Kun. Robertas Urbonavičius. Didingas ženklas (Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų)

Pasirodė danguje didingas ženklas:  moteris, apsisiautusi saule,  po jos kojų mėnulis,  o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas ...

Pasirodė danguje didingas ženklas:
 moteris, apsisiautusi saule, 
po jos kojų mėnulis, 
o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas
(Mišių introitas)

Šiandien minime vieną iš seniausių Marijos švenčių, kurios ištakos siekia IV a. I pusę. Ši tikėjimo tiesa, kurią popiežius Pijus XI paskelbė dogma 1950 m., dažnai klaidingai ir paviršutiniškai suprantama ne tik protestantų ar pasaulio žmonių, bet ir tų, kurie save vadina katalikais. Dažniausiai metami „kaltinimai“ yra šie: apie tai nerašo Šventasis Raštas, ši istorija sutinkama apokrifuose, popiežius ją dogmatizavo tik 1950 m. Pabandykime trumpai panagrinėti šiuos teiginius.

Šventojo Rašto liudijimas

Taip, Naujajame Testamente nėra tiesiogiai parašyta, kad Marija buvo paimta į Dangų, tačiau ten nerašoma ir kad ji mirėǃ Nerasime taip pat aprašymo, kaip Kristus prisikėlė, tačiau dėl to neimame neigti Jo prisikėlimo. Evangelistas Jonas mums paaiškina, kokia yra Naujojo Testamento paskirtis: „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ (Jn 20, 31). Paskui įsakmiai priduria net du kartus: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje.“ (Jn 20,30), „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.“ (Jn 21,25). Taigi, šventieji autoriai iš didelio pasakojimų lobyno atrinko tik tai, kas reikalinga mūsų sielų išganymui. Jie neturėjo tikslo parašyti Jėzaus gyvenimo bei darbų enciklopedijos nuo jo prasidėjimo iki Dangun žengimo. Todėl kiti dalykai liko žodinėje Tradicijoje ir buvo įraštinti vėliau. Tad ir Marijos slėpinys Naujajame Testamente aptariamas tiek, kiek pasitarnauja tiesos apie Kristų skleidimui. Kartu regime mįslingas frazes, kurios nurodo į daug gilesnę ir didingesnę tikrovę, kurią Bažnyčia, Šventosios Dvasios vedama, atras:

1. malonėmis apdovanotoji – gratia plena (Lk 1, 28)
2. labiausiai palaiminta iš visų moterų (Lk 1, 42)
3. palaiminta mane vadins visos kartos (Lk 1, 48)
4. visoje Jono tradicijoje Marija vadinama Moterimi, stovėdama po savo Sūnaus kryžiumi, ji kentėjo dvasines kančias („buvo nėščia ir dėjavo“) ir tapo daugelio vaikų motina. 
5. „atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia“ (Apr 11, 19) – Marija tiek Luko, tiek Jono pristatoma kaip Naujosios Sandoros skrynia.

Pats Dangun Ėmimo su kūnu slėpinys nėra svetimas Šventajam Raštui. Senajame Testamente minimi du asmenys, kurie nepatyrė kūno mirties ir buvo paimti pas Dievą: tai Enochas (Pr 5, 24) ir pranašas Elijas (2 Kar 2,11). Abu buvo apdovanoti tokia garbe dėl ypatingo ryšio su Dievu. Apaštalas Paulius mokė, kad Paruzijos metu, kas tuo metu gyvens, bus perkeisti bei paimti į Dangų: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti.“ (1 Kor 15, 51-52). Apaštalas Jonas aprašo Sandoros Skrynią (svarbiausią Dievo Artumo ženklą Senojoje Sandoroje), kuri atsiduria Dievo Šventykloje, ir iškart kalba apie Moterį, kuri pasirodo Danguje ir pagimdo berniuką – Mesiją. Šis tekstas katalikų egzegetų visada buvo suprantamas kaip simbolinis pasakojimas apie Dievo Motinos išaukštinimą Danguje.

