Pop. Pranciškus sulaukė „Sūniško pataisymo“ dėl erezijų skleidimo

2017 m. rugpjūčio 11 d., reikšdami „gilų sielvartą“ ir „sūnišką atsidavimą“, grupė žymių katalikų dvasininkų ir pasauliečių akademikų iš ...

2017 m. rugpjūčio 11 d., reikšdami „gilų sielvartą“ ir „sūnišką atsidavimą“, grupė žymių katalikų dvasininkų ir pasauliečių akademikų iš viso pasaulio pop. Pranciškui įteikė „Sūnišką pataisymą“ (lot. Correctio filialis) dėl erezijos skleidimo. Jame jie nurodė septynias erezijas, slypinčias apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“. Tai pirmas kartas moderniojoje istorijoje, kai aukščiausiasis pontifikas iš katalikų sulaukia kaltinimų erezija. Paskutinį kartą tai įvyko XIV a. su popiežiumi Jonu XXII.

Popiežiui atsisakius kaip nors reaguoti į įteiktą dokumentą, jo autoriai dokumentą paviešino visiems tikintiesiems. Ta proga buvo sukurta interneto svetainė www.correctiofilialis.org, kurioje 6 kalbomis pateikiama visa informacija apie „Pataisymą“.

„Pataisymą“ kol kas pasirašė du vyskupai - Teksase esančio miesto Corpus Christi vyskupas emeritas Rene Henry Gracida bei Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis vysk. Bernardas Fellay. Dokumentą taip pat pasirašė daugybė Katalikų Bažnyčios kunigų, tarp kurių Popiežiškojo Laterano universiteto dekanas emeritas mons. prof. Antonio Livi ir buvęs Vatikano banko vadovas, Milano katalikiškojo Švč. Širdies universiteto profesorius Ettore Gotti Tedeschi. Tarp „Pataisymą“ pasirašiusių pasauliečių - garsus vokiečių rašytojas ir eseistas Martinas Mosebachas, žymus italų istorikas prof. Roberto de Mattei, teologijos, filosofijos ir istorijos profesoriai iš viso pasaulio (taip pat dėstantys ir pontifikaliniuose universitetuose).

Laiško autoriai teigia, kad popiežius Pranciškus parėmė eretiškas pozicijas santuokos, moralinio gyvenimo ir Eucharistijos klausimais. Jie pagarbiai kreipiasi į Šventąjį Tėvą, kad jis aiškiai pasmerktų klaidas, kurias jis „tiesiogiai ar netiesiogiai“ palaikė.

Ši išsami dokumentuota kritika yra tarsi „Abejonių“ (lot. dubia) tęsinys, dokumento, kurį popiežiui 2016 m. rugsėjo 19 d. nusiuntė keturi kardinolai: Walteris Brandmülleris, Raymondas L. Burke‘as, Joachimas Meisneris ir Carlo Caffarra (pastarieji du mirė šiais metais). Kardinolai pagarbiai prašė popiežiaus išaiškinti penkis dviprasmiškus ir eretiškai skambančius „Amoris laetitia“ teiginius.

Šventasis Tėvas iki šiol į „Abejones“ neatsakė. 2017 m. balandžio 25 d. dubia autoriai paprašė pop. Pranciškaus audiencijos. Jų prašymas buvo nepatenkintas.

2016 m. birželio 29 d. 45 teologai įteikė kardinolui Angelo Sodano, kardinolų kolegijos dekanui, kitą kritinę studiją, nagrinėjančią 19 „Amoris laetitia“ teiginių. Į šią kritiką taip pat buvo neatsakyta.

 „Sūniško pataisymo“ santrauka

25 puslapių laiškas, pasirašytas 40 katalikų dvasininkų ir pasauliečių mokslininkų, buvo įteiktas pop. Pranciškui 2017 m. rugpjūčio 11 d. Kadangi iš Šventojo Tėvo negauta jokio atsakymo, jis buvo viešai paskelbtas rugsėjo 24 d. Signatarų sąrašas yra atviras ir kasdien didėja. Tikintieji (ne dvasininkai ir ne teologijos specialistai) gali išreikšti savo paramą ČIA ir (arba) ČIA. Lotyniškas dokumento pavadinimas skamba: „Correctio filialis de haeresibus propagatis“ (liet. „Sūniškas įspėjimas dėl erezijų platinimo“). Jame teigiama, kad Popiežius savo apaštališkuoju paraginimu „Amoris laetitia“, taip pat su juo susijusiais savo žodžiais, veiksmais ir apsileidimais išreiškė 7 eretiškas idėjas apie santuoką, moralinį gyvenimą bei sakramentus ir dėl to šios eretiškos idėjos pasklido po Bažnyčią. Šios septynias erezijas „Pataisymo“ autoriai išdėstė lotyniškai, oficialia Bažnyčios kalba.

