Vytautas Rubavičius. Civilizacinės savipratos svarba šių dienų geopolitikoje

Propatria.lt nuotr.

Pasaulio persidalijimo metas

Po Antrojo pasaulinio karo geopolitika buvo nustumta į pašalius, geopolitiniai svarstymai tapo „politiškai nekorektiški“, nes nusistovėjo aiški pasaulio tvarka, kurią lėmė dviejų – Vakarų ir Rytų – blokų karinės ir sykiu geopolitinės galios pusiausvyra, o dėl įtakos buvo kovojama buvusiose kolonijose stengiantis naująsias valstybes pajungti savo politiniams ir ekonominiams interesams. Vakariečių demokratų, kaip ir sovietinio lagerio politikų, akyse pasaulio žemėlapis buvo aiškus, apie didžiųjų blokų užimamas teritorijas nebuvo kalbama, nes dėl valstybių sienų buvo tvirtai susitarta. Tačiau subyrėjus Berlyno sienai ir žlugus Sovietų imperijai, pasaulis ėmė sparčiai keistis. Pasaulio kaitą skatino ir globalizacijos bei europinės integracijos vyksmai. Radosi naujos valstybės, tad pasaulio žemėlapis taip pat pasikeitė. Juolab kad pats Europos Sąjungos projektas jau savaime buvo geopolitinis – juk ES žemėlapis sparčiai keitėsi įsijungiant vis naujomis valstybėms. Tad geopolitikos iškilimas buvo neišvengiamas, o geopolitinė vaizduotė ir geopolitinis mąstymas ėmė vis labiau lemti tarptautinius santykius ir globalių politinių žaidėjų veiksmus. Buvusios stabilios kai kurių valstybių sienos staiga suliepsnojo – ėmė plisti konfliktų židiniai. Paskutinį praėjusiojo amžiaus dešimtmetį vykę Balkanų karai apstulbusiai Europai priminė jos pačios karų baisumus, o sykiu parodė, kad ES politikai visiškai nepasirengę tvarkytis su naujais iššūkiais net „savajame“ žemyne. Prireikė ryžtingo Jungtinių Amerikos Valstijų ir NATO įsikišimo. Tuose karuose jau buvo galima regėti švelnų NATO ir Serbiją rėmusios Rusijos kariškių „sąlytį“. Pastarasis neperaugo į jokius karinius incidentus, tačiau parodė, kad Rusija imasi naujos karinės geopolitinės doktrinos, kuri ir buvo palaipsniui įgyvendinama plėšant Gruzijos ir Ukrainos valstybes ir šitaip suardant Europoje nusistovėjusią tvarką. Rusija savo tarptautinę politiką ėmė grįsti jėga, laužydama tarptautines sutartis dėl valstybių sienų ir nusimesdama tarptautinius įsipareigojimus, tad sąmoningai daugino konfliktines zonas pačioje Europoje. Labai aiški Rusijos agresyvių užmačių slinktis Baltijos regiono pusėn, o tas regionas daugelio žymių geopolitinių mąstytojų laikomas civilizacijų sąveikos „pilkąja zona“, kurią šiuo metu pridengia NATO. Rusijos geopolitikų akyse Baltijos šalys buvo ir yra šios didvalstybės gyvybinių interesų regionas.

Europos Sąjungai, kaip supravalstybiniam dariniui, svarbūs ne tik santykiai su Rusija, bet ir su Turkija, kuri ilgokai siekė narystės ir vykdė įvairias tai narystei būtinas valstybės ir visuomenės „pritaikymo“ prie europietiškų standartų programas. Tačiau aiškėjo, kad Turkija eina savu vidinės raidos keliu, kuriame vis svarbesni tampa islamo ir otomaniškosios imperijos paveldo veiksniai. Įsiliepsnoję karai Turkijos kaimynėse Irake ir Sirijoje, įsibėgėjusios Sirijos „dalybos“, taip pat ryškėjanti strateginė Turkijos ir Rusijos partnerystė, kuri bet kada gali peraugti į varžytuves, nepaprastai padidino Turkijos, kaip NATO narės, „svorį“ tarptautiniuose reikaluose. Juolab kad Turkijos politinis elitas sąmoningai tą „svorį“ stengiasi padidinti, ypač santykiuose su, pasak jų, „išlepusia“ ES, kurios viena didžiausių visiems akis badančių bėdų yra aiškios bendresnės užsienio politikos ir tos politikos lyderių stoka. Įtampos židinių daugėja ir kituose pasaulio regionuose, kaista daugelis pasienių ir skirtingų civilizacijų sąveikos „linijų“. Korėjos pusiasalyje įtampą jau sunku išmatuoti, Kinija aiškiai rodo savo nepaprastai sustiprėjusius karinius ir ekonominius raumenis Pietų Kinijos jūroje pildama naujas salas ir statydama jose karines bazes. Niekas nežino, kaip rutuliosis Libijos valstybingumo sužlugdymo eksperimentas, nes dabar ši šalis tapo visokiausių teroristinių grupuočių treniruočių ir poilsio oaze, iš kurios radikalieji islamistai keliauja į kitas Afrikos šalis. Šalis, saugojusi Afriką nuo islamistų grėsmės, buvo paversta jų eksportuotoja.

Geopolitika svarbi ir Lietuvai. Turime ne tik svarstyti Europos Sąjungos ateities vizijas bei tų vizijų pagrindus, bet ir stengtis suvokti, kokiais civilizaciniais vaizdiniais grindžiami mūsų didžiosios kaimynės Rusijos veiksmai bei jos santykiai su ES, Jungtinėmis Valstijomis, Turkija ir kitomis didžiosiomis pasaulio galybėmis. Dera įsivaizduoti, kokia gi mūsų vieta tuose „žaidimuose“, kokius namų darbus turime daryti, norėdami išlikti kaip valstybinė tauta. Mūsų geopolitikos klasikas Pranas Germantas savo knygos „Pasaulio politikos posūkis“ prakalboje rašė, kad „šiandien viso pasaulio dienraščių ir žurnalų puslapius užima politika“, ir mes visi „dabar gyvename tarptautinio įtempimo periodu“, o stengdamasis pagrįsti geopolitikos svarbą, aiškino, jog „geras tarptautinės politikos pažinimas plečia kiekvieno asmens akiratį ir kelia jo visuomeninę orientaciją“, ir labai aiškiai suvokė artėjant naują istorijos išbandymų metą – „pasaulio politika atsistojo naujos eros angoje“[1]. Šitai buvo rašyta 1938-aisiais, tačiau mintys tarsi paimtos iš šių dienų žiniasklaidos. Atkreiptinas dėmesys, kad anuo metu buvo jaučiamas nemenkas geopolitinių apmąstymų poreikis – knyga buvo išleista 1 200 egz. tiražu, kuris gali nustebinti šių dienų politologinės literatūros skaitytoją. Poreikis aiškintinas tuo, kad Lietuva buvo atsidūrusi agresyviuose geopolitiniuose Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos gniaužtuose, iš kurių taip ir nepavyko išsiveržti. Kitas svarbus dalykas tas, kad knygos autorius pasaulio politikos posūkį susiejo su 1935 m. Italijos kariniu žygiu Etiopijon: tas žygis buvo politiškai paremtas „prikelto“ civilizacinio Romos imperijos vaizdinio ir juo grindžiamos geopolitinės vaizduotės laikant Italiją teisėta anos didybės paveldėtoja. Nemenkesnis civilizacinis turinys buvo būdingas ir prieškarinei Vokietijos politikai bei jos siekiams, taip pat ir didžiosioms kolonijinėms valstybėms. Šiame straipsnyje aptardami kai kurias Samuelio Huntingtono įžvalgas, ir pabandysime kiek pasiaiškinti Rusijos ir Turkijos civilizacinės vaizduotės bei civilizacinių vaizdinių reikšmę šių šalių geopolitikoje ir tarptautinių santykių plotmėje.