Nekanoninės tradicijos

Greta Bažnyčios rašytojų kūrybos, II – III a. ypatingai paplinta ir nekanoninė literatūra – apokrifai. Nors Bažnyčia visais laikais nepripažino šių šaltinių vertės, tačiau jie yra svarbūs to meto tikėjimo ir liaudiškojo pamaldumo liudininkai. Dažniausiai apokrifai būdavo sukuriami jau esančiai liturginei ar tikėjimo praktikai įteisinti, nukeliant ją į apaštalų laikus. Turbūt Jeruzalės Bažnyčioje gimusi žodinė tradicija apie Mergelės Marijos mirtį įraštinama po 130 m. vykusio II žydų sukilimo, kuomet Jeruzalė paverčiama griuvėsiais. Mus pasiekęs seniausias pasakojimas „knyga apie Marijos mirtį“ siekia II a. pab – III a. pr. ir yra ezoterinės – gnostinės kilmės. O apie 350 m Palestinoje ar Sirijoje paplito VI knygų pasakojimas – šiame apokrife pasakojama, kad apaštalai nustato tris dienas metuose, kuomet reikia pagerbti Dievo Motiną: antrą dieną po Kristaus gimimo, gegužės 15 d. ir rugpjūčio 13 d. Jie taip pat nustato tų dienų apeigas: laikomos pamaldos su Šventojo Rašto skaitiniais, laiminama duona, kuri parsinešama į namus . Žinoma, apokrifo autorius apaštalų autoritetu įteisina jo bendruomenėje gyvavusias liturgines apeigas Dievo Motinos garbei. Minėtos šventės ir duonos laiminimo apeigos periimtos iš pagoniškos agrogultūros papročių. Šios tradicijos yra labai skirtingos ir sutinka tik keliomis detalėmis: Marijos mirties vieta yra Jeruzalė; su ja atsisveikina beveik visi apaštalai; Kristus ateina pasiimti savo Motinos sielos; Marijos kūnas perkeliamas į Rojų; žydų neapykanta Marijai.

Bažnyčios Tėvų liudijimas

Pirmieji trys amžiai Bažnyčiai nebuvo lengvi laikai. Reikėjo kovoti su tiek išorės, tiek vidaus sunkumais: priešiškumas iš judėjų ir pagonių aplinkos iš vienos pusės, - skilimai ir erezijos iš kitos. Tad Bažnyčios Tėvai daugiau dėmesio skyrė pagrindiniams kristologijos klausimams. Tačiau jų raštuose netrūko dėmesio Mergelės Marijos vaidmeniui Išganymo plane. 

377 m. parašytame Panarione, smerkiančiame įvairias erezijas, šv. Epifanijus pirmasis iš Bažnyčios rašytojų prakalba apie Dievo Motinos likimą: „šventoji Mergelė galbūt mirė ir buvo palaidota – jos užmigimas buvo garbingas, o mirtis tyra, o jos vainikas buvo mergystė. O galbūt ji buvo pasmerkta mirčiai – kaip Raštas teigia: ir kalavijas pervers jos sielą, - jos šlovė tarp kankinių ir jos kūnas, iš kurio kilo šviesa pasauliui, [ilsisi] tarp palaimintųjų. Arba ji išliko gyva, nes Dievui yra įmanoma viskas, ko Jis nori. Niekas nežino jos [gyvenimo] pabaigos.“  Epifanijus šiame tekste pakartoja to meto aplinkoje gyvavusias tris teorijas apie Marijos žemiškojo gyvenimo baigtį:

1. Marija mirė garbinga mirtimi išlikdama Mergele;
2. Marija tapo kankine;
3. Marija nemirė – Ji yra pas Dievą.

Pats Epifanijus nepalaiko nei vienos teorijos, tačiau jų ir nepaneigia. VIII a. subrandino gilius teologinius svarstymus Marijos Ėmimo į Dangų tema. Šv. Andrius Kretietis († 740 m.) paliko tris homilijas šia tematika. Jis Marijos mirtį laiko dalyvavimu Kristaus pergalėje, dėl kurios Ji yra prikeliama. Kiekvieno krikščionio mirtis tėra dormitio (užmigimas). Marijos Prikėlimas užbaigia žmonijos atpirkimo istoriją: „Mirtis, kuri yra sava žmogui, taip pat pasiekė ir ją, tačiau ne tam, kad įkalintų, kaip yra su mumis, arba idant nugalėtų ją. Dieve, apsaugok! Jai tai buvo tik saugus užmigimo (Dormition) patyrimas, kuris atėjo iš aukščiau, vedantis ir mus aukštyn, link mūsų vilties šaltinio.“ 

