Kamilė Šeraitė. Devyni slenkančios okupacijos metai

Prieš devynerius metus, 2008 m. rugpjūčio 7–8 d. naktį, Pietų Osetijoje prasidėjo karinis konfliktas, kuris tapo nesibaigiančiu Rusijos k...

Prieš devynerius metus, 2008 m. rugpjūčio 7–8 d. naktį, Pietų Osetijoje prasidėjo karinis konfliktas, kuris tapo nesibaigiančiu Rusijos karu prieš Gruziją. Konfliktas prasidėjo tarp prorusiškos Pietų Osetijos milicijos ir Gruzijos kariuomenės, kuri siekė didesnės kontrolės regione. Kitą dieną į konfliktą įsitraukė nuo 1992 m. Pietų Osetijoje ir Abchazijoje Rusijos dislokuotos vadinamosios taikdarių pajėgos bei iš Šiaurės Kaukazo atskubėjusi ginti „savo piliečių“ Rusijos kariuomenė. Konflikto metu Rusijos pajėgos puolė gruzinus tiek Pietų Osetijoje, tiek Abchazijoje – po penkių dienų Gruzijos kariuomenė buvo nugalėta ir išvaryta kartu su dar 20 tūkstančių Gruzijos piliečių, gyvybiškai svarbi infrastruktūra sunaikinta, o strategiškai svarbių miestų kontrolė buvo perimta į Rusijos kariuomenės rankas.

Šiandien Rusija kartu su Nikaragva, Venesuela ir Nauru yra pripažinusios šias teritorijas nepriklausomomis valstybėmis, nors faktiškai galime jas vadinti Rusijos aneksuotomis teritorijomis. Abchazija yra pripažinusi Pietų Osetiją ir atvirkščiai. Taip pat jas pripažįsta bandančios atsiskirti Padniestrės (Moldova) ir Kalnų Karabacho (Azerbaidžanas) teritorijos. Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijose dauguma gyventojų turi Rusijos pilietybę, rusų kalba yra pripažinta valstybine, o Rusijos rublis yra šių sričių nacionalinė valiuta. Su abiem teritorijomis Rusija yra pasirašiusi „strateginės partnerystės“ sutartis, kurios garantuoja nuolatinę Rusijos finansinę paramą šių teritorijų separatistinėms vyriausybėms, pensijas bei kitas socialines garantijas Rusijos pasus turintiems piliečiams, absoliučią Rusijos kariuomenės paramą galimų konfliktų metu, Rusijos karinių padalinių dislokavimą bei nuolatinę sienų su Gruzija kontrolę.

2015 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Dūmoje ratifikavo aljanso ir tolesnės Pietų Osetijos integracijos į Rusiją sutartį. Pagal šią sutartį Rusija aneksavo dalį Pietų Osetijos ir pareiškė esanti atsakinga už visos likusios Pietų Osetijos gynybą ir saugumą, tolesnę integraciją vidaus politikoje bei visus klausimus ir sprendimus, susijusius su Pietų Osetijos užsienio politika. Kremliuje toliau kalbama apie absoliučią Pietų Osetijos aneksiją ir prijungimą prie Šiaurės Osetijos, kuri priklauso Rusijai. Deja, Pietų Osetijos visuomenė tokiai baigčiai neprieštarauja. Daugiau nei 75% Pietų Osetijos gyventojų jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai ir antrina Putinui manydami, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „geopolitinė katastrofa“. Dar daugiau pasisako už susijungimą su Rusija, kas aiškiai indikuoja nuolat pumpuojamos rusiškos propagandos įtaką, kurios tikslas yra kiek įmanoma atskirti šias teritorijas nuo Gruzijos ne tik politiškai, bet ir kultūriškai.

Lyginant Abchaziją su Pietų Osetija, integracijos į Rusiją siekiai Abchazijoje yra šiek tiek silpnesni, nors teritorija visiškai atsisako bendradarbiauti su Gruzija. Tačiau, skirtingai nei Pietų Osetija, Abchazija nesiekia visiškos integracijos į Rusiją ir teikia pirmenybę nepriklausomos valstybės statusui. Net apie 80% abchazų pasisako už nepriklausomybę ir tik 20% už integraciją su Rusija. Deja, tik 15% Abchazijos teritorijos gyventojų pasisako už integraciją su Gruzija. Gruzija, žinoma, nepripažįsta Abchazijos siekio tapti nepriklausoma valstybe ir siūlo jai autonomiją be teisės atsiskirti, tačiau Abchazijos vadovybė priešinasi ir nesutinka, o vadovaujančias pozicijas užimantys Maskvos žmonės vilioja Abchaziją Rusijos integracijos link.

