Vidurio Europos lyderiai: „Mes nenorime dalyvauti Briuselio elito beprotybėje“

Straipsnio autorius - Niujorko Gatestone instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Sorenas Kernas.

***
Europos Sąjunga inicijavo ieškinius prieš Čekiją, Vengriją ir Lenkiją dėl to, kad jos nepaisė ginčytinų nurodymų priimti tūkstančius migrantus iš Afrikos, Azijos ir Artimųjų Rytų.

Vadinamoji pažeidimų nagrinėjimo procedūra, kurios įgaliota Europos Komisija, galinga Europos Sąjungos vykdomoji institucija, pateikė ieškinį valstybėms narėms, kurios laikomos pažeidusiomis savo įsipareigojimus pagal ES teisę, gali baigtis milžiniškomis finansinėmis nuobaudomis.

Ginčas prasidėjo 2015 m. rugsėjo mėn., kai Europos migrantų krizės metu ES valstybės narės nubalsavo perkelti 120 000 „pabėgėlių“ iš Italijos ir Graikijos į kitas bloko vietas. Toks skaičius papildė 2015 m. liepos mėn. planą perskirstyti 40 000 migrantų, susitelkusių Italijoje ir Graikijoje.

Iš 160 000 migrantų, kuriuos reikėjo „pasidalyti“, devynios Vidurio ir Rytų Europos šalys buvo įpareigotos priimti maždaug 15 000 migrantų. Nors Čekija, Vengrija, Rumunija ir Slovakija balsavo prieš susitarimą, jos vis tiek privalo jo laikytis.

Nuo to laiko keletas Vidurio Europos valstybių narių griežtai atsisako vykdyti joms paskirtas migrantų kvotas. Pavyzdžiui, Lenkijos kvota – 6 182 migrantai ir iš jų nė vienas migrantas nebuvo priimtas. Čekijos Respublikos kvota – 2 691 migrantas, iš kurių buvo priimta tik 12. Vengrijos kvota – 1 294 ir nė vienas iš jų nebuvo priimtas.

Po visą ES iki šiol, pagal 2017 m. birželio 13 d. paskelbtą ES perkėlimo ataskaitą, buvo paskirstyta tik apie 20 000 migrantų (iš Italijos – 6 896 ir iš Graikijos 13 973). Iš 28 ES valstybių narių tik Malta įvykdė visą savo kvotą – priėmė 131 migrantą.

Daugelis vadinamųjų prieglobsčio prašytojų atsisakė persikelti į Vidurio ir Rytų Europą, nes jų piniginė parama nėra tokia dosni kaip Prancūzijoje, Vokietijoje ar Skandinavijoje. Be to, šimtai migrantų, perkeltų į Estiją, Latviją ir Lietuvą, priskiriamas neturtingiausioms ES šalims, iškart pabėgo į Vokietiją ir kitas turtingesnes bloko šalis.

Tuo tarpu Europos „vienytojai“, siekdami sugėdinti Vidurio Europos šalis dėl užsispyrimo nepaisyti kvotų, apeliavo į miglotas sąvokas, tokias kaip Europos „vertybės“ ir „solidarumas“. Pavyzdžiui, visai neseniai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas įspėjo:

„Europos valstybės, kurios nesilaiko taisyklių, turėtų patirti visas politines pasekmes. Tai yra dviguba išdavystė. Jos nusprendžia atmesti ES principus ir atgręžti Europai nugarą ciniškai vertindamos sąjungą – pinigus iš jos gauna, bet jos vertybių negerbia“.