Šv. Germanas, Konstantinopolio patriarchas (715- 730 m.) savo homilijose Mariją pristato kaip Išganymo bendradarbę, žmonių Užtarėją: „aš tave padarysiu pylimu pasauliui, tiltu tiems, kurie blaškomi potvynio, arka tiems, kurie yra išgelbėti, lazda tiems, kurie vedami už rankų, nusidėjėlių užtarėja ir kopėčiom, kurios nuveda žmogų į Dangų.“ 

Vienos iš paskutinių patristinio laikotarpio Dormitio šventės homilijų yra parašytos apie 730 – 740 m. šv. Jono Damaskiečio († 750 m.). Jose Marijos Išaukštinimas pristatomas kristocentrinėje perspektyvoje. Kadangi Kristus iš Marijos gavo žmogiškumą, tai mainais Jis panoro apdovanoti savo Motiną ypatinga privilegiją – paimdamas ją į Dangų su kūnu ir siela. Marija yra Valdovė ir Karalienė. Dėl Jos išaukštinimo Kristus visa palenkė Marijos valdžiai: „pirma ji turėjo būti paskirta mirtingumui, kad būtų apgaubta nemirtingumu, nes kūrinijos Viešpats neatmeta bausmės mirtimi. Ji mirė kūnu, sunaikino mirtį mirtimi, per gendamumą suteikė negendamumą ir savo pačios mirtį padarė prisikėlimo šaltiniu.“

Liturgijos liudijimas

Liturginis Marijos paminėjimas Natalis Mariae (Marijos gimimas Dangui) Rytų Bažnyčioje imtas švęsti IV a. pab  - V a. pr. Jeruzalės bažnyčia šią šventę mini rūgpjūčio 15 d., Konstantinopolis ir Sirija – gruodžio 26 d., o Egipto krikščionys – sausio 16 d.  Ši šventė buvo susieta ne su Marijos mirtimi ir Išaukštinimu, bet su Jos dieviškąja motinyste. Buvo skaitoma Izaijo pranašystė apie Mergelę ir Emanuelį (Iz 7, 10-16), Pauliaus mokymas apie Dievo Sūnų gimusį iš moters (Gal 3, 29 – 4,7) bei Evangelija apie Kristaus gimimą (Lk 2, 1-7).  Jeruzalėje ši šventė buvo švenčiama Kathisma Theotokos (Dievo Gimdytojos poilsio) bažnyčioje, esančioje tarp Jeruzalės ir Betliejaus. Ši bažnyčia pastatyta toje vietoje, kur pasak Jokūbo proevangelijos Marija ilsėjosi prieš pasiekiant Betliejų.  Kita svarbi Marijos kulto vieta Jeruzalėje, tiesiogiai susijusi su Marijos mirtimi – tai Marijos kapo bažnyčia, pastatyta ant I a. nekropolio apie 450 m. Bažnyčia pastatyta Getsemanėje, kur bent jau nuo V a. pr. buvo gerbiamas Marijos kapas.  Tikriausiai V a. pab arba VI a. I p. Natalis Mariae virto koimesis Theotokos (Dievo Gimdytojos užmigimas). Yra išlikę liturginiai himnai šiai šventei iš 560 m.  Taip pat šventimo vieta perkelta iš Kathisma bažnyčios į Marijos kapo. Šios šventės turinio pasikeitimas įvyko palaipsniui, mat įprastai dies natalis buvo suprantama kaip šventojo gimimo Dangui diena, tad natūralu, kad Marijos dies natalis virto ne jos dieviškos motinystės, o jos dangiškos garbės paminėjimo diena. Tad ankstesnis šventės turinys persikėlė į naują Apreiškimo Marijai šventę. 