Civilizacijų samprata geopolitikoje

Geopolitika, didžioji tarptautinė politika visada buvo ir yra susijusi su tam tikrais civilizaciniais vaizdiniais, civilizacijų sąveikos apmąstymais. Prieš kurį laiką tarsi savaime suprantama buvo didžioji XIX ir XX a. sandūroje iškilusi Rytų ir Vakarų civilizacinė skirtis, o pastaraisiais keliais dešimtmečiais orientalizmą, kaip vyravusį Kitą, ima papildyti Kinijos, Lotynų Amerikos, Afrikos, Islamo civilizacinių vaizdinių bei naratyvų sandai.

Civilizacinės įvairovės didėjimą nulėmė kultūrinę hibridizaciją, o sykiu ir įvairių kultūrų „atgimimus“ skatinantys globalizacijos ir pastarųjų metų geopolitikos veiksniai, kurie įtvirtino naują pasaulio raidos suvokimą grindžiančią Šiaurės ir Pietų skirties prieštarą. Vieni civilizacijų teoretikai stengėsi atskleisti Vakarų civilizacijos pranašumą prieš kitas civilizacijas, kiti savo tyrimuose siekė išvengti Vakarų centrizmo ir parodyti, kad visos civilizacijos yra savaip vertingos, tad kalbant apie civilizacijas, dera vengti tiesmuko pažangos supratimo taikymo, juolab tokiu supratimu grindžiamo civilizacijų raidos lyginimo. Nors pažangizmas jau kelis dešimtmečius išnyko iš istorinių bei civilizacinių tyrinėjimų lauko, tačiau pastaruoju metu atgimė modernizacijos samprata, kuria buvo grindžiamas pokario šalių raidos supratimas. Ta samprata ima veikti su nauja jėga, nepaisant jos sąsajų su ideologiškai tarsi atmestinu pažangizmu. Islamo civilizacija ir musulmonai kaip tik ir kaltinami negebėjimu modernizuotis, priimti naujosios technologinės civilizacijos skleidžiamus modernizacinius impulsus. Kas yra modernumo ir modernizavimosi paskatų šaltinis ir šių vyksmų veiklioji pasaulinė jėga? Visiems tarsi savaime aišku, kad Vakarų civilizacija, o tiksliau – kelios joje veikiančios demokratijos ir žmogaus teisių ideologemos. Juolab kad akademinio pasaulio apyvartoje cirkuliuoja vakariečių ir pagrindiniuose civilizacinių ar pasaulio sistemų tyrinėjimo centruose mokslus baigusių ir akademinius laipsnius įgijusių nevakariečių mokslininkų parašytos knygos, kurios įtvirtina ir tam tikrus bendresnius pasaulio reikalų suvokimo „rėmus“.

Civilizacijos geopolitinėse Huntingtono įžvalgose

Tarptautiniuose santykiuose svarbiausias yra hegemono, jo politinio elito vaidmuo, kuris priklauso nuo tame politiniame elite įsitvirtinusio ir natūraliu laikomo „pasaulio vaizdo“. Pastarajame svarbiausias yra civilizacinis dėmuo, kuris vienaip ar kitaip grindžiamas civilizacijų tyrinėtojų darbais. Šiuo atžvilgiu reikšmingiausia knyga po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kurį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino didžiausia XX a. geopolitine katastrofa, neabejotinai buvo S. Huntingtono veikalas „Civilizacijų susikirtimas ir pasaulio tvarkos perkūrimas“ (1996). Jame buvo išplėtotos įžvalgos, išsakytos 1993 m. žurnale „Foreign Affairs“ išspausdintame straipsnyje, kuris netrukus įgavo platų tarptautinį atgarsį[2]. Tame straipsnyje buvo aiškiai suformuluoti pagrindiniai principai, kurie grindžia požiūrį į po Šaltojo karo įsivyrausiančią pasaulio tvarką ir išskleidžiamas tos tvarkos vaizdinys. Huntingtono „rėmai“ tapo įvairių šalių politinio elito, pirmiausia Jungtinių Valstijų ir Rusijos, „parankine knyga“, paveikusia visų šalių politologų bei politikų politinę vaizduotę. Pagrindinis Huntingtono keltas klausimas – kaip po Šaltojo karo rutuliosis globalioji politika, kas ją lems ir kokia ims klostytis naujoji pasaulio tvarka?

Į tą klausimą savo atsakymą jau buvo pateikęs Francis Fukuyama plačiai nuskambėjusiame veikale „Istorijos užbaiga“ (1992). Jo manymu, Berlyno sienos griuvimas žymi naują pasaulio raidos etapą, kuriame įsivyrausiančios Vakarų civilizacinės vertybės, o galutinė žmonijos valdymo forma esąs Vakarų liberaliosios demokratijos universalizmas. Kadangi nebelieką skirtingų ideologinių pasaulio raidos trajektorijų, tai ir istorija nebetenkanti vidinių konfliktinių paskatų. Šitai ir žymi „istorijos užbaigą“. Huntingtono atsakymas kitoks. Jo manymu, Šaltojo karo užbaiga iš esmės keičia pasaulinių galių santykių konfigūraciją, tačiau nėra jokio pagrindo kalbėti apie istorijos užbaigą. Atvirkščiai – istoriniai vyksmai tik intensyvės: iš dvipolio, aiškiai ideologiškai perskirto pasaulio, kuriame varžėsi dvi Vakarų ir Rytų (sovietų) galios, o Trečiasis pasaulis buvo jų kovos vieta, pereinama į daugiapolį, daugiacivilizacinį pasaulį.

Kaip nusakomos civilizacijos? Jos yra kultūriniai dariniai, kurie skiriasi žmonių požiūriais į Dievo ir žmogaus, individo ir bendruomenės, piliečio ir valstybės, vyro ir moters bei sutuoktinių santykius. Kiekvienam tų darinių būdingas savas teisių ir atsakomybės, laisvės ir valdžios, lygybės ir socialinės hierarchijos supratimas. Tame pasaulyje kultūra ir kultūriniai tapatumai, kurie aukščiausiame lygmenyje yra civilizaciniai tapatumai, nulemia naujų politinių bei valstybinių sanglaudų, dezintegracijos ir konfliktų pobūdį. Esminis kultūrinius tapatumus formuojantis ir palaikantis veiksnys yra religija. Naujame pasaulyje modernizacija jau nebėra tiesioginė vesternizacija ir jau nebepereina į visuotinės žmonijos civilizacijos kūrimą vienokios ar kitokios vesternizacijos pagrindu. Keičiasi ir civilizacijų galių santykiai: Vakarų poveikis santykinai mažėja, o Islamo pasaulio – didėja dėl demografinio sprogimo ir jį lydinčios musulmoniškų valstybių destabilizacijos. Toks pokytis taip pat būdingas Vakarų ir Kinų civilizacijų santykiams. Vis labiau imama jausti esminė problema, kuri kaip tik išryškėjo mūsų dienomis, – Vakarų universalistinės pretenzijos skatina kitų civilizacijų, ypač Islamo ir Kinų, priešiškumą. Pastaruoju metu tas priešiškumas visiškai aiškiai reiškiamas per Rusijos v ykdomą geopolitiką, kuri grindžiama sava XIX a. antrojoje pusėje susiklosčiusia civilizacinio išskirtinumo filosofija bei teosofija.

