Kun. Robertas Urbonavičius. Pakelk akis – atkimšk ausis

Noriu išgirsti, 

ką Viešpats Dievas byloja

(atliepiamoji psalmė)

Turbūt ne kartą teko sutikti gatvėje žmonių, kurių ausyse taip vadinami ausinukai, transliuojantys muziką, kad ir kur būtum; o troleibuse ar autobuse kelionės laikas leidžiamas bendraujant ne tarpusavyje, bet su išmaniaisiais. Mes gyvename nebe vienoje, bet dviejose ar trijose skirtingose realybėse: mano kūnas sėdi autobuse, bendrauju su „Facebooko“ draugu, o mintys užimtos nuolat į mano ausis tekančia informacija. 

Šio sekmadienio pirmasis skaitinys mums kalba apie pranašą Eliją, kuris išgirdęs švelnios tylos balsą atpažįsta, jog tai Viešpats aplankė jį. Kaip išgirsti švelnų tylos balsą – Dievo balsą tam, kurios ausyse dūzgiantys laidai, kurio širdis gyvena kelis gyvenimus? Gal todėl šiuolaikiniame pasaulyje vis mažiau išgirstamas, apčiuopiamas Dievo veikimas, kad vis mažiau yra tylos. Visur vyrauja triukšmo diktatūra. Visur, net mūsų bažnyčiose, kur pilna žodžių, jausmų, žmogiškojo veikimo ir pasirodymo, tačiau taip maža sacrum – tylos, per kurią mums kalbėtų Dievas.

Evangelijos pasakojime apie Petro pasivaikščiojimą vandeniu kartu su Viešpačiu tarp daugybės prasmių galime paminėti ir šią: kada Petras pradeda skęsti? Kuomet savo žvilgsnį nuleidžia nuo Jėzaus ir ima dairytis į tamsą aplinkui, ežero bangas, smarkų vėją... Kuomet ir mes, kuomet Bažnyčia nusuka akis nuo Kristaus, tada prasideda ir mūsų skendimas audringuose pasaulio vandenyse. 

Nėra kito kelio – tik žvelgti į Kristų, klausyti Kristaus, eiti link Kristaus, eiti su Kristumi. Jo tikrai nėra pasaulio vėjuose ir  drebėjimuose – Jis kalba mums švelniai ir tyloje. Atraskime tylą, branginkime tylą – ir tuomet jausime Viešpaties guodžiantį artumą. 

Dieve, tavy mano viltys, 

tavo žodžiu pasitiki mano siela.

(evangelijos antifona)