Paulius Stonis. Sustingusi lietuviška kasdienybė

Yra sakoma, kad pagrindinė priežastis, dėl ko žmonės gyvena kartu, organizuodamiesi politiškai, yra laisvė. Be jos bendras gyvenimas neturėtų jokios prasmės. Tokią laisvę kiekvienas žmogus patiria veikdamas ir dalyvaudamas savo valstybės kūrime. 

Bet žvelgdami į savo lietuvišką kasdienybę netruksime pajusti, kad tokia laisvės samprata būdinga nebent kokiems šveicarams, danams ar suomiams. Ir, tikriausiai, nebūsime per toli nuo teisybės. Juk vien pažvelgę į mūsų emigracijos rodiklius suprasime, kad gyvename visai kitokia laisvės samprata. Tokia, nuo kurios nemaža dalis žmonių nusprendžia „išsivaduoti“ tiesiog išvykdami svetur.

Daugelį kartų esame girdėję įvairių pasvarstymų, kas gi išties skatina emigruoti mūsų tautiečius. Nemaža dalis įvardinamų motyvų būna ganėtinai paprasti: per maži atlyginimai, per silpna ekonomika, per dideli mokesčiai ir panašiai. Tačiau toks tikrovės aiškinimas yra vien ekonominis, tad jis trukdo žvelgti giliau ir aiškintis kitas galimas išvykimo iš Lietuvos priežastis. O jų tikrai yra. 

Keli į svečias šalis emigravę pažįstami, kurie Lietuvoje iki išvykimo ne taip jau prastai gyveno, vieno iš daugelio sugrįžimų metu užsiminė, kad į vakarus nuo Lietuvos būties džiaugsmo yra daugiau dėl tvaresnių žmonių tarpusavio santykių. Jie vardino, kad ten daugiau tarpusavio pasitikėjimo, pagarbos, net ir paprastuose darbiniuose santykiuose vyrauja daug didesnė bendražmogiškų dalykų pajauta ir sureikšminimas. 

Būtent tai, jų tvirtinimu, ir lemia geresnes ekonomines sąlygas, o šios – ir didesnį geresnio gyvenimo prieinamumą didesnei visuomenės daliai. Be to, bičiuliai emigrantai pridurdavo, kad tose visuomenėse esi laisvesnis, nes žinai, kad nuo tavęs ir nuo kitų bendruomenės narių veiklumo daugiau ar mažiau priklauso įvairūs pokyčiai. 

Žinoma, šiuo palyginimu nenorime pasakyti, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės yra kažkuo blogesni, negebantys kurti tiek stipresnės valstybės, tiek ekonomikos. Tačiau pats žmonių išvykimo iš Lietuvos faktas liudija, kad šiandien nemaža dalis mūsų piliečių smarkiai pasigenda Lietuvai taip reikalingų pokyčių. Tokių, kurie kad ir pamažu, bet iš esmės perkeistų tiek mūsų politinę, tiek socioekonominę sistemą. Tokių, kurie padidintų piliečių politines ir ekonomines galias, tuo pačiu sustiprindami jų motyvaciją ir galimybes apsaugoti savo valstybę nuo augančios geopolitinės grėsmės iš Rytų.

Sakydami „pokyčiai“, omenyje tikrai neturime turėti liberalios utopijos kūrimo, kurioje dėl absoliučiai panaikintų mokesčių ar kai kurių įstatymų tiesiog viskas savaime neva imtų augti ir klestėti. Toks įsivaizdavimas tėra primityvi ir nieko su žmogiška tikrove niekada neturėjusi fikcija. 

Kaip ir kokiais sprendimais reiktų tobulinti Lietuvos politinę bei ekonominę sistemą šiandien galime išgirsti daug versijų. Nemažą jų dalį galėtume pavadinti tiesiog technokratiniais sprendimais, iš esmės nieko nekeičiančiais, tačiau vienai ar kitai interesų grupei tiesiog pabloginančiais ar pagerinančiais sąlygas. Todėl pirmiausia būtų teisingiau kalbėti apie principines nuostatas, kuriomis vadovaujamės priimdami sprendimus ir įgyvendinami pokyčius. Viena iš tokių principinių nuostatų – tai ir mūsų turima laisvės samprata.