Galima išskirti tokias esmines Huntingtono įžvalgas. Pirma, nors pasaulį integruojančios jėgos yra realios, tačiau kaip tik jos sukelia atoveiksmį – skatina išnykimo ir suvienodinimo grėsmes išgyvenančių kultūrinę saviteigą ir civilizacinės sąmonės bei savimonės stiprėjimą. Antra, pasaulis jau dalijasi į kitokias dvi dalis nei anksčiau – Vakarus ir Nevakarų daugę. Trečia, nacionalinės valstybės išlieka pagrindinės globalios politikos veikėjos, tačiau jų interesus, sąjungas ir konfliktus ima lemti kultūriniai ir civilizaciniai veiksniai. Ketvirta, didėja pasaulio nestabilumas, anarchija, gausėja įvairiausių gentinių ir tautinių konfliktų, tačiau didžiausią pavojų kelia konfliktai tarp skirtingoms civilizacijoms priklausančių valstybių ar jų grupių. Galime teigti, kad bendrais bruožais tos įžvalgos pasirodė esančios pranašingos ir į jas būtina atsižvelgti ir didžiųjų valstybių politikams, ir naujosios ES raidos vizijos kūrėjams.

Huntingtonas išskiria tokius didžiuosius civilizacinius darinius: Vakarų, Islamo, Kinų, Hindų, Budistų, Japonų, Lotynų Amerikos, Afrikos ir Slavų stačiatikių. Daug kalbėta apie tokio išskyrimo bei priskyrimo pagrindų painiavą, problemas dėl civilizacijų ribų nustatymo. Tačiau ne tai svarbiausia. Esminis dalykas yra įsitikinimas, kad šiandienos pasaulyje tarptautiniai santykiai ima priklausyti nuo civilizacijų santykių, kurie darosi vis labiau komplikuoti, o civilizacijų sąlyčio zonos tampa potencialių konfliktinių židinių regionais. Jo manymu, neišvengiamas yra Vakarų ir Islamo civilizacijų susidūrimas, kurį skatina islamui būdingas žiaurumas ir agresyvumas kitatikių atžvilgiu, taip pat demografiniai veiksniai. Islamo civilizacijos žmonėms nepriimtina Vakarų skleidžiama modernizacijos programa, kur svarbiausia yra politiniai demokratijos principai ir vien juridiniu pagrindu plėtojamos žmogaus teisės. Į daugelį įvairiose šalyse vykusių konfliktų, pavyzdžiui, Balkanų karus, jų organizatoriai, taip pat tų karų rėmėjai ar kritikai žvelgė pagal Huntingtono išskleistą civilizacijų konflikto, civilizacijų susidūrimo ar sandaužos schemą. Tad tas poveikis kai kurių Huntingtono interpretuotojų buvo pavadintas self-fulfilling prophesy. Tokios plačios aprėpties požiūris į civilizacijas ir pasaulio raidą susilaukė ne tik pritarimo, bet ir kritikos. Suprantama, daugeliui Islamo pasaulio atstovų nebuvo priimtinas Huntingtono teigiamas to pasaulio civilizacinis agresyvumas, juolab kad moderniųjų laikų istorija rodo – kolonizacija ir pasauliniai karai buvo Vakarų reikalas. Kita vertus, Korane aiškiai išsakytas neigiamas požiūris į netikinčius, politeistus, stabmeldžius ir kitokių nei Šventraštyje paminėtų religijų atstovus – jie nelaikomi žmonėmis. Tačiau mums čia svarbu ne poleminiai niuansai ar konceptualūs trūkumai, kurių gausu visokiose teorijose, o bendresnis naujojo pasaulio vaizdas, kuriame numatyti potencialūs konfliktiniai židiniai ir konfliktinio nestabilumo zonų plitimas. Istorija šią tendencija patvirtino. O kova dėl pasaulio daugiapoliškumo – šiuolaikinės globalios politikos faktas, taip pat ir Rusijos geopolitinės strategijos principas.

Kitas svarbus dalykas, kurį derėtų išsamiau apmąstyti visiems globalios politikos žaidėjams, taip pat ir civilizacijų tyrėjams, yra Huntingtono išsakytas įsitikinimas dėl Vakarų civilizacijos ateities: jo manymu, Vakarų išlikimui svarbu, kad amerikiečiai įvairiais būdais tvirtintų savąjį vakarietiškąjį tapatumą, o visi vakariečiai aiškiai suvoktų savosios civilizacijos unikalumą. Vakarų civilizacijos pamatas yra krikščioniškos vertybės, be kurių neįmanomas joks vakarietiško tapatumo tvirtinimas. Jo manymu, didžiulės vidinės grėsmės Vakarų civilizacijai glūdi joje pačioje. Viena vertus, tos civilizacijos sandą Europą pakirto jos esminio „mazgo“ – krikščionybės – silpnėjimas ir sąmoningas silpninimas įtvirtinant sekuliarios visuomenės supratimą ir naikinant krikščioniškąsias europinių kultūrų šaknis. Kita vertus, multikultūralizmo įsigalėjimas Jungtinėse Valstijose yra tiesioginis iššūkis amerikietiškajam credo, kadangi individo teisės pakeičiamos socialinių grupių teisėmis, daugiausia nusakomomis rasės, etninės priklausomybės, lytiškumo ir seksualinės orientacijos sąvokomis. Jokiais, kad ir kaip gerai atrodančiais, politiniais principais neįmanoma formuoti tvaraus bendruomeninio tapatumo. Huntingtono išsakytą susirūpinimą Vakarų civilizacijos ateitimi ir jo nurodytas civilizacijos silpnėjimo priežastis savaip patvirtina agresyviai ES ir JAV vykdoma nukrikščioninimo ir multikultūralizmo politika, taip pat ir „politinio korektiškumo“ ideologijos, ypač „naujų lytiškumų“ atžvilgiu, įsigalėjimas.

