Algirdas Endriukaitis. Susidorojimo potekstė - ne demokratija ir procedūros, o Lietuvos valstybės likvidavimo judesys

Prof. R. Vilpišausko procedūriniai argumentai, pateisinantys priimtus sprendimus dėl V. Radžvilo eliminavimo iš Lietuvos valstybės suvereniteto ir ateities svarstymo, disonuoja Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejui, teigiančiam istorinį valstybės tęstinumą. Pasitvirtina teiginys, kad suverenitetas neturi poilsio dienų ir atostogų. Valdantysis elitas, regimai konservatoriai, suformulavę konceptualiai modernų tylų suverenios Lietuvos valstybės nuleidimą į pakalnę („Globali Lietuva“), o socialdemokratai iškėlę šimtmečio jubiliejaus paminėjimui tos pačios idėjos tąsą oficialiu klastingu šūkiu „Įkvėpti ateities“, kuris reiškia ėjimą nežinia kur, kaip, kiek ir dėl ko. Visa tai reiškia valerijonų lašus nuo širdperšos, kaip ir antros arba trečios pilietybės suteikimo raminantis kapituliacinis kompresas.

Dėl pastarosios lietuvių įkvėpimo formuluotės yra svariai pasisakiusi Latvijos Saeimos pirmininkė Inara Murcienė: „Jūs gal išėjote iš proto. Kokia ateitis jus įkvepia? Jūs esate greičiausiai mirštanti Europos tauta ir jus tai įkvepia?“ („Respublika“, 2017 07 07) Ką ir pridursi.

Ir dar vienas focus marocus, arba graži apgaulė, istorijos kančioms ir pralietam kraujui neva pagerbti. Sąmoningai nutylime to Akto turinį, suverenitetą, tautinę valstybę, o klastingai garsiai būgnijame tik apie datą ir tik įvykio faktą - toks modelis Lietuvoje jau „euroentuziastų“ užsuktas ir tuščiai skamba. Tai patriotų užliūliavimas. Tokioje laukymėje, vienaip ar kitaip kalbant, yra sunku sulyginti V. Radžvilo intelektą ir nagrinėjamas Lietuvos nykimo tendencijas su jaunų, gyvenimo negrūdintų studentų patirtimi ir teikiamomis Lietuvos istorinėmis derekonstrukcijos pretenzijomis, kaip ir prof. R. Vilpišausko kalbėjimas apie valstybę kaip kažkokią su niekuo nesusietą abstrakciją beorėje erdvėje, tik žaidybinį autonominį procedūrinį žaidimą dangaus prieangyje ir sąvokos „Tegul meilė Lietuvos“ nebuvimą arba nutylėjimą.

Šiuo metu globalistų, kaip naujojo, paskutiniojo, neatsakingo, dirbtinio zovadinio kratinio adeptų, pastangomis vyksta aktyvus Lietuvos išvalstybinimas, išnacionalinimas ir išistorinimas. Mūsų „mylimos“ KGB laikais nesutinkantiems būti pavergtiems buvo klijuojamos etiketės: „buožė“, „buožės pakalikas“, „klerikalas“, „juodaskvernis“, „nacionalistas“, „praeities garbintojas“, „antitarybininkas“, „tikrovės juodintojas“, „tikrovės šmeižikas“. Tokia etiketė tramdė ir malšino aplinką, morališkai teisino represijas ir leido išmesti iš darbo, atimti turtą, ištremti, siųsti į lagerį arba kalėjimą. Dabar valdžią ir turtuolius aptarnaujantys globalistiniai informatoriai ta istorine bolševikine patirtimi klijuoja savo naujas etiketes: „nacionalistas“, „radikalas“, „homofobas“, „ksenofobas“, „populistas“, „marginalas“, „kraštutinis dešinysis“, „ultra“, „visiškai neįtakingi“, „euroskeptikas“, „europesimistas“, „talibas“, „kone kanibalas“ ir panašiai. Savaime aišku, kad valia triuškinti tuos, kurie pasisako už valstybės suverenitetą.

„Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalų žmogų - Homo Europaens.“ (Hermanas van Rompuy, ES Vadovų Tarybos pirmininkas, „Respublika“, 2015 01 09).