Laišką sudaro 3 pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje signatarai paaiškina, kodėl jie, kaip tikintys ir praktikuojantys katalikai, turi teisę ir pareigą šitokiu būdu įspėti ir pataisyti aukščiausiąjį pontifiką. Pati Bažnyčios teisė reikalauja, kad kompetentingi asmenys netylėtų, kai Bažnyčios ganytojai veda savo kaimenę klystkeliais. Tai neprieštarauja popiežiaus neklystamumo dogmai, nes Bažnyčia moko, jog popiežius turi išpildyti tam tikras griežtas sąlygas, jei nori, kad jo žodžiai būtų laikomi neklaidingais. Pop. Pranciškus šių sąlygų neišpildė. Jis nepaskelbė šių eretiškų teiginių galutiniu Bažnyčios mokymu ir neįsakė katalikams jais tikėti. Bažnyčia moko, kad joks popiežius negali tvirtinti, esą Dievas apreiškė jam kokią nors naują tiesą, kuria katalikai privalo tikėti.

Antroji laiško dalis yra esminė, nes joje yra pats „Pataisymas“. Pradžioje pateikiami „Amoris laetitia“ fragmentai, kuriuose netiesiogiai teigiamos arba skatinamos eretiškos idėjos. Paskui išvardijami pop. Pranciškaus žodžiai, veiksmai ir apsileidimai, kurie neabejotinai įrodo jo norą, kad katalikai minėtus fragmentus aiškintų faktiškai eretiška prasme. Kalbant konkrečiai, Popiežius tiesiogiai arba netiesiogiai pritarė idėjoms, kad paklusti Dievo Įstatymui kartais būna neįmanoma arba nepageidautina ir kad Bažnyčia turinti pripažinti, jog svetimavimą kartais galima suderinti su pavyzdingu krikščionišku gyvenimu.

Trečiojoje dalyje, pavadintoje „Išaiškinimu“, aptariamos dvi šios unikalios krizės priežastys. Viena iš jų yra modernizmas. Kaip teologinė pažiūra, modernizmas teigia, kad Dievas neapreiškė Bažnyčiai galutinių tiesų, kurių ji turinti mokyti tiksliai ta pačia prasme iki pasaulio pabaigos. Modernistai mano, kad Dievas perduoda žmonijai tik tam tikras patirtis, kurias žmonės gali apmąstyti ir išsakyti įvairius teiginius apie Dievą, gyvenimą bei religiją; tačiau tokie teiginiai esą tik laikini ir negalutiniai, jie negalį tapti tvirtomis dogmomis. Modernizmą XX a. pradžioje pasmerkė popiežius šv. Pijus X, bet jis atgijo amžiaus viduryje. Didžiulė ir nuolatinė sumaištis, kurią Bažnyčioje kelia modernizmas, įpareigoja laiško autorius apibrėžti tikrąją tikėjimo, erezijos, apreiškimo ir magisteriumo reikšmę.

Antroji krizės priežastis yra akivaizdi Martyno Liuterio idėjų įtaka pop. Pranciškui. Laiške parodoma, kaip Liuterio, protestantizmo įkūrėjo, mokymas apie santuoką, skyrybas, nuodėmių atleidimą ir dieviškąjį įstatymą sutampa su popiežiaus idėjomis, kurias jis skleidžia savo žodžiais, veiksmais ir nutylėjimais. Jame taip pat pažymimos atviros ir beprecedentės pop. Pranciškaus pagyros vokiečių ereziarchui.

Signatarai nedrįsta spręsti apie tai, kiek sąmoningai pop. Pranciškus laikosi minėtų 7 erezijų. Tačiau jie pagarbiai prašo, kad jis pasmerktų šias klaidingas idėjas, kurias platina tiesiogiai arba netiesiogiai.

Autoriai išreiškia savo ištikimybę Romos Katalikų Bažnyčiai, pažada melstis už popiežių ir prašo jo apaštališkojo palaiminimo.

„Sūniško pataisymo“ tekstas (kol kas anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir italų kalbomis).

Susiję

Religija 1783319016989461862

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-09-27 14:26

    Kuo tapo tikėjimas protestantiškose šalyse? Kiek ten tikinčiujų belikę?...
    Dabartiniai žydai, kurių Tikėjimas ateina iš už daugiau nei dviejų tūkstančių metų gyveno kartu su savo gentainiais ,tautelėmis , kurie keitė savo tikėjimą pagal reikalą, pagal užkarioautojų reikalavimą pakeisti.tačiau tik žydai neišdavė savo Dievo ir dabar jši tauta tęsia savo kelionę per istoriją. Gi tų tautelių , kurios irgi buvo tuomet " moderniomis''," šiuolaikiškomis' , pažangiomis,ir praktiškomis likę tik istoriniai prisiminimai,, jos ištirpo tame modernizme.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kuo tapo nuo Katalikų bažnyčios atskilę senieji katalikai (po pirmo Vatikano)? Dabar moteris į kunigus šventina ir gėjų santuokas laimina. Fsspx (nauji senieji katalikai) išsigimimą iliustruoja R.Williamson ir panašūs tipai.

