Vytautas Sinica. Trys trumpi klausimai po žudynių Barselonoje

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 

Barselonoje musulmonų teroristas pravažiavo per žmones vienoje lankomiausių miesto vietų ir paliko kol kas 13 žuvusių ir nežinia, kiek sužeistų. Žinia, mes, europiečiai, seniai pripratome prie terorizmo ir tokios naujienos nebėra skandalas. Kaip sako Londono musulmonas meras: terorizmas yra dalis gyvenimo dideliame mieste. Visgi dėl istorinio ir šiandieninio konteksto prasminga iškelti keletą klausimų:

Pirma, ar CNN, CBSN, NYTimes, Washington Post ir kiti, jau nesunku patikėti, kad fake news skleidžiantys, medijų gigantai pakels masinę isteriją, jeigu Ispanijos valstybės vadovai aiškiai neįvardins ir nepasmerks islamo kaip neapykantos ideologijos/religijos, kurstančios teroro išpuolius?

Būtent to rėksmingai pareikalauta iš JAV prezidento Donaldo Trumpo, kai neaiškios psichikos pavienis neonacis suvažinėjo ginkluotų protestuotojų minią ir joje buvusius nekaltus žmones JAV esančiame Šarlotsvilyje. Būtent tokio aiškaus nepaykantos ideologijos įvardijimo visos šios medijos niekada nedrįso ir nenorėjo pareikalauti iš Baracko Obamos, kuris niekada nesiteikė pasmerkti islamo, kaip terorizmo šaltinio. Lauksime adekvačių žiniasklaidos reakcijų.

Antra, ar ir kiek dar reikės paaukoti vietinių ES šalių piliečių gyvybių ar suluošintų likimų, kol bus uždarytos išorinės ES sienos, grįžta prie normalios, vizomis pagrįstos sienų kontrolės ir aiškiai pasakyta, kad musulmonams - ypač iš Šiaurės Afrikos - nėra ir negali būti vietos taikioje ir civilizuotoje Europoje, o joje jau esantys musulmonai bus deramai tikrinami ir baudžiami, kilus pagrįstam įtarimui dėl jų dalyvavimo organizuojant teroro išpuolius arba skleidžiant neapykantą Vakarų civilizacijai? 

Nereikia pamiršti, kad dėl galimo išpuolio būtent ten, kur jis ir įvyko, ispanus įspėjo CŽV, o šalyje įtariami ir sekami daugiau nei tūkstantis žmonių, kuriuos iki tokių įvykių saugo žmonių teisės. Kitaip tariant, potencialus teroristas saugomas ir gerbiamas, kol ko nors nenužudo. Taip pat nereikia pamiršti, kad pabėgėlis yra žmogus, prašantis prieglobsčio pirmoje saugioje šalyje ir bėgantis nuo karo, genocido ar politinio persekiojimo, o ne ekonominių sunkumų. Europoje beveik nėra pabėgėlių ir Europos šalys neturi jokios humanitarinės, moralinės, istorinės ar kitokios pareigos priimti atvykėlių iš islamo šalių.

Trečia, bendriausia prasme, kada bus baigta apsimetinėti, kad musulmoniškų Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių gyventojai turi bent kažkokią teisę gyventi Europoje, naudotis jos socialine, ekonomine, politine gerove ir saugumu europiečių saugumo sąskaita? Dabar tą galimo sugyvenimo ir kažkokios Europos atsakomybės pasauliui mitą kursto tiek Bažnyčia (deja, deja - „duonos užteks visiems“ ir kiti pasaulio be sienų kliedesiai ir net atsakingų politikų pasmerkimai, atmetantys bet kokį politinį mąstymą ir sveiką protą girdimi nuo eilinių tikinčiųjų, iki aukščiausių hierarchų), tiek progresyvūs politikai, tiek Kito nesulaukianti leftistinė visuomenės dalis, tiek - kas baisiausia - buvusių kolonijinių Vakarų Europos šalių valstybinė švietimo sistema. Ištisos kartos europiečių užauga su „baltųjų kaltės“ (white guilt) viruso užkratu, kuris vėliau nuodina visuomenės nuostatas ir adekvačius, valstybe rūpintis privalančių politikų sprendimus.

Musulmonai, ypač Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų, statistiškai dažniausiai nėra žmonės, galintys masiškai apsigyventi ir prisitaikyti prie Europos valstybių kultūros ir teisinių normų. 2016 metų Pew Research Center tyrimai rodo, kad 83 procentai marokiečių palaiko šariato teisės įvedimą savo šalyje. Tai reiškia, kad 4 iš 5 marokiečių yra žmonės, kurie niekada negalės saugiai sugyventi Europoje ir geriausiu atveju nedrįs imtis aktyvių veiksmų, kad įgyvendintų savo radikalias nuostatas. Vienas iš milijono tampa teroristų, tačiau absoliučiais skaičiais milijonai musulmonų tam pritaria. 34 procentai - vienas iš trijų - marokiečių pritaria garbės nužudymams. Vertinant šiuos skaičius būtina atsižvelgti į faktą, kad absoliuti dauguma tariamų „pabėgėlių“ yra jauni vyrai, kaip socialinė grupė išskirtinai pasižymintys radikaliomis islamistinėmis nuostatomis. 

Kodėl tiek daug kalbame apie marokiečius? Sutapimas: būtent marokiečiai reikalauja masinės Ispanijos pilietybės suteikimo XV-XVI a. iš Ispanijos karalienės Izabelės Kastilietės išvarytų musulmonų palikuonims ir yra kone pagrindinė masinės migracijos į Ispaniją kilmės šalis. Marokiečiai yra antra didžiausia imigrantų grupė šalyje. Beveik 0,8 milijono jų gyvena Ispanijoje ir belieka spėlioti, kiek iš jų palaiko šariatą ir kiek - teroro išpuolius.

Dar vienas sutapimas: vakarykščio Barselonos išpuolio vienas rengėjų taip pat buvo marokiečių kilmės, gimęs Prancūzijos nusikalstamumo sostine imigrantų paverstame Marselyje. Marokas tad yra puiki šalis, kuriai tikrai verta atsiverti. Kaip ir Prancūzijos teroristų atveju, gyvenimas Europoje ir net pasikeitusi karta ne itin integruoja ES šalių pilietybes, išsilavinimą ir socialines garantijas gaunančius musulmonus. Vakarų šalys jau dabar absoliučiai nesusitvarko su ankstesnių darbo migrantų bangų iš musulmoniškų šalių integracija ir radikalizacijos procesais. Daugiau nei akivaizdu, kad iš esmės nepakeitusi požiūrio į sienų apsaugą, islamo vaidmenį Europoje ir integracijos politiką, nė viena ES šalis tikrai nesugebės suvaldyti ir naujosios masinės migracijos pasekmių viešajam saugumui. Nėra jokių prielaidų galvoti, kad į Europą plūstantys milijonai bus integruoti geriau nei ankstesnės migrantų kartos. 

Kadangi Vakarų visuomenės, tarp jų ir mes, jau atbukome teroro išpuoliams ir priimame juos kaip kasdienybės dalį, nebėra net  'je suis' pareiškimų ir kitokio socialinių tinklų pseudo aktyvizmo, kol kas belieka laukti sekančio išpuolio ir guostis, kad Lietuva migrantams iš Artimųjų Rytų išlieka neįdomi. Turime prabangą palyginti saugiai laukti Europos atsikvošėjimo.