Monika Morkūnaitė. Laisvę patyčioms

propatria.lt nuotrauka  Ko gero, vienas didžiausių liberalios visuomenės paradoksų yra nesibaigiantis jos laisvėjimas bei įvairiausio p...

propatria.lt nuotrauka 
Ko gero, vienas didžiausių liberalios visuomenės paradoksų yra nesibaigiantis jos laisvėjimas bei įvairiausio plauko teisių daugėjimas, o kartu – vis didesnį nerimą kelianti patyčių problema. Pastarosios aštrumą vargu ar kas galėtų neigti: populiarūs šio susirūpinimo ženklai Lietuvoje yra Vaikų linijos organizuojama kampanija „Savaitė be patyčių“, mokyklose diegiama „Olweus“ bei kitos patyčių prevencijos programos. Bėda ta, kad toks elgesys yra kovą su padariniais, o ne priežastimis. Patyčias ir kitokį asocialų elgesį gali skatinti daugybė veiksnių, pradedant agresyviais charakterio bruožais ar tam tikromis trauminėmis patirtimis asmeniniame lygmenyje, baigiant visuomenės ydomis, kurios suteikia reiškiniui masiškumą. Viena tokių kaip tik ir išplaukia iš jau minėto liberalios visuomenės paradokso: liberalus auklėjimas yra tiesus kelias į patyčių kultūrą. 

Iš tiesų tai nėra joks paradoksas, o netgi priešingai – labai natūrali liberalios mąstysenos išdava. Vis dėlto nepratus prie tokio požiūrio ir pakankamai neįsigilinus tai iš tiesų gali panėšėti į paradoksą. Juk, atrodytų, turėtų būti atvirkščiai: liberalios vertybės mus moko, jog reikia būti tolerantiškiems, gerbti vieni kitų teises, bet kokį kitoniškumą ir atsisakyti „mąstymą varžančių“ stereotipų. Liberalizmo ginama laisvės idėja iš tiesų yra graži, bet neretai atsisakoma pripažinti, jog laisvė niekada negali būti absoliuti. 

Patsai liberalizmas yra pastatytas ant panašaus pobūdžio prieštaravimų. Kaip savo veikale „Liberalism: A Counter-History“ atskleidė italų filosofas Dominico Losurdo, liberalizmas neatsitiktinai „gimė“ drauge su rasine vergove – dar XVIII amžiuje įvairios laisvės ir humaniškasis orumas buvo išskirtinai tam tikrus biologinius ir socialinius bruožus atitinkančių asmenų privilegija. Tai toli gražu nebuvo laisvė visiems, kaip skatina manyti primityvi liberalizmo interpretacija. Bet kokia liberali demokratija susiduria su akivaizdžia tiesa, jog liberalizmo ginami idealai turi savo logines ribas. Žodžio ir nuomonės laisvė yra svarbi, bet kartu neleistinas yra neapykantos kurstymas, šmeižtas ir panašūs dalykai, laisvoji rinka reikšminga, bet visada būtinas bent minimalus reguliavimas, netgi žmogaus gyvybės vertė nėra begalinė – nužudyti ginantis nuo užpuoliko yra teisėta ir priimtina. 

Žmogiškojo orumo ribų nesuvokimas labai natūraliai tampa viena reikšmingiausių liberalaus auklėjimo ydų. Tai puikiai iliustruoja kad ir praėjusią žiemą priimtos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, kuriomis uždraustas bet koks – tiek fizinis, tiek psichologinis, tiek iš nepriežiūros kylantis – smurtas prieš vaikus. Tragikomiška, tačiau po šio įvykio liberalesnė visuomenės dalis elementariai džiūgavo. Džiūgavo, akivaizdu, užmigdyta tos pačios pasakos apie absoliučią, ribų neturinčią laisvę ir orumą. Niekas neneigia, jog smurtas prieš vaikus yra neabejotinas blogis, tačiau ką minėtos pataisos padarė su vaikų auklėjimu? Paneigė jo galimybę. Juk bet koks griežtas žodis (suprask, vaikui nepatikęs) nuo šiol gali būti prilygintas smurtui. Tai reiškia ne ką kita, kaip tik tai, jog vaikas, įgijęs neribotą galią, nuo šiol yra „neliečiamas“ – ne tik tėvų, šeimos, bet ir mokyklos darbuotojų, - niekas neturi teisės jo barti ar auklėti. Mokytojai su auklėjimo nemačiusiais ir nepripažįstančiais vaikais susiduria jau šiandien, o jų patiriami pažeminimai nufilmuojami ir plinta internete. Toks vaikas gali daryti ką nori, kad ir... tyčiotis iš kitų. 

