Kun. Robertas Urbonavičius. Turėti Jo dvasios

Šlovė tau, Tėve, 

dangaus ir žemės Viešpatie,

 kad karalystės paslaptis 

apreiškei mažutėliams

(Evangelijos antifona)

Šio sekmadienio Mišių kolekta labai prasmingai prašo: „Dieve, savo Sūnaus nusižeminimu pakėlęs nupuolusį pasaulį, duok savo tikintiesiems švento linksmumo; tu išplėšei juos iš nuodėmės vergijos, tad nuvesk ir į amžinąjį džiaugsmą.“ Jėzus nusižemina – apiplėšia pats save priimdamas vergo išvaizdą ir tampa klusnus iki kryžiaus mirties, kad pakeltų nupuolusį pasaulį. Ar pagalvojote, jog norint kažką pakelti nuo žemės, reikia nusižeminti – pasilenkti prie to daikto, tapti fiziškai mažesniu? Atliekame tokį veiksmą daug kartų, tačiau turbūt apie tai nesame susimąstę. Taip ir Viešpats, norėdamas mus „pakelti“ nuo nuodėmės grindinio, pasilenkė prie mūsų, tapo vienu iš mūsų. Viešpats ir mus kviečia būti tokio paties nusistatymo – mažutėliais, kuriems apreiškiama Dievo Karalystės tiesa. Tas, kuris žino, kad jo yra pasigailėta ir nuolat pasigailima, turi būti pasigailintis kito. Šio pasaulio mąstymas ir gudrybės yra svetimos Viešpačiui, tačiau taip mielos mums: „Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“, taip teigė apaštalas Paulius Korinto Bažnyčios tikintiesiems, tačiau šis pamokymas tinka ir mūsų laikams.

Tiek daug dvasingumo mokyklų, seminarų, rekolekcijų, evangelizacinių programų bei renginių, koks platus pasirinkimas religinės literatūros visiems gyvenimo atvejams: nuo dangiškos virtuvės receptų iki depresijos gydymo, tačiau mūsų bažnyčios vis labiau tuštėja, seminaruose bei renginiuose tie patys etatiniai lankytojai ir „savi kalbantys saviems.“ Negi Kristaus Evangelija nebeturi ką pasakyti šių dienų žmogui? Anaiptol. Bet gal maža tų, kurie ne vien kalbėtų apie Kristų, bet gyventų Kristumi ir Kristuje, liudydami sveiką ir neapkrėstą pasaulio filosofijomis Evangelijos žinią? Verba docent, exempla trahunt (žodžiai pamoko, pavyzdys patraukia). Gyvas pavyzdys svarbiausia, paskui seka žodžiai, jei jų reikia. „Juk kas neturi Kristaus dvasios – nėra Jo“, – antrame skaitinyje perspėja apaštalas Paulius. Kristaus dvasia yra tiesos ir meilės dvasia. Tiesos meilėje dvasia. Tad imkime saldųjį Viešpaties jungą ir būkime Jo, o ne vienas kito mokiniais.

Patyrinėkit ir pamatysit, 

koksai Viešpats geras, 

laimė tam žmogui, 

kuris jo parama tiki.

(Komunijos antifona)