Norvegiškas vaikų teisių apsaugos modelis Lietuvoje pareikalavo pirmos aukos – kas dabar prisiims atsakomybę?

Bediegiant norvegiškosios „pažangos“ standartus nutiko skaudi tragedija – Šilalės rajone nusižudė 28-erių metų moteris. Tokiam drastiškam žingsniui ji ryžosi netekusi šešiametės dukters – anytos kalbomis patikėję pareigūnai mergaitę perdavė ... skundikei. Dalinamės Vytauto Sinicos bei Raimondo Navicko pastebėjimais Facebook paskyroje.

***

Vytautas Sinica: Ar nuomonės formuotojai pareikalaus ir saugiklių, kurie neleistų ardyti šeimų vien remiantis skundu?

Kieno gyvybė svarbesnė bus Lietuvai ir politikams?  Kai metų pradžioje žuvo jį auginusių galvijų sumuštas Matas, didelė dalis visuomenės susivienijo, reikalaudama įstatymais apginti vaikus. Turėjom prasmingą diskusiją apie tai, ką reikia keisti: įstatymus ar jų įgyvendinimo sistemą, dėl to nesutarėm (aš pasirinktam sprendimui iki šiol nepritariu), bet NIEKAS nesakė, kad nėra problemos ir kad paties vaiko problema ar panašiai – būtent tą visada kalba, pavyzdžiui, L. Linkevičius apie Šiaurės šalyse problemų turinčius lietuvius tėvus („nereikia gerti“).

Visa Lietuva jautė empatiją vaikui. Dabar patikrinsime, ar jaučia empatiją motinai.

Po pavasario viešosios erdvės srauto, kai tėvai ištisai vaizduoti skriaudėjais, o visi skatinti skųsti šeimų gyvenimus, panašu, kad įsitvirtino nauja itin vakarietiška norma skųsti pagal nuogirdas ir imtis veiksmų pagal tokius skundus neturint įrodymų.

Šilalės rajone anyta primelavo, kad moteris neprižiūri vaiko, tarnybos atėmė jį be patikrinimų ir be įrodymų (jei neklystu, to ir nori pažangūs politikai – kad įrodinėjimo našta netrukdytų atiminėjimui, tfu, t.y. vaiko apsaugai). Mama neištvėrusi nusižudė. Taigi valstybė problemą išsprendė iš tiesų saliamoniškai patikrindama, ar mama mylėjo vaiką.

Pasirodo, mylėjo dar ir kaip. Kaimynai, beje, anytos skundo nepatvirtina, sako, kad niekada negerdavusi ir nesmurtavusi, o jie patys jai savo vaikus prižiūrėti palikdavę. Bet žmogaus nebėra.

Tikriausiai niekas neklaus, ar vaikas dabar patenkintas, kad jį paėmė. Nes – kam tai dabar rūpi? Kaip ir nelabai kam rūpi reali tokių sprendimų pasekmė – begalinis išardytos šeimos skausmas. Komunistinis požiūris, kad valstybė geriau žino, kas ir kaip turi auklėti vaikus, o juos atskirti nuo tėvų yra tik į gerą ir neturi tragiškų pasekmių, turi kaip tik labai tragiškų pasekmių.

Esu tikras, kad šitas įvykis yra tiesioginė metų pradžioje priimtų reformų pasekmė, po kurių žiniasklaidoje sukurta atmosfera (bei nurodymai vaiko teisių darbuotojams), kad svarbu paimti ar ką nors daryti, o tik tada tikrinti. Visai kaip Šiaurės šalyse, į kurias keli politikai fanatiškai lygiuojasi.

Manau, kad sąžininigi ir ne vieną pusę matantys viešosios nuomonės formuotojai, ypač prisidėję prie kovo mėnesio pataisų ir kampanijos prieš tėvų smurtą, turi moralinę pareigą lygiai aktyviai reaguoti ir į šį atvejį ir reikalauti įstatymuose saugiklių, kurie neleistų ardyti šeimų be įrodymų apie pažeidimus ir remiantis pavieniu skundu.

Kad menko teksto suvokimo skaitytojams nekiltų išvestinių abejonių, pabrėžiu, jog priemonėms, įskaitant atėmimą, visiškai pritariu, kai yra aišku, kad vaikai patiria smurtą ir tėvai (ne kokios peštynės mokykloj per pertrauką) yra jo kaltininkai.