Nors Gruzija bandė susigrąžinti Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijas – tai vykdė nesėkmingai, nes visada sulaukdavo ginkluoto Rusijos pasipriešinimo, tai lėmė dar didesnį teritorijų praradimą. Gruzija bandė laimėti Pietų Osetijos ir Abchazijos simpatiją, teikdama humanitarinę paramą, tačiau tai darė nesėkmingai, ir kontrastas tarp gyvenimo lygio Gruzijoje vienoje pusėje ir Pietų Osetijoje bei Abchazijoje kitoje pusėje tapo dar ryškesnis. Taip pat Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojams buvo suteikti neutralūs atpažinimo ir kelionės dokumentai, leidžiantys jiems gauti išsilavinimą ir gydymą Gruzijoje, tačiau „neutralūs“ pasai buvo aršiai kritikuojami Rusijos, kuri bijojo didesnės Gruzijos įtakos regione. Gruzijos valdžios institucijos 2013 metais pristatė strategiją, leidžiančią taikiai išspręsti konfliktą, tačiau nuolatinės Rusijos pajėgos ir provokacijos Gruzijai neleido atlikti jokių strateginių veiksmų teritorijose.

Rusijos kontroliuojamos išorinės sienos su Gruzija ir nesibaigianti „borderizacija“ šiandien yra kone didžiausia problema ir grėsmė Gruzijai bei jos tolesnei integracijai į Vakarus. Rusija tyliai juda Tbilisio link, apimdama vis daugiau Gruzijos teritorijos, taip bandydama šantažuoti ir provokuoti Gruziją, kad ši keistų požiūrį į Pietų Osetijos ir Abchazijos statusą, pradėtų siekti glaudesnių santykių su Rusija ir atsisakytų tolesnės integracijos į Vakarus.

Vadinamoji „borderizacija“ susideda iš dviejų problemų. Pirmoji – tai anksčiau buvusios tik teorinės ribos tarp Gruzijos vertimas į fizinę sieną, apjuostą spygliuota viela, sužymėtą pasienio ženklais ir kontroliuojamą Rusijai pavaldžių patrulių. Antroji – tai nuolat perkeliami pasienio ženklai giliau į Gruzijos teritoriją. Ši tipiška Rusijos strategija, skirta destabilizuoti Gruziją, tęsiasi nuo pat 2008 m. ir taip Rusija veržiasi Tbilisio link, kuris yra tik 45 km nuo šiuo metu kontroliuojamos Rusijos teritorijos. Tai yra ne kas kita kaip palaipsniui vykdoma aneksija, dar kitaip vadinama „slenkančia okupacija“.

2015 m. liepos 10 d. Rusija tylomis perstatė riboženklius ir užėmė dar 1,5 km teritorijos, į kurią taip pat patenka apie 200 m. Baku–Supsos naftotiekio. Nors iki šiol nebuvo sutrikdyta vamzdyno veikla – tai yra akivaizdi Rusijos provokacija. Taip pat šiuo metu siena yra arti strategiškai svarbios Rytų–Vakarų magistralės, kuri yra pagrindinis transporto koridorius, jungiantis įvairius valstybės regionus. Šią vasarą, prieš pat Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimą Hamburge, Rusijos pajėgos, saugančios okupuotos Pietų Osetijos pasienį su Gruzija, perkėlė pasienio žymeklius dar toliau į Gruzijos teritoriją. Gruzijos vyriausybė ir prezidentas smerkia Rusijos veiksmus, tačiau stengiasi išlikti kantrūs ir atsargūs bei atsilaikyti prieš Rusijos provokaciją. Tačiau tokios Gruzijos pozicijos nepripažįsta ne tik Gruzijos piliečiai, bet ir Jungtinių Tautų Organizacija. Jungtinės Tautos skatina Gruziją labiau rūpintis išorinės sienos saugumu bei toje teritorijoje gyvenančiais piliečiais.

Nuolatinė „borderizacija“ – tai didžiausias trukdys Gruzijai prisijungti prie NATO. Nepaisant to, jog NATO išreiškė poziciją, kad šis konfliktas nėra trukdys Gruzijai prisijungti prie Aljanso, ateis laikas, kai Gruzija privalės apsispręsti dėl šių teritorijų statuso, savo suverenumo bei aiškių teritorinių ribų. Todėl vykdoma „borderizacija“ – tai aiški Rusijos provokacija ir trukdys Gruzijai integruotis į Vakarus.       

Dėl jau devynerius metus blogėjančios padėties kaltos ir Vakarų valstybės, kurios nuvertina Rusijos karinę grėsmę ir įsišaknijusias imperialistines ambicijas bei paviršutiniškai žvelgia į Rytų Europos valstybių istorinę patirtį ir poziciją Rusijos klausimu. Nepaisant skambių vertybinių deklaracijų, Vakarams Gruzija neįdomi daug metų. Ta pati situacija ima kartotis ir su Ukraina. Abu Europos Sąjungos pasienyje vykstantys karai daugeliui ES politikų atrodo kaip nereikšmingi įšaldyti konfliktai. Tačiau – tai nėra dar vienas konfliktas pasienyje, tai – principinė kova su Rusijos imperializmu ir raudonųjų linijų nepaisymu. Vakarų apatijai šioms valstybėms antrina ir didžiųjų ES valstybių siekis atkurti diplomatinius bei ekonominius santykius su Rusija nesustabdys Rusijos teritorinių ir karinių ambicijų. Turint omenyje Rusijoje vyksiančius prezidento rinkimus ir nuolatinį valdančiųjų poreikį kurstyti konfliktus, principinės Vakarų pozicijos dėl konflikto Gruzijoje nesilaikymas gali paskatinti Rusija žengti dar toliau. Panašu, kad, nepraėjus nei dešimtmečiui nuo konflikto pradžios ir nesuteikę jokios realios paramos Gruzijai, aukojame Abchaziją ir Osetiją. Kas bus kitas? 