Vidurio ir Rytų Europos vadovai laikėsi savo. Lenkijos ministrė pirmininkė Beata Szydło pareiškė, kad Europos Sąjungos pareigūnai jos šalies nešantažuos. Gegužės 24 dieną, praėjus dviem dienoms po džihadistų išpuolio Mančesteryje, Anglijoje, per kurį buvo nužudyta ir lenkų pora, savo kalboje Parlamente ji pareiškė:

„Mes nenorime dalyvauti Briuselio elito beprotybėje ... Užteks klūpėti, ir kelkitės ir jūs iš savo letargo miego, antraip kasdien apverksite savo vaikus.“

„Jei to nematote – jei nematote, kad šiuo metu terorizmas gali smogti bet kuriai Europos šaliai, ir manote, kad Lenkija neturėtų gintis – jūs veikiate ranka rankon su tais, kurie šį ginklą nukreipia prieš Europą, prieš mus visus.“

„Reikia aiškiai ir tiesiai pasakyti: tai išpuolis prieš Europą, mūsų kultūrą, tradicijas. Ar mes norime tvirtų politikų, kurie mato pavojų ir gali su juo veiksmingai kovoti?“

Lenkijos vidaus reikalų ministras Mariuszas Błaszczakas buvo atviras: sutikti su Europos Sąjungos kvotomis „tikrai yra blogiau“ nei bet kokia Briuselio skirta bausmė:

„Mes turime nepamiršti tų teroristų išpuolių, kurie įvyko Vakarų Europoje ir kaip tai įvyko didžiosiose ES šalyse, – tai, deja, dabar yra gyvenimo faktas. Atminkite: dabartinės gausios musulmonų bendruomenės Vakarų Europoje pradžioje buvo palyginti nedidelės…“.

„Aš sakau savo kolegoms Vakarų Europoje, kad perkėlimo strategija tik sustiprina nelegalią migraciją, nes prekeiviai žmonėmis turi tik dar daugiau klientų, kai būsimieji migrantai girdi, kad žmonėms, atvykusiems į Europą, suteikiamas prieglobstis ir kitose ES valstybėse, ne tik Italijoje ir Graikijoje“.

Lenkijos parlamento narys Henrikas Kowalczykas pabrėžė:

„Lenkija įneša savo dalį į ES… Mes darome tai, ką šis blokas ir sutartys sako. Jei Prancūzijos prezidentas turėjo omeny pabėgėlius, tai šis klausimas jokiose sutartyse nėra paminėtas ir, kai įstojame į Europos Sąjungą, tokio įsipareigojimo mes neprisiėmėme“.

Lenkijos Europos reikalų ministras Konradas Szymańskis pridūrė: „Konflikto tarp Komisijos ir Lenkijos vertybių nėra – visa diskusija kyla dėl to, kaip šias vertybes interpretuoti“.

Čekijos ministras pirmininkas Bohuslavas Sobotka pareiškė, kad „atsižvelgdama į pablogėjusią saugumo padėtį Europoje ir kvotų sistemos neveikimą, Čekijos vyriausybė joje nedalyvaus“. Ir pridūrė: „Mes esame pasirengę apginti šią savo poziciją ES ir atitinkamose teisinėse institucijose“.

Čekijos užsienio reikalų ministras Lubomíras Zaorálekas sakė, kad ES turėtų sutelkti dėmesį į „ekonominių ir socialinių skirtumų tarp ES valstybių narių mažinimą, o ne į bandymus platinti migrantus pagal priverstines kvotas“. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad kai kuriose Rytų Europos šalyse „labiausiai pažeidžiami gyventojai dažnai gyvena vargingiau nei migrantai“.

Zaorálekas pridūrė, kad „atvykstantys neturi realaus intereso integruotis“ ir nori gyventi su „panašių kultūrinių, etninių, religinių patirčių partneriais“. Jis sakė, kad Vidurio ir Rytų Europos žmonės nenori „pakartoti Vakarų šalių klaidos“, kuriose esama „daugybės tūkstančių žmonių, gyvenančių netobulose gyvenimo sąlygose“ ir kurie yra „grėsmingi ne tik naktį, bet ir dienos metu“. Jis pabrėžė, kad „tarp ukrainiečių ir vietnamiečių“, dviejų seniai įsikūrusių bendruomenių Čekijoje, „savižudžių sprogdintojų nėra“.

