigimties dalis (Rom 2, 14).

Liuterio neskaistumo yda

Galbūt Liuterio klaidos, iškreiptas mąstymas ir jo išrasta bei skelbta pseudoevangelija kilo iš kovos su neskaistumo yda, į kurią jis buvo giliai įklimpęs ir apie kurią atvirai rašė. Vienoje savo užstalės kalbų Liuteris skundžiasi:

„Mano neklusnus kūnas dega tūkstančiu liepsnų: jaučiuosi apimtas įsiūčio prieš moteris, įsiūčio, virstančio beprotybe. Aš, kuris turėčiau būti uolios dvasios, tesu uolus neskaistybe.“

1521 m., praėjus keletui mėnesių po jo ekskomunikavimo, Liuteris savo mokiniui Phillip‘ui Melanchton‘ui rašė:

„Jaučiuosi bejausmis ir atšalęs, pasidavęs dykinėjimui. O varge! Aš mažai meldžiuosi ir lioviausi dejuoti dėl Dievo Bažnyčios, nes mano nesutramdytas kūnas dega didžiose liepsnose. Trumpai tariant, aš, kuris turėčiau būti karštos dvasios, esu uolus tik kūniškame palaidume.“[25]

Liuterio neapykanta Dievui

Šv. Tomas pastebi, kad vienas iš geismo padarinių yra „neapykanta Dievui dėl to, kad Jis draudžia trokštamą malonumą“[26]. Šią neapykantą sukelia tiek Dievo įstatymas, tiek Jo teisingumas, nes įstatymas draudžia tai, ko trokštama, o Jo teisingumas grasina už tai nubausti. Liuterio neapykantos Dievui ir Jo teisingumui įrodymą galime įžvelgti ankstesnėje citatoje, kurioje jis pareiškė, kad žmogaus sąžinė – kuri yra tiesiog mūsų širdyse įrašyto amžinojo Dievo įstatymo balsas – yra „velnio balsas“ ir kad rašytinis moralės Įstatymas, Dekalogas, „turėtų būti ištrintas iš mūsų akių ir sielų“.

Tiek prigimtinis įstatymas, tiek rašytinis įstatymas ateina tiesiogiai iš Dievo. Rašytinio moralės įstatymo tikslas yra suteikti aiškumo prigimtiniam įstatymui, kuris yra įspaustas į mūsų širdis. Be to, kaip aiškina šv. Tomas, rašytinis įstatymas buvo duotas ir tam, kad ištaisytų prigimtinio įstatymo nukrypimus, nes dėl gimtosios nuodėmės jis „iškrypo kai kurių žmonių širdyse... todėl jie gerais laikė tuos dalykus, kurie yra savaime blogi“[27].

Kadangi rašytinis moralės įstatymas yra aiškesnis, keliantis mažiau abejonių ir tikslesnis nei prigimtinis įstatymas, Liuteris daugiau paniekos rodė jam, nei vidiniam moralės įstatymui (kuris yra lengviau iškraipomas ir nutildomas). Nors šv. Paulius rašo: „Aš žaviuosi Dievo įstatymu“ (Rom 7, 22), o šv. Jonas sako: „Įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jn 5, 3), Liuteris mokė, kad dešimt Dievo įsakymų „neįmanoma įvykdyti ir jie kursto ne meilę, o neapykantą Dievui“[28].

Savo neapykantą rašytiniam Dievo įstatymui Liuteris nukreipė į Mozę, Dievo įrankį, per kurį jis [Įstatymas] buvo perduotas žmogui. Tarsi nesivaldąs karalius, nirštantis ant nemalonią žinią atnešusio pasiuntinio, Liuteris rašo:

„Jei Mozė mėgintų įbauginti jus savo [!] kvailais Dešimčia Įsakymų, atrėžkite jam: Nešdinkis pas savo žydus! Kartuvėse jo vieta!“[29]

Mons. O‘Hare‘as paaiškina Liuterio neapykantą Mozei:

„Liuteris menkai gerbė tą, kurį Dievas išrinko nuo Siono kalno paskelbti Jo valią žmonėms ir tautoms. Šis Dievo šauklys tapo ypatingu jo nepaliaujamų keiksmų ir burnojimų taikiniu. Liuteris ne tik pripažįsta savo priešiškumą Mozei, jis jį pabrėžia su visu sau būdingu įniršiu. Jo pyktis nuėjo taip toli, kad jis Įstatymo perdavėją paskelbė pavojingiausiu žmogumi žemėje ir įsikūnijimu visko, kas gali kankinti sielą. Jo neapykanta pranašui buvo taip giliai įsišaknijusi, jog kartą jis sušuko: „Kartuvėse jo vieta!“ <...> Jo patarimas visiems, nerimaujantiems dėl Įstatymo perdavėjo, buvo „vyti tą stenantį ir mikčiojantį Mozę“, kaip jis jį vadino, „su visu jo įstatymu pas žydus ir neleisti jo baisiems grasinimams mūsų įbauginti“. „Į Mozę visada reikia žvelgti, – sakė Liuteris, – įtariai, kaip į eretiką, ekskomunikuotąjį, prakeiktąjį, blogesnį nei popiežius ir velnias.“ Jo šventvagiška panieka Dievo pasiuntiniui pasiekė aukščiausią lygį, kuomet jis tarė: „Man nereikia Mozės su jo įstatymu, nes jis yra Jėzaus Kristaus priešas.“[30]

Galime matyti, kad, kaip mokė šv. Tomas, Liuterio geidulingumas baigėsi neapykanta Dievui (Jo Įstatymui ir teisingumui). Jis nukreipė savo neapykantą į tiesioginį Įstatymo balsą – sąžinę („velnio balsą“) ir į Mozę, Dievo pranašą, kurį jis skelbė esant „blogesniu nei velnias“. Tačiau vėliau gyvenime Liuteris pripažino akivaizdų dalyką, būtent – kad iš tiesų jis puoselėjo neapykantą Dievui ir Jo teisingumui. Jis rašė:

„Aš didžiai troškau suprasti Pauliaus Laišką romiečiams ir niekas tam netrukdė, išskyrus vienintelį posakį: „Dievo teisingumas“, nes aš maniau jį reiškiant tą teisingumą, pagal kurį Dievas yra teisus ir teisingai elgiasi bausdamas neteisųjį. <…> Stovėjau prieš Dievą kaip nusidėjėlis neramia sąžine ir netikėjau, kad mano nuopelnai Jį nuramintų. Todėl aš nemylėjau teisiojo ir piktojo Dievo, bet greičiau nekenčiau ir murmėjau prieš Jį. <...> Dievo teisingumas pripildė mane neapykantos.“[31]

Juos pažinsite iš vaisių

Blogi Liuterio erezijų vaisiai greitai pasklido po Vokietiją. Liuteris patyrė juos savo paties dvasiniame gyvenime ir matė, kaip jie reiškiasi jo pasekėjų gyvenime. „Šiandien evangelija, – rašė Liuteris, – randa sekėjų, kurie mano, kad ji yra tiktai tam tikras mokymas, padedantis pripildyti pilvą ir duodantis laisvę visiems jų įgeidžiams.“[32] Turint galvoje puolusią žmogišką prigimtį, ko kito reikėtų tikėtis, jei žmonės yra skatinami manyti, kad jie nėra atsakingi už savo veiksmus ir kad jų išganymas nėra priklausomas nuo paklusnumo Dievui? Kalbėdamas apie savo paties dvasinį gyvenimą, Liuteris rašė:

„Prisipažįstu – ir daugelis kitų turėtų neabejotinai taip pat prisipažinti – kad dabar esu labiau apsileidęs, nei buvau paklusdamas Popiežiui, ir kad dabar niekur nebėra tokio karšto evangelinio uolumo, koks anksčiau buvo matomas tarp kunigų ir vienuolių.“[33]

Savo knygoje „Liuteris ir liuteronai“ austrų istorikas Heinrichas Seuse Denifle išsamiai aptaria blogus klaidingos Liuterio evangelijos vaisius. „Ne vieną kartą – rašo Denifle, – bet dažnai jis [Liuteris] sako, kad jo liuteronai tapo septynis kartus blogesni nei anksčiau. „Iš tiesų viena pikta dvasia buvo iš mūsų išvaryta, bet dabar septynios dar nelabesnės dvasios įėjo į mus.“ (Luther, Erl. 36, 411)“[34]

Kalbėdamas apie šį naująjį nuteisinimo vien tikėjimu mokymą, Denifle cituoja Liuterį:

„Dėl šio mokymo pasaulis tampa tik blogesnis <...> Atrodo, kad žmonės tapo godesni, mažiau gailestingi, nedoresni, įžūlesni ir blogesni nei anksčiau, kai pakluso Popiežiui. <...> Godumas, lupikavimas, nepadorumas, rajumas, keikimasis, melavimas, sukčiavimas yra pasklidę visa savo galia <...> Visi dabar skundžiasi, kad evangelija [t. y. Liuterio „evangelija“] skatina neramumus, rietenas ir netvarkingą elgesį <…> Kuo labiau ji skelbiama, tuo blogesni žmonės tampa ir tuo silpnesnis yra mūsų tikėjimas.“[35]

Liuterio skundus kartojo ir kiti ankstyvieji „reformatoriai“, tokie kaip buvęs pranciškonas Henris Von Kettenbachas, kuris jau 1525-aisiais rašė: „Daugelis žmonių dabar elgiasi taip, lyg visos nuodėmės ir nedorybės būtų leistos, lyg nebūtų pragaro, velnio, Dievo; Jie tapo blogesni nei kada nors anksčiau ir vis tiek tebenori būti geri evangelikai.“[36] Kitas atkritęs pranciškonas, Eberlinas Von Gtinzburgas, sakė, kad jo dienų „evangelikai“ tapo „dvigubai blogesni už papistus, taip, blogesni už Tyrą, Sidoną ir Sodomą“.[37]

Padėtis tapo tokia bloga, kad Liuteris suabejojo, ar būtų pradėjęs skelbti savo naująją evangeliją, jei būtų numatęs pasekmes: „Taip, kas gi būtų norėjęs pradėti pamokslauti, – rašė jis, – jei iš anksto būtų žinojęs, kiek bėdų, nelaimių, skandalų, apkalbų, nedėkingumo ir nedorumo iš to seks. Tačiau kadangi jau pradėjome, turime už tai mokėti.“[38]

Praėjus vienuolikai metų po jo ekskomunikos, Liuteris taip rašė apie Vokietijos valstybę:

„Mes, vokiečiai, nusidedame ir esame nuodėmės tarnai; mes gyvename kūno geismuose <...> Mes norime daryti tai, kas mums patinka ir kas daro velniui paslaugą; mes trokštame būti laisvi daryti tik tai, ko norime. Maža yra tokių, kurie prisimena tikrąją problemą – kaip išsilaisvinti iš nuodėmės. Jie visiškai patenkinti atsikratę popiežiaus, valdininkų ir kitų įstatymų, bet negalvoja, kaip galėtų tarnauti Kristui. <...> Jei kas nors norėtų dabar apibūdinti Vokietiją, turėtų ją nupiešti kaip kiaulę.“[39]

Lyg to būtų negana, Liuteris pripažino, kad tie, kurie priėmė jo naująją „evangeliją“, pradėjo niekinti Dievo žodį ir nustojo bijoti, gerbti ir mylėti patį Dievą:

„Nenustebčiau, jei Dievas atvertų pragaro vartus bei langus ir ant mūsų imtų snigti velniais arba lyti ugnimi bei siera, arba palaidotų mus liepsnojančioje bedugnėje, kaip padarė Sodomai ir Gomorai. <...> Jie buvo tūkstančius kartų mažiau kalti nei Vokietija, nes nebuvo girdėję Dievo žodžio. <...> Žlugus popiežystei ir išnykus ekskomunikoms bei dvasinėms bausmėms žmonės išmoko niekinti Dievo žodį. <...> Jie liovėsi bijoti Dievo ir Jį gerbti. Norėčiau, jei tai būtų įmanoma, palikti tuos žmones be pamokslininko ar pastoriaus ir leisti jiems gyventi kaip kiaulėms. Tarp jų daugiau nebėra Dievo baimės ar meilės. Nusimetę popiežiaus jungą, kiekvienas nori gyventi taip, kaip jam patinka.“[40]

Išvada

Liuterio „nuteisinimo vien tikėjimu“ doktrina ne tik yra priešinga protui ir Šventojo Rašto mokymui, bet ir duoda tik supuvusius vaisius, kaip pripažino pats Liuteris. Tačiau mes pabaigsime, ko gero, pačiu įdomiausiu „didžiojo reformatoriaus“ prisipažinimu, kuriame jis atskleidžia, ką jis iš tiesų manė apie savo nuteisinimo doktriną. Jis rašė:

„Pasaulyje nėra religijos, kuri moko šios nuteisinimo doktrinos: aš pats, nors ir mokau jos viešai, turiu didelių sunkumų tikėti ja asmeniškai.“[41]

Ir tai yra žmogus, kurio „reformaciją“ modernistai Romoje mini šiais metais? Dieve padėk mums!