Dera išskirti vieną ypač svarbų antifukujamišką Huntingtono teorijos aspektą: Fukuyama kultūrą laiko kliūtimi demokratijos plėtrai, kadangi kultūra siekianti išsaugoti tradicijas, o Huntingtonas iškelia kultūrinių ir ypač religinių veiksnių reikšmę civilizaciniams vyksmams bei civilizacijų sąveikai. Vėlesnė pasaulio raida parodė, kad kai kurios Huntingtono įžvalgos buvo pranašingos: jis iškėlė ir aptarė Rusijos ir Vakarų santykių blogėjimo galimybę, tikėtiną Ukrainos (viena iš vadinamųjų torn countries) krizę dėl „nesusikalbėjimo“ su Rusija, taip pat svarstė Turkijos civilizacinį posūkį į islamizaciją[3]. Jis nurodė ir vidinių civilizacinių konfliktų galimybes, kurias skatins civilizacijų sandauža. Tokio konflikto pavyzdys Islamo pasaulyje yra vis labiau ryškėjantis, o kai kuriose šalyse žiaurių kovų pavidalą įgaunantis musulmonų šiitų ir sunitų priešiškumas ir sykiu to priešiškumo skatinamas tapatybinės savivokos stiprėjimas. Žvelgiant pro Huntingtono teorijos „akinius“, ryškėja civilizacinis Izraelio vaidmuo – jis yra karščiausia Vakarų ir Islamo civilizacijų sandaužos vieta, kuri savaip, pagal nenuspėjamus istorijos įgeidžius ir geopolitinius išskaičiavimus, daro įtaką tų civilizacijų sąveikai. Galima sakyti, kad kol kas civilizacinio konflikto šerdis glūdi Jeruzalėje, iš ten sklinda konflikto bangos ir jon sugrįžta, suvirpinusios daugybę kraštų ir palietusios įvairiausių šalių politinių elitų sąmonę bei tų elitų priimamus sprendimus. Jeruzalėn sueina ir tų civilizacinių diskursų bei jų kildinamos geopolitinės vaizduotės „smaigaliai“.

Rusiškoji civilizacinė vaizduotė

Išsilaisvinusi iš sovietinės okupacijos, Lietuva niekur nepabėgo nuo civilizacinio Didžiosios Rusijos vaizdinio, kuriam būdinga ilga istorija. Rusijos civilizacinės reikšmės supratimas rutuliojosi XIX a. vadinamųjų slavianofilų ir zapadnikų ginče, bandant išsiaiškinti, kokiam – Europos ar Azijos – regionui priklauso Rusija ir kokia ji yra – vakarietiška europietiška, azijietiška ar visiškai unikali euroazijietiška. Aiškius teorinius kontūrus ir didelę aiškinamąją, tad ir ideologinę, galią tas ginčas įgavo 1869 m. paskelbtame, plačiai nuskambėjusiame ir rusų intelektualinį sluoksnį supriešinusiame Nikolajaus Danilevskio veikale „Rusija ir Europa“. Jame civilizacija nusakoma kaip esminė, kultūrinė istorinė, sava vertybių sistema grindžiama žmonių bendrabūvio forma, kurios unikalumą žymi dvasinė ją sudarančių tautų prigimtis, palaikanti savitus tų tautų kultūrų tipus. Danilevskis iškėlė Rusijos civilizacinį unikalumą, taip pat jos civilizacinį tikslingumą – priešintis dvasiniam Vakarų nuopuoliui ir galop apimti Vakarų civilizaciją, o savąją stiprinti vienijant slavų tautas ir atgaunant Cargradą, Konstantinopolį. Toks tikslas jau savaime žymi civilizacinį Rusijos ekspansionizmą. Jo įsitikinimu, Rusija nėra Europa, tad Rusijai žalinga diegti svetimas valstybines bei socialines institucijas ir į gyvenimą žvelgti pro užsieninius „akinius“. Europa ar apskritai Vakarai – tai romanų-germanų civilizacija, kuriai būdingas individualizmo kulto nulemtas prievartingumas, o rusiškosios civilizacijos ypatumas yra jos žmonių taikingumas ir kantrumas, todėl visi Rusijos karai esą tik atsakas į geopolitinius iššūkius. Toks agresyvių Rusijos veiksmų aiškinimas būdingas ir šių dienų Rusijos politiniam elitui. Danilevskio idėjos taip supriešino anuometinį Rusijos kultūrinį elitą, kad filosofas Vladimiras Solovjovas šią knygą vadino „visų niekšų ir kvailių Koranu“. Tačiau tos idėjos darė ir daro didelį poveikį civilizacinei Rusijos savimonei.

Ilgą laiką Danilevskio idėjos veikė tarytum kultūros „pasąmonėje“, o jų atgimimą žymi 1991 metai, kai „Rusija ir Europa“ buvo išleista 90 tūkst. tiražu, kiek vėliau perleista ir tapo veiksmingu geopolitinių civilizacinių svarstymų sandu. Svarbios civilizacinės reikšmės sampratai idėjos buvo plėtojamos ir vadinamajame eurazininkų judėjime (Nikolajus Trubeckojus, Levas Karsavinas, Piotras Savickis ir kiti)[4]. Šio judėjimo atstovai atkreipė dėmesį į rusiškajai civilizacijai svarbų, net esminį tiurkiškąjį istorinį, kultūrinį, politinį ir etninį aspektą, jie gilinosi į Čingischano ir jo palikuonių valdymo paveldą, kurį kai kurie vėlesni mąstytojai ėmė laikyti Rusijos išskirtinumo žyme. Tad mongolų-totorių valdymo šimtmečiais patirtos skriaudos imtos įsivaizduoti kaip civilizacinis gėris, nes kaip tik chanų valdymas apsaugojęs rusus nuo vakariečių įtakos ir sudaręs sąlygas jų vėlesnei unikaliai civilizacinei raidai stačiatikybės pagrindu. Šiuo atžvilgiu prisimintinos rusų poeto Aleksandro Bloko poemos „Skitai“ eilutės: „Da, skify – my! Da, aziaty – my. / S roskosymi i žadnymi očiami!“[5] Eurazininkai teigė Rusiją esant unikalią eurazinę civilizaciją, kurioje esminis yra stačiatikybės veiksnys, o užimama geostrateginė vieta nulemianti jos, kaip tilto tarp Europos ir Azijos, vaidmenį. Tačiau tas vaidmuo grindžiamas aiškiu antieuropietiškumu ir antivakarietiškumu. Eurazininkų sampratas plėtojo Levas Gumiliovas, nepaprastai išpopuliarinęs tautos gyvenimą ir jos raidą nulemiančio pasionarumo idėją, o pastaruoju metu savo civilizacinėse ir kultūrinėse išklaidose savaip pasitelkia didelę įtaką politiniam, kariniam ir akademiniam Rusijos elitui įgavęs jo mokinys filosofas, kultūrologas, sociologas, geopolitikas Aleksandras Duginas. Šis savo geopolitiniuose apmąstymuose ir imperinės dvasios gaivinimo bei stiprinimo vizijose eurazizmą sieja su tradicionalizmu, neobolševizmu ir neostalinizmu, o sykiu plėtoja ir karo filosofijos idėją. Dugino geopolitinėms įžvalgoms būdingas ryškus antiamerikietiškumas: remdamasis įvairiais istoriniais bei istoriosofiniais tyrinėjimais, jis pranašauja neišvengiamą Rusijos civilizacinio vaidmens pasaulyje didėjimą blėstant Vakarų civilizacijai, būtinumą ugdyti žmonių aukojimosi savam civilizaciniam būviui jauseną, megzti strateginius civilizacinės partnerystės ryšius priešinantis amerikietiškosios civilizacinės atmainos ir jos įgyvendinamo „mondializmo“ ekspansijai[6], o pačiose Jungtinėse Valstijose siūlo remti visokius antisisteminius judėjimus, įvairiausiais būdais skatinti sumaištį ir taip silpninti jų galią. Geopolitinis Eurazijos didžiųjų valstybių Rusijos, Kinijos, Irano ir Indijos suverenumas laikomas esminiu veiksniu, padedančiu kurti globalizaciniam ir postmoderniam vartotojiškam „mondializmui“ galinčią pasipriešinti politiką. Tokio priešinimosi dvasios kupina ir jo „ketvirtosios politikos“ teorija, kurioje dabarties postmodernusis būvis nusakomas kaip prieš komunizmą ir fašizmą laimėjusio liberalizmo postliberalusis išsipolitinimas pereinant į postmodernaus vartojimo sistemą, kurios ekspansiją dera atremti konkrečia strategija, nusakančia, kaip ir kokiais ideologiniais pagrindais kovoti su postmodernizmu, postindustrine visuomene, kasdienybės praktika virtusiu išsipolitinusiu liberalizmu ir globalizacija bei jos logistiniais ir technologiniais „įtaisais“[7]. Dugino geopolitiniai svarstymai įtraukia visus geopolitikos klasikus, taip pat šiuolaikiniuose geopolitikos centruose, ypač Prancūzijos ir Italijos, svarstomus Europos ir pasaulio ateities scenarijus, kuriuose vienaip ar kitaip iškeliamas Rusijos vaidmuo ir eurazinių idėjų reikšmingumas[8]. Jaunystėje pasižymėjęs aršiu antitarybiškumu ir priklausęs Maskvoje garsėjusiam rašytojo ir filosofo Jurijaus Mamlejevo okultiniam-literatūriniam-filosofiniam-alkoholiniam būreliui, Duginas išleido daugybę įvairaus pobūdžio veikalų, jis didelis vokiečių kultūros, literatūros ir filosofijos žinovas, verčiantis ir populiarinantis Martiną Heideggerį, su kuriuo sieja ir naują būsimą rusų filosofijos raidos tarpsnį.