Slovakijoje ministras pirmininkas Robertas Fico sakė, kad masinė migracija ir priverstinis daugiakultūriškumas pakeistų jo šalies tapatybę:

„Manau, politikų pareiga kalbėti apie šiuos dalykus labai aiškiai ir atvirai. Aš nenoriu matyti musulmonų bendruomenės Slovakijoje. Aš nenoriu, kad čia būtų kelios dešimtys tūkstančių musulmonų, kurie ilgainiui imtų propaguoti savo ideologiją. Mes nenorime keisti šios šalies tradicijų, pagrįstų krikščioniškomis tradicijomis. Taip buvo čia šimtmečius. Suverenitetas ir nacionalinis pasididžiavimas turi būti mūsų valdančiosios koalicijos dalis“.

Fico pridūrė, kad 95 proc. vadinamųjų pabėgėlių iš tikrųjų yra ekonominiai migrantai:

„Mes nedalyvausime šioje beprotybėje plačiai išskėstomis rankomis rodydami, kad mes priimsime juos visus, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra ekonominiai migrantai, ar ne. Mes turime pradėti kalbėti tiesą apie migraciją“.

Vengrijoje ministras pirmininkas Viktoras Orbanas perspėjo apie kultūrinio konflikto tarp Europos ir migrantų iš musulmonų pasaulio „sprogstamąsias pasekmes“:

„Kad suprastume, ką turime daryti, privalome suvokti tikrą problemos, su kuria susiduriame, pobūdį. Europoje nėra „pabėgėlių problemos“ ar „pabėgėlių situacijos“, bet Europos žemynui kyla pavojus dėl kaip niekad išaugusių moderniųjų laikų migracijos įtampų. Žmonių judėjimas vyksta milžiniškais mastais, ir, iš Europos perspektyvos žiūrint, potencialių būsimų imigrantų skaičius atrodo begalinis“.

„Kiekvieną dieną mes matome, kaip šimtai tūkstančių pasirodo prie mūsų sienų ir jas peržengia, o kur dar milijonai žmonių, ketinančių persikelti į Europą dėl ekonominių motyvų...“

„Turime pripažinti, kad dėl susidariusios situacijos yra atsakinga ydinga Europos Sąjungos imigracijos politika. Kiekvienas Europos politikas, žadėjęs imigrantams geresnį gyvenimą, ir skatinęs juos viską palikti ir rizikuoti savo gyvybe, kad persikeltų į Europą, yra kaltintinas neatsakingu elgesiu. Jei Europa negrįš į sveiko proto kelią, kovoje už išlikimą ji atsidurs silpnesniojo pozicijoje…“

„Nepamirškime, kad atvykėliai yra susiformavę kitoje religijoje ir atstovauja radikaliai kitokiai kultūrai. Dauguma jų nėra krikščionys, o musulmonai. Tai yra svarbus klausimas, nes Europa ir europietiška tapatybė yra įsišaknijusi krikščionybėje. Negi išties nieko nejaudina tai, kad Europos krikščionybė nebepajėgi ką nors padaryti, kad Europa išliktų krikščioniška? Jei mes apie tai užmiršime, ir pati Europos idėja gali tapti mažuma Europos žemyne“.

Prisiminęs Vengrijos okupaciją – Osmanų imperija buvo okupavusi Vengriją nuo 1541 iki 1699 metų – Orbanas pabrėžė:

„Manau, mes turime teisę nuspręsti, kad nenorime, jog mūsų šalyje būtų daug musulmonų. Mums nepatinka tos pasekmės, kurių neišvengiamai būna, kai įsikuria didelės musulmonų bendruomenės – tą mes matome kitose šalyse, ir aš nematau priežasties, kodėl kas nors turėtų versti mus sudaryti sąlygas gyventi kartu ir tiems, kurių mes Vengrijoje nenorime matyti. Tai mūsų istorinė patirtis“.

Gatestoneinstitute.org

Iš anglų kalbos vertė Ramutė Bingelienė