Šiame Lietuvos pasaulyje nėra nieko naujo: V. Kapsukas nubėgo pas Leniną, A. Sniečkus - pas Staliną. Dabar išsirikiavusi eilė Briuselyje. Pavardžių sąrašas, netgi konkuruojantis, istorijai yra sudarytas - „Kad Lietuvai būtų geriau“. Klausimas kitas: kokiame Lietuvos garbės ar negarbės istorijos sąraše bus tie „naujausio, geriausio, tikriausio ir paskutinio“ pavaldumo ištroškę asmenys, patenkinti vien gautomis Lietuvos teritorijos administravimo teisgalėmis.

M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“ lieka užmiršta, kaip ir suverenitetas su istorija, su himnu. Taigi pasaulio egzistencinės raidos suvokimas, žmogiškojo orumo, savigarbos ir išdidumo turėjimas lemia, kuo liekame: trąša ar augalu. Paradoksas: išsivadavome, kad išnyktume. Ir net ne dėl Rusijos tankų.

2012 02 03 Europos federalistų sąjunga Lietuvoje (ne Lietuvos, o Lietuvoje, kaip Europos padalinys!) savo rezoliucijos 7 str. užrašo: „Sveikiname EP pastangas sukurti bendrą pan-europinę apygardą renkant tam tikrą skaičių EP narių iš europinėms politinėms partijoms atstovaujančių transnacionalinių sąrašų.“ Įsivaizduokime, lietuvaitė į EP balotiruosis Italijoje, o prancūzas - Lietuvoje! Kuo ne proletarinis internacionalizmas?

Ar tie devyni pasirašiusieji studentai prieš profesorių V. Radžvilą - Ieva Galkytė, Žilvinas Damošus, Paulina Palaikytė, Skirmantė Žukauskaitė, Joana Albertavičienė, Justina Ražanaitė, Tautvydas Pipiras, Ieva Miklaševskaja, Monika Glinskytė - apie Lietuvos valstybės ateitį pasaulio egzistencinių problemų krizių fone, tarkim, pavartė Tilo Saracino „Vokietija: savilikvidacija“ (2012 m.), Žano Pjero Ševemano „1914-2014. Europa išeina iš istorijos?“ (2016 m.), Patriko Bjukineno „Viršvalstybės savižudybė“ (apie JAV, 2016 m.), Nialo Fergiusono „Didysis išsigimimas“ (2016 m.), Semo Josmano „Šaltojo karo samdinys“ (2016 m.), Frensio Fukujamos „Valstybės tvarkos užgesimas“ (2016 m.) knygas, ar lengvatikiškai įtikėjo H.van Rompėjaus apšvietos išmintimi?

„Monarchas valdžią gauna iš Dievo, o H.van Rompėjus, sprendžiant iš jo pareiškimų, - iš kažkokios europietiškos dvasios. Kaip ir monarchui, jam visiškai nereikia tautos mandato, nes jo valdžios šaltinis - Europa, susidedanti ne iš realių žmonių, o aukštų idėjų ir abstrakčių vertybių, kurių tikras suvokimas suprantamas tik siaurai briuselinių biurokratų daliai. Gal mums geriau būtų karūnuoti van Rompėjų, kad kartą ir visam laikui išspręstume jo legitimumo problemą. Vienaip ar kitaip, ši pareigybė neturi nieko bendro su demokratinio valdymo principais.“ Steve'as McCormickas, britų politologas (2012 02 07).

Gal teisus čekų filosofas Tomašas Hoskovecas: „Periferijoje esama šalių, kurios tų vertybių kainą suvokia mirdamos.“ („Literatūra ir menas“, 2003 04 25)

Taigi esame sustoję prie negalimos pažinti ribos „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Istoriškai reikšminga, kad to neįvertina ir kai kurie profesoriai su studentais manydami, kad 1918 m. vasario 16 d. Aktas beviltiškai paseno ir mūsų kelias yra H.van Rompėjaus išminties kelrodis, kuriuo abejojantieji privalo būti už universiteto ribų. Apie tai skamba 1918 m. vasario 16-osios varpai? Taigi, sprendėjai - „Ateities įkvėpti!“