V. Radžvilo „euroskepticizmu“ nepatenkinti studentai: klausytis gali tie, kas prijaučia profesoriaus idėjoms

propatria.lt nuotrauka 

Vakar viešai paskelbta informacija apie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) Europos studijų magistro programos studentų nepasitenkinimą profesoriaus Vytauto Radžvilo euroskeptiškomis pažiūromis bei dėstomu filosofiniu kursu ir instituto administracijos atstovų sprendimą šį kursą iš privalomo paversti pasirenkamu. Reaguodama į tai, savo įvykių versiją viešai pateikė ir studentų prašymą iniciavusi Ieva Galkytė. Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje dirbanti studentė neįžvelgė problemos savo ir kurso draugų poelgyje ir teigė, kad prašymu tenorėjo atverti galimybę kurso klausytis prof. Vytauto Radžvilo pažiūras palaikantiems kitų programų studentams. 

Pasak I. Galkytės, „prof. Radžvilo pasisakymai peržengė visas ribas“, kursas buvo dėstomas paskaitų forma (studentės žodžiais, „aš kalbu-jūs kalat mintinai“ dėstymo metodas), o „kurso turinys labiau priminė provokaciją, siekiant studentus atversti į vienintelį teisingą ES suvokimo kelią“. 

Tiek iš studentų prašymo administracijai, tiek iš I. Galkytės pasisakymo nėra aišku, kaip ir kokias ribas peržengė profesoriaus pasisakymai. Neaišku, ir kas tas ribas nustato. Teiginys, jog kursas reikalauja tik išmokti paskaitose išdėstomą medžiagą ir nereikauja kūrybinių užduočių, yra itin paradoksalus žinant, kad administracija nusprendė, jog kursas studentams per sudėtingas. Galiausiai ypač keistai skamba teiginys, jog kurso turinys priminė provokaciją, siekiant atversti studentus į teisingą ES suvokimą. 

Vienokį ar kitokį dėstomo dalyko suvokimą formuoja bet koks mokymo procesas. Šiuo atveju teigiama, kad suvokimas buvo itin vienpusiškas ir - sprendžiant iš studentų prašyme išdėstytų kaltinimų - euroskeptiškas. Tai niekaip suderinama su Europos idėjos kurso programa ir literatūros sąrašu, kuriame tarp keliasdešimties nurodytų šaltinių dominuoja kairiųjų pažiūrų autoriai, vadinamieji eurooptimistai, o euroskeptiškomis galėtų būti įvardytos daugiausiai keturių autorių pavardės. Toks disonansas tarp nurodytos literatūros turinio ir įvairovės bei studentų vertinimo sunkiai įmanomas, jei studentai yra susipažinę su nurodyta literatūra. 

Patį savo prašymą ir administracijos sprendimą I. Galkytė vertina kaip didesnės laisvės profesoriui suteikimą. 

„[...] vienintelis dalykas, kurio mes norėjome, yra tai, kad šis kursas taptų pasirenkamuoju, atveriant duris jį lankyti tiems, kas jį nori lankyti, o ne palikti jį privalomu TIK Europos studijų studentams, kuriems profesoriaus provokacijos tiesiog nėra priimtinos. Ankščiau šis dalykas buvo taip pat pasirenkamasis ir mūsų kursas buvo pirmasis, kuriam jį lankyti teko privalomai. Posėdžio metu, po ilgų ir varginančių diskusijų, galiausiai buvo nuspręsta sugrąžinti ankstesnę tvarką, atverti duris šį kursą lankyti kitiems TSPMI studentams, prijaučiantiems profesoriaus idėjoms. Prof. V. Radžvilas ir toliau galės kalbėti tai, ką kalbėjo visada, tačiau nuo šiol tai darys tiems, kurie savo valia nuspręs jo klausyti“, - rašoma jos komentare socialiniame tinkle. 

