Kun. Robertas Urbonavičius. Skubėk lėtai

Dievas yra gailestingas: 

jis visuomet išvaduoja.

(Komunijos antifona)

Šių laikų visuomenę ir jos pasaulėžiūrą geriausiai apibudinti tiktų vieno šampūno pavadinimas Wash and go (išsiplauk ir eik), - vertinama tai, kas atliekama greitai: greitieji kreditai, greitosios siuntos, supergreiti kompiuteriai, greita meilė, greitos skyrybos, net ir greita mirtis... Nebenorima ir nebemokama laukti, - visko trokštama čia ir dabar, - pradedant daiktu, baigiant žmogumi.

Šis virusas persimeta ir į tikinčiųjų santykius su Dievu. Trokštame, kad Jis darytų stebuklus čia ir dabar – išgydytų, suteiktų to ir ano, atimtų tokią ir anokią ydą. Gal todėl, išskirtinis šių dienų katalikybės ir ypač protestantiškosios krikščionybės bruožas – taip vadinamos „išgydymo pamaldos“, - kurių tikslas, kad Dievas čia ir dabar išlietų savo malonę ir suteiktų nedelsiant to, kas prašoma. Žinoma, Viešpačiui tikrai nėra negalimų dalykų ir Jam patinka, kuomet Jo vaikai prašo reikalingų dalykų ir Jam nėra sunku juos suteikti, tačiau tas įvyksta, kuomet Jis to panori. Viešpats nėra kaip automatas, į kurį įmetus tinkamą kiekį monetų, gaunamas norimas produktas. Kartais, o ir labai dažnai, viskas nevyksta taip greitai, kaip mes norime. Tebesitęsianti liga, niekaip neatsiverčiantys artimieji, kankinančios ydos, kurių neįstengiu atsikratyti. Ar turėtume nuleisti rankas ir sutikti, kad tikriausiai esame neverti gauti norimos malonės, ar nemokame jos melsti? Ne. Kananietė moteris iš šio sekmadienio Evangelijos mus pamoko elgtis priešingai. Dėl slėpiningų priežasčių, nesulaukusi teigiamo atsakymo iš Viešpaties, ji neatsitraukia, bet dar labiau šaukiasi Jo malonės ir nuolankiai išpažinusi savo nevertumą ją gauti, sulaukia pagyrimo, kuris daugiau niekam nėra skirtas: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“

Viešpats tikriausiai norėjo išgelbėti ne tik šios moters dukrą, bet ir ją pačią, - per patirtą išbandymą gimė moters tikėjimas. Neišklausydamas mūsų maldų, Viešpats jas išklauso pačiu geriausiu būdu mums ir Jo dieviškajam planui. Pirmiausia Jis mus moko nuolankumo, kad prašydami nebūtume išpuikę; kantrybės, kad mūsų meilė Viešpačiui nesibaigtų tą akimirką, kuomet gauname malonę; pasitikėjimo, kad Viešpats žino, kas mums geriausiai ir galiausiai uolumo, kad prisidėtume prie savo ar kitų išgelbėjimo malda bei auka, o nesitikėtume, jog viską už mus padarys Viešpats. Jis nemėgsta vienkartinių stebuklų akcijų ar malonės išpardavimų, - Jam labiau patinka kasdienis gyvenimas vykdant Jo Valią.

Dieve, tave mylintiems Tu dosniai teiki neregimųjų vertybių; uždek mūsų širdis savo meile, kad mylėtume tave visame kame ir labiau už visa ir laimėtume tavo pažadus, kurie pranoksta troškimus.

(Kolekta)