Pinigai už ačiū: spręstų problemas ar stabdytų pažangą?

Populiarumo įgyjanti visuotinių bazinių pajamų idėja galėtų pagerinti mažiausias pajamas gaunančių žmonių padėtį, tačiau socialinės atski...

Populiarumo įgyjanti visuotinių bazinių pajamų idėja galėtų pagerinti mažiausias pajamas gaunančių žmonių padėtį, tačiau socialinės atskirties problemos nespręstų. Taip LRT.lt sako SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. „Tai būtų greičiau simptomų gydymas arba mėginimas padėti atskirtai grupei“, – kalba jis. 

XX amžiaus pajamų paskirstymo sistema visiškai nebeveikia: globalizacija, technologinė kaita ir lanksčių darbo rinkų paplitimas nulėmė tai, kad vis daugiau pajamų atitenka tiems, kurie valdo finansinį, fizinį arba intelektinį turtą, o realusis darbo užmokestis nustojo augti. Pažeidžiamų visuomenės narių pajamos mažėja ir tampa vis nestabilesnės, o su tuo susijusio nesaugumo neįmanoma įveikti taikant minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, mokesčių lengvatas arba pašalpas, tad bazinės pajamos tampa politine būtinybe. Taip dienraštyje „The Guardian“ teigia Londono universiteto profesorius Guy Standingas.

Bazinių pajamų principas yra tas, kad mėnesio pajamos turėtų būti mokamos kiekvienam kurioje nors šalyje gyvenančiam piliečiui ar kitam asmeniui. Bazinių pajamų idėja ilgai buvo vertinama kaip per brangi ir skatinanti dykaduonystę, tačiau pastebima, jog dabar ji susilaukia vis daugiau paramos įvairiose šalyse, ir imama abejoti, kiek pagrįsta įprastinė bazinių pajamų kritika.

Toks susidomėjimas paskatino keletą bandomųjų projektų visame pasaulyje. Tiesa, dauguma bandomųjų projektų neatitinka visuotinių bazinių pajamų sistemos reikalavimų, nes tokioje sistemoje bazines pajamas gauna visi atitinkamos bendruomenės nariai, todėl įgyvendinant tokius projektus atitinkamos naudos įvertinti neįmanoma.

Idėja atsirado dėl „technologinio nerimo“

Ekonomistas prof. Raimondas Kuodis, paklaustas apie visuotinių bazinių išmokų prasmę ir galimą poveikį, pažymi, kad jų klausimas sietinas su technologinių revoliucijų sukeltomis darbo rinkos problemomis.

„Technologinio nerimo problema yra labai sena. Žmonės kelis šimtmečius bijo, kad mašinos atims jų darbus, tačiau ta problema nebuvo tokia, kokią jie ją įsivaizdavo. XIX ir XX amžiai buvo mašinų amžiai, bet tos mašinos atiminėjo darbo vietas, o ne patį darbą. Kitaip tariant, žmonės rasdavo darbų kitur, pavyzdžiui, sparčiai išsivysčiusiame paslaugų sektoriuje, ir ta problema iki šiol nebuvo tokia aštri.

Dabar ji yra paūmėjusi, nes ketvirtoji pramoninė revoliucija, protingų mašinų epochos atėjimas šiuo požiūriu gali būti kitoks, palyginti su ankstesniais laikais, kai netekę darbo vietų žmonės rasdavo darbus kitose srityse. Klausimas, kaip į tai reaguojama“, – kalba R. Kuodis.

Ekonomisto teigimu, egzistuoja dvi siūlančiųjų, kaip tvarkytis su išmaniųjų mašinų proveržio problemomis, stovyklos. Vienaiš iš jų – bazinių pajamų šalininkai, sakantys, kad, jei viską gamins robotai, reikės smarkiai apmokestinti robotų savininkus ir dalyti tuos pinigus žmonėms, kad jie vartotų robotų pagamintą produkciją.