Tačiau gelbėdami vaikus nežudykime jų motinų. Juk būtų nieko?

* * *

Raimondas Navickas: Ar Seimo nariai, prastūmę norvegiškąjį vaikų paėmimo modelį, prisiims politinę atsakomybę už pasekmes?

Pirmoji Barnevernet modelio auka Lietuvoje! Ar Šakalienė su Majausku prisiims atsakomybę?

Lietuviai – ne norvegai. Mūsų žmonės dar nepriprato prie minties, kad jų vaikai tėra jiems laikinai patikėta valdžios nuosavybė. Todėl normaliai mamai jos vaiko atėmimas nėra eilinis „oi, kulniukas nulūžo“ tipo įvykis kaip norvergams, bet asmeninė tragedija, kertanti per būties prasmingumo šaknį.

Ką ir parodė kažkaip nelabai plačiai mūsų spaudoje nušviečiama drama Šilalės rajone. Kur jauna mamytė atėmė sau gyvybę iškart po to, kai policija be didelių pasiaiškinimų, pagal galimai šmeižikišką skundą atėmė jos vaikelį ir atidavė ... skundo autorei.

Dabar visi pamatėme – kaip realybėje veikia tas norvegiškas vaikų teisių apsaugos modelis, kurį taip entuziastingai gyrė, bruko ir diegią „Barneverneto“ komivojažieriai mūsų politikų tarpe.

Pamenate televizoriuose šmėžuojančius skaisčius „vaikų gynėjų nuo smurto“ Dovilės Šakalienės ir Mykolo Majausko veidus?

Kokių tik stebuklinių pasakų jie mums neprikūrė, kokių tik arabų į ausis nepripūtė apie tą stebuklingą norvegišką modelį, kuris apgins Lietuvos vaikus nuo smurto.

Na, prastūmė „Barneverneto“ lobistai jiems palankius įstatymus. Ir ką pamatėme? Skaitau: Anyta rašinėjo skundus apie marčią – neva ta blogai prižiūri vaiką ir geria. Niekas tų skundų nei rimtai tikrino, nei atidžiau žiūrėjo – tiesiog ėmė ir įtraukė šeimą į socialinės rizikos šeimų sąrašą.

Taigi, nė karto girtos mamos neaptikę, tik anytos pasakojimais pasikliovę Šilalės vaiko teisių apsaugos specialistai moterį buvo įtraukę į probleminių šeimų sąrašą. O tai jau rimtas pagrindas atimti vaiką pirmai progai pasitaikius.

Nenuostabu, kad tokia proga netrukus pasitaikė. Tiksliau, buvo sukurta. Tos pačios anytos, kuri ir įtaisė marčiai valdišką „probleminės mamos „etiketę“.

Policijos pareigūnai vėl gavo anytos skambutį, esą jos marti girta ir neprižiūri dukros, todėl atskubėję į pagalbą policininkai atėmė mergaitę ir perdavė ... močiutei-skundikei!

Susimąstykite, kokia nūnai tvarka: atėjo policija pagal skambutį – ir atėmė vaiką. Dovanokite, bet Lietuvoje net šuns iš savininko taip lengvai paimti negalima, o čia – vaikas! Žmogus!

Beje, vaiko paėmimo metu nedalyvavo nei psichologai, nei vaiko teisių specialistai, nei vaikų teisių gynėjai, nei žurnalistai, nei Seimo nariai – nes jau buvo baigę darbą.

Pas mamą Šilalės vaiko teisių apsaugos specialistai apsilankyti prisiruošė tik kitą dieną, kai moters jau nebuvo tarp gyvųjų.

Vienu žodžiu, kokių pasekmių Lietuvoje, mūsų kultūroje, gali sukelti norvegiškų vaikų konfiskavimo modelių perkėlimas – jau pamatėme. Pasakoti nebereikia – savo akimis tikėti verta labiau nei saldžiomis pasakaitėmis apie rūpestingąsias fėjas iš Vaikų teisių apsaugos kontorų.

Labai įdomu – ar gerbiami Seimo nariai, kurie prastūmė būtent tokį vaikų paėmimo modelį, prisiims politinę atsakomybę už pasekmes?

Kad atsistatydins, tai neturiu vilties – mūsų politinė kultūra dar nepasiekė tokio aukšto lygio, bet gal jau bent viešai atsiprašys atsiklaupę ant kelių prie šviežiai supilto kapo kauburėlio Šilalės rajone?