Kun. Robertas Urbonavičius. Ne agronomijos pamokos...

Saviesiems vaikams palikai giedrą viltį, 

jog ir nusidėjus jiems leisi sugrįžti.

(I skaitinys)

Jėzaus palyginimai yra tarsi kaleidoskopas – kiekvienas naujas žvilgsnis leidžia pažinti vis kitą pasakojimo plotmę, atidengia paslėptą prasmę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalbama apie žemiškus dalykus, tačiau jie tėra pasakojimo fonas, kviečiantis įžengti į tikrąją istoriją. Visi palyginimai yra apie Dievą ir mus. Apie Dievo logiką ir mūsų logiką. Žvelgiant žmogiškosios širdies žvilgsniu, Jėzaus palyginimai yra nelogiški ir neteisingi. Koks ūkininkas beria brangią sėklą kur papuola: ant kelio, tarp erškėčių? Kuris tėvas pirmas puola pasitikti neklaužados sūnaus, iššvaisčiusio pinigus ir tėvą prisiminusio tik dėl duonos? Ne tik bėga pasitikti, bet ir iškelia didžiulę puotą! O koks save gerbiantis piemuo palieka dykvietėje 99 avis be priežiūros ir eina ieškoti vienos paklydėlės? O vynuogyno šeimininkas, mokantis tiek pat tiems, kurie dirbo visą dieną, ir tiems, kurie padirbėjo tik valandą? Taip nebūna, pasakysite. Teisingai. Nes palyginimai nėra agronomijos vadovas ar Darbo kodeksas, jie skirti atskleisti Dievo mintims, kurios yra ne tokios kaip mūsų. 

Dievas mato visą mozaikos vaizdą, mes – tik atskirus fragmentus. Šio sekmadienio palyginimas – apie kviečių dirvą, kurioje priešas pasėjo raugių (piktžolių, kurios panašios į kviečius), bei šeimininką, neleidžiantį savo tarnams jų išrinkti, „kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių“, ir liepiantį laukti iki pjūties. „Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną.“ Ir šis palyginimas yra ne apie keistą šeimininką, bet apie Dievą ir mus. Mūsų pasaulis – tai dirva, kurioje Viešpats sėja ir augina gėrio daigus (kviečius). Tačiau priešas – piktoji dvasia – visada stengiasi, kad atsirastų tokių, kurie, kaip ir jis, renkasi sumaišties, blogio, neapykantos kelią. Kad blogio pasaulyje daug, pernelyg daug, turbūt sutinka visi. Užtenka pažvelgti vien į praėjusio amžiaus „laimėjimus“ – du pasaulinius karus, dvi siaubingas totalitarines sistemas su koncentracijos stovyklomis, gulagais. O šis amžius yra dovanojęs mums radikaliojo islamo terorizmo pamokas. Yra ir daugybė kitų mažesnių ar didesnių blogio apraiškos pavyzdžių, kurie dažnai mus verčia kartu su palyginimo tarnais klausti šeimininko: „Ko delsi? Ko lauki? Išrink bloguosius, sunaikink juos!“ Bėda ta, kad, kaip yra sakęs apaštalas Paulius: „Nėra teisaus, nėra nė vieno. Visi yra nusidėję, visi stokoja Dievo garbės.“ Jei Dievas imtųsi blogiukų, Žemėje neliktų nė vieno žmogaus. Taip, nes kiekviena nuodėmė yra blogis Dievo akyse. Aišku, yra milžiniškas skirtumas tarp samdomo žudiko daromo blogio ir sukčiaujančios pardavėjos blogio, tačiau Dievo akyse jie abu yra neteisūs. Todėl Viešpats yra kantrus: jis nepaliaujamai kviečia keistis, atsiversti, imti gyventi kitaip: „Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?“ Viešpats žino metą ir laiką. Jis veikia net tada, kai to nematome ir nesuprantame. Galiausiai, kaip sako popiežius emeritas Benediktas XVI, „Viešpats laimės pabaigoje“, tuomet bus pamintos blogio pajėgos ir atlyginta už visas mūsų geras pastangas.

Šlovė tau, Tėve, 

dangaus ir žemės Viešpatie, 

kad karalystės paslaptis 

apreiškei mažutėliams.

(Evangelijos antifona)