„Bet yra ir kita stovykla, kuri sako, kad tokia sistema nebūtų progresas. Neoklasikinė ekonomika nuvertina darbo reikšmę, pervertindama laisvalaikį. Tai yra pernelyg siauras požiūris į darbą, nes darbas yra prasmingas pats savaime: žmonės įprasmina, realizuoja save per darbą. Per visą žmonijos gyvavimo laikotarpį žmonės dirbo, kad išgyventų, ir tai jau yra mūsų genuose. Ši stovykla kalba, kad, jei darbas yra vertingas pats savaime, o tai vienareikšmiai teigia laimės ekonomika, žmogus be darbo yra labai nelaimingas. Taigi mes turime galvoti, kaip išlaikyti kuo didesnį žmonių užimtumą“, – tikina R. Kuodis.

Gali suveikti kitaip, nei eksperimentuose

Kaip pažymi G. Nausėda, bazinių išmokų eksperimentai buvo, yra atliekami ir ketinami atlikti įvairiose pasaulio vietose, tačiau, nors jų rezultatai atrodo teigiami, vienareikšmės galutinės ir plačios išvados nėra pateikiamos.

„Pirmieji rezultatai gal ir džiuginantys, suteikiantys peno tikėtis, kad tai yra įdomus sprendimas, leidžiantis netgi pagerinti psichologinį klimatą visuomenėje, nemažinantys žmonių motyvacijos dirbti, prisidurti papildomų pajamų. Bet tai yra labai pavieniai eksperimentai, jų veikimas dar nebuvo toks ilgas, o iš to, kas dabar pradėta Suomijoje, dar nėra padarytos išvados.

Lietuvai, jei ir būtų galima tai daryti, reikėtų eksperimentuoti labai siaurose imtyse, nes mes neturime tokių pinigų mokėti dosnias išmokas vien dėl to, kad žmogus yra Lietuvos pilietis“, – kalba ekonomistas.

Iki šiol įvairiose šalyse atlikti eksperimentai buvo taikomi tik tam tikroms gyventojų grupėms, neatitiko visuotinių bazinių išmokų reikalavimų, tad atitinkamos jų naudos įvertinimas yra neįmanomas. Tačiau fragmentiškai atlikti eksperimentai parodė, kad bazinės išmokos motyvacijos dirbti nepanaikina.

Taip sako manantis ir ekonomistas G. Nausėda: „Ji tikrai nepanaikina motyvacijos dirbti, kadangi leidžia žmogui, gaunančiam bazinį minimumą, jaustis šiek tiek ramiau ir ramiai ieškoti darbo pagal kvalifikaciją.

Žinoma, čia pasireiškia dar ir kultūriniai skirtumai. Vienoje šalyje tai veikia vienaip, kitoje – kitaip, bet, jei tų pinigų pakaktų viso labo tik kažkokiems baziniams poreikiams (veikiausiai apie tai ir kalbame, nes neturėtume finansinių galimybių mokėti tiek, kad žmogus galėtų nebegrįžti į darbo rinką), žmogus būtų skatinamas vienaip ar kitaip papildomai užsidirbti.“

Tačiau R. Kuodis laikosi kitokios nuomonės. Ekonomisto teigimu, čia pat Lietuvoje esama pavyzdžių, kaip suveiktų bazinių išmokų sistema, nes tam tikras jos atitikmuo yra įvairios pašalpos.

„Lietuvoje yra sluoksniai žmonių, gaunančių bazines išmokas, tai – pašalpas gaunantys žmonės. Pasižiūrėkite į jų gyvenseną – tai žmonės, kurie neturi darbo, jo neieško, prasigeria, jų gyvensena keičiasi nepalankia kryptimi, nes darbas vis tik yra disciplinuojantis institutas.

Progresyvių ekonomistų grupė mano, kad universalių išmokų sistema, kai dauguma žmonių nedirba, būtų regresas. Vietoje to reikėtų galvoti, ar žmonės turi tarnauti kapitalizmui, ar vis tik kapitalizmas – žmonėms. Jei vis tik atsiras mašinos, masiškai atiminėsiančios dabartinius darbus (o tos mašinos jau yra, tai  – save vairuojantys automobiliai, kasininkų darbą atliekantys prietaisai), galime pasirinkti neturėti tokio progreso“, – kalba R. Kuodis.

