Paulius Stonis. Vienišumas kaip politinė Lietuvos problema

G. K. Chestertonas viename puikiame savo esė yra pasakęs: „Norint tobulinti gyvenimą, reikalingas tikėjimas juo. Net norint būti patenki...

G. K. Chestertonas viename puikiame savo esė yra pasakęs: „Norint tobulinti gyvenimą, reikalingas tikėjimas juo. Net norint būti patenkintam, būtina jausti tam tikrą nepasitenkinimą esama padėtimi [...]“.

Pritaikyti šį pasakymą Lietuvos situacijai tikrai nėra sudėtinga. Kuo jau kuo, o talentu reikšti nepasitenkinimą mūsų tauta tikrai gali pasigirti. Ir vis tiek, nepaisant didelio nepasitenkinimo, esminių pokyčių mūsų valstybėje ir visų bendrapiliečių gyvenimuose kažkodėl neįvyksta.

„Kalta valdžia“, – dažnai mėgsta kartoti lietuviai. Bet ar tikrai? Atrodo, kad tie laikai, kai visą kaltę už visas blogybes buvo galima suversti vienai partijai ir vienai valdžiai – jau praeityje. Be to, kaip sakoma, valdžia visada būna tokia, kokios nusipelno ją renkantys piliečiai. Vadinasi, jau beveik tris dešimtmečius gyvename vengdami žvelgti į veidrodį arba bent kiek apmąstyti savo pačių būklę.

Gyvenimas Lietuvoje netenkinta, tačiau vietoj to, kad jį imtume keisi, mieliau traukiamės svetur. „Nes čia niekas niekada nepasikeis“, – pamos ranka išvykstantis tautietis. Mūsų politinis gyvenimas, regis, apsiriboja laukimu nuo vienos pažadėtos reformos iki kitos pažadėtos reformos. Apskirtai, ar šitaip stokodami pilietinės sąmonės iš modernios tautos nevirstame tiesiog postmodernia mase?

Juk masė visada paskatinimo laukia iš šalies ir lengvai tampa žaislu rankoje bet ko, kas moka išnaudoti jos natūralius polinkius į primityvių vaizdinių ar skambių frazių pamėgimą. Masė visada pasiruošusi, kaip su ja ir įvyksta, šiandien sekti vienais, o rytoj – jau kitais. Tokia masės prigimtis: ji visada yra pasyvi ir gali būti išjudinta tik kieno nors iš šalies. Tačiau tas judesys masės prigimties neperkeičia ir istorija pasikartoja.

Priešingai, nei politiškai gebančią mąstyti ir tikrai savivaldžią modernią tautą, masę sudaro jokių kolektyvinių idėjinių nesaistomi individai. Tarpusavyje juos sieja tik tai, kad kiekvienas jų turi privačią teisingumo sampratą (kuri yra to neišsenkančio nepasitenkinimo šaltinis) bei milžinišką vienišumo jausmu varomą baimę burtis ir veikti politiškai.

Vienišumas – tai pati tikriausia politinė Lietuvos problema. Vienišumo būklės jokiu būdu nereikia painioti su vienatve. Vienišumas – tai situacija, kurioje aš kaip asmuo jaučiuosi netekęs bet kokios žmogiškos bendrystės net nebūdamas izoliuotas. „Vienatvei reikia paprasčiausiai būti vienam, tuo tarpu vienišumas skaudžiausiai pasirodo tada, kai esi su kitais“, – tvirtino politikos teoretikė Hannah Arendt.

Vienišumo jausmą patiriame tada, kai nebegalime suprasti, kas mus saisto, arba bent jau turi saistyti su Lietuvoje gyvenančiais piliečiais. Tad tiek masinė emigracija, tiek tarpusavio nepasitikėjimas, tiek negebėjimas susiorganizuoti reikalingiems pokyčiams yra gilesnės psichologinės būsenos – vienišumo – išraiška.

Tokioje būklėje esančių individų beveik nebesaisto jokia kultūrinė savimonė. Tačiau šių individų masę lengva valdyti, peršant jai postmodernizmo žargonu užmaskuotą kultūriškai bei patriotiškai bestuburę, veidmainiškai tolerantišką, radikaliai individualizuotą mąstyseną ir beprasmę žmogaus gyvenimo formą. Ja siekiama vieno – palikti šiuos individus vienišumo, t. y., psichologinėje „visų karo su visais“, būklėje.

Vienai psichologei jos pacientas šitaip nupasakojo vienišumo jausmą: „Vakar buvo apėmęs vienatvės siaubas. Atrodo, kad kiti žmonės kaip žuvys už stiklo akvariume tik žiopčioja, bet aš jų negirdžiu, o jie manęs. Tas vienišumas ir yra baisi, tikra tiesa, o tie visi žmonių žaidimai yra skirti tą tiesą paslėpti“.

Ar savo valstybėje nesijaučiame panašiai, kaip šią istoriją nupasakojęs pilietis? Kalbame, bet nieko nesiklausome. Nebesiklauso ir mūsų. Nepasitenkinimo visuomenėje daug, tačiau jis netampa visuomenę veiksmui mobilizuojančia priežastimi. Galbūt todėl, kad šiam nepasitenkinimui trūksta pilietinės dimensijos ir jis per daug susijęs su mūsų privačiais troškimais?

Vienišumas įveikiamas tik vėl atrandant žmones vienijančius dalykus – tik tada, kai sugebama peržengti privačių interesų ir troškimų ribą. Jos neperžengus, kiekvienas pasmerktas likti su savo privačia teisingumo samprata, kuri tėra apgaulingos geresnių laikų vilties šaltiniu. O vienišumo įveikai kartais užtenka ir ribinės situacijos, kurioje turėtume galimybę pademonstruoti drąsą ir teisingumo pajautą.




Susiję

Paulius Stonis 864708423720439103

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-07-24 12:29

    Labai geras rašinys. Aš pats irgi esu vienišas - neoliberalūs karjeristai draugai yra svetimi, o su tradicionalistinių pažiūrų, bet neišsilavinusiomis giminėmis nesimezga pokalbis. Bet nepaisant to, ir toliau losiu ant propatrios kiekviena proga, nes gal Skarolskis, Ališauskas ir Peluritis numes kaulą bent sekundei pagraužti ar laiką po fb postu padės - tada bent akimirką pasijusiu priklausąs bendruomenei. O tada vėl pūsiu toliau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai jo jo - gi visi "tradicionalistaj" yra "neissilavine retrogradaj" - tai ne proto bokštai "progresyvai". :)

      Panaikinti
    2. J.Radovičius2017-07-24 14:43

      Ši problema vadintina veikiau ne vienišumu, bet patologiniu individualizmu bei egoizmu. Be to, įžvelgtina ir veidmainystė: visi viskuo būtent patenkinti, dėl to ir nereikalingi vienas kito, o peikia tvarką šiaip sau, kad paburbėtų, iš tarybinių laikų papratimo. Tačiau, išvykstančio jaunimo kaltinti nereikėtų, nes neįmanoma kartu ir tvarkyti savo gyvenimą, kurti šeimą, ir dalyvauti ilgose ir bevaisėse kovose už pačią galimybę tai daryti. Galima išvažiuoti į normalesnes šalis. Komentatoriau, o jūs pats kodėl komentarą apie vienišumą rašote anonimiškai? Lyg ir nelogiška.Tuomet koks jūsų tikslas? Gal paderinkim pozicijas? jurij.radovich@gmail.com.

      Panaikinti

emo-but-icon

item