Panašus virsmas įvyko ir Aleksandrijos bažnyčioje, čia VI a. pr. Tobe mėnesio 21 d. (sausio 16 d.) minėta Marijos motinystės šventė tampa jos Dormitio (Užmigimo) švente. Iki 550 m. koptų liturgijoje įvedama nauja šventė skirta Marijos Paėmimui į Dangų – Mesore mėnesio 16 d. (rugpjūčio 9 d), taip gimsta savitas 206 dienų liturginis laikotarpis, nuo Marijos palaidojimo iki jos kūno prikėlimo. Marijos Užmigimo šventė greitai išplito po visą Rytų Bažnyčią ir buvo populiari, nes Imperatorius Mauricijus († 602 m.), VI a. pab ją įvedė visoje Bizantijos imperijoje ir nustatė jos datą – rugpjūčio 15 d. Tuo tarpu Vakaruose Marijos Paėmimo (Asumptio) šventė buvo minima VI a. II p. Galijos Bažnyčioje, sausio 18 d.  Romą ji pasiekė tik VII a. viduryje.

Katalikų Bažnyčios mokymas

Didieji Viduramžių teologai, tokie kaip šv. Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis, neskyrė šiai temai atskiro veikalo, tačiau savo darbuose visuomet tvirtino, kad Marija yra paimta į Dangų su kūnu ir siela. Šv. Bonaventūras († 1274 m.) teigė, kad Marijos laimė nebūtų buvusi pilnutinė, jei ji į Dangų būtų paimta be kūno, nes tik drauge su siela ir kūnu žmogus yra pilnas asmuo: „siela nėra asmuo, bet siela sujungta su kūnu yra asmuo. Yra apreikšta, kad ji yra ten [Danguje] su siela ir kūnu. Kitaip ji nepaveldėtų pilnutinio palaiminimo.“  Dauguma teologų rėmėsi IV Dievo Įsakymu, liepiančiu gerbti tėvus, tad Marijos Išaukštinimą jie laikė Kristaus meilės Motinai išraiška. Teigta, kad kūnas, kuris nešiojo ir pagimdė Dievą, negalėjo būti atiduotas sugraužti kirminams.  Įtakos tokiam teiginiui turėjo tuo metu plitęs mokymas apie Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą. Scholastinės teologijos mokymą šia tema galima išreikšti teze: potuit, voluit, fecit (Dievas galėjo tai padaryti, Jis norėjo tai padaryti, Jis tą padarė). Epochoje po Tridento Susirinkimo (1545 – 1563 m.) Marijos Dangun Ėmimas buvo aiškinamas remiantis šiomis priežastimis: 

1. Marija kaip Naujoji Ieva – Jos Išaukštinimas yra galutinė Moters pergalė prieš gyvatę (Pr 3,15); 
2. Nepertraukiamas Marijos ir Jos Sūnaus ryšys;
3. Nekaltojo Prasidėjimo privilegija ir asmeninis nenuodėmingumas;
4. Amžinoji Mergystė – kūnas nesuterštas nuodėme;
5. Marijoje Dievas parodė, kas laukia visų tikinčiųjų.