Toks situacijos vertinimas atskleidžia dažnam instituto  studentui suformuotą mąstymo struktūrą, kurioje ideologija užima svarbesnę vietą nei mokslas. Neideologizuotam universitetui būdingas akademinis išsilavinimas pasižymi visų pirma visapusiškumu, t.y. visavertės universitetinės sudijos reikalauja, kad būtų mokomasi ne tik ideologiškai artimų ir malonių girdėti teorijų ir tiesų, bet susipažįstama su visais svarbiausiais požiūriais, egzistuojančiais studijuojamu klausimu. VU TSPMI studentams prof. V. Radžvilo dėstomas Europos idėjos kursas suteikia būtent tokią galimybę. Tai akivaizdu net keliais aspektais. Viena vertus, akivaizdžiai visapusiška yra paties Europos idėjos kurso programa, kurioje apžvelgiama Europos idėjos raida nuo Antikos iki mūsų dienų pateikiant visas pagrindines šios idėjos raidoje išskleistas filosofines Europos sampratas. Literatūros sąraše vos vieno kito pažiūras būtų galima laikyti artomomis prof. V. Radžvilo asmeninėms pažiūroms. Antra vertus, tiek VU TSPMI, tiek konkrečiai Europos studijų magistro programoje akivaizdžiai dominuoja (neo)marksistinių ir (neo)liberalių bei ES problemų rimtumą iš esmės neigti linkę dėstytojai. Jų fone Vytauto Radžvilo kursas, net jei būtų euroskeptiškas savo turiniu, tebūtų atsvara, laiduojanti įvairovę ir studentų supažindinimą su skirtingais požiūriais. Galiausiai nebesuprantama, kad universitetas yra institucija, kurioje kompetentingesni už studentą mokslininkai sudaro vidinę logiką turinčias ir visapusiškas studijų programas, kuriose vieni dėstomi dalykai papildo vienas kitą. Tai, kad studentai išreiškia valią palikti magistro studijas be vienintelio jose esančio politinės filosofijos kurso, geriausiai iliustruoja faktą, kad studentai nėra kompetentingi patys pagal užgaidas formuoti studijų programos. Ugdymo standartai reikalauja, kad absolventai įgytų konkrečias kvalifikacijas ir studentas turi iš esmės du pasirinkimus: įgyti jas ir tapti visaverčiu specialistu arba mokytis selektyviai ir tapti savosios srities diletantu. Pastarasis kelias pastaruoju metu turi vis akivaizdesnių pasekmių Lietuvoje vykstančių diskusijų ir tyrimų apie Europos būklę ir ateitį kokybei.

Tačiau I. Galkytės pasisakymas ir jame išreikštas tikėjimas, kad studentai turi galėti nesirinkti jiems vertybiškai nepriimtinų ir „supratimą apie ES iškreipiančių“ kursų, byloja, jog tokia visapusiškų studijų samprata darosi visiškai svetima ir nesuprantama daugiausia tų pačių pažiūrų dėstytojų ugdomai VU TSPMI studentų kartai. Kartu tai rodo, kaip smarkiai per pastaruosius metus keičiasi pats institutas, iš akademinės mokslo įstaigos virsdamas „teisingo požiūrio“ formavimo ir sklaidos vieta.

I. Galkytė dėkoja kurso draugams už drąsą prašant apriboti prof. V. Radžvilo kurso prieinamumą ir pabrėžia, jog ši akcija niekaip nėra susijusi su jos darbu Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje. 

Atkreiptinas dėmesys, jog šį I. Galkytės komentarą palaikė dauguma Europos studijų magistro programos studentų, pasirašiusių prašymą dėl Vytauto Radžvilo kurso, tad jame išsakytus teiginius galima laikyti daugumos pasirašiusiųjų pozicija.

Vėliau I. Galkytė pakeitė situacijos vertinimą ir pareiškė, kad patys dėstytojo pažiūras paskundę studentai yra persekiojimo ir šmeižto aukos. Studentai teigia esantys pasiryžę ginti savo poziciją visomis esamomis priemonėmis.

„Šmeižtas, melagystės, įžeidinėjimai - tikroji žodžio laisvės kaina? Kiekvienas Lietuvos aukštosios mokyklos studentas turi turėti teisę išsakyti savo nuomonę dėl studijų proceso ir už tai nebūti persekiojamas. Pro Patria&co parodė patį žemiausią lygį, tačiau dabar mes kaip niekad esame įsitikinę, kad padarėme teisingą sprendimą ir esame pasiryžę ginti savo poziciją visomis esamomis priemonėmis“, - teigiama skundą dėl profesoriaus V. Radžvilo pažiūrų iniciavusios studentės socialiniame tinkle.

Tą patį persekiojimo ir aukos naratyvą savo komentare socialiniuose tinkluose bei portale 15min.lt plėtojo ir VU TSPMI administracija, teigusi, kad jos narius „ypač nemaloniai stebina „Pro Patria“ narių bei prof. habil. dr. V. Radžvilą „palaikančių“ asmenų puolimas prieš savo nuomonę išreiškusius studentus, kurį vakar matėme socialiniuose tinkluose“. Kas konkrečiai iš „Pro Patria“ narių vykdė šį puolimą ir kaip reikėtų jį atskirti nuo pagrįstos studentų kritikos ir neigiamų vertinimų, lieka atviras klausimas. VU TSPMI situacijos komentare pateikta daug kitų svarbias detales nutylinčių ar tiesiogiai su tiesa prasilenkiančių teiginių, reikalaujančių atskiro atsakymo.

***

Paskelbę informaciją apie VU TSPMI studentų ir administracijos prieš Vytautą Radžvilą dėl jo pažiūrų pradėtus veiksmus, jaučiame pareigą detaliau nušviesti ir tolesnes reakcijas į šią žinią. Artimiausiu metu portale matysite daugiau naujienų šia tema. Dėkojame už supratimą ir kad neliekate abejingi.