Geopolitinė Rusijos politinio elito vaizduotė ėmė ryškiai keistis po 2000-ųjų, valdžioje įsitvirtinus Vladimirui Putinui: Rusijos civilizacinio savitumo bei išskirtinumo samprata tapo geopolitinės strategijos pamatu, ir ja grindžiamos politikos spaudimas Vakarų šalims nepaliaujamai stiprėja. Toje vaizduotėje ir argumentuojant politinius sprendimus aiškiai įžiūrimos ir Huntingtono idėjos – daugiapolis pasaulis, Rusijos civilizacinis unikalumas, Vakarų silpnėjimas dėl išsikrikščioninimo ir multikultūralizmo, daugiacivilizacinio pasaulio kūrimas priešinantis vakarietiškajam politiniam ideologiniam universalizmui, besistengiančiam visame pasaulyje įdiegti savas vertybes ir politinius principus. Tos idėjos savaip sustiprina eurazininkų sampratas, kadangi patvirtinamos pačių Vakarų mąstytojų. Tačiau įvairių žemyninių aljansų ir Rusijos vaidmens juose apmąstymams būdinga sava, kuo puikiausiai Huntingtonui žinoma geopolitinės minties tradicija, kuri ir atskleista Dugino geopolitiniuose veikaluose. Rusijos geopolitinės civilizacinės vaizduotės ir ja grindžiamos politikos tikslas yra, viena vertus, „vienyti“ slavų pasaulį įsivaizduojant save kaip stačiatikybės centrą, o kita vertus – stiprinant atoveiksmį Vakarų civilizaciniam spaudimui, tvirtinti civilizacinius saitus su tiurkiškuoju pasauliu istorinio imperinio paveldo ir daugiapolės bei daugiacivilizacinės pasaulio tvarkos idėjos pagrindu. Tad iš pirmo žvilgsnio nelabai aiškūs Rusijos veiksmai tarptautinėje arenoje ir santykiuose su artimaisiais bei tolimaisiais kaimynais, taip pat ir jos konfliktinių židinių dauginimo strategija palaikoma tam tikromis iš civilizacinio supratimo kylančiomis geopolitinėmis idėjomis.

Dabartinio civilizacinio Turkijos vaidmens kūrimas

Pastaruosius porą dešimtmečių Turkijos politiniame elite ir visuomenės sąmonėje vis labiau įsitvirtina savas civilizacinis vaizdinys, kuriame ryškus ir rusiškojo eurazizmo poveikis, ir otomaniškasis imperinis politinis bei kultūrinis paveldas. Jis skleidžiamas iškeliant Islamo pasaulio nuo vakariečių patirtas skriaudas ir poreikį kurti teisingą postvestfališkąją pasaulio tvarką, kurioje būtų deramai atstovaujama Islamo civilizaciniam regionui. Akivaizdu, kad Islamo pasaulis, nepaisant jo demografinės kiekybės – ketvirtis pasaulio gyventojų, – kol kas niekaip nėra atstovaujamas aukščiausiu globalios politikos lygmeniu, nes kol kas nesama tam lygmeniui tinkamo „svorio“ valstybės ar valstybių sąjungos. Permąstymas vyksta sukantis nuo vakarietiškosios vestfališkosios orientacijos į islamiškąją pusę, iškeliant civilizacinės priklausomybės ir civilizacinių šaknų svarbą. Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano kalbose dažnai vartojamos sąvokos – „globali civilizacinė sąmonė“, „globali civilizacinė politika“, „naujoji Turkija“.

Turkiškojo civilizacinio vaidmens supratimą kultūrinėn ir politinėn apyvarton išskleidė žymus civilizacijų ir tarptautinių santykių tyrėjas Ahmetas Davutoglu, kuris nuo 2009-ųjų dirigavo šalies užsienio politikai, o 2014—2016 m. pabuvojo ir Turkijos premjeru. Beje, jo premjeravimą daug kas laiko kruviniausiu pastarųjų kelių dešimtmečių Turkijos istorijoje. Paskutiniajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje Davutohlu aktyviai įsijungė į Fukuyamos ir Huntingtono įžiebtą pasauline vadintiną diskusiją ir 1994 m. išspausdintame straipsnyje „Interesų susikirtimas: pasaulio (ne)tvarkos paaiškinimas“[9] iškėlė savąjį naujos, po Šaltojo karo atsirandančios pasaulio tvarkos supratimą. Pagrindinė mintis – kultūrinių ir civilizacinių tapatumų atgimimą lėmęs ideologinių blokinių Vakarų ir Rytų tapatumų žlugimas. Subyrėjus Rytų blokui, radosi galios vakuumas jautriuose, tačiau išteklių gausiuose regionuose, į kuriuos ir nukrypo intracivilizacinės varžytuvės, įtraukusios ir kitas civilizacijas. Tad civilizacinis atgimimas eina ranka rankon su globaliąją politiką lemiančiomis strateginėmis varžytuvėmis. Jo manymu, civilizacijos niekur neišnyko, jos yra ryškūs kultūriniai politiniai ir ekonominiai dariniai, kuriems būdingas savas buvimo pasaulyje, socialinės egzistencijos būdas. Civilizacijų skirtingumas priklauso nuo skirtingų ontologinių, norminių bei pažintinių prielaidų, jose įsitvirtinęs savas laiko ir erdvės, taip pat žmogaus ir gyvenimo tikslo suvokimas, susiejantis įvairių valstybių žmones. Civilizacijų raidoje jų savikūros ir santykių su kitomis civilizacijomis atžvilgiu svarbiausia yra civilizacijos pasaulėvaizdis, civilizacinė savimonė ir savivoka. Tuos dalykus paryškina ir Huntingtonas. Stebimas civilizacinės vaizduotės atgimimas, kuris jau savaime didina civilizacinę politinę konfrontaciją, nes vakariečiams jis buvo netikėtas.