Silpniausiems padėtų, vidurinė klasė liktų spąstuose

Visuotinių bazinių išmokų idėją skatinančio Londono universiteto profesoriaus G. Standingo tekste „The Guardian“ teigiama, kad XX amžiaus pajamų paskirstymo sistema visiškai nebeveikia, vis daugiau pajamų atitenka tiems, kurie valdo finansinį, fizinį arba intelektinį turtą, o realusis darbo užmokestis nustojo augti. Tačiau, nagrinėjant visuotinių bazinių išmokų poveikį, galima pastebėti, kad, jei jis neturėtų demotyvuojančio dirbti poveikio, padėtų tik silpniausiam visuomenės sluoksniui – žmonėms, kurie skursta, neturi darbo arba gauna nedidelius atlyginimus. Tuo metu ilgą laiką akcentuojama silpstančio vidurinio sluoksnio problema niekur nedingtų: šis ir toliau išliktų pastaraisias dešimtečiais nedidėjančių pajamų, silpstančios perkamosios galios ir mažėjančių galimybių pakilti į aukštesnių pajamų socialines pakopas spąstuose.

„Visuotinės bazinės išmokos, ko gero, socialinės atskirties nesumažintų ta prasme, kad tai būtų greičiau simptomų gydymas arba mėginimas padėti atskirtai grupei. Turint mintyje, kad pasaulyje ryškėjančio socialinio atotrūkio priežastys yra susijusios su technologijoms, finansinio pasaulio inovacijomis, natūralu, kad tai pajėgia kurti tik labai nedidelė visuomenės grupė, ir ji „nusigriebia grietinėlę“.

Jei vidurinę klasę apibrėžiame kaip tą, kuri yra tarp turtuolių ir vargingiau gyvenančių, tai vargu bau, ar tie keli šimtai eurų, išmokami kas mėnesį, sukurtų vidurinę klasę. Vidurinės klasės pajamos ir gebėjimai turėtų būti kitoje kategorijoje, tad manau, kad tai pirmiausia yra sprendimas vargingiausiai gyvenančiai visuomenės grupei“, – sako G. Nausėda.

Vidurinės klasės plėtojimas, anot ekonomisto, yra susijęs su fundamentaliais dalykais – smulkiojo verslo sąlygomis, patraukliomis darbo vietomis, kurios, savo ruožtu, priklauso nuo to, ar šalis apsiriboja mažos pridėtinės vertės kūrimu, ar orientuojasi į didesnę pridėtinę vertę ir skatina tokį verslą.

„Vidurinės klasės šaknys – smulkusis verslas, patrauklios, inovatyvios ir gerai apmokamos darbo vietos“, ­­– teigia ekonomistas.

parengė Vilija Andrulevičiūtė


Susiję

Raimondas Kuodis 5476225907928825091

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-09-14 09:01

    Visų pirmiausia reikėtu mažinti, riboti na auklėti žmones , visuomene tai kuo mažiau VARTOTI. kUO MAŽIAU ALINTI ŽEME IR JOS IŠTEKLIUS. Juk nueikite į bet kurį didelį prekybos centrą tai iš ten esančių prekių galima būtu išmesti koks 70proc. tai tikrai . Tiek maisto tiek pramoninių Ir būtu galima puikiausiai apsieiti ir be to. Bet kadangi yra prigaminta krūvos daiktų o reklama visaip stengiasi ikišti tai žmonės ir perka . Taip ir sukasi užburtas ratas. Skatinamas beprotiškas vartojimas didėja beprotiška gamyba diegiamos išmaniosios technologijos žmogus apsuptas gausybės nereikalingų daiktų ir paslaugų ir visam šitam juk reikia vis daugiau pinigų ,o iš kur tų pinigų gauti jei tavo darbo vietą užima robotai?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item