Jose Maria Permuy. Tęstinumo hermeneutikos mitas

Papolatrija [perdėtas popiežiaus garbinimas] yra plačiai paplitęs reiškinys Katalikų Bažnyčioje. Daugelis katalikų viską, ką popiežius sa...

Papolatrija [perdėtas popiežiaus garbinimas] yra plačiai paplitęs reiškinys Katalikų Bažnyčioje. Daugelis katalikų viską, ką popiežius sako, laiko neklaidinga, nesuprasdami, kad Petro įpėdinis neklysta tik tam tikromis nustatytomis sąlygomis ir kai kalba ex catedra, o tai praktiškai retai pasitaiko. Konservatyvios grupės kartu su daugeliu Bažnyčios narių puoselėja ypatingą pagarbą Vatikano II Susirinkimui ir jo dokumentams. Pastoracinį susirinkimą jie dažnai iškelia iki neklaidingos dogmos lygio. Remdamiesi Benedikto XVI tęstinumo hermeneutikos teze, jie stengiasi aiškinti Vatikano II Susirinkimą Tradicijos šviesoje, nematydami jame jokio pertrūkio, jokios, net menkiausios, klaidos, pritardami viskam. José María Permuy, švietimo srities specialistas, lektorius ir daugelio straipsnių apie tradicinį Bažnyčios mokymą autorius, interviu portalui Rorate Caeli aiškina, kodėl negalima kalbėti apie tęstinumo hermeneutiką tikrąja to žodžio prasme.

Rorate Caeli: Kodėl negalima priimti šios koncepcijos?

José María Permuy: Nes tai tik pusinė tiesa, kad ir kokie geri būtų ketinimai. Iš tiesų, kai kuriuos Susirinkimo tekstus galima aiškinti dvejopai ar net kelias būdais. Kaip tik čia ir slypi problema. Jei tie tekstai būtų aiškūs, juose nebūtų vietos įvairioms interpretacijoms. Todėl esminė problema yra ne subjektyvūs aiškinimai, bet dviprasmybės ir objektyvūs kai kurių Vatikano II Susirinkimo teiginių prieštaravimai visų laikų Bažnyčios magisteriumui.

Tiesa, metams bėgant popiežiai stengėsi išaiškinti doktrininius klausimus, tokius kaip popiežiaus primatas ar Kristaus ir Jo tikrosios Bažnyčios būtinumas išganymui. Ne mažiau tikra ir tai, kad kitomis progomis popiežiai, tarp jų ir Benediktas XVI, teoriškai ir praktiškai skleidė Bažnyčios Tradicijai priešiškas ar svetimas Susirinkimo idėjas, tokias kaip Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, ekumeniniai ir tarpreliginiai sutikimai, eretikų ir schizmatikų „kankinystės“ pripažinimas, Šventųjų Mišių vertimas į liaudies kalbas, šv. Komunijos dalijimas į rankas, Eucharistijos dalintojai pasauliečiai, Mišių patarnautojos ir t. t. Popiežius Pranciškus viso labo plėtoja šias klaidingas idėjas iki jų loginės baigties.

Jeigu net patys popiežiai heterodoksiškai aiškina kai kuriuos svarbius klausimus, taip yra todėl, kad tai leidžia Susirinkimo dokumentai! Akivaizdu, jog laikantis tokių enciklikų, kaip „Mortalium Animos“, „Mediator Dei“, „Quas primas“, „Vehementer nos“ ir „Immortale Dei“, heterodoksiški aiškinimai būtų neįmanomi.

- Ką Bažnyčiai reiškė Vatikano II Susirinkimas?

- Po Vatikano II Susirinkimo daug ryškiau pasimatė, kad egzistuoja netikra „bažnyčia“, parazituojanti tikrojoje Kristaus Bažnyčioje, Katalikų Bažnyčioje. Laimei, Bažnyčia yra viena ir nedaloma, jos mokymas nesikeičia. Jos vadovybės vienybė, vadovaujant Kristaus Vikarui, nesikeičia, net jeigu kartais, kaip moko šv. Tomas Akvinietis, sekdamas apaštalu šv. Pauliumi, tikintieji turi teisę ir net pareigą pasipriešinti Šventajam Tėvui ir jį pataisyti, jeigu jis priima sprendimus, keliančius pavojų tikėjimo doktrinos vientisumui ar sielų išganymui.