Dievo Tautos liudijimas

1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX savo apaštaline konstitucija Ineffabilis Deus dogmatizavo mokymą, kad Marija nuo pat pirmos savo prasidėjimo akimirkos buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Kartu ir mokymas, kad Marija po mirties į Dangų paimta su kūnu ir siela tapo daugiau nei Bažnyčios tradicija ar teologų mokymu, bet beveik būtina katalikams tikėti tiesa, nors ir nedogmatizuota.  Nesutepta gimtosios ir jokios asmeninės nuodėmės, tuo būdama išskirtinė iš visos žmonijos, Marija negalėjo patirti mirties kaip nuodėmės pasekmės ir sutrūnyti kape. Tad jos pomirtinis išaukštinimas atrodė teologiškai teisingiausia ir patikimiausia bei labiausiai pagrįsta idėja. Todėl kilo idėja dogmatizuoti ir šį mokymą. Tarp 1849 – 1950 m. į Vatikaną buvo nusiųsti 113 kardinolų, 18 patriarchų, 2500 vyskupų, 32 000 kunigų ir vienuolių, 50 000 moterų vienuolių ir 8 000 000 pasauliečių prašymai paskelbti Marijos Ėmimo į Dangų dogmą.  Popiežius Pijus XII (1939 – 1958 m.) nuo savo pontifikato pradžios domėjosi šiuo klausimu, iniciavo istorinius ir teologinius tyrimus apie Marijos Ėminą į Dangų, o 1946 m išleido encikliką Deiparae Virginis Mariae, kurioje klausė hierarchų nuomonės: „Mes norime sužinoti, ar jūs, garbingieji broliai, su remdamiesi savo mokslingumu ir išmintimi galvojate, kad Nekaltosios Mergelės Marijos Paėmimas su kūnu gali būti pateiktas ir apibrėžtas kaip tikėjimo dogma ir ar greta jūsų pačių noro to trokšta ir jūsų dvasininkija bei žmonės.“  Iš parašiusių 1181 vyskupų, su dogmos definicija nesutiko 22 (6 iš jų netikėjo, kad tai apreikšta tiesa, o 16 nematė tam būtinybės), iš 29 abatų ir prelatų nesutiko 2, iš 206 apaštalinių vikarų – 3, iš 381 titulinio vyskupo – 5.  Gavęs Dievo Tautos pritarimą, popiežius nusprendė šią tiesą dogmatizuoti.

Dogmos aspektai

1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII savo apaštaline konstitucija Munificentissimus Deus, dogmatizavo mokymą, kad Mergelė Marija po mirties į Dangų buvo paimta su siela ir kūnu: „Mes skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą, kad Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“  Aiškindamas šį Marijos gyvenimo slėpinį, popiežius išskiria kelis aspektus, kurie liudija šios tikėjimo tiesos teisingumą:

Nekaltojo Prasidėjimo privilegija – Pijus XII moko, kad kiekvienam žmogui lemta patirti mirtį ir kūno suirimą ir tik tuomet gauti atpildą iš Dievo. Tik laikų pabaigoje kūnas bus prikeltas ir sujungtas su siela. Kadangi Marija pradėta be gimtosios nuodėmės, jai ši bendra taisyklė negalioja ir jos kūno pašlovinimo nereikėjo laukti iki laikų pabaigos. 

Marijos ryšys su Kristumi – Marija kaip Naujoji Ieva ir kaip Dievo Sūnaus Motinai, visiškai priklauso Kristui ir yra su Juo glaudžiai susieta. Ji kartu su Kristumi dalyvavo kovoje prieš piktąją dvasią – gyvatę (plg Pr 3,15), todėl dabar dalyvauja ir Kristaus pergalėje: „Todėl, kaip šlovingas Kristaus prisikėlimas buvo esminė šios pergalės dalis ir galutinis ženklas, taip ir ta kova, kuri Palaimintajai Mergelei ir Jos Dieviškajam Sūnui buvo bendra, turi užsibaigti jos mergiško kūno išaukštinimu.“ 

Bažnyčios Mokymas – Popiežius apžvelgia Bažnyčios Mokymą šiuo klausimu. Jis cituoja šv. Joną Damaskietį, šv. Germaną iš Konstantinopolio, Amadėjų iš Lozanos, šv. Antaną Paduvietį, šv. Albertą Didijį, Šv. Tomą Akvinietį, šv. Bernardiną Sienietį, šv. Robertą Belarminą, šv. Pranciškų Salezą ir kitus. Pasiremdamas tuo, kad ilgus amžius Bažnyčios Mokymas šia tema buvo panašus, popiežius pripažįsta tai kaip įrodymą, jog Marijos Ėmimas į Dangų yra Dievo apreikšta tiesa, kadangi Bažnyčią veda Šventoji Dvasia: „tuo būdu iš įprastinio mokomojo Bažnyčios autoriteto visuotinio sutarimo, mes gauname tikrą ir tvirtą įrodymą, kad Palaimintosios Mergelės Marijos kūno Paėmimas į Dangų, kurio savo prigimtinėmis jėgomis tikrai negalėtų pažinti jokia žmogaus proto galia, kadangi tai yra susieją su skaisčiojo mylinčios Dievo Motinos kūno išaukštinimu danguje, yra tiesa, kuri buvo apreikšta Dievo, ir todėl visi Bažnyčios vaikai turi tuo tvirtai ir ištikimai tikėti.“ 

