Kaip krikščionys, o ne „Apšvieta“, pradėjo proto amžių

Visi esame girdėję ir daugelyje mums gerai žinomų vadovėlių dešimtmečiais buvo įrodinėjama, kad „Tamsieji amžiai“ esą stabdė proto pažang...

Visi esame girdėję ir daugelyje mums gerai žinomų vadovėlių dešimtmečiais buvo įrodinėjama, kad „Tamsieji amžiai“ esą stabdė proto pažangą, o ją išgelbėjo tik sekuliari Apšvietos dvasia. Inkvizicija buvusi vienas baisiausių ir kruviniausių Vakarų istorijos skyrių; religiniai Kryžiaus žygiai buvę ankstyvas religinio turtų ir valdžios troškulio pavyzdys; o popiežius Pijus XII buvęs antisemitas ir teisingai vadintas „Hitlerio popiežiumi“.

Tačiau kas, jei visi šie seni įsitikinimai yra klaidingi?

Būtent tai dr. Rodney Starkas tvirtina savo naujausioje ir daug diskusijų sulaukusioje knygoje „Melagingas liudijimas: šimtametės antikatalikiškos istorijos demaskavimas“ (Bearing False Witness: Debunking Centuries of Anti-Catholic History, Templeton Press, 2016). Knyga nėra katalikų bandymas perrašyti istoriją Bažnyčios naudai, juolab, kad pats Starkas, tiesą sakant, net nėra katalikas. Kvalifikuotas sociologas ir buvęs mokslinių religijos studijų draugijos prezidentas ilgai save laikė agnostiku, tačiau šiandien jis save vadina „nepriklausomu krikščioniu“. Tai jo knygą daro ne tiek religine apologetika, kiek istoriniu apvalymu. Jis nori ištaisyti mitus ir rasti tiesą.

Konkrečiai, jo naujoji knyga mėgina išsklaidyti dešimt labiausiai paplitusių antikatalikiškų mitų, tarp jų šiuos:

  • Ispanijos inkvizicija buvusi anomalija, persekiojusi, kankinusi ir žudžiusi nekaltus žmones dėl „įsivaizduojamų“ nusikaltimų, tokių kaip raganavimas ir šventvagystė. Priešingai, Starkas teigia, jog Ispanijos inkvizicija ne tik praliejo labai mažai kraujo, bet ir buvo pagrindinė jėga, palaikiusi tvarką ir teisingumą.

  • Popiežius Pijus XII buvęs abejingas žmonių kančiomis ar net prisidėjęs prie nacių judėjimo, už ką nusipelnė „Hitlerio popiežiaus“ titulo. Priešingai, Starkas parodo, kad popiežiaus Pijaus XII siejimas su Hitleriu buvo Sovietų Sąjungos inicijuota kampanija, galimai tikintis neutralizuoti Vatikano įtaką pokariniuose reikaluose. Popiežius Pijus XII buvo plačiai giriamas už jo energingas ir pasiaukojamas pastangas gelbstint žydų gyvybes karo metais.
  • „Tamsieji amžiai“ buvę Katalikų Bažnyčios hierarchų įkvėptas tamsos ir atsilikimo tūkstantmetis. Priešingai, Starkas įrodo, jog pati „Tamsiųjų amžių“ sąvoka buvo antireliginių intelektualų, pasiryžusių tvirtinti, jog jų era buvo „Apšvietos“ amžius, puikybės rezultatas.


Pateikiame minėtos knygos ištrauką apie pastarąjį mitą.

***

Vienas iškalbingiausių ir ironiškiausių „Apšvietos“ bruožų yra tai, kad ją skelbusieji mažai arba išvis neprisidėjo prie laimėjimų, kuriuos jie sveikino kaip žmogiškojo žinojimo revoliuciją, o atsakingi už šią pažangą asmenys pabrėžė nenutrūkstamą ryšį su praeitimi. Tai yra, Voltaire‘as, Rousseau, Diderot, Hume‘as, Gibbonas ir kiti buvo rašytojai, plunksnos žmonės, o revoliucija, kurią jie vadino „Apšvieta“, daugiausia buvo vykdoma mokslininkų. Lygiai taip pat glumina tai, kad nors „Apšvietą“ skelbę rašytojai buvo agnostikai, pagrindiniai to meto mokslinių pasiekimų autoriai buvo giliai religingi žmonės, tiek katalikai, tiek protestantai. Taigi klaidinga sakyti, kad staiga šešioliktame amžiuje apsišvietusios pasaulietiškos jėgos sutraukė katalikiško mąstymo grandines ir padėjo pamatą moderniesiems laikams. Kai ką „Apšvietos“ šalininkai iš tiesų pradėjo – tai pikto, sekuliaraus religijos puolimo prisidengiant mokslu tradiciją, kurią toliau tęsia tokie modernieji jų kolegos, kaip Carlas Saganas, Danielis Dennettas ir Richardas Dawkinsas. Pristatomos kaip paskutinis išprusimo, racionalizmo ir proto žodis, šios atakos yra nepaprastai naivios ir supaprastintos – tiek tada, tiek dabar. Iš tiesų, mokslų suklestėjimas buvo neatskiriamas nuo krikščioniškosios teologijos, nes ši jiems davė kryptį ir pasitikėjimą (7 skyrius).

Teologija, protas ir progresas

Tvirtinimai apie „Renesanso“ ir „Apšvietos“ revoliucinį pobūdį buvo gana įtikinami, nes tuo laikotarpiu iš tiesų buvo padaryta nepaprasta pažanga. Tačiau, užuot atspindėję revoliucinį atotrūkį nuo praeities, tie pasiekimai paprasčiausiai buvo netrukus po Romos žlugimo prasidėjusios ir vis spartėjusios pažangos tąsa. Taigi istoriko užduotis nėra paaiškinti, kodėl tokia didžiulė pažanga buvo padaryta XV amžiuje – šis laikotarpis jau pernelyg vėlyvas. Pagrindinis klausimas apie Vakarų iškilimą yra toks: Kas įgalino europiečius pradėti ir tęsti neįprastą ir ilgalaikį sparčios pažangos periodą, leidusį jiems „Tamsiųjų amžių“ pabaigoje gerokai pralenkti likusįjį pasaulį? Nors daugelis civilizacijų užsiėmė alchemija, kodėl tik Europoje tai atvedė prie chemijos? Arba, nors dauguma visuomenių atliko puikius dangaus stebėjimus ir sukūrė įmantrias astrologijos sistemas, kodėl tik Europoje tai pavirto moksline astronomija?

Kai kurie šiandieniniai autoriai Vakarų sėkmės paslaptimi laiko palankią geografinę padėtį. Bet šį privalumą Europos tautos turėjo visada, nors ilgus šimtmečius gerokai atsiliko nuo Azijos kultūrų. Kiti Vakarų iškilimą sieja su plienu, ginklais ar laivais, dar kiti – su produktyvesniu žemės ūkiu. Bėda ta, kad visi šie atsakymai savo ruožtu yra dalis to, ką reikia paaiškinti: Kodėl europiečiai pranoko [kitus] metalurgijoje, laivų statyboje ar ūkininkavime? Šios knygos tikslas ir yra atsakyti į pastarąjį klausimą: esminis Vakarų iškilimo pagrindas buvo nepaprastas tikėjimas protu ir pažanga, o šis tikėjimas kilo iš krikščionybės.

Įprasta „Proto amžiaus“ pradžią datuoti septynioliktuoju amžiumi. Iš tiesų jis prasidėjo antrojo šimtmečio pabaigoje, jį pradėjo pirmieji krikščionys teologai. Teologiją, kartais apibrėžiamą kaip „tikėjimo mokslą“, sudaro formalūs samprotavimai apie Dievą. Teologai visų pirma mėgino išaiškinti Dievo prigimtį, valią bei įsakymus ir suprasti, kaip šie apibrėžia santykį tarp žmonių ir Dievo. Krikščionių mąstytojai tai darė pasitelkdami ne meditaciją, ne naujus apreiškimus, ne įkvėpimą, bet protą.

Iš tiesų, teologams buvo įprasta racionaliais argumentais pagrįsti krikščionišką doktriną; nuo pirmųjų dienų jie vertino protą kaip priemonę geriau suprasti dieviškuosius dalykus. II a. Tertulianas (155-239) mokė: „Protas yra Dievo dovana, kadangi nėra nieko, ko Dievas, visa ko Kūrėjas, nebūtų protingai numatęs, padaręs ir pašventinęs; nieko, ko Jis nebūtų norėjęs, kad būtų apmąstyta ir suprasta protu“. Panašiai mokė ir Klemensas Aleksandrietis (150-215): „Nemanykite, kad mes sakome, jog šie dalykai gaunami vien tikėjimu, jie taip pat yra patvirtinami proto. Iš tiesų yra nesaugu pavesti šiuos dalykus grynam tikėjimui be proto, kadangi tiesa neabejotinai negali būti be proto“.

Taigi Augustinas (354-430) tik išreiškė vyravusią nuomonę, laikydamas protą būtiną tikėjimui: „Dangus neleis, kad Dievas nekęstų mumyse to, kuo Jis mus padarė viršesnius už gyvūnus! Dangus neleis, kad tikėtume nepripažindami ar neieškodami paaiškinimų, nes mes net negalėtumėme tikėti, jei neturėtume mąstančių sielų.“ Augustinas pripažino, kad „tikėjimas turi eiti pirmiau proto ir nutyrinti širdį, paversti ją tinkamą priimti ir išlaikyti didžią proto šviesą“. Jis dar pridėjo, kad nors reikia, kad „tikėjimas eitų pirmiau už protą tam tikrais klausimais, kurie kol kas negali būti suprasti, be abejo, tuo mus įtikinanti labai maža proto dalis turi eiti pirmiau tikėjimo“. Krikščionių teologai visada kur kas labiau tikėjo protu nei dauguma šiandieninių pasaulietinių filosofų.

Be to, nuo pat pirmųjų dienų katalikų teologai manė, jog proto taikymas gali duoti vis aiškesnį Dievo valios supratimą. Augustinas atkreipė dėmesį, jog nors yra „tam tikrų išganymo doktrinos dalykų, kurių mes dar negalime suprasti... vieną dieną mes turėsime galėti tai padaryti“. Šis visuotinis katalikų teologų tikėjimas pažanga turėjo labai didelį poveikį ir plačiajai visuomenei. Taigi Augustinas aukštino ne tik teologinį, bet ir žemišką, materialų progresą. Rašydamas V a. pradžioje, jis pareiškė: „Ar ne žmogaus dvasia išrado ir pritaikė begalę nuostabių menų, tiek iš reikalo, tiek iš atradimų džiaugsmo. Ši proto jėga... liudija apie neišsenkamus prigimties turtus – prigimties, kuri gali išrasti šiuos menus, jų mokytis ir juos panaudoti. Kokią nuostabią – galima sakyti, stulbinamą – pažangą žmonių stropumas padarė audimo ir statybos, žemės ūkio ir navigacijos menuose!“ Jis toliau žavisi „meistriškumu, pasiektu matavimuose ir skaičiuose! Su kokiu įžvalgumu buvo atrasti žvaigždžių judėjimas ir [jų] ryšiai!“, ir visa tai dėl „nenusakomos malonės“, kurią Dievas suteikė savo kūriniui, dėl „mąstančios prigimties“.

Augustino optimizmas buvo tipiškas viduramžių intelektualams; jie taip pat siekė pažangos. Kaip XIII amžiuje rašė Gilbertas de Turnė, „Niekada nerasime tiesos, jei pasitenkinsime tuo, kas jau yra žinoma... Dalykai, užrašyti iki mūsų, yra ne taisyklės, bet orientyrai. Tiesa yra atvira visiems, nes dar nėra visiškai pasiekta“. Ypač tipiški buvo Fra Džiordano Florencijoje 1306 m. ištarti žodžiai: „Rasti ne visi menai; jų radimui niekada nebus galo. Kiekvieną dieną galima atrasti naują meną“. Palyginkite tai su Kinijoje tuo metu vyravusiu požiūriu, gerai išreikštu Li Jen Čango: „Jei priversime mokslininkus sutelkti dėmesį tik į klasiką ir neleisime jiems nuklysti į vėlesnių kartų vulgarių praktikų studijas, tuomet imperija iš tiesų gyvuos sėkmingai!“

Daugelis, net ir labai pasaulietiškų, mokslininkų, mano, kad „progreso idėja“ lėmė Vakarų civilizacijos iškilimą. Kadangi europiečiai tikėjo, jog progresas yra įmanomas, pageidautinas ir tam tikra prasme neišvengiamas, jie energingai ėmėsi naujų metodų, idėjų ir technologijų. Kaip paaiškėjo, šie mėginimai pasitvirtino: tikėjimas pažanga skatino pastangas, savo ruožtu lėmusias realią pažangą. Nepaprasto europiečių tikėjimo pažanga pagrindas buvo ne sekuliarumo, bet religijos pergalė. Kaip pareiškė Johnas Macmurray‘us: „Tai, kad mes iš viso mąstome apie pažangą, rodo krikščionybės įtakos mums mastą“.

Tai tiek dėl nesąmonės apie „barbarizmo ir religijos triumfą“, taip pat dėl kvailų tvirtinimų, jog „Proto amžius“ užgimė apie 1600-uosius. Galbūt geriausiai šią nesąmonę atskleidžiantis aspektas yra tvirtinimas, kad kelią į „Proto amžių“ nutiesė ir įkūnijo Renė Dekartas (René Descartes). Dekartas labai aiškiai sekė savo pirmtakais scholastais, nes mėgino nuo bendriausių aksiomų („Mąstau, vadinasi, esu“) argumentavimu prieiti prie krikščioniškojo tikėjimo esmės. Įvairūs filosofai vėliau kritikavo jo deduktyvių grandinių pagrįstumą, bet svarbu tai, kad Dekartas ne maištavo prieš „Tikėjimo amžių“, o ramiai tęsė ilgametę krikščioniško atsidavimo protui tradiciją.


Susiję

Straipsniai 5277502398966698160

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item