Iki pat Vatikano II Susirinkimo eretikai apleisdavo Bažnyčią arba būdavo iš jos pašalinami. Nukrypstantys nuo Bažnyčios mokymo būdavo įspėjami ir baudžiami. Šiandien jie gyvena pačiame Bažnyčios centre. Jie yra kardinolai, vyskupai, kunigai, teologai. Jie nepasitraukia. Jie nenori palikti Bažnyčios. Jie nori joje pasilikti ir siekia įtvirtinti savo klaidas teorijoje ar bent jau praktikoje. Lyg to būtų negana, popiežiai žiūri į tai pro pirštus. Kartais popiežiams ne tik nepavyksta pasipriešinti šioms naujoms, heterodoksiškoms mąstymo kryptims, bet neretai ir jie patys tampa jų sekėjais ar net autoriais.

Pragaro vartai Bažnyčios nenugalės. Tai mūsų Dieviškojo Išganytojo pažadas. Bet tai nereiškia, kaip įspėjo Paulius VI, kad šėtono dūmai neįsiskverbė į Bažnyčią ir neveda jos savigriovos keliu. Ar šėtonas ir jo destruktyvūs pakalikai sunaikins Bažnyčią? Ne. Ar jie galėtų padaryti Jai rimtos žalos? Be abejo. Tokia yra dabartinė situacija.

- Ar reikia išskirti, kurios Susirinkimo dokumentų dalys yra klaidingos, dviprasmiškos ir neutralios?

- Kalbant atvirai ir nešališkai, pirmiausia reikia pripažinti, kad Susirinkime esama ne tik klaidingų, dviprasmiškų ar neutralių dalių – priešingai, beveik visas Vatikano II Susirinkimo mokymas yra visiškai ortodoksiškas ir pamokantis, besivadovaujantis ekstraordinariniu Bažnyčios mokymu ir ordinariniu universaliu Bažnyčios mokymu, vadinasi, paremtas Katalikų Tradicija.

Tačiau, kaip gerai žinoma, užtenka neigti vieną tikėjimo tiesą, kad taptum eretiku, net jeigu būtum karštas visų kitų tiesų gynėjas.

Ne kiekviena teologinė klaida yra erezija. Vis dėlto ji lieka klaida ir, kaip tokia, yra pavojinga bei nepriimtina. Vatikano II Susirinkimo dokumentuose yra teiginių, kurie yra neutralūs, pavyzdžiui, skyriai, nagrinėjantys komunikacijos metodus ir kitus panašius dalykus, tiesiogiai nesusijusius su tikėjimu ir morale.

Jame yra dviprasmiškų dokumentų, tokių kaip „Dignitatis humanae“, kuris, viena vertus, tvirtina nekeičiąs tradicinio katalikiško mokymo apie visuomenės pareigą Kristui ir tikrajai religijai, bet, antra vertus, prieštarauja Bažnyčios magisteriumui, teigdamas, kad valstybė privalo gerbti teisę viešai skleisti netikras religijas.

Susirinkimo tekstuose yra ir akivaizdžių klaidų, pavyzdžiui, kai be tolesnio paaiškinimo ir prieštaraujant Florencijos Visuotiniam Susirinkimui tvirtinama, jog eretikai ir schizmatikai gali tapti kankiniais, jeigu pralieja kraują išpažindami Kristų.

Be to, nepamirškime sąmoningų nutylėjimų, pavyzdžiui, jokioje Susirinkimo dokumentų vietoje aiškiai nepasmerkiamas komunizmas.

Šiame interviu neturime laiko išsamiai išvardyti visų Susirinkimo dviprasmybių ir klaidų. Jeigu norite išsamiau pastudijuoti šią temą, rekomenduoju tris veikalus: : Romano Amerio „Iota unum“, Brunero Gherardini „The Ecumenical Vatican Council II: A Much Needed Discussion“ ir „Si Si No No“ serija „The Errors of Vatican II“.

- Vadinasi, ne viskas, ko moko šis Susirinkimas, yra Tradicijos dalis…

- Žinoma, ne. Tokiais klausimais, kaip religinė laisvė, santykiai tarp Bažnyčios ir valstybės, netikrų religijų, eretiškų ir schizmatiškų grupių vaidmuo žmonijos išganymui (tai tik keletas pavyzdžių), jo mokymas yra naujoviškas ir nesuderinamas su Tradicija.

- Arkivyskupas Lefebvre‘as priešinosi Susirinkimo klaidoms ir ištikimai gynė Tradiciją…

- Nežinau, ar arkivyskupas Lefebvre‘as buvo pirmasis, bet tikrai pats iškiliausias Bažnyčios ganytojas, kuris nuo pat pradžios iki mirties atkakliai smerkė Vatikano II Susirinkimo klaidas, prieštaravimus, nutylėjimus ir dviprasmybes.