Dievo Tautos liudijimas – Pijus XII pamini daugybę prašymų paskelbti šią dogmą, teigiamus atsiliepimus į jo apaštalinį laišką Deiparae Virginis Mariae bei nenutrūkstamą Dievo Tautos pamaldumo pašlovintajai Dievo Motinai liudijimą,  kuris sutapdamas su Bažnyčios Mokymu, leidžia čia atpažinti Dievo veikimą: „Šis nuostabus vyskupų bei tikinčiųjų sutarimas patvirtina, kad Dievo Motinos kūno paėmimas į dangų gali būti apibrėžtas kaip tikėjimo dogma, kadangi jis parodo mums sutapimą įprastinio Bažnyčios mokomojo autoriteto mokymo su tikėjimu krikščioniškosios liaudies, kurią tas pats mokomasis autoritetas palaiko ir nukreipia, taip savaime ir visiškai tikru ir neklaidingu būdu įrodydamas šią privilegiją esant Dievo apreikšta tiesa ir glūdinčią <...> dieviškame depozite.“ 

Liturgijos liudijimas – kadangi liturgija „yra dangiškųjų tiesų išpažinimas, pavaldus aukščiausiajam mokomajam Bažnyčios autoritetui, [ji] gali pateikti ne mažesnės vertės įrodymų ir liudijimų, kai sprendžiama dėl kokio nors atskiro krikščioniškos doktrinos punkto.“  Popiežius pateikia Marijos Ėmimo į Dangų šventės raidą ir liturgines maldas, tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų Bažnyčios liturginio šios šventės lobyno. Popiežius pastebi, kad liturgija kyla iš tikėjimo, todėl toks visur paplitęs ir iškilmingas šios šventės minėjimas, įrodo, kad ši tikėjimo tiesa yra sava ir priimtina.

Pavyzdys ir viltis tikintiesiems - Galiausiai popiežius paliečia savo laikmečio žaizdas – materialistines diktatūras, kurios sukėlė II Pasaulinį karą ir savo ideologijose nuvertino žmogaus kūną, laikydamos jį tik įrankiu, todėl viliasi, kad išaukštintos Dievo Motinos pavyzdys aiškiausiai paliudys, kas laukia kiekvieno tikinčiojo laikų pabaigoje: „todėl, kai apgaulingi materialistiniai mokymai ir iš tų mokymų plaukiantis moralinis sugedimas, keldami nesantaiką tarp žmonių, grasina užgesinti dorybės šviesą ir sugriauti jų gyvenimus, šiuo nuostabiu būdu visi aiškiai gali matyti, kokiam didžiam tikslui yra skirti mūsų kūnai ir sielos. Pagaliau, viliamės, kad tikėjimas Marijos kūno Paėmimu į dangų padarys mūsų tikėjimą savo pačių prisikėlimu stipresnį ir veiksmingesnį.“

Žolinės šventė mums primena svarbią tiesą, kad mūsų gyvenimo tikslas yra Dangus. Ne žemė. Ne užauginti vaiką, pastatyti namą bei pasodinti medį, - bet išgelbėti savo sielą ir nueiti į Dangų. Taip, šioje žemėje yra daug gražių ir nuostabių dalykų, tačiau Ten – nesuskaičiuojamai kartų gražiau ir nuostabiau. Prašykime mūsų dvasinės Motinos lydėti mūsų žingsnius į dangiškąją Tėvynę.

Susiję

Robertas Urbonavičius 8295451382471332404
item