Šiuolaikinio pasaulio būsenoje išskiriami du po Šaltojo karo išryškėję civilizacinės savivokos „vektoriai“: Vakarų pusėje – istorijos užbaiga, galutinė demokratinio neoliberalaus kapitalizmo pergalė ir hegemoninės, JAV palaikomos tvarkos įsiviešpatavimas, o Kito (West and the Rest skirtis) pusėje – civilizacinės vaizduotės, tad ir civilizacinio pasaulėvaizdžio, stiprėjimas ir išplitimas, daugiacentrio ir daugiapolio pasaulio tvarkos vaizdinio kūrimas ir diegimas, siekiai pertvarkyti pasaulio tvarką daugiacivilizaciniu pagrindu. Tad kitoje pasaulio pusėje civilizacinių vaizdinių pagrindu ėmė megztis nauji politiniai ir geopolitiniai aljansai, į kuriuos Vakarai iš pradžių nekreipė dėmesio, o pastaruoju metu jau ima stokoti priemonių su jais „susitvarkyti“. Kaip pavyzdį dera paminėti Rusijos ir Turkijos strateginių ryšių plėtojimą vis svarbesnėmis tampant eurazininkų idėjoms ir ideologijai bei įvairaus lygio euraziniams projektams, Islamo valstybių jungimąsi šiitų ir sunitų skirties pagrindu ir sunitiškojo tapatumo stiprėjimą bei agresyvėjimą. Sunitas Davutohlu siekė permąstyti ir plačiai išplitusią pažiūrą, esą Islamo pasaulis keliąs grėsmę Vakarams. Jo manymu, nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad musulmonų pasaulis gali sukurti ir įgyvendinti globalią antisistemiško veikimo strategiją. Vakarų pasaulis „islamo grėsmes“ ideologiškai naudoja savoms geoekonominėms, geopolitinėms ir geostrateginėms operacijoms pagrįsti ir pateisinti. Jis ypač iškelia būtinumą įveikti konfrontacinę civilizacijų sąveikos išsklaidą, kadangi toji tiesiogiai ar netiesiogiai veikia ir politinius sprendimus. Tačiau jis kritikuoja Vakarų civilizacines ydas pasiremdamas Edmundo Husserlio veikale „Europos mokslų krizė“ išdėstytomis mintimis ir iškelia civilizacinius Islamo privalumus bei pranašumus, kurie palaiko plačiai plėtojamas neootomanizmo ir panislamizmo teorijas bei ideologiją. Tad Turkijos vesternizavimasis kemalizmo ideologijos pagrindu kuriant sekuliarią nacionalinę valstybę, suvoktinas kaip civilizacinė bėda, kurią būtina įveikti atsigręžiant į savąjį pasaulėvaizdį. Jo manymu, vakarietiškojo sekuliarizmo banga nesugebėjo pakeisti musulmonų mąstysenoje įsitvirtinusio pasaulėvaizdžio, kurį grindžia labai aiški ontologinė Dievo per Koraną išreikšta žmonių visuomenių egzistavimo ir prasmingos žmogaus būties tvarka[10]. O politikoje ir geopolitikoje vis labiau ryškėja Pax Ottomana svarba.

Davutohlu išspausdino daugybę straipsnių, taip pat fundamentalių kultūrologinių filosofinių ir politologinių veikalų. Tarp pastarųjų reikšmingiausia yra vadinamoji trilogija: veikale „Alternatyviosios paradigmos“ (1994) gvildenami Islamo ir Vakarų pasaulėvaizdžio ypatumai bei tų pasaulėvaizdžių poveikis politikos teorijai; knygoje „Civilizacinė transformacija ir musulmonų pasaulis“ (1994) svarstomi civilizaciniai musulmonų pasaulio raidos bruožai, o „Strateginėje gelmėje“ (2001) brėžiami ir pagrindžiami nauji Turkijos civilizaciniam vaidmeniui reikalingos politikos metmenys. Turkija užsienio politikai susikūrė daugiadimensinį ir sykiu vizionierišką pagrindą ir vykdo naująją politiką pasitelkusi ir įgyvendindama svarbų principą – tarpininkauti sprendžiant įvairaus lygio konfliktus. Tokiai politikai veiksmingai plėtoti padedanti unikali istorinė Turkijos savybė sąveikauti su globalia Šiaure ir globaliais Pietumis, taip pat šios šalies kultūrinis civilizacinis paveldas ir patirtis bendradarbiaujant su Vakarų politinėmis bei karinėmis institucijomis. Reikšmingu naujosios Turkijos politikos etapu, kai politiniame ir kariniame elite įtvirtinama islamo principais grindžiama civilizacinė ideologija, laikytini Turkijos prezidentą Erdohaną remiančių jėgų veiksmai nuslopinant nepavykusį 2016 07 15 kariškių perversmą ir keičiant ne tik karinį elitą, bet ir visą švietimo sistemą bei „valant“ žiniasklaidą, taip pat 2017 04 16 vykęs referendumas dėl prezidento galių išplėtimo. Tiesa, referendumo dėl prezidento galių išplėtimo rezultatai parodė, kad Turkijos visuomenė naujosios raidos atžvilgiu pasidalijo perpus, tad galima numatyti didėsiant ir vidinius konfliktus, nes sekuliarios kemalistinės valstybės vaizdinys daugelio turkų laikomas savu ir brangintinu, juolab kad ir naujosios politikos vykdytojai nesirengia imtis visuotinės šariatizacijos.