Šiandien, kada apstulbę stebime, kaip vos ne kasdien pop. Pranciškus visa, kas blogiausia Vatikano II Susirinkime, įgyvendina iki pačių kraštutiniausių ir blogiausių pasekmių, arkivyskupo Lefebvre‘o, kaip pranašišką nuojautą turėjusio žmogaus, asmenybė šviečia dar ryškiau.

- Kodėl konservatyvios grupės aklai gina Susirinkimą?

- Nelengva rasti paaiškinimą. Tiesą sakant, esama daug skirtingų motyvų, ir ne visi jie kyla iš klaidingo tikėjimo ar blogos valios. Galimas daiktas, jog kai kurie vyskupai ir kunigai, nors ir mėgina save įtikinti, kad taip elgiasi iš paklusnumo, iš tiesų yra slegiami represijų baimės, baimės netekti pareigų arba net pragyvenimo šaltinio. Religiniai ordinai ir kongregacijos bijo Šventojo Sosto sankcijų ir įsikišimo…

Kitas motyvas yra tai, ką daugelis vadina papolatrija. Tai įsitikinimas, kad popiežius niekada neklysta kalbėdamas apie tikėjimą ir moralę. Tačiau Vatikano I Susirinkimas apibrėžė popiežiaus neklystamumo sąlygas: tarkime, viena iš jų yra tai, kad jis turi aiškiai ir galutinai nustatyti kokią nors tiesą, susijusią su tikėjimu ar morale.

Tai reiškia, kad nesant tų sąlygų, Šventoji Dvasia nebūtinai teikia popiežiams neklystamumo charizmą; jie gali klysti taip pat ir tikėjimo bei moralės dalykuose. Antraip Vatikano I Susirinkimas būtų paskelbęs, kad popiežius negali klysti kalbėdamas apie tikėjimą bei moralę, ir taškas; nebūtų reikėję jokių sąlygų, skirtumų, niuansų ir paaiškinimų.

Be to, popiežiai, net jei ir neskleidžia erezijų, gali nusidėti jas palaikydami – veiksmais arba nutylėjimu – kaip tai rodo ekskomunikuoto popiežiaus Honorijaus I atvejis.

Kita priežastis, kodėl konservatyvūs katalikai gina Vatikano II Susirinkimą, yra ta, kad jie, kaip ir Benediktas XVI, tiki, jog neaiškūs ir dviprasmiški Susirinkimo tekstų fragmentai gali būti interpretuojami Tradicijos šviesoje.

Jų manymu, susidūrus su neaiškia pastraipa reikėtų pasitelkti tradicinio mokymo šviesą, ir viskas taps aišku. Jie nesupranta, jog savaime bloga yra tai, kad ši pastraipa yra iš esmės neaiški. Be to, ne kiekvienas išmano tradicinį Bažnyčios mokymą, kad galėtų teisingai interpretuoti tas neaiškias pastraipas. Vatikano II Susirinkimas tapo, de facto, beveik vieninteliu magisteriniu tekstu visiems katalikams. Ar mes dar girdime apie Tridento Susirinkimą arba iki Vatikano II Susirinkimo gyvenusių popiežių mokymą?

Dėl to reikia ne mėginti nušviesti neaiškias pastraipas, bet jas pakeisti, kad jos taptų savaime aiškios visiems skaitantiesiems.

Taip pat esama žmonių, kurie, pasinaudodami tuo, jog Vatikano II Susirinkimo dokumentuose šalia neaiškių posakių ar teiginių tam tikromis temomis yra visiškai aiškių ir neprieštaraujančių Tradicijai, pabrėžia pastarąjį faktą, bet nutyli pirmąjį. Jie daro tą patį, ką ir progresistai, tik priešinga linkme.


Susiję

Straipsniai 4833560904617122092

Rašyti komentarą

  1. Aišku, straipsnyje yra gerų minčių, bet taip pat yra keletas aiškių nesąmonių. Pvz., ši:
    Cit.: "Jame yra dviprasmiškų dokumentų, tokių kaip „Dignitatis humanae“, kuris, viena vertus, tvirtina nekeičiąs tradicinio katalikiško mokymo apie visuomenės pareigą Kristui ir tikrajai religijai, bet, antra vertus, prieštarauja Bažnyčios magisteriumui, teigdamas, kad valstybė privalo gerbti teisę viešai skleisti netikras religijas."