Susiję

Užsienio politika 731693679450717390

Rašyti komentarą

  1. Atrodo, kad situacija aplink Gruziją 2008 m. bus kažkuo panaši į 1938 m., kai buvo pasirašyta Miuncheno sutartis. Gal labiausiai panašumų šalių laikysenoje. Ir pasidarytomis išvadomis. Ypač agresorių. Regis, Putinas, kaip ir Hitleris po Miuncheno, galutinai nusprendė, kad Vakarai silpni ir nesiryš didesniam konfliktui. Nuo to laiko Ukrainos paėmimas, turbūt, jau buvo nulemtas. Maidanas kiek netikėtai pakoregavo, sutrukdė Kremliaus planus.

    AtsakytiPanaikinti
  2. O, tai ką Gruzijos kariuomenė veikia, kad leidžia Rusijai perkėlinėti sienos ribas vis toliau į krašto gilumą?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gal bijo, kad Rusija atviro karo nepradėtų (be abejo, pateikusi, kad čia gruzinai pirmi puolė), Vakarams reiškiant gilų susirūpinimą (o gal netgi smerkimą).

      Panaikinti
    2. Tikras Saliamonas tas Pikc2017-08-10 19:28

      Gruzinai nepradeda pirmi, kad Rusija (po to) nepradėtų pirma, ir dar nepradėtų kaltinti gruzinų, neva(?), tai gruzinai pradėjo pirmi. - Ai da maladec šitas Pikc'as - visada teisus!

      Panaikinti
    3. Kas čia per koloradinė "šyza"? :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-08-11 12:33

    joo,bet Pikcas ir yra teisus.Pamiršote kokį "gilų" "susirūpinimą" Vakarai reiškė Ukrainai ir kaip Ukrainai nuo to nebuvo nė kiek lengviau,o ruseliai ,atsiprašant,dėję skersą ant Vakarų "susirūpinimo",atsiplėšė Krymą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-08-12 10:34

      O tamsta, būdamas rusų vietoj ir matydamas, kad amerikonai Kryme ruošiasi karines bazes statytis, nuolankiai lauktum niekaip nereaguodamas? Galvotum, kad nieko čia tokio?

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-08-12 11:53

      Gal dar pasvaigsi, kad Janukovičius ruošėsi tas bazes amerikonams statyti? Grįžk į Delfi - čia durnių nerasi.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-08-13 14:45

      Nu kaip tamstai nedaeina, kad būtent už tai Janukovičių ir pašalino, kad nesiruošė svetimų bazių leisti statyti. Ir argi Krymas atsiskyrė anksčiau, nei Janikovičių nuvertė? Taip kad, apsvaigęs Jūs. - Marš į Delfį.

      Panaikinti
    4. Tai jo jo - TASS upolnomočen sajavit. Ką dar rasiejos propaganda rašo? Ar čia iš teleko tokios žinios? :D

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2017-08-13 20:14

      O jei yra taip, kaip Jūs sakote, neva, Krymas ne savo valia prie rusų prisijungė. Tai ką, ten vieni bailiai, kad jokio pasipriešinimo okupantams(?) nesugeba parodyti?

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2017-08-13 21:14

      Palietėt skaudžią Ukrainai temą - tuo metu (Janukovičiaus valdymo metu ir ne tik) jos kariuomenėje daug svarbių postų užėmė rusofilai, kurie neleido organizuoti jokio pasipriešinimo. Kartu tai svarbus dalykas Lietuvai - bet kokius atveju priešintis ruskių agresijai, kad nebūtų kuriamos legendos apie laisvanorišką prisijungimą. Čia visiškai sutinku su Jumis.

      Dar dėl Krymo. Rusija Budapešto memorandume, Ukrainai atsisakant branduolinio ginklo, iškilmingai įsipareigojo būti Ukrainos teritorinio vientisumo garantu. Ji gėdingai savo įsipareigojimą pažeidė, tuo parodydama, ko ji verta kaip patikima sutarčių vykdytoja. Formaliai JAV ir JK, kaip Ukrainos teritorinio vientisumo ir saugumo garantės, galėjo atlikti Ukrainos atsisakyto branduolinio ginklo panaudojimo teisę (pareigą).

      Panaikinti

emo-but-icon

item