Civilizacinės vaizduotės atgimimas – iššūkis Europos Są jungai

Pagrindinis šias išsklaidas paskatinęs klausimas – koks gi yra civilizacinis Europos Sąjungos vaizdinys, kokiais civilizaciniais didžiaisiais pasakojimais jis grindžiamas ir kaip tie pasakojimai veikia žmonių vaizduotę bei jų savimonę? Ar galime aiškiai atsakyti į klausimą – koks civilizacinis ES vaizdinys mums „arčiau širdies“ ir kokią ES ateitį jo pagrindu įsivaizduojame? Viešojoje erdvėje tokie klausimai nesvarstomi, o europinis politinis elitas ES iškilusių didžiulių politinių ir geopolitinių iššūkių akivaizdoje tenkinasi tik bendro pobūdžio pareiškimais apie europietiškąją vienybę ir ES kaip demokratijos, gerovės ir multikultūrinės politikos pavyzdį visam pasauliui, siūlydamas svarstyti kelias to paties „federalistinio“ sukirpimo Europos raidos idėjas. Nors jau dabar visiškai akivaizdu, kad būtina labai aiškiai suvokti, jog siaurakaktiškas ideologiniu pagrindu vykdomas valstybinių galių menkinimas ir valstybių narių išnacionalinimas, kuris skaudžiausiai smogė mažosioms valstybėms, silpnina visą Sąjungą. Kitas svarbus dalykas tas, kad taip pat „demokratijos stokos“ sąlygomis įsitvirtinęs ir sau pasakišką gerovę susikūręs transnacionalinis europinis biurokratijos sluoksnis pasirodė esąs visiškai nepajėgus tvarkytis su naujais, ypač užsienio politikos srityje kylančiais iššūkiais. Tačiau tas sluoksnis nesirengia nei pripažinti savo klaidų ir jas apmąstyti, nei keisti liberalmarksistinės, tačiau sykiu finansinį kapitalą besąlygiškai aptarnaujančios integracijos politikos. Toje politikoje svarbiausia yra „naujojo europiečio“ kūrimo programa, kylanti iš prancūziškojo, o su juo ir sovietinio, revoliucinio paveldo, suėmusio Apšvietos racionalizmą ir karingąjį modernizacinį ateizmą. Vykdoma integracijos politika naikina kultūrines ir religines šaknis siūlydama ideologinius pakaitalus – įvairias „transnacionalumo“ ir „transeuropietiškumo“ koncepcijas. Tačiau tos koncepcijos niekaip negali įgauti aiškesnio civilizacinio vaizdinio pavidalo, kadangi grindžiamos esminiu „mainumu“ – tautų ir kultūrų maišymusi atmetant vakarietiškos civilizacijos supratimą dėl jo prigimtinių nuodėmių. Tos nuodėmės – tai būtinos išgyvendinti krikščioniškosios šaknys, latentinis nacionalinis valstybingumas ir tapatumas, nepakankamas atvirumas ir svetingumas „kitoniškumui“, eurocentristinio ir kolonijinio mentaliteto paveldas. Tačiau kaip yra ir bus bendraujama su stiprių civilizacinių tapatumų valstybėmis bei imperijomis, nes nei Rusija, nei Kinija, nei Turkija nesikrato „atgimusios imperijos“ vaizdinio? Gal tikimasi technologiniu ir finansiniu pranašumu „suvirškinti“ tuos tapatumus, tačiau vargu ar tokios viltys yra pagrįstos jau vien dėl demografinio geopolitinio veiksnio. Stokojant aiškaus civilizacinio ir kultūrinio vaizdinio, kuris sukaupia savyje didžiulį simbolinį, ženklinį bei istorinį turinį ir juo palaiko veiksmingą, padedančią pasaulyje orientuotis ir savumo jauseną ugdyti kultūrinę atmintį, niekaip nebus įmanoma sutelkti žmonių bendriems darbams, bendresniam raidos tikslui. Stokojant civilizacinio bendrumo, nebus įmanoma suvokti ir visiems bendrai kylančių iššūkių, nes tie iššūkiai niekaip negalės įgauti kultūriškai veiksmingų simbolinių išgyvenamų ir bendrystės jauseną palaikančių pavidalų.

 

Vargu ar atgimstančio civilizacinio geopolitinio mąstymo akivaizdoje Europos Sąjunga pajėgs stiprinti ir europietiškojo pavyzdinio kosmopolitiškumo koncepciją, kurią išskleidžia Gerardas Delanty ir daugybė šios pakraipos politologų bei kultūrologų, kurie formuoja Europos Sąjungos plėtros vaizdinius ir jų įgyvendinimo politiką. Jis teigia išsirutuliojus naują europiečių savipratą, peržengiančią visas Rytų ir Vakarų priešpriešos kildinamas idėjas ir po Šaltojo karo pasklidusias „civilizacijų sandaužos“, „istorijos užbaigos“, „naujos pasaulio tvarkos“, „blogio ašies“ ideologemas, nes žvelgiant į Europą ir Aziją, vis labiau aiškėja, kad Vakarų, kaip ideologinio, kultūrinio ir geografinio konstrukto, supratimas vis labiau tampa nesvarbus. Kodėl? Todėl kad Vakarų civilizacija išplitusi visame pasaulyje, tad tapusi globalizuota ir liovusis būti vakarietiška bei europine. Globalizacijos vyksmas – kapitalizmo ir demokratijos įsitvirtinimas, – rodantis Vakarus netekus savųjų išskirtinumo bruožų, o krikščionybę jau nebesant sekuliarių visuomenių kultūriniu žymeniu[11]. Kadangi vis labiau ryškėja visuomenių ir civilizacijų kosmopolitiškumas – Vakarai Rytuose, o Rytai Vakaruose, tad būtina siekti žemyninės vienybės įvairovėje, kurti postnacionalinę europietišką, kosmopolitine tampančią bendruomenę. Nors Delanty išskiria įvairias kosmopolitizmo formas bei atmainas ir siekia „suminkštinti“ jo normatyvinį universalizmą bei iškelti nevakarietiško kosmopolitizmo patirtis[12], tačiau juk didžiųjų šalių politinių elitų sprendimai grindžiami ne įvairove, o vienokia ar kitokia aiškia idėja, tad ji ir įgyvendinama kaip normatyvinis universalus, vadinasi, vakarietiškas principas. Šios pakraipos mąstytojai tikėjosi, o kai kurie iki šiol tikisi, kad turkiškasis islamas bus sueuropintas vykdant šios šalies stojimo į ES programą, kadangi Turkijoje vyravo sekuliarusis nacionalizmas, tačiau šios svajonės neišsipildė. Tad ES politiniam elitui kyla didžiulis klausimas – kokiu savu civilizaciniu diskursu atsakyti rusiškajam ir turkiškajam, labai aiškiai suvokiant, kad civilizaciniam diskursui būtina konsoliduojanti, žmones apjungianti ir juos su tam tikra vieta ar valstybe siejanti kultūrinė galia? Jokioms kosmopolitizmo formoms, kad ir kokiais „teisingai“ atrodančiais teoriniais argumentais paremtoms, tokia galia nebūdinga. Vargu ar gundymas vakarietiška ekonomine gerove gali būti lemiamas veiksnys bei argumentas vis labiau įsiplieskiančiose skirtingų civilizacinių vaizdinių ir jais grindžiamos geopolitikos varžytuvėse.

Daug problemų, susijusių su civilizacine Europos ateitimi, kelia ES vykdoma krikščioniškųjų šaknų naikinimo politika, kai viešas tikėjimo reiškimas yra laikomas netoleruotinu ar net kriminalizuojamas. Tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus bei tikėjimą vis labiau ribojamos prievartiniu būdu diegiant švietimo sistemose genderizmo ideologiją ir pritaikant tą sistemą netradicinių seksualinių orientacijų „normoms“. Čia neturime galimybės plačiau pagvildenti tos politikos ypatumus, kuri slepiama po „žmogaus teisių“ bei „tolerancijos“ šydais, tad atkreipsime dėmesį tik į vieną esminių ES raidoje įvykių, kuris aiškiai parodė europinio elito antikrikščionišką ir anticivilizacinį nusiteikimą, – taip ir nepriimtos Europos Sąjungos Konstitucijos preambulės svarstymą ES Parlamente 2004-aisiais. Didžiausią pasipriešinimą sukėlė dalies parlamentarų bandymas tekstan įrašyti, kad naujoji valstybių sąjunga pripažįsta ir puoselėja savo krikščioniškąsias šaknis ir suvokia savo krikščionišką civilizacinę prigimtį. ES antikrikščionišką ateistinę politinę nuostatą visapusiškai atskleidė svarstymai dėl būtinumo bei galimybės ES Konstitucijos preambulėje įrašyti žodžius „krikščionybė“ ir „krikščioniškos vertybės“. Apie tas diskusijas nemažai prirašyta, tačiau verta pacituoti jų dalyvio parlamentaro Vytauto Landsbergio mintis iš jo kreipimosi į europarlamentarus: „Dvidešimties ar panaši balsų persvara demokratijos vardu gali nusiųsti tą vieną žodį – krikščionybė – į giljotiną. /.../ Galima buvo nors netiesiogiai pažymėti esminę vertybę pakeičiant persekiojamą žodį „krikščionybė“ kitu – „brolybės siekis.“[13] Atkreiptinas dėmesys, kad V. Landsbergis aiškiai suvokia esminę antikrikščionišką politinio elito nuostatą ir nebijo ją įvardyti – žodis „krikščionybė“ yra persekiojamas, o su juo ir visa krikščionybė, tačiau ir jis būtų linkęs ieškoti išeities jau nebeminint pačios krikščionybės: parlamentaras svarsto, kad „širdies išmintis galėtų būti paminėta. Abi teiktų galimą žodyno kompromisą, tačiau net ir to nepadaryta. Išaukštinus liberté ir egalité, pamiršta fraternité. Jūs nerasite ten šio trečiojo atgyvenusio žodžio.“[14]