    Iš tiesų Bažnyčia niekad nemokė kad valstybė turi kaip nors reguliuoti tas tikrąsias ar netikrąsias religijas. Ir kaip galėtų, jei ji (t.y. valstybė) neturi kompetencijos nustatyti, katra iš religijų yra teisingesnė? Tad Vatikano II susirinkimas šioje vietoje visiškai teisingai paragino valstybes gerbti teisę viešai skleisti kitas religijas.

    Arba dar viena nesąmonė, kad konservatyvios katalikų grupės aklai gina Vatikano II susirinkimą. Konservatyvios katalikų grupės ir yra tos, kurios aklai nepriima Vatikano II susirinkimo dokumentų, bet pakritikuoja tuos dokumentus. Aklai priimančios visus to Susirinkimo dokumentus grupės kaip tik ir nėra konservatyvios.

    O apie arkivyskupą Lefebvre`ą iš viso patylėčiau - jis yra išdavikas ir tiek, nors kai kuriuos Vatikano II susirinkimo dokumentus kritikavo teisingai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pats tu nesąmonių prirašei.

      Panaikinti
    2. Kokių nesąmonių aš prirašiau, gerb. Unknown? :) Pavardykit bent porą ir būtinai parašykit, kodėl taip manote. Kitaip tariant, laukiu detalesnės kritikos.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-08-20 12:35

      Pirma nesąmonė, kad valstybė neturi kompetencijos nustatyti, kuri iš religijų teisingesnė. Net neieškant pavyzdžių sveiku protu galima suvokti, kad valstybė privalo saugoti savo piliečius nuo destruktyvių religinių grupių/sektų, kurios daro žalą visuomenės dorovei ir net pavojingos gyvybei (New Age atstovai, tokie kaip scientologai, įvairūs okultizmo propaguotojai, kabalos bei kitų satanistinių burtų praktikuotojai ir pan.). Galima toleruoti tas religines grupes, kurios neprieštarauja prigimtiniam įstatymui.

      "Arba dar viena nesąmonė" apie konservatyvias katalikų grupes. Yra toks sluoksnis Katalikų bažnyčioje (didžioji dauguma), kuris nesuvokia II VS kai kurių dokumentų revoliucingumo ir pavojingumo tikėjimui, yra religiškai neraštingas, aklai paklūsta kad ir dabartinio popiežiaus manipuliacijoms (pavyzdžių pats žinot)ir tiki, jog Bažnyčia tebėra kokia buvo nuo senų laikų.

      "O apie arkivyskupą Lefebvre`ą iš viso patylėčiau" - gaila, kad nepatylėjot. Ne arkiv. Lefebvre'as yra išdavikas, bet Bažnyčia išdavė Kristų, visiškai pakeitusi tradicinį mokymą ir iškreipusi Evangeliją. Visa Evangelija liudija, kad žydų tauta PIRMIAUSIA atsakinga už Kristaus nužudymą, kad ji prarado išrinktumą ir kad ST veršių ir ožių aukos nebegalioja - jas pakeitė Dievo Sūnaus Auka, kurios žydų tauta nenorėjo priimti (kai kas mėgsta tvirtinti, kad Kristaus mirties reikalavo tik saujelė piktadarių, - deja, ne; egzistuoja tautinė atsakomybė, plius dar žydai laikosi principo "vienas žydas už visus, visi žydai už vieną"; jie su įniršiu šaukė "Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų" ir kt. daugybė pavyzdžių; žydai persekiojo tuos, kurie atpažino Mesiją ir priėmė Jo mokymą - o mes gerbiam apaštalus (nors ir jiems buvo sunku atsisakyti Senojo Įstatymo kulto), švč. Dievo Motiną, Kristaus mokinius. Ir t.t. Iš tikrųjų, Evangelija pasidarė tokia nepatogi, kad daugelis tiek "vyresniųjų brolių", tiek pačių katalikų nebedrįsta jos cituoti arba kaltina evangelistus, kad, girdi, jie perlenkė kaltindami žydų tautą, ypač šv. Jonas! Atrodo, kad jie laiko save aukštesniais ir daugiau išmanančiais už Šv. Dvasią ir Šv. Rašto įkvėptumą.