    Amoris Laetitia yra sinodo apibendrinimas - daugumos vyskupų nuomonė, ne tik popiežiaus. Kaip čia yra kad jie klysta o keli ultrakonservatyvūs tipeliai yra teisūs?
    Atsakymai jau buvo duoti daug kartų - tik reikia norėti klausyti. Jei kam įdomu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-03-10-amoris-laetitia-luzis-ar-tasa/156162

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jau pats faktas, kad tą Bergoglio palaiko liberastai, yra gana iškalbingas. ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-09-28 07:32

      Gluosniui
      Būtent - kuo virsta nuo Bažnyčios mokymo atsiskyrę katalikai. Gėjų santuokas laimina ir moteris į kunigus įšventinti nori ir pop. Pranciškaus artimiausi žmonės hierarchijoje. Jis pats ne kartą išreiškė tam palankumą ar bent jau neprieštaravo.
      Willamsono nesąžininga prikišti Brolijai, nes jis buvo iš jos pašalintas. Tai kaip tik kalba Brolijos naudai.
      Lygiai taip pat būtų kvaila kaltinti Bažnyčią, kad ji griežtai baudžia pedofilus kunigus.
      O jūsų minėtas straipsnis toks silpnas, demagoginis ir neargumentuotas, kad apie jį neverta nė kalbėti. Bernardinams turėtų būti gėda skelbti tokius niekalus. Matyt nieko geresnio nesuranda, kad apgintų savo liberalią poziciją.

      Panaikinti
    3. Gluosni, kalbate niekus, be to, netiesą.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-09-27 22:08

    Manau, kad tikrasis mūsų kelias yra baltų pagonybė. Bent jau dėl to, kad joje tai, kas svarbu, galima pasakyti paprastai ir lietuviškai, nerašant ilgų paklodžių abejotino taisyklingumo lotynų kalba.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-30 14:26

      apie kokią „baltų pagonybę“ galima apskritai kalbėti. tų savo garbinamų dievų vardų net nežinote. Arba prikuriate, arba vėliau sukurtus svetimų autorių naudojate. Apie visą kitą - pasaulėžiūrą, pasaulėjautą net nekalbu. Atrodote ne geresni už „jogus“ kurie pasiskaitė keletą knygelių, išmoko keletą asanų, pasiklausė keletą tokių pačių kai ir jie „guru“ plepėjimų ir pasiskelbė esą jogais išeinanačiais į nirvaną. Tik štai, dar vieną kitą už atitinkamą žalių sumą padarys nušviestuoju

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2017-09-28 09:29

    Normalūs neliberastiniai katalikai neturėtų pernelyg karščiuotis Bergoglio nesąmonių akivaizdoje. Reikėtų elgtis kaip ir visų kitų liberastinių nesąmonių atžvilgiu - viešai juoktis ir nelaikyti liberastinių samprotavimų nurodymais. Jei žmogus nesielgia kaip katalikas, tai ir nelaikykime jo kataliku, tuo labiau vadovu.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Šiame įvykių kontekste ryškėja tam tikras dvasinės realybės vaizdas – susikurtasis sakralumas niekada nepajėgė ir nepajėgs atlaikyti sekuliarumo realybės spaudimo. Dėl to, kad dvasinėje realybėje ne sekuliarusis, o susikurtasis yra tiesioginė sukurtojo antitezė. Ir nors nėra sunku suvokti, kad sakralumas ir sekuliarumas tai - skirtingos realybės, tačiau kodėl nėra taip lengva, kai reikia įvertinti jų poveikį? Dėl to, kad dažną kartą jų tarpe yra įsiterpęs susikurtojo sakralumo determinantas, tam tikra prasme sąlygojantis dvasinę dezorientaciją. Taigi, gali būti (aš nesu išanalizavęs), kad pop. Pranciškaus paraginimas „Amoris laetitia“ veda į tam tikrą sumaištį, tačiau šiuo konkrečiu – „Sūniško pataisymo“ atžvilgiu – už vis giliausiai sukrečia sakralizuota „sūniškumo“ alegorija. Tokiu atveju, dvasinėje perspektyvoje, šitas konkretus procesas laikytinas DRAKONIŠKO nepaklusnumo išraiška.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "susikurtasis sakralumas niekada nepajėgė ir nepajėgs atlaikyti sekuliarumo realybės spaudimo" - na, mano, nespecialisto, akimis, pirmiausia, taip visą bažnytinę tradiciją galima nurašyti kaip "susikurtąjį sakralumą" - nes juk patys žmonės daugelį taisyklių sukūrė. Be to, ar tikrai jis yra "tiesioginė sukurtojo antitezė", o ne forma turiniui? Apskritai, visas komentaras man truputį primena liberalistų požiūrį "baikit čia su tomis dvasingumo nesąmonėmis - reikia žiūrėti, kas realiai vyksta, ir prie to taikytis, nes realybės nepakeisi". Kas, beje, iš esmės atitinka liberalistų pirmtakų - bolševikinių materialistų poziciją. Antra vertus, gal vertėtų pradėti nuo to nuvalkioto "apsibrėžkim, kolegos, definicijas"? Kitaip tariant, kaip komentaro autorius supranta tą "susikurtąjį sakralumą" bei jo skirtį nuo "sukurtojo"?
      O šiame pataisyme jokio "drakoniško nepaklusmuno" nematau - atvirkščiai, tai nuoširdaus susirūpinimo išraiška. Panašiai, kaip sūnaus klausimas "ką darai?" užgėrusiam ir pas kekšes vaikščioti pradėjusiam tėvui. Tik bijau, kad Bergoglio atveju tai ne klaida ar laikinas paklydimas, o sąmoningas savo esme antikrikščioniško marksizmo nuodų skleidimas.