[1] Diskursyvus – pagrįstas samprotavimu, sudarytu iš nuoseklios eilės loginių grandžių, kurių kiekviena priklauso nuo pirmesnės ir lemia tolesnę. – Red. p.

[2] Spekuliatyvus – abstraktus, nesiremiantis patyrimu, atitrūkęs nuo praktikos. – Red. p.

[3] R. Garrigou-Lagrange, O.P., The Theological Virtues I. On Faith, St. Louis & London: B. Herder Book Co., 1965 p. 80

[4] Vatikano I Susirinkimas, Sess. III., cap 3.

[5] Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologica, I-II, q. 100, a. 12.

[6] Taip pat žr.: Rom 2, 13; Jok 1, 22; Mt 7, 21; 24; Jn 13, 17.

[7] Fiduciarinis – pagrįstas pasitikėjimu. – Red. p.

[8] Garrigou-Lagrange, p. 268.

[9] Original Catholic Encyclopedia (1913), Article on Sanctifying Grace.

[10] „Aš malonę laikau Dievo palankumu, o ne sielos savybe“, – Martynas Liuteris, LW 32, 227.

[11] JG Walch XHL 1480; Patrick O’Hare, The Facts About Luther, New York: Fredrick Pustet, Inc, 1916, p. 106.

[12] Wittenberg III. 518; The Facts About Luther, p. 105.

[13] The Facts About Luther, pp. 274–275.

[14] Werke, Weimar ed., XII, pp. 131 ff.; Fr. Leonel Franca, S.J., The Church, the Reformation, and Civilization, 3rd ed., Rio de Janeiro: Editora Civilizacão Brasileira, 1934, p. 446.

[15] Briefe, Sendschreiben und Bedenken, 2, p. 37; The Church, the Reformation, and Civilization, p. 439.

[16] Wittenberg. V, 123, The Facts About Luther, p. 333.

[17] Wittenberg, XI. 447; Ten pat, p. 120.

[18] Wittenberg V, 321, 321B.

[19] Briefe, Sendschreiben und Bedenken, II, p. 37; in: The Church, the Reformation, and Civilization, (Ibid.) p. 439.

[20] Whittenberg V.281 B; taip pat: LW 35, p. 165.

[21] Briefe, Sendschreiben und Bedenken, Berlin: Ed. DeWette, 1825-1828; in: The Church, the Reformation, and Civilization, pp. 199-200.

[22] Plg. Kol 2, 16–17; Žyd 8, 13; ST q. 103, a. 3.

[23] „Juk, besikeičiant kunigystei, būtinai keičiasi ir įstatymas.“ (Žyd 7, 12); ST I-II, q. 104, a. 3.

[24] ST I-II q. 104, a. 3; q. 107, a. 2. ad 1.

[25] Briefe, Sendschreiben und Bedenken, II, p. 22; The Church, the Reformation, and Civilization, p. 198.

[26] ST II-II q. 153, a. 5.

[27] ST I-II, q. 94, a. 5, ad. 1.

[28] The Facts About Luther, p. 114.

[29] Witenberg ad. 5, 1573; LW 35, 159.

[30] The Facts About Luther, p.120.

[31] Pratarmė pirmajai rinktinių Liuterio raštų laidai (1545), Here I Stand. A Life of Martin Luther, London: Hodder and Stoughton, 1951, p. 48.

[32] Werke, XXXII.

[33] JG Walch, v. XI, 1311; WA 36, p. 469.

[34] Denifle H., Luther and Lutherdom, translated by Raymond Volz, Vol I, Part I, Somerset: Torn Press, 1917, p. 24.

[35] Ten pat, pp. 24–25.

[36] N. Paulus, in: Kaspar Schatzgeyer (1898) p. 56, Note, 1; Ibid. p. 26.

[37] A. Riggenbach, Joh. Eberlin v. Gunzburg (1874) p. 242; Ibid. p. 26.

[38] Erl. 50, 74 [EA, vol. 50, p. 74], in: Luther and Lutherdom, p. 26; LW 24, p 357-358.

[39] EA. vol. 48, p. 389; EA vol. 8, p. 294; Ibid. pp. 24-25.

[40] Paul Maclachlan, The Bible: It‘s Use and Abuse, London: Charles Dolman, 1851, p. 241.

[41] Werke, XXV, p. 330; The Church, the Reformation, and Civilization, p. 158.


Susiję

Straipsniai 3152670222959167239
item