      O Katalikų bažnyčiai, kuri skelbia visai kitokį mokymą (jau nebekalbu apie liturgiją), galioja Pauliaus Laiško galatams 1,8. Nebecituoju, pažiūrėkit pats.
      (Čia buvo Unknown 16.57)

      Panaikinti
    4. Cit.: "Pirma nesąmonė, kad valstybė neturi kompetencijos nustatyti, kuri iš religijų teisingesnė. Net neieškant pavyzdžių sveiku protu galima suvokti, kad valstybė privalo saugoti savo piliečius nuo destruktyvių religinių grupių/sektų, kurios daro žalą visuomenės dorovei ir net pavojingos gyvybei (New Age atstovai, tokie kaip scientologai, įvairūs okultizmo propaguotojai, kabalos bei kitų satanistinių burtų praktikuotojai ir pan.). Galima toleruoti tas religines grupes, kurios neprieštarauja prigimtiniam įstatymui."

      Tai kad iš visų šių grupių tik satanistai (tiesiogine žodžio "satanistai" prasme) iš esmės prieštarauja prigimtiniam įstatymui. Ir tai su išlyga, kol jie nepradeda vykdyti nusikaltimų, pvz., vandalizmo aktų kapinėse. Bet už nusikaltimus ir taip baudžiami visi, įskaitant ir tam tikrų musulmonų grupių narius.

      Cit.: ""Arba dar viena nesąmonė" apie konservatyvias katalikų grupes. Yra toks sluoksnis Katalikų bažnyčioje (didžioji dauguma), kuris nesuvokia II VS kai kurių dokumentų revoliucingumo ir pavojingumo tikėjimui, yra religiškai neraštingas, aklai paklūsta kad ir dabartinio popiežiaus manipuliacijoms (pavyzdžių pats žinot)ir tiki, jog Bažnyčia tebėra kokia buvo nuo senų laikų."

      Aš sutinku, kad toks mažai išprusęs katalikų sluoksnis Katalikų Bažnyčios gėdai iš tiesų egzistuoja, bet laikyti ir vadinti jį konservatyviu būtų nesąmonė. Nes šitas Jūsų paminėtas sluoksnis kaip tik ir nėra konservatyvus, gerb. Unknown. Jis veikiau yra "progresyvus", nes tegu ir dėl prasto išmanymo, bet vis tiek palaiko "progresyvistus".

      Cit.:""O apie arkivyskupą Lefebvre`ą iš viso patylėčiau" - gaila, kad nepatylėjot. Ne arkiv. Lefebvre'as yra išdavikas, bet Bažnyčia išdavė Kristų, visiškai pakeitusi tradicinį mokymą ir iškreipusi Evangeliją."

      Arkivyskupas M.Lefebvre'as yra išdavikas ne ta prasme, kad kritikavo Bažnyčios klaidas (ir kas gi tų klaidų nedaro), bet ta prasme, kad paliko Bažnyčią sunkiu Jai metu. Čia ir yra jo išdavystės esmė. Plg., kardinolas R.Burke'as Bažnyčios nepalieka net tada, kai popiežius Pranciškus aiškiai daro klaidą po klaidos, bet tvarkingai ir nuosekliai inicijuoja klaidų pataisymo procedūrą. Kodėl M.Lefebvre'as negalėjo padaryti to paties?

      Panaikinti
    5. Atsiprašau, kad įsiterpiu, bet, mano galva, jūs be reikalo ginčijatės, nes, panašu, abu esate "toje pačioje barikadų pusėje" ir abu esate iš dalies teisūs. Taip, valstybė nelenda į religijų subtilybes, nes neturi tam kompetencijos - bet, vis dėlto, valstybė pripažįsta kai kurias religijas, o kai kurių - ne, tad negalima teigti, kad ji išvis neturi kompetencijos spręsti apie religijas.
      Dėl "konservatorių" - tiesiog nesusišnekėjimas dėl termino, ir tiek, nes šiaip abiejų pozicija ta pati, kiek suprantu.
      O dėl Lefebvro - taip, jis tam tikra prasme apleido RKB (nors tai visiškai nelygintina su, pvz., M. Liuterio atsiskyrimu) - bet tikėjimo jis neišsižadėjo, todėl "išdaviku" jį vadinti nebūtų visai sąžininga - juolab, kad, jei neklystu, ne JIS pats atsiskyrė, o JĮ atskyrė.