      Panaikinti
    2. Aha „pikc“ tu tikrai nesi specialistas. Tikrai, niekas tavęs nepaprašė prisidėti prie tų „garsių“, „žymių“ ir „iškilių“ signatarų, kurių milijardinėje katalikiškoje konfesijoje kol kas, lengvai pasakius, yra mažuma. Matai, nei tu, nei aš, neturime galios uždrausti galimybės į bet ką pažvelgti įvairiais rakursais (ir nei tu, nei aš neturime galios šaudyti nei homikų, nei neoliberalų, kad ir kaip jų nekęstume). Ir jeigu, kaip tu sakai, būtų galima taip lengvai „apsibrėžti definicijas“, nebūtų nei to straipsnio, nei mūsų komentarų. Sutinku, kad vis vien reikia kažkuo vadovautis. Tu gali vadovautis „garsiaisiais“, „žymiaisiais“ ir „iškiliaisiais“ – kitaip tariant tokiu būdu susakralintaisiais sūnumis. O aš noriu, ir galiu, pasilikti prie II Vatikano susirinkimo nuostatų. Nes, visų pirma, net Kristus, kuris yra Bažnyčios Galva, realiai nepaliko jokio įstatymo, pagal kurį būtų galima imti ir nurašyti dogamas. Jis paliko nuostatas ir siuntė Šventąją Dvasią, kuri kaip teigia pop. Pranciškus: „Atmindamas, kad laikas pranoksta erdvę, trokštu pakartoti, jog ne visos dogminės, moralinės ar pastoracinės diskusijos turi baigtis magisteriumo įsikišimu. Tiesa, Bažnyčioje būtini vieningas mokymas ir vieninga praktika, tačiau tai nekliudo egzistuoti įvairiems kai kurių mokymo aspektų ir kai kurių iš jo išplaukiančių pasekmių aiškinimo būdams. Taip bus tol, kol Dvasia ves mus į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13), t. y. kol ligi galo įvesdins į Kristaus slėpinį ir įgalins visa matyti jo žvilgsniu“ (Amoris laetitia, 2016).

      Panaikinti
    3. O, koks liberastinis "intro" (su "privalomu" prasčiokišku familiarumu - gi taip "progresyvu")! :) Ką gi, tai daug ką paaiškina - kaip ir "viršminėtą" nuostatą apie "taikymąsi prie realijų" bei standartinę liberastinę "lygiaverčių naratyvų" sampratą (galų gale, Liuterio pozicija irgi yra vienas tų "įvairi[ų] kai kurių mokymo aspektų ir kai kurių iš jo išplaukiančių pasekmių aiškinimo būd[ų]." :)
      P.S. Įvertinau atsakymą į klausimą "kaip komentaro autorius supranta tą "susikurtąjį sakralumą" bei jo skirtį nuo "sukurtojo"?" - "jeigu, kaip tu sakai, būtų galima taip lengvai „apsibrėžti definicijas“, nebūtų nei to straipsnio, nei mūsų komentarų". Kitaip tariant, komentaro autorius teigia, kad jam sunkoka apibrėžti jo paties vartojamas sąvokas. Sprendžiant iš to, kaip jis vartoja žodį "susakralintas" - taip ir yra. ;)


      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item