George Friedman. Nuo Tarpjūrio iki Trijų jūrų koncepcijos

Tarpjūris (dar vadinamas Intermariumu, vert. past.) yra koncepcija - gal greičiau galimybė - apie kurią kalbu jau beveik dešimtmetį. Prognozavau, jog ši koncepcija atgims, kai Rusija neišvengiamai vėl iškils kaip svarbi regioninė galybė. Tai logiška žinant, kad Tarpjūrio koncepcija susidėtų iš buvusių Sovietų Sąjungos arba jos satelitinių Rytų Europos valstybių: Baltijos šalių, Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos ir galbūt Bulgarijos. Jos tikslas būtų sulaikyti bet kokį potencialų Rusijos judėjimą į Vakarus. Jungtinės Valstijos tai paremtų. Likusi Europa dėl to kankintųsi. Tai, kas kažkada atrodė neišvengiama, jau greitai gali tapti realybe.

Iššūkiai - tyčiniai arba netyčiniai

Du Tarpjūrio pamatai (dabar regione dažnai tokiais įvardinami) yra Lenkija ir Rumunija, išvysčiusios artimus karinius ryšius. Baltijos valstybės taip pat jau įsitraukusios. Didelis stabdis čia, nenuostabu, buvo Vengrija, bandžiusi kalbėtis su Rusija ir Jungtinėmis Valstijomis tuo pačiu metu. Tačiau daug kas rodo, kad ir Vengrija yra pasiruošusi prisijungti. Šalies vyriausybė neseniai paskelbė, kad jungsis prie Juodosios jūros karinių pratybų kartu su Rumunija ir Bulgarija - kasmetinių pratybų, kuriose Vengrija anksčiau niekada nėra dalyvavusi. Jei taip nutiks, tuomet rytiniame Europos pusiasalio flange rasis ryžtinga grupė, remiama globalinės galios ir formuojanti demarkacijos liniją tarp Rusijos ir likusios Europos.

Suprantama, kai kurie jaudinasi dėl tokio formavimosi. Mažai kas Europoje nori grąžinti Šaltojo karo laikų politiką. Dauguma europiečių tiki, kad verčiau patarnauti Rusijos interesams, taip nesukuriant naujos izoliuojančios linijos. Be to, JAV finansinė parama tiesiogiai kelia iššūkį NATO kaip vienai iš Europą apibrėžiančių institucijų