      Panaikinti
    6. Ačiū, gerb. Pykc, už pastabas. :) Manau, kad jos iš tiesų yra taiklios, ir aš be reikalo pasikarščiavau. Atsiprašau gerb. Unknown, jei jį kaip nors užgavau.
      P.S. Cit.: "O dėl Lefebvro - taip, jis tam tikra prasme apleido RKB (nors tai visiškai nelygintina su, pvz., M. Liuterio atsiskyrimu) - bet tikėjimo jis neišsižadėjo, todėl "išdaviku" jį vadinti nebūtų visai sąžininga - juolab, kad, jei neklystu, ne JIS pats atsiskyrė, o JĮ atskyrė."
      Kalbant apie M.Lefebvre'ą, tai kaip arkivyskupas, jis negalėjo nežinoti, kad tam tikri veiksmai dėl pačios jų esmės automatiškai atskiria žmogų nuo RKB. Ir vieną tokį veiksmą jis padarė visiškai sąmoningai ir laisvai (kitaip nei, pvz., komunistinėje Kinijoje, kur irgi panašūs veiksmai daromi, bet ten yra prievartinė situacija, todėl tuos žmones Kinijoje galima suprasti, užjausti ir net kažkiek pateisinti). RKB tiktai konstatavo faktą, kad M.Lefebvre'as atsiskyrė. Na, kalbant M.Liuterį, tai taip, tas tai buvo radikalas, siekęs rimtai peržiūrėti net ne disciplininę bei liturginę tvarką, bet kai kurias katalikų tikėjimo tiesas (t.y., dogmas).

      Panaikinti
    7. Na, komentatoriaus "Unknown" pareiškimą "Pats tu nesąmonių prirašei." irgi galima traktuoti kaip pasikarščiavimą. :)
      Bet kam nebūna - aš pats nesu laisvas nuo tos nuodėmės. :)
      O dėl Lefebvro - gali būti. Prisipažinsiu, nesigilinau į detales ir į jo motyvaciją, paskatinusį vyskupus konsekruoti (jei neklystu, tai ir buvo jo atskyrimo priežastis?), bet laikausi savo nuomonės, kad jo besąlygiškai išdaviku vadinti nederėtų, kadangi jis ne tik neatsižadėjo tikėjimo, bet ir (jei teisingai supratau) RKB mokymo neiškraipė (skirtingai, negu Liuteris).

      Panaikinti
    8. Cit.: "Bet kam nebūna - aš pats nesu laisvas nuo tos nuodėmės. :)"
      Taip, žinoma, gerb. Pikc. :) Už savo pasikarščiavimą aš jau atsiprašiau.

      Cit.: "O dėl Lefebvro - gali būti. Prisipažinsiu, nesigilinau į detales ir į jo motyvaciją, paskatinusį vyskupus konsekruoti (jei neklystu, tai ir buvo jo atskyrimo priežastis?),..."
      Na, o M.Lefebvre'o bėda buvo ta, kad jis konsekravo tuos vyskupus be popiežiaus pritarimo ir tokiu būdu paneigė popiežiaus teisę į vyskupų skyrimą. Tad visai galima sakyti, jog M.Lefebvre'as RKB mokymo neiškraipė, išskyrus šitą vienintelį dalyką, t.y., kad paneigė popiežiaus teisę į vyskupų skyrimą. Tačiau ačiū Dievui, panašu, kad susitaikymo procesas (tegu ir ne tokiu tempu, kokiu mums norėtųsi) vyksta, ir FSSPX vėl bus taikoje su RKB. :)

      Panaikinti
    9. Anonimiškas2017-09-01 14:19

      Taip, Lefebras žinojo, kad už vyskupų įšventinimą numatytos sankcijos, bet jis taip pat žinojo, kad būtinybės būklė nuo jų atleidžia. Jam tai buvo nelengvas sprendimas. Daugiau apie tai galima sužinoti fsspx.lt svetainėje.

      Panaikinti
    10. Arkivyskupas M.Lefebvre'as gyveno ne KLR ar KLDR ir vyskupus įšventino irgi ne KLR ar KLDR. Todėl jam jokios būtinybės skubėti su vyskupų šventinimu nebuvo. O tai, kad jam pačiam tai buvo nelengvas sprendimas, reiškia, kad jis puikiai žinojo, ko imasi, ir į atsiskyrimą nuo RKB ėjo visiškai apgalvotai. Aišku, labai gaila, kad taip atsitiko, bet, kaip jau rašiau, ačiū Dievui, susitaikymo procesas pamažu vyksta, ir FSSPX bus vėl taikoje su RKB.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-08-20 12:42

    Kaip nelengva sakyti tiesą ir naudotis žodžio teise, liudija visokie vaizdų kaišiojimai prieš išsiunčiant komentarą. Net nenurodoma, ką tose lentelėse reikia pažymėti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item