Šios pataisos tapo vyšnia ant liberalaus auklėjimo torto, kurį šiandieną turime mokymo įstaigose. Viena esminių tokio auklėjimo nuostatų – šalin autoritetus. Liberaliąja utopija įtikėjusi visuomenė nepakenčia bet kokios formos elitizmo bei hierarchijos, atmeta ją kaip pavojingiausią alergeną, vėlgi, pamiršdama, kad egalitarizmas, kaip vienas iš liberalios mąstysenos komponentų, niekada negali būti absoliutus. Kitaip mums nebūtų reikalingos nei mokyklos, nei ligoninės, nes juk orus šiuolaikinis žmogus viską gali pats! Ir nors mes vis dar turime tiek ligonines, tiek mokyklas, vis aktyviau diegiamas supratimas, kad mokytojo autoritetas ir viršenybė vaiko atžvilgiu yra netikusi atgyvena, stereotipas, represija, kurią būtina rauti su šaknimis tam, kad vaikas, nelyginant dievaitis, kurio ginkdie nevalia kliudyti, galėtų augti, skleistis ir žydėti niekieno netrukdomas, kitaip tariant – realizuotų save. Klausimas, ką būtent jis turi realizuoti, kažkodėl nutylimas. 

Dar Antikos filosofas Aristotelis suformulavo garsųjį entelechijos, arba galutinio tikslo, principą, tačiau nepaisant išorinio panašumo jis esmingai skiriasi nuo šiandienės „savirealizacijos“ sampratos. Aristotelio samprata yra objektyvistinė, vadinasi, kreipianti į nuo žmogaus nepriklausantį, jam iš išorės duotą tikslą. Anot jo, žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla, kurioje žmogus randa laimę. Šioji protinga sielos veikla remiasi dorybėmis, kurios vėlgi yra objektyvios ir nepriklausančios nuo atskiro žmogaus įgeidžių, instinktų ar nuotaikų. Šiandienis liberalus auklėjimas remiasi priešinga, subjektyvistine saviraiškos samprata, kuri iš principo atmeta pastovias ir nekintamas dorybes. Iš to neišvengiamai išplaukia, jog „realizuotis“ gali bet kas, svarbu tik tai, kad apskritai realizuotųsi. Iš principo realizuotis gali žmogžudys, realizuotis gali ir sadistas – svarbu tik, kad jam nebūtų trukdoma skleistis ir kad toks orus individas rastų būdą sugyventi su kitų laisvėmis.  

Atmetant objektyvumą pati savirealizacijos idėja tampa įtartina, nes neaišku, kam ji yra reikalinga. Tačiau kadangi ši idėja, išvalyta nuo konkrečių turinių, imama garbstyti pati savaime, visiškai natūralu, jog su tokiu įtūžiu atmetamas viršesnio, išmintingesnio, šiuo atveju – mokytojo autoritetas. Mokytojas jau nebėra tas, kuris laikomas siektinu vaiko idealu, savotišku gyvenimo vedliu, tarytum tėvų pavyzdžio tęsėju vaikui įžengus į mokyklinį amžių. Mokytojas, remiantis naująją ugdymo samprata, yra daugių daugiausiai vaiko padėjėjas, maždaug kaip liokajus, padedantis didikui pereiti rūmų salę, bet jokiu būdu negalįs pretenduoti į bet kokią viršenybę jo atžvilgiu. Žinoma, niekas neteigia, jog mokytojas turi būti tironas, kurio bijodami vaikai turėtų drebėti, tačiau tai nereiškia, kad reikia mestis į kitą kraštutinumą ir apversti mokinio bei mokytojo vaidmenis aukštyn kojomis. 