Žvelgdami į šiandieninę lietuvišką kasdienybę, nesunkiai pajusime, kad gyvename turėdami gan siaurą laisvės sampratą, kurią būtų galima pavadinti tiesiog nepolitine arba „vidine laisve“. Tokia laisvės samprata apsiriboja daugiau jausmu, kad esi laisvas. Šiai laisvei pats svarbiausias dalykas yra galimybė atlikti pasirinkimą, visiškai atsiribojant nuo to pasirinkimo turinio. Kitaip tariant, svarbiausiu dalyku yra tai, kad renkiesi, o ne tai, ką renkiesi. 

Tokiai laisvei daug svarbesnis yra individualumas, o ne bendruomeniškumas. Tokia laisvė realizuojama per originalumo siekį. Ir net jei šis originalumas tampa išoriškai matomas, jis tėra vidinio – vien individualiai suvokiamo ir tik tam žmogui prasmingo – jausmo išraiška. 

Žinoma, kad tokia laisvės samprata daug svarbesnė rinkos ekonomikai, nei demokratinei politikai. Be to, vidinės laisvės sampratą mes linkę labiau vertinti ir smarkiai piktinamės, kai ją bando bent kiek reguliuoti. 

Vien ko vertas dėl alkoholio prieinamumo ir reklamos ribojimo įstatymų kilęs „Laisvės rokenrolui“ šaršalas. Jis buvo absurdiškas ne todėl, kad, kaip buvo parodyta, nemaža dalis šio maršo dalyvių nelabai suprato kokio pobūdžio akcijoje dalyvauja. Jis buvo absurdiškas todėl, kad atskleidė, jog mums labiau rūpi turėti didesnes vartojimo galimybes, bet ne didesnes politines laisves. 

Palyginimui galime prisiminti prieš kelis metus įvykusį profsąjungų mitingą prie Seimo, kuriuo buvo siekiama pasipriešinti „naktinei“ mokesčių reformai. Šis mitingas buvo numalšintas kaip riaušės, o žmonės antrą kartą prie Seimo nebesusirinko. Tai parodo kiek mažai mes vertiname savo politinę laisvę ir kaip silpnai suvokiame jos svarbą.

Būtent tik politinė arba išoriškai pasireiškianti laisvė yra galimybė kurti tokią valstybę, kurios politinė sistema būtų demokratiška – priklausytų nuo daugumos žmonių sprendimų, o nebūtų nuo jų nepriklausoma. Žinoma, kokybiškai demokratinei politikai reikia brandžios politinės bendruomenės, tačiau ji gali atsirasti tik per demokratijos praktiką, visų pirma – savivaldoje ir teismuose. Juk kai žmonės suvokia, kad nuo jų tikrai kažkas priklauso, paprastai veikia ir elgiasi daug atsakingiau nei tie, už kuriuos viskas būna nuspręsta „taip, kaip reikia“. 

Politinė laisvė buvo visų Lietuvos nepriklausomybės kovų tikslas. Tačiau kodėl politinė laisvė yra tiek mažai reikalinga šiandienos Lietuvai? Juk ji galėtų padėti išjudinti sustingusią lietuvišką kasdienybę, padėti rastis tikrai savivaldžiai politinei bendruomenei. Galbūt tuomet nebereiktų kiekvienais metais skaičiuoti ir šalies pilietiškumo indeksų, kurie savaime yra mažai prasmingi. Mat beveik visas mūsų pilietiškumas, persmelktas nepolitinės laisvės samprata, tiesiog pasmerktas reikštis rinkos, o ne politinės demokratijos rėmuose.