Landsbergio kalbų rinkinyje išspausdintas ir Otto von Habsburgo straipsnis „Dievas, paskutinysis Europos tremtinys“, kuriame aiškinamas vienas tokios nuostatos susiklostymo aspektų. Verta pacituoti jo reikšmingą ir iškalbingą istorinę nuorodą: „Ši naujoji politika prasidėjo nuo didžiųjų valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos – vadovų susitikimo Antrojo pasaulinio karo metu. Dumbarton Oakse visi trys nutarė sukurti organą, kuris taikos metu padėtų išsaugoti karinio aljanso dvasią. Šio susitikimo metu buvo parengtas bendras pareiškimas. Nuo pat pirmosios susitikimo dienos Maksimas Litvinovas, SSRS atstovas, iškėlė išankstinę sąlygą, kad, priešingai nei anksčiau, nei Dievas, nei jokia kita aukščiausioji būtybė nebūtų minimi. „Reikia atsikratyti praeities šmėklų ir į jų vietą soste pasodinti žmogų“, – teigė jis. Šis pasiūlymas buvo priimtas. Tiesioginė jo pasekmė – bedvasis dokumentas, pateiktas San Francisko konferencijoje. /…/ ilgainiui tai tapo visuotinai taikoma taisyklė. Vokietijos kancleris G. Schröderis nutarė išbraukti Dievą iš savo konstitucinės priesaikos.“[15]  Labai taikliai jis įvertina ir susiklosčiusį ES valdymo pobūdį: „Nuo to laiko prasidėjo bedvasių institucijų valdymas, palaikomas sektantiškų organizacijų. Tokios pat nuostatos laikytasi ir redaguojant Europos Sąjungos Konstitucijos preambulės tekstą.“[16] Klausimas – ar ir naujų iššūkių, stiprėjančios kaimyninių šalių civilizacinės vaizduotės akivaizdoje ES politinis elitas imsis peržiūrėti šią pražūtingą vakarietiškosios civilizacijos savivokai nuostatą ir savo dokumentuose ims vienaip ar kitaip reikšti ir krikščioniškąjį dvasingumą? Suprantama, tos nuostatos peržiūra verstų imtis ir kitų socialinės inžinerijos „programų“ peržiūros, o savo teisumu ir pažangiu pavyzdiškumu įtikėjusiems ideologams šitai padaryti nėra lengva.

Lietuvai svarbus ne tik Europos Sąjungos civilizacinis vaizdinys, bet ir mūsų priklausomybės vienokiam ar kitokiam vaizdiniui pobūdis ir kultūrinės tapatinimosi su juo galios. Klausimai, kas mes ir kur mes, – tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti. Norint juos deramai kelti, būtinas tam tikras geopolitinis, kultūrinis ir filosofinis akiratis, taip pat ir susigaudymas tokių klausimų svarstymo tradicijoje. Turime savą, pažymėtą ryškiais Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos vardais. Tačiau ar jų mintys suaktualintos dabartiniuose politologiniuose svarstymuose? Lietuvoje geopolitiniai svarstymai tenkinasi bendromis „giliamintiškomis“ įžvalgomis – „mes – NATO ir ES nariai“, „NATO mus gins“ ir pan., – kai kada pagražinamomis svaigiomis „Baltijos tigrų“ formuluotėmis. Visa mūsų geopolitika – Rytų partnerystės programos vykdymas. Tik jis ir teikė šiokią tokią pasaulinių vyksmų nuovoką. Didžiausia bėda – dvišalių santykių stoka. O kaip tik tokiuose santykiuose ugdomas užsienio politikų sluoksnis ir palaikoma geopolitinė vaizduotė. Kol pasaulio politikoje atrodė, kad vyrauja ekonomika, tol tie santykiai ir buvo perleisti verslui, tačiau kai iškilo geopolitika, tai pasirodė, kad mes neturime jokių į geopolitikos iššūkius deramai galinčių atsakyti minčių nei idėjų.

[1] Germantas Dr. (Pranas). Pasaulio politikos posūkis. Kaunas, Spaudos fondas, 1938, p. 7–9.

[2] Huntington S. P. The Clash of Civilizations // Foreign Affairs, 1993, 72(3).

[3] Ten pat, p. 44–45.

[4] Plačiau apie eurazininkų judėjimą ir plėtotas koncepcijas žr. Martinkus A. Rusijos–Eurazijos vakarinės politinės ribos problema eurazininkų filosofijoje // Žmogus ir žodis, 2009, Nr. 4; Martinkus A. „Rusijos idėjos“ evoliucija klasikinio“ eurazizmo filosofijoje (1920–1929 m.). Daktaro disertacija. Kaunas, Vytauto Didžiojo Universitetas, 2010.

[5] „Taip – skitai mes, taip – azijiečiai mes, godžiom ir įkypom akim.“ Rimanto Černiausko vertimas. – Red.

[6] Dugin A. Eurasian Mission: An Introduction to Neo-Eurasianism. London, Arktos, 2014.

[7] Dugin A. The Fourth Political Theory. London, Arktos, 2012.

[8] Dugin A. Principles of Geopolitics. London, Arktos, 1997.

[9] Davutoglu A. The Clash of Interests: An Explanation of the World [Dis] order // Intellectual Discourse 2(2), 1994.

[10] Davutoglu A. Philosophical and institutional dimension of secularization: A comparative analysis // A. Tamimi and J. L. Espozito (eds.). Islam and Seculiarism in the Middle East. London, Hurst and Co, 2000.

[11] Delanty G. Introduction: The Idea of a post-Western Europe // Beyond East and West. Ed. by Gerard Delanty. London and New York, Routledge, 2006.

[12] Delanty G. Not All Is Lost in Translation: World Varieties of Cosmopolitanism // Cultural Sociology published, 14 May 2014.

[13] Landsbergis V. Europos Parlamente. I. 2003 birželis – 2004 lapkritis. Antrasis leidimas. Vilnius, Baltijos kopija, 2005, p. 19.

[14] Ten pat, p. 20.

[15] Ten pat, p. 145.

[16] Ten pat.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Vilniaus forumo konferencijoje „Globalus chaosas ir naujasis žemės nomas: būti ar nebūti Lietuvos valstybei?“ Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute 2017 m. balandžio 26 d.

Žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galima įsigyti Vilniaus universiteto knygyne, knygynuose „Litera“, „Akademinė knyga“, Nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose bei Kauno centriniame ir prenumeruoti visuose pašto skyriuose. Prenumeratos kaina metams - 8 eurai.