Principinis autoriteto neigimas puikiai pastebimas ir vėlesniame amžiuje. Jeigu vaikas nesuvokia mokytojo (o su naujuoju neva „vaikų nemušimo“, o iš tiesų neauklėjimo įstatymu – turbūt jau ir tėvų) viršesniu už save, jis tokiu nelaikys ir dėstytojo ar viršininko, bus alergiškas bet kokiai hierarchijai. Kartais atrodo neįtikėtina, bet šiuolaikiniam jaunuoliui jau nieko nereiškia tyčiotis ne tik iš bendraamžių, bet ir iš profesorių, akademikų (ką jau kalbėti apie kitus...), tyčiotis tikrąja šio žodžio prasme, metantis į asmeniškumus, įvairiais (pageidautina – kuo žiauresniais, nes taip „kiečiau“) būdais pašiepiant patį asmenį. Tokio pobūdžio patyčių pilni socialiniai tinklai, ir tai suprantama – interneto erdvė leidžia pasijausti saugiau, išlieti savo nerimą ir asmenines problemas kuo agresyvesnėmis formomis. Tačiau vis dar nepaliauja stebinti tai, kad net ir didžiausi šalies šviesuoliai, asmenys, pasiekę daugiau, nei, tikėtina, kada nors pasieks visi tie besityčiojantieji, tampa jų agresyvumo taikiniu. 

Su tuo natūraliai susijusi kita tokio ugdymo problema – bet kokių privalomų normų neigimas. Lygiai taip, kaip nebedrįstama vaikui diegti autoriteto svarbos, jam nebeišeina pasakyti, kad vienus dalykus daryti galima, o kitų – ne. Tai, kad negalima tyčiotis ir skaudinti kito žmogaus, yra natūrali katalikiško auklėjimo, besiremiančio objektyviais principais dalis. Čia viskas yra daugiau nei aišku – tyčiotis iš kito negalima, nes tai nuodėmė. Ateistų visuomenei tokia argumentacija yra kaip velniui kryžius, bet net ir sekuliarizuota žmonių bendruomenė privalo skiepyti tam tikras jos tinkamą būvį užtikrinančias normas, kad jos būtų gerbiamos ir įsisąmoninamos dar nuo mažų dienų. Tačiau liberali utopija pasistengė, jog bet koks nekintantis elgesio reglamentavimas būtų nušluotas nuo kelio kaip dar vienas „asmenybės“, „laisvės“ ar dar nežinia ko suvaržymas. 

Grįžtame prie to paties absurdo – nelikus jokių atramos taškų, su didžiuliu įniršiu rėkiama apie tai, kaip reikalinga vaikams suteikti laisvę ir skatinti jų saviraišką. Pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja Austėja Landsbergienė apie šią mokyklą teigia, kad siekė iš ugdymo(si) (!) proceso pašalinti tai, kas „XXI amžiuje nebepaveiku“, skatinti vaikų ir suaugusiųjų „bendrystę“, mokomąjį turinį pritaikyti prie mokinių „poreikių“, skatinti „savarankišką mokymąsi“ bei mąstymą. Nesunku pastebėti, jog tai yra dar vienas vadinamosios „į vaiką orientuoto“ ugdymo variantas, kuris, nors ir skamba patraukliai, neįtikėtinai puikiai išryškina minėtąsias liberalaus mąstymo ydas. Sudievintas, sureikšmintas ir „apsaugotas“ nuo bet kokių autoritetų bei „represyvių“ normų vaikas paliekamas augti pats – tegul iš jo išaugs ir monstras, svarbu, kad niekas į šį „savirealizacijos“ procesą nedrįstų kištis varžančiomis priemonėmis. 

Apie šią mokyklą prabilta neatsitiktinai. Prieš kurį laiką teko susidurti su situacija, kada sausakimšu troleibusu važiavo grupelė Karalienės Mortos mokyklos auklėtinių su auklėtojomis. Vaikai buvo užėmę nemažą dalį troleibuso galo, didžioji dalis jų susėdę ant sėdynių. Vienoje stotelėje į troleibusą įlipa senukas, rankoje – lazdelė, matyti, jog vos pastovi ant kojų. Troleibusas pradeda važiuoti, senelis stovi drebėdamas, krypuodamas į šonus, tuo tarpu moderniosios mokyklos auklėtiniai tik sėdi ir klapsi akimis. Tuo, kad nei vienam nešauna į galvą atsistoti ir užleisti vietos, gal ir nereikia stebėtis – tačiau ką tuo metu veikia auklėtojos? Ogi nieko. Ko gero, viskas čia normalu – senelis gali ir pastovėti, svarbu, kad vaikams nebūtų nurodinėjama. Juk tik atsilikęs reakcionierius radikalas galėtų neigti tokį modernų, šiuolaikinio žmogaus orumą atliepiantį auklėjimą! 

Lieka vienintelis klausimas: kaip, kokiu būdu, paneigus bet kokias objektyvias normas, tarp jų ir elementarią pagarbą, kuklumą, vaiko sąmonėje įmanoma įrašyti, kad tyčiotis yra blogai? Tai neįmanoma, kai pastovus blogis paprasčiausiai neegzistuoja. Jeigu vaikui norisi, jeigu jam patinka – jis laisvas tyčiotis. Bet kodėl tada ši visuomenė apskritai nerimauja dėl patyčių? 

Šis nerimas teikia viltį, skatindamas manyti, kad Aristotelis, kalbėdamas apie nekintamą žmogaus prigimtį, buvo teisus. Mumyse yra kažkas objektyvaus, kažkas, kas kužda į ausį, jog tyčiotis negalima, jog tai blogai. Mumyse yra kažkas pastovaus, tegu tik augalo užuomazga, kuri jos tinkamai neprižiūrint galiausiai nuvysta, bet kryptingai puoselėjama geba sukurti mąstančią, protingą, savo elgesį racionaliai reguliuojančią asmenybę ir bendriją. Tai nebus padaryta tol, kol klestės liberalus, autoritetą ir nekintančias moralės normas neigiantis auklėjimas, kurstantis patyčias ir tai, ką iš tiesų galima pagrįstai vadinti homofobija ar ksenofobija. 

Paradoksalu, tačiau liberali visuomenė, gindama mažumų, vadinamųjų „kitokių“ asmenų teises pati ruošia dirvą jų diskriminacijai, ir tai daro ne kaip kitaip, o skatindama moraliniu reliatyvizmu grįstą vaiko auklėjimą. Iš to – vis didesnis poreikis užtikrinti kuo daugiau teisių (puikus pavyzdys – vadinamosios gyvūnų teisės), bet tai yra tik beviltiška kova su padariniais. Tokios teisės – tik abstrakcija, kurių nominali galia, be viso ko, pasireiškia dažniausiai tik post factum, kai kankinimas ar bet koks blogas veiksmas jau yra padarytas, kai siekiama nubausti teisės pažeidėją pagrūmojant jam pirštu daugiau taip nebesielgti. Bet tai yra niekis, jeigu skriaudėjas neturi laiku išugdytų moralinių stabdžių, kurie sustabdytų jį dar prieš pasielgiant blogai. 

Atrodytų, jog pakeisti esamą situaciją nėra taip jau sudėtinga – reikia tik atsibusti iš letargo, kuriuo liberalioji utopija užmigdė dalį visuomenės ir pagaliau aiškiai pasakyti, kad absoliuti laisvė neegzistuoja, kad už jos visuomet yra kažkas daugiau, kad laisvė, būdama beribė, pradeda ryti pati save ir kad kurdama laisvę nuo patyčių galiausiai ima kurti laisvę patyčioms.  


Susiję

Ugdymo politika 7399616368442781624

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-08-28 00:30

    Miela Monika, nuoširdžiai nesuprantu, ar pati apmąstėte tai, ką parašėte. Ar pati iš tiesų tikite, kad iš Jūsų pateikiamų pavydžių, plaukia tokios išvados? Be to, negaliu suprasti,kaip galite sau leisti rašyti tokius dalykus apie vaikų auklėjimą, kai pati, kiek žinau, neturite jokio su tuo susijusio išsilavinimo. Ar neatrodo per drąsu remtis tokiais lozungais kaip kad laisvė atveria kelią patyčioms ir taikyti juos kaip universaliąsias tiesas visose gyvenimo sferose, netgi tose, kur išties neką nutuokiate?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, liberastikai savo mėgstamą "ad hominėm" apsižergė - puiki iliustracija autorės straipsniui. :D

      Panaikinti
    2. Anonomiškam
      Ar būtinas išsilavinimas konkrečioje srityje, pvz. vaikų auklėjimo (?), kad galėtum rašyti ar diskutuoti apie tai? Tai jei nori kalbėti apie maistą, turi būti bent virėjo kursus būti baigęs?
      Viskas čia gerai parašyta. Įsiskaitykite ir pabandykite suprasti.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-08-28 19:28

      Kakoti galima tik pabaigus klozeto kursus ?

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-08-28 01:00

    Autorė ne pirmą kartą painioja Locke'o artikuliuota ir JAV kūrėjų pritaikytą liberalizmą ir politinės kairės neo-marksistinę/post-modernistinę ideologiją, kurią dangsto po tuo pačiu pavadinimu - "liberalizmas".

    Krūvoje sumaišius visiskai antitezines filosofijas nieko nuostabaus, kad atrandama begalė paradoksų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-08-28 01:06

      P.S. sutvarkykit anti-botų captcha. Komentarų bloką dėti i iframe'ą? Really? :)

      Panaikinti
    2. Jokių "antitezinių filosofijų" čia nėra - autorė kalba apie visiškai realiai egzistuojantį liberal-neomarksizmą - tai iryra dabartinis liberalizmas. Vienintelis "kabliukas" yra kiek skirtinga ekonominio požiūrio dedamoji tarp JAV ir Europos liberastų - bet neomarksistinis komponentas yra stabilus ir ten, ir ten. ;)
      P.S. Šalia "really?" dar reiktų įdėti "c'mon" - kad jau TIKRAI progresyvu būtų. :D
      O juk čia grynai 1:1 su "vobščem", "karoče" ir pan. "pagražinimais". VISIŠKAI 1:1. ;)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-08-28 21:26

      Pavyzdys kur aš pastebiu nuorodas į leftistinį neomarksizmą ir klasikinį liberalizmą tame pačiame kontekste:
      `liberalios vertybės mus moko, jog reikia būti tolerantiškiems, gerbti vieni kitų teises, bet kokį kitoniškumą ir atsisakyti „mąstymą varžančių“ stereotipų.` - žvelgiant per klasikinio liberalizmo prizmę liberalios vertybės tolerancija reikalauja tik nepažeisti kito žmogaus autonomijos (fiziškai nesužaloti asmens ar jo turto) jeigu jis nepažeidžia taviškės. "Liberalizmo" pateikimas šiame sakinyje implikuoja neo-marksizmą, kur viskas (išskyrus tradicines vertybes) yra priimtina, o bet kokia kitoniškumo kritika laikoma netolerancija ir nori nenori, jei esi tradicinų pažiurų asmuo tai teks tave užčiaupt vardan marksistinio politkorektiškumo.

      `Liberalizmo ginama laisvės idėja iš tiesų yra graži` - čia spėju autorė kalba apie tradicinio liberalizmo laisvės idėja, nebent žinoma jai atrodo, kad visuomeninių standartų ir vertybių nebūvimas yra kažkokiu būdu gera fantazija ir jos pasipriešinimas tokiai ideologijai yra paremtas tik praktiniais sumetimais (tiksliau jų trūkumu)
      `bet neretai atsisakoma pripažinti, jog laisvė niekada negali būti absoliuti."`- numanomas grįžimas prie liberalizmo (šiuo atveju spėju neomarksizmo) kritikos su implikacija, kad laisvė šiame kontekste reiškia - vertybių nebūvimą. Į tai aš ir referuoju kaip ideologijų maišymą. Ar pataisysi mano interpretaciją, jei manai, kad netaip supratau autorės mintį?

      P.S. Nu krč, če gi belenkaip lieva varkė su tos captcha'os integracija, otvičaju rejk progresyveu padaryc, kaip ant tikro kaip rimts kents daro :D

      Panaikinti
    4. Mano galva, kaip ir rašiau prieš tai, autorė kalba apie dabar realiai egzistuojančią liberalizmo formą bei apie skirtumus tarp to, ką teigia jos apologetai ir kaip ta ideologija realizuojama tikrovėje. O dėl "gražios idėjos", tai čia kaip ir minties tęsinys - manau, autorė turi omenyje tai, į kokį "popieriuką" tas dabartinis liberalizmas vyniojamas (vėlgi, teorija versus praktika). Pagal analogiją, "senųjų" raudonųjų svaičiojimai apie visuotinę lygybę, laisvę bei gerovę iš šalies pasižiūrėjus irgi gražiai atrodė (ir juk gyvas velnias Vakarų (ir ne tik) veikėjų tuo patikėjo). Apibendrinant: dabartinis liberalizmas ir neomarksizmas yra tarpusavyje suaugę kaip Siamo dvyniai, jų "viartibes" jei ne visiškai sutampa, tai didele dalimi persidengia (kaip ir šių ideologijų apologetų kontingentas), todėl šiuo atveju "ideologijų maišymo" aš neįžvelgiu. Galbūt, jei kalbėtume apie kokią nors istorinę apžvalgą, tamstos priekaištai ir turėtų pagrindo, bet juk straipsnis - apie šiandienines aktualijas.
      P.S. Puikus humoro jausmas! :) Bet juokai juokais, o dabartinių "kosmopolitinių progresyvistų" pomėgis "praturtinti" lietuvių kalbą angliškais išsireiškimais iš tikrųjų "iki skausmo" primena ankstesnių "internacionalistinių pažanguolių" pomėgį taip pat "turtinti" mūsų kalbą rusiškais "prieskoniais". :) Dėl captcha, tai čia baikės - va, kai prieš kokį mėnesį reikėdavo po -ioliką kartų tuos nesibaigiančius kvadratukus spaudyti... :)
      P.P.S. Reiktų rašyti "nebuvimas", o ne "nebūvimas".

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2017-08-29 22:31

      Validus pataisymas. Jei teigiami žodžiai apie liberalizmą apibūdina leftistų sloganus, tai pripažįstu, mano kritika yra pro šalį

      P.S. retkarčiais prasilenkiant su vietiniais morozėliais praturtinu žodyną, pagaliau prireikė :D captcha užstrigo nes dirbu su tokiais dalykais, 99% žmonių matyt net nepastebi to ;)
      P.P.S. visgi baigiau mokyklą neraštingas, ačiū Dievui komentavau anonimiškai, jei buvusi lietuvių mokytoja paskaito pro patria straipsnius/komentarus tai bent nepažins :D

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-08-28 10:12

    jei auklejimas prasideda nuo disciplinos ,tai isugdomas laisvas zmogus,jei nuo laisves-prievartiniu laisves apribojimu.disciplina yra platus zodis,bet jame turi tilpti meile ,psgsrba ir istoriskai susiklosciusi atitinkamos visuomenes vertybiu principu visuma

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-08-28 14:16

    Jūs, Monika ,parašėte ne tik teisingai, bet GILIAI IŠMINTINGAI, jaunam žmogui, dažnai, išmintis nepasiekiama.........Nesupras ir nepatiks, tai matyti iš komentarų.......ir iš to, kad šiuolaikinė jaunoji visuomenė jau stipriai užkrėsta liberalizmo viruso,galingo viruso , kuriam vadovauja pats nelabasis...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-08-28 17:56

    Ideologijų žinovai :) Jus savo mamoms nepriekaištaujat, kad ne pagal Landzbergiene jus auklėjo ? Šiandien vyraujanti ideologija makiavelmultipliuralizmas :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Geras čia. :) Beje, atkreiptinas dėmesys, kaip liberastikai, deklaruojantys visokias "laisves" beigi "teises", suskubo aiškinti, kaip autorė neturi teisės reikšti savo "ideologiškai neteisingų" pažiūrų. ;)

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2017-08-28 23:21

    Kodėl nerašote apie bado akciją, kuri šiuo metu vyksta prie prezidentūros?

    AtsakytiPanaikinti
  7. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Autorė kažkodėl mano, kad uždraudus psichologinį smurtą neįmanoma auklėti vaikų...Įdomus požiūris. Šiaip smurtą suprantu, kaip elgesį kuris sukelia žalą kitam žmogui. Taigi disciplinos netaikymas ir ribų neapibrėžimas vaikui ir yra psichologinis smurtas, nes jo asmenybė bus sužalota...Tiesiog įstatymas uždraudė tokio stiliaus auklėjimą, kai paliejus pieną iš vaiko išsityčiojama kad yra nerangus, duodama per nagus ir nuvaromas gult be vakarienės.
    Atrodytų, kad autorė nelabai supranta vaikų auklėjimo klausimais, bet apie tai rašo ir iš to išvynioja visa kita. Gal ji ir apie visa kita nelabai ką supranta...😀

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2017-08-30 09:09

    Autorė puikiai supranta, ką rašo. Autorė rašo apie šiuolaikinio auklėjimo pasekmes, kurias ne vien aš, kaip pedagogė, bet ir kiti nepasiduodantys euforijai ,,netraumuok vaiko" pastebi. Geriausiai teiginius iliustruoja realūs pavyzdžiai, o ne teoriniai išvedžiojimai. Pati girdėjau, kaip Karalienės Mortos mokytoja mokykloje skambino vieno vaiko tėvams ir pranešė: ,,Jūsų vaikas man VĖL praskėlė lūpą". Nustebau, kad mokytoja išdrįso paskambinti tėvams, nes iš kitų pedagogų žinojau, kad mokytojams Landzbergienė yra davusi nurodymą nieko neigiamo apie vaikus nesakyti. Jie turi tik girti vaikus, net jei mokiniai visiškai nesimoko per pamokas, išdykauja, trukdo ar skariaudžia kitus. Jau nekalbu apie ,,nučiuožimą" nuo programų, kai mokytojai pirmoj klasėj rodo vaikams, kaip traukti šaknį (nes ,,jiems tai buvo įdomu"), bet nemoko rašytinių raidžių. Kai vaikams atsiranda baisios spragos, kaltos lieka mokytojos. Jos yra žemiau skuduro ir neturi teisės duoti pastabas, jei vaikas neužleidžia seneliui vietos. Jos turi teisę būti sumuštos. Ir tokiu atveju turi su vaiku tartis. Apie smurtą, kai vaikas žeminamas (ypač darželiuose) aš patyriau pati. Mano vaikas darželyje psichologiškai buvo sutraumuotas iki paralyžiaus (buvo toks stiprus tikas). Auklėtojos dėl to nenukentėjo, nes visoms ministerijoms nusišvilpt. Vaiką aš atstačiau beveik iki normos pati, jokios PPT, Vaiko raidos centrai ar gydytojai nepadėjo. Jie geba tik diagnozuoti. Taigi, smurtautoja esu ne aš. Bet tikrai nepritariu tokiam nuauklėjmui, kuris vyksta dabar. Vaikų pasiekimai kartais būna net beveik vidutinio intelekto sutrikimo (protinio atsilikimo) ribose, nors jų normalus intelektas. Naikina visus, kurie yra jautresni. Reikia griežtų ir teisingų pedagogų. Griežtumas nereiškia pažeminimo. O tie žiedeliai, kurie auga Karalienės Mortos ir daugelyje kitų privačių mokyklų, kurios skelbiasi, kad yra ,,kitokios", užaugs bejausmiais ir neišlavintais. Baisu yra tai, kad taip auklėjami LT grietinėlės vaikai, kurie paveldės tėvų postus ir valdys Lietuvą. Vargas laukia ateities prastuomenės (tų, kurie neįpuolą į 10 procentų turtingiausių).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-08-30 10:28

      Labai ačiū jums už šį komentarą, buvo įdomu (ir baisu) skaityti.

      Panaikinti
    2. Labai geras komentaras - o "Gluosniui" vertėtų pradžiai pabandyti suprasti, ką autorė nori pasakyti, o jau paskui spręsti, ar verta purkštauti, kad ta autorė "nieko nežino ir nesupranta". Antra vertus, jeigu laikomasi "liberaliais tolerantiško" požiūrio, kad "kas ne "progresyvas" - tas neišmanėlis ir neturi teisės kalbėti...". ;)

      Panaikinti
    3. Autorė daro loginę klaidą teigdama, kad psichologinio smurto uždraudimas tolygu auklėjimo uždraudimui. Jeigu čia daro klaidą, kaip kitur ja pasitikėti. Pats būdamas studentu dirbau pavaduojančiu mokytoju...žinau situaciją. Problemos švietimo sistemoje nesusijusios su psichologinio smurto uždraudimu, o su menku mokytojų atlyginimu (lieka dirbti ne patys geriausi) ir galimybės taikyti drausminamasias priemones nebuvimu (kad ir išvarymą iš klasės). Bet ir esant dabartinei situacijai GERI mokytojai sugeba pasiekti kad klasėje skrendant musę galima girdėti.

      Panaikinti
    4. Kyla klausimas, ar aiškinimai, kad "smurtas ira bile kas" tipo barnevernetiška "šyza" yra visiškai normalus dalykas, yra nuoširdus naivumas, ar demagoginiai išvedžiojimai.

      Panaikinti
  10. ale, gluosiui2017-08-30 13:36

    "Atrodytų, kad autorė ... iš to išvynioja visa kita. Gal ji ir apie visa kita nelabai ką supranta..."

    Žydai sako, kad žmonės būna penkių lygių pagal suvokimą: panašūs į negyvosios gamtos elementus, į augalus sudarančius elementus, į elementus susiorganizavusius į gyvūnus, į tik atskirai gebančio veikti žmogaus organizmą mikrosubjektus ir į žmogaus sugebančio veikti išvien su kitais bendra dvasia bendram tikslui narius.

    Taigi, augalėlį gluosni, ne tamstai apie autorės supratimo lygį spręsti.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Ne tamstai spręsti apie mano išsivystymo lygį.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O tai kam tamsta imatės spręsti apie autorės, neva, neišmanymą, nors čia pat nesąmoningai (abejonės forma) prisipažįstate, jog suvokiate, jog nesate tikras tuo, ką rašote?

      Panaikinti
    2. Autorė daro loginę klaidą teigdama, kad psichologinio smurto uždraudimas tolygu auklėjimo uždraudimui. Nepanašu kad ji daug išmano auklėjime ir švietimo sistemoje.

      Panaikinti
    3. Tai kad tik Jūs taip galvojate, jog autorė taip teigia. Iš tikrųjų, bet koks ne konkretaus veiksmo draudimas sukuria sąlygas neišmanėliams komsomolcopadobn'iems (t.y., tokiems kaip Jūs) visiškai be jokio pagrindo kabinėtis, taikyti represijas, kur tam jokio reikalo ir nėra.

      Panaikinti
    4. Juodu ant balto autorės teiginys : "tačiau ką minėtos pataisos padarė su vaikų auklėjimu? Paneigė jo galimybę"

      Panaikinti
    5. Autorės pastebėjimas visiškai teisingas - ir jokios loginės klaidos čia nėra, jei prisiminsim, kaip "progresyvistai" tą "smurtą" traktuoja (plg. su "neapykanta", "rasizmu", visokiomis "fobijomis" ir pan. "naujakalbės" žodynu). ;)

      Panaikinti
  12. Šiaip įdomu, kaip Pikc siūlytų formuluoti įstatyme netinkamo tėvų elgesio su vaiku, tokio kaip patyčios iš elgesio ar išvaizdos, užgauliojimas vadinant puspročiais ar debilais ir pan?
    Ar dėl progresyvistų baimės geriau to neuždraust, nes neduok Die psichologinio smurto sąveika gali būti išplėsta?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pikc čia dainai teisus. Tuo atveju, kai piktybiškai nepaklūsta kažkoks vaikėzas, auklėjimo visos priemonės tampa bejėgės. Bet tai reiškia, kad tokie atvejai labiau būna asocialiose šeimose, kas jau būtų labiau brndros valstybinės politikos padarinys. Kai prezidentai ir ministrai rūpinasi ištisai svetimų viršvalstybinių korporacijų nurodymų vykdymu, savi žmonės masiškai tampa asocialiais. Žmonių kultūrai pakelti reikalingos visiškai kito lygio priemonės, o ne atpirkimo ožių baudimas, baudimas, baudimas...

      Panaikinti
    2. Čia įdomus dalykas: realiai problemos egzistuoja ASOCIALIOSE šeimose, bet liberastikai, imdami jas kaip VISŲ šeimų etaloną, kuria problemas NORMALIOMS šeimoms. Antra vertus, tai kažkiek suprantama: gi asocialių šeimų vaikai nėra itin paklausi prekė, tad barnevernetišką bizniuką užsukti sunkiau - o štai jeigu "smurto" sąvoką išplėsim iki "smurtas yra bet kas" (o jei dar pridėsim anoniminį skundimą), vaikų bizniuko "išteklių bazė" GEROKAI prasiplės. Todėl liberastikai ir kelia isterijas, mojuodami (perkeltine prasme) asocialiose šeimose nužudytų vaikų lavonais. :)
      Realiai, visi reikalingi įstatymai JAU egzistuoja, tereikia užtikrinti jų taikymą, o ne kepti naujus su "išplautomis" sąvokomis. Beje, įdomu pastebėti, kad jau egzistuojančių įstatymų vykdymą turėjusios užtikrinti kontoros žiobienės, piktybiškai nevykdžiusios savo pareigų, ne tik išlaikė savo kėdę, bet netgi stovėjo pirmose žviegiančių apie "smurto" sąvokos praplėtimo būtinybę gretose - o tai šį tą sako, ne?. ;) Iš esmės čia situacija ta pati, kaip ir su "smurtu prieš moteris" (Stambulo konvencija)- garsiai deklaruojami ir REALŪS tikslai toli gražu nėra tie patys.

      Panaikinti
  13. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item