Kun. Robertas Urbonavičius. Išganymo aušra (Švč. Mergelės Marijos Gimimas)

Kas yra toji, 

kuri sušvinta tarsi aušra?

(Gg 6, 10a)

Visa kūrinija tegieda ir tešoka, ir vertai teprisideda prie šios dienos iškilmių. Tekyla šiandien bendra dangaus ir žemės gyventojų šventė, ir tešvenčia kartu visa, kas yra visatoje, ir anapus jos. Nes šiandien yra pastatyta sukurtoji visa ko Kūrėjo šventovė, ir kūrinys nauju bei vertu būdu yra rengiamas tapti dieviškąja Kūrėjo buveine.

Šv. Andrius Kretietis

Šiandien Motina Bažnyčia, tiek Rytų apeigų, tiek lotynų, džiaugsmingai švenčia Mergelės Marijos Gimimą: „Tavo gimimas, Dievo Gimdytoja Mergele, apreiškė džiaugsmą visam pasauliui: iš tavęs gimė teisumo saulė – mūsų Dievas Kristus; išlaisvinęs nuo prakeikimo jis atnešė palaimą, nugalėjęs mirtį mums davė amžinojo gyvenimo dovaną.“

Tai iš tiesų išskirtinė šventė, visuotinio džiaugsmo diena, nes įprastai Bažnyčia, nuo pat apaštalų laikų, mini tik savo šventųjų gimimą Dangui, - jų mirties datą. Ir tik trys asmenys, dėl savo išskirtinės svarbos Išganymo istorijoje, turi ir savo žemiškųjų gimtadienių minėjimus. Pirmiausia tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kurio gimimą švenčiame per Kalėdas; Jo pirmtakas ir šauklys Jonas Krikštytojas (birželio 24 d.) ir galiausiai  - Mergelė Marija, kurioje Žodis tapo kūnu.

Marijos Gimimo istorija

Žinoma, Naujojo Testamento raštuose tuščiai ieškotume nuorodų apie Marijos gimimą, pirmiausia todėl, kad jų parašymo tikslas buvo kitoks, - skelbti Kristų, o ne papasakoti Jo žemiškojo gyvenimo biografiją, taip kaip mes esame įpratę. Tačiau į Šventuosius Raštus neįtrauktos žodinės tradicijos buvo perduodamos ir galiausiai įraštintos. Tad II a. pradžioje (apie 110 – 130 m), turbūt Sirijos Bažnyčioje, užrašomas pasakojimas apie Mergelės Marijos gyvenimą – Genesis Mariae (gr. Marijos Gimimas arba Jokūbo protoevangelija). Šis pasakojimas savyje įaudžia žodinę tradiciją, Senojo Testamento istorijas bei autoriaus išmonę. Šis apokrifas Rytų Bažnyčioje ilgus amžius buvo laikomas Marijos evangelija. Vakarų Bažnyčia niekada jo nepripažino, tačiau jame aprašyti pasakojimai plito liturgijoje, maldingume ir mene.

Pasiklausykime, ką Genesis Mariae mums pasakoja:

Dvylikos giminių istorijoje pasakojama apie turtingą žmogų vardu Joakimas, kuris visas savo dovanas Viešpačiui dalijo dvejopai, sakydamas: „savo perteklių skiriu visiems žmonėms, o kas privalu už nuodėmių atleidimą, - bus Viešpačiui, kad būtų man gailestingas. Ir štai atėjo didi Viešpaties diena. Izraelio vaikai nešė savo aukas. Ir štai jie užsipuolė Joakimą. Toksai Reubelis atsistojęs pasakė: „ar dera tau nešti aukas, jei esi bevaikis?“ Labai nusiminęs Joakimas nutarė peržiūrėti Dvylikos giminių istorijas, mat jis galvojo: „nejau aš vienintelis iš visų giminių neturiu savo dalies Izraelyje?“ Pasižiūrėjęs jis rado, kad visi teisieji turėjo palikuonis. Tuomet Joakimas prisiminė patriarchą Abraomą, kuris susilaukė sūnaus Izaoko senatvėje. Todėl Joakimas negrįžo namo, bet nuėjo į dykumą ir ten pasistatęs palapinę pasninkavo keturiasdešimt dienų ir naktų, kalbėdamas: „aš nevalgysiu ir negersiu iki kolei Viešpats mano Dievas aplankys mane. Malda bus mano valgis ir gėrimas.“ Tuo tarpu jo žmona Ona raudojo sakydama: „aš apraudu savo našlystę ir bevaikystę.“ Atėjus Viešpaties dienai, tarnaitė Judita tarė savo šeimininkei: „Ar ilgai dar tu virkausi? Juk Viešpaties diena arti, gana tau gedėti. Štai pasipuošk šiuo galvos apdangalu, kurį gavau kaip dovaną; tačiau aš juk tarnaitė ir jis man per puošnus.“ Tačiau Ona ją sudraudė: „Atstok nuo manęs ir liaukis gudravusi. Juk Viešpaties ranka mane vargina. [nors nesu kuo nors nusikaltusi] Kas žino ar tik ne suvedžiotojas tau jį dovanojo ir tu atėjai manęs įtraukti į savo nuodėmę. Judita atšovė: „kaip aš galiu tave įtraukti nuodėmėn, juk Viešpats uždarė tavo įsčias idant neturėtum savo dalies Izraelyje.“ Tai išgirdusi Ona didžiai susikrimto. [nes jai priekaištaudavo visos Izraelio giminės.] [Ji kalbėjo: „ką man daryti? Raudodama šauksiuosi Viešpaties Dievo idant Jis mane išklausytų.] Ji nusivilko gedulo drabužius, susitvarkė savo plaukus, apsivilko nuotakos drabužiais ir apie devintą valandą ji nuėjo į sodą pasivaikščioti. Priėjusi Lauramedį, prisėdo po juo. Čia Ona šaukėsi Viešpaties: „O mūsų tėvų Dieve, palaimink ir išklausyk mane – juk tu atvėrei Saros įsčias ir padovanojai jai sūnų Izaoką.“ Ona pažvelgė aukštyn ir išvydo žvirblių lizdą medyje. Ji dar labiau nusiminė ir tarė: „Vargas man, kas supras mane? Kokia moteris pagimdė mane, jei esu prakeikta Izraelio vaikų ir tapau priekaištu bei pajuoka Viešpaties Šventyklai? Vargas man, į ką aš panaši? Aš nepanaši į dangaus sparnuočius, nes net ir jie yra vaisingi Tavyje, o Viešpatie. Vargas man, į ką aš panaši? Aš nepanaši į neprotingus gyvius, nes net ir jie yra vaisingi Tavyje, o Viešpatie. Vargas man, į ką aš panaši? Aš nepanaši į žemės gyvūnus, nes net ir jie yra vaisingi Tavyje, o Viešpatie. Vargas man, į ką aš panaši? Aš nepanaši į tekantį vandenį, nes net šis vanduo yra vaisingas Tavyje, o Viešpatie. Vargas man, į ką aš panaši? Aš nesu panaši į šią žemę, nes net ir ji duoda vaisių kiekvieną metą ir yra Tavo palaiminta, o Viešpatie. [Vargas man, į ką aš panaši?] [Aš nepanaši į jūros bangas, nes net ir jos – ramios ar smarkios, taip pat ir žuvys jose, yra Tavo palaimintos, o Viešpatie]“ Ir štai Onai apsireiškė Viešpaties angelas, kuris tarė: „Ona, Ona, VIEŠPATS Dievas išgirdo tavo maldą, štai tu pastosi ir pagimdysi, o tavo palikuonis bus garsus visame pasaulyje.“ Tai išgirdusi Ona pradžiugo: „Šlovė Viešpačiui mano Dievui. Jei aš pagimdysiu, ar berniuką ar mergaitę, paaukosiu savo vaiką kaip atnašą Viešpačiui savo Dievui. Jis tarnaus Jam per visas savo gyvenimo dienas.“ Taip jai bekalbant, į sodą atėjo du pasiuntiniai ir pranešė: „Tavo vyras Joakimas grįžta namo su kaimenėmis, nes Viešpaties angelas apsireiškė jam sakydamas: „Joakimai, Joakimai, Viešpats Dievas išklausė tavo maldas. Kelkis, nes tavo žmona tapo nėščia.“ Beregint Joakimas atsikėlė, pasišaukė piemenis ir liepė: „atneškite man dešimt avinėlių be dėmės ir kliaudos – jie bus auka Viešpačiui mano Dievui. Taip pat atneškite dvylika [švelniakailių] veršelių – jie bus kunigams ir vyresniųjų tarybai; o šimtas ožiukų – visiems likusiems žmonėms.“ Taigi Joakimas grįžo su savo kaimenėmis namo, o Ona laukė jo prie vartų. Išvydusi pargrįžtantį vyrą, ji pribėgo ir puolė jam ant kaklo sakydama: „Dabar matau, kad Viešpats Dievas tikrai palaimino mane: štai našlė jau nebe našlė, o ta kuri buvo bevaikė – pastojo.“ Ir Joakimas pirmą dieną ilsėjosi namuose. <...> Atėjus laikui, devintą mėnesį, Ona pagimdė. Ji paklausė pribuvėjos: „kas gimė?“ Šioji atsakė: „mergaitė.“ Tuomet Ona sušuko: „mano dvasia šlovina šią dieną.“ Praėjus apsivalymo dienoms, Ona pavadino mergaitę Marija.

Liturginės šventės istorija

Genesis Mariae Joakimo ir Onos namais įvardina Jeruzalės miestą, netoli Šventyklos, tad ilgainiui ši vieta buvo įvardinama kaip esanti prie Avių vartų, kur buvo garsiosios Betzatos maudyklės, kurias mini Jono Evangelija. Manoma, kad nuo IV a. čia buvo gerbiama Marijos Gimimo vieta, o apie 422–438 m. čia pastatoma bazilika. Spėjama, kad jos pašventinimo diena - rugsėjo 8–oji - ir tapo liturgine Marijos Gimimo švente. Šv. Jonas Damaskietis taip šlovina šią šventovę: „Sveiki, Avių vartai, švenčiausioji Dievo Motinos Šventykla; Sveiki, Avių vartai, Karalienės šeimos namai; Sveiki, Avių vartai, kitados Joakimo avių lopšys, dabar protingos Kristaus kaimenės bažnyčia, panaši į dangų.“

Pati šventė gimė ir paplito VI a. pradžioje. Išlikęs šios šventės paliudijimas, - tai Romano Melodiečio sukurtas himnas Marijos Gimimui (apie 536–556 m.). Imperatorius Mauricijus (582–602 m.) išleido dekretą, kuriuo įsakė visoje Imperijoje švęsti šias šventes: Marijos Gimimą, Marijos Apsivalymą, Apreiškimą Marijai ir Marijos Užmigimą. Andriejus Kretietis paliko vieną seniausių Marijos Gimimo šventės homilijų.

Lotynų apeigų Bažnyčią ši šventė pasiekė tik VII a. pab. Sirų kilmės popiežius Sergijus per šią šventę įvedė procesiją nuo šv. Adriano bažnyčios iki Švč. M. Marijos Didžiosios Bazilikos. Vakarų Europoje ji išplito X – XII a. Popiežius Inocentas IV (1243 m.) įvedė šventės oktavą su vigilija kaip padėką už kardinolų išlaisvinimą iš Fridricho II apgulties. Popiežius Pijus X oktavą padarė neprivalomą, o Pijus XII ją panaikino 1955 m.

Marijos Gimimo reikšmė

Šv. Jonas Damaskietis taip aprašo Marijos Gimimo svarbą: „Būk palaiminta, o dukra, kurią Dievas mums pažadėjo po mūsų nuopuolio. Tu panaikini mūsų bausmes, kurių nusipelnė mūsų geidulingumas. Iš mūsų gavai mirtingąjį kūną, o mums grąžini nemarumo skraistę. Iš mūsų gavai būtį, o duodi sveiką būtį. Panaikini skausmus ir suplėšai mirties drabužį. Tu mus šauki į mūsų pirmąją gyvenimo vietą. Mes užvėrėme rojaus vartus, o tu atlaisvini gyvenimo medžio kelią.“

Bažnyčios Tėvai bei rašytojai vieningai laiko Mergelės Gimimą nauja pradžia. Adomas ir Ieva buvo sukurti tobuli kūnu ir siela, tačiau pasirinkę nuodėmę, užtraukė sutepimą sau ir visai kūrinijai. Mes visi buvome pajungti nuodėmės ir mirties vergovei, praradome savo pirminį puošnumą bei kilnumą – iš vaikų,tapome vergais. Ir štai – su Marijos gimimu, Dievas pradeda atkūrimo procesą, - Marija yra Naujoji Ieva, visa tobula ir visa graži, naujasis Rojaus sodas, kuriame gyvens Naujasis Adomas – mūsų Išganytojas Jėzus Kristus: „Naujas žemiškas rojus, nes Dievas ją pasodino su meile, idant joje patalpintų naująjį Adomą. Jis palaimino šią žemę ir išželdino joje visokios malonės sėklas ir visų dorybių pavyzdį.“ (Rupertas Deutzas).

Katalikų Bažnyčia, skirtingai nei Rytų apeigų krikščionys, ypatingai pabrėžia Nekaltojo Prasidėjimo malonę, - Marija nuo pat savo pradėjimo buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Tam, kad būtų verta Dievo Sūnaus gimdytoja, kuris iš Jos gavo nuodėmės nepažeistą žmogiškąją prigimtį. Kadangi Adomas ir Ieva buvo mūsų žmogiškosios prigimties tėvai, ši nuodėmė, kaip kompiuterinis virusas, persidavė visiems jų palikuonims ir todėl vadinama gimtąja. Mūsų sužeista prigimtis neteko pašvenčiamosios malonės – tai, kas mus padaro mielus Dievui, ji tapo palinkusi į bloga ir varginama geismų. Natūralu tapo rinktis nebe gera, o bloga. Bloga imta laikyti geru. Kaip sako Bažnyčios Tėvai, mes patekome į velnio vergiją, iš kurios mus galėjo išvaduoti tik galingesnis už jį. Tačiau VIEŠPATS  nepaliko mūsų ir davė pažadą atėjus laikui mus išvaduoti. Dievas nusprendė išgydyti mus iš vidaus – pats tapti žmogumi, prisiimti mūsų prigimtį ir mus atpirkti. Tačiau kaip ŠVENTŲ ŠVENČIAUSIAS galėjo prisiimti suteptą žmogaus prigimtį? Juk kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Jei Dievas būtų tapęs žmogumi, kurio prigimtis yra sužeista – tai yra atvira nuodėmei, o tai reiškia – atvira velniui, kaip jis būtų mus išvadavęs? Todėl JIS išsirenka sau rinktinį indą, be dėmės ir įtrūkimo – Mergelę Mariją, būti Jo Gimdytoja. Marija yra Naujoji Ieva, ji dėl būsimosios atperkamosios Dievo Sūnaus kančios nuopelnų (juk pas Dievą laiko nėra!) – apsaugoma nuo gimtosios nuodėmės padarinių – ji tampa pirmuoju Kristaus atpirkimo vaisiu!

Mergelės Gimimas mums atskleidžia, kad Dievas be galo mumis rūpinasi ir myli. Jis numatė, išrinko ir sutvėrė Mariją, kad Ji būtų Dievo Žodžio Šventovė: „Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė, ir per visus amžius nenustosiu būti. Šventojoje Padangtėje jam tarnavau ir tada Zione užėmiau savo vietą. Taip mieste, kurį jis myli, man davė poilsio vietą, – Jeruzalėje yra mano valda.“ (Sir 24, 9-11). Tačiau Jis taip pat numatė, išrinko ir sutvėrė kiekvieną iš mūsų. Kiekvienas žmogus yra Dievo norėtas, nė vienas nėra atsitiktinumas ar klaida. Visi esame Jo mylimi, tačiau ne visi į šią meilę atsiliepiame. Prašykime mūsų mielosios Motinos, kad Ji mokytų visada atsiliepti į Viešpaties Valią mums.

Dėl to su visu smagumu švęsdami šventę, šventiški ir šventiškai, sulaukiame dienos, kuri davė visam tam pradžią, turiu omenyje ne tiek Mergelės, kiek greičiau viso pasaulio gimimo dieną; dieną, regėjusią tikrąjį žmogų, kurio dėka visi kiti tapo kaip tikri žmonės. Dabar žemė tyrai davė savo vaisių, nes iki tol ji su usnimis ir erškėčiais želdino nuodėmingą dūlėjimą.

Mikalojus Kabasilas