Jonas Vaitkus. „Tas „pažangumas“ toks laikinas, toks efemeriškas, kad neverta apie jį kalbėti“

Evgenios Levin, Bernardinai.lt nuotr.

Teatras iškrypo iš savo ribų. Veidmainystės teatras persimetė į spaudą, partines kovas, seimus, į visokius šou. Teatras, kaip emocinis dokumentas, jau tapo nereikalingas. Taip kalba Rusų dramos teatro vadovas, režisierius Jonas Vaitkus, pristatydamas naująjį sezoną.

Bene dažniausiai pavasarį „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose linksniuotas (gerąja prasme) Rusų dramos teatras nelinkęs trauktis iš užimtų pozicijų ir šį 72-ąjį sezoną ne tik stebina repertuaro įvairove, bet ir žada jį papildyti jaunųjų režisierių darbais, pradėti meninių dokumentinių spektaklių ciklą „Galimai vykdoma antroji okupacija“ ir, žinoma, praturtinti pripažintų režisierių - paties J.Vaitkaus, Oskaro Koršunovo, Artūro Areimos, Agniaus Jankevičiaus, kuris uoliai darbuosis čia visą sezoną, - spektakliais. Tiesa, šiuos planus gali kiek pakoreguoti finansinė aplinkybė, dėl kurios sunerimę visi valstybiniai teatrai - niekas lig šiol nežino, kokios lėšos bus skirtos naujiems spektakliams kurti; tai turėtų paaiškėti tik kitų metų pradžioje. Šiuo atžvilgiu Kultūros ministerijos politiką J.Vaitkus vadina gana švelniai - keista.

„Netekus galimybės gauti Kultūros fondo paramą spektakliams, buvo žadama skirti iš biudžeto lėšų visiems metams, kad mes galėtume planuoti, kiek galime pastatyti spektaklių, - kalba J.Vaitkus, - bet kaip gyvenome, taip ir gyvenam nežinioje, nieko nežinodami apie būsimo finansavimo programą. Teatro steigėja yra Kultūros ministerija, tačiau lig šiol ministrės teatre matyti neteko... Mūsų nuomonės niekas neklausia. Tiesa, Seime kartais pasigirsta priesaikų, kaip kultūra svarbu, tačiau kartais susidaro įspūdis, kad jie išvis nieko neskaito, nesidomi, nežiūri... Nors skelbia teatro metus, bet į teatrus nevaikšto... Nenoriu prisiminti tų akcijų: užeina kažkam ant seilės, ima ir pavadina metus Teatro metais, nieko į juos neinvestuodami. Juk tai Kultūros ministerijos reikalai, strategija, o ne seimūnų iniciatyvos.“

- Spektaklių finansavimas gana miglotas buvo ir praėjusiais, užpraėjusiais ir t.t. metais. Bet kaip jums asmeniškai pavyko pernai režisuoti šitiek spektaklių ir kone per visus garsiausius teatrus Lietuvoje (Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje)?

- Tuose teatruose stačiau spektaklius, kuriems jie buvo gavę šiokį tokį finansavimą. Šiems metams mūsų teatras esame gavę minimalią paramą tik Mariaus Ivaškevičiaus pjesei „Rusiškas romanas“, kurią statys O.Koršunovas. Be to, jauno teatro aktoriaus Aleksandro Špilevojaus pjesė „Neišmoktos pamokos“ Dalios Tamulevičiūtės festivalyje Varėnoje laimėjo lietuviškos dramaturgijos konkursą ir Kultūros ministerijos prizą - spektaklio finansavimą Rusų dramos teatro scenoje. Anksčiau mes teikdavom Kultūros tarybai projektus, vienam ar dviem spektakliams rėmimą gaudavom, o kartais visai negaudavom. Tada kurdavome juos skurdo sąlygomis, kaip studentai, iš savų lėšų, bilietais uždirbtų pinigų, labai pigiai, labai taupydami lėšas, bet taip nuskriausdami ir taip nedaug uždirbančius teatro žmones. Ne tik aš, bet ir režisieriai Olga Lapina ir Agnius Jankevičius statėme spektaklius taikydamiesi prie sąlygų: tai iš senų dekoracijų persiuvam, tai neišmėtytų nurašytų kostiumų kai ką pritaikom ir pan. Ačiū Dievui, kažkiek užsidirbame nuomodami teatro salę renginiams; galėtume tiktai nuomot atvykstantiems kolektyvams, visokiems šou, loterijoms, automobilių propaguotojams. Tada nei trupės, nei teatro nebereiktų, užtat įsiviešpatautų vadinamoji verslumo dvasia. Sugalvok man tokią nesąmonę „verslumo dvasia“?.. Kur jūs matote tą dvasią?..

- Šį sezoną pradedate neidami iš proto, kaip kai kurie kiti teatrai, bet gan įspūdingai - Bernardo Šo „Pigmalionu“, režisuotu Tbilisio Š.Rustavelio teatro ir kino akademijos auklėtinės Lindos Urbonos. Jauniems, nežinomiems režisieriams juk būna labai sunku prasimušti į sceną ir į finansavimą.

- „Pigmalioną“ leidžiam savo jėgomis, gerbdami tuos žiūrovus, kurie mėgsta tradicinį teatrą. Šiandien „tradicinis“ skamba kaip keiksmažodis, dėl jo kaip ir dėl kai kurių religinių temų kartais priekaištauja modernūs, tariamai pažangūs žmonės, - žargdina ir žargdina, vis moko ir moko, kaip gyvent, koks teatras turi būti, apie ką kalbėtis su žiūrovu. Mokytojų daug, tik tikslas tokių mokytojų vienas - kad mes pasidarytume tokie tešlagalviai arba mankurtai, kad nebūtų praeities, jokių emocinių grįžimų praeitin, kad nebūtų deklaruojami rimti sąžiningi dalykai, kad nebūtų kalbama apie opias žaizdas, kurios po šitiek metų nepriklausomybės vis iškyla ir iškyla ir vis pasipildo naujomis. Tas „pažangumas“ toks laikinas, toks efemeriškas, kad neverta apie jį kalbėti. Teatras yra priklausomas nuo žiūrovo ir negali ignoruoti, kad tarp jų yra tradicinio teatro šalininkų. Aš negaliu jų ignoruoti, kaip ir žmonių, kurie badauja prie prezidentūros, stovi apsikabinę medžius Kaune, - man jie mūsų valstybės tokie pat žmonės, jie turi savo tikslus, savo nuomones ir juos reikia ne daužyt, niekint, bet kalbėtis, bandyti išsiaiškinti...

- ...tačiau iš prezidentūros niekas neateina...

- ...tai rodo jų santykį su žmogumi. Vaikų galvytes glostyti yra viena, o išklausyti ir išgirsti žmogų - kita; atrodo, kad realių žmonių, sąžiningų žmonių negirdi ir nenori girdėt.

- Jūsų iniciatyva „Erdvė A-Z“ susijusi su teatro jaunimu?

- Naujoje erdvėje jau rugsėjo 21 dieną bus vaidinamas mano studento Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Vieniši“ pagal G.Hauptmano dramą „Vieniši žmonės“, jame vaidina ne tik studentai, bet ir mūsų teatro aktoriai, ir Nacionalinio dramos teatro aktorė Adrija Čepaitė. Gali pasirodyti netikėta, tačiau jaunieji renkasi klasiką - jie stato A.Strindbergo „Kreditorius“, H.Ibseno „Gedą Habler“. „Erdvės A-Z“ kontekste numatomi ir meninio-dokumentinio ciklo „Galimai vykdoma antroji okupacija“ spektakliai. Viena pjesė - Herkaus Kunčiaus „Klanas“ apie Garliavos įvykius - jau parašyta, kitoms renkama medžiaga. Jei nei žiniasklaidai, nei institucijoms nesvarbu, kodėl nebaigiamos rezonansinės bylos, kodėl tiek metų kovojam su korupcija ir vis trypčiojam vietoje, matyt, teatrui reikia apie tai kalbėti, nes ateis laikas, kai bus per vėlu, kai neturėsim pajėgų ką nors atkapstyti, kai nebebus kam pasipriešinti vadinamojo naujojo elito pastangoms apdergti mūsų partizanus, pasipriešinimą, birželio sukilimą, autoritetus, kad ničnieko, kas mus telktų, nebeliktų. Kai norinčių ir gebančių savarankiškai mąstyti bus dar mažiau.

- Jūsų paties planuose - Vydūno „Pasaulio gaisras“. Ne kartą sakyta ir patvirtinta, kad šiuolaikinis žiūrovas trokšta pramogų, renkasi, kas lengva, paviršutiniška, o jūs taikotės į tokį sudėtingą kūrinį. Kokiam žiūrovui jį kursite?

- Ne visi juk susiteršę, dar yra labai šviesių švarių žmonių. Tiesa, yra daug pažeistų, jų akys lyg išdegusios bėginėja, yra užmigusių ar panirusių į geismų malonumo jūrą. Čia ir yra tas užkratas - nežabotas malonumas, kuris naikina sielą ir dvasią. O sunaikinus sielą ir dvasią kas lieka? Darbinis gyvulys.

Režisieriaus Jono Vaitkaus prierašas:

Verslumo pasiutligės iš visų pusių stumdomas teatras visuomenės ir individo gyvenime praranda vertikalų paskirties vektorių, kurį taip ryškiai ir pranašiškai primena Sofoklio, Šekspyro, Moljero, Ibseno, Ostrovskio, Čechovo, Vydūno kūrybos palikimas... Pasaulyje vyksta tai, ko šiuolaikinis žmogus negali nei sau, nei kitam paaiškinti: kodėl galų gale jis atsiduria vis tame pačiame prakeiksmo taške, tokioj pat karingoj neapykantos vienas kitam pozoj su kuoka ir ietim rankose? Kiek ideologinių pranašų - vadukų žibančiom akim - kvietė ir kviečia žygin žadėdami pargabenti rojaus saulę? Kiek bedievių moksliukų ir kiek religinių ideologų veidmainingai pranašauja gėrį ir pakantumą, meilę ir toleranciją stovėdami ant aukso veršio ir pasaulietinės valdžios postamento? Išgujo tremtin inteligentiją - visuomenės sąžinės balsą, o jų vieton išstatė vadinamąjį ELITĄ, kurie perka gerai apmokamas jų ideologijos skelbėjų paslaugas, o tešlagalvių, mankurtų, agresyvių atžindų, bergždžių dvasioj intelektualų ir per sovietmetį, ir per Nepriklausomybės laikmetį prisiauginome pakankamai ir vėl žengiam ta pačia kryptimi į tą pačią baisią aklavietę - su kuoka ir ietim rankose? O juk reikia tiek nedaug ir viskas taip paprasta. „Reikia užsiimti bendrojo gėrio kūrimo politika, nes visi kiti keliai veda tironijos link“, - atrodo, tai Vytauto Radžvilo žodžiai. Aš noriu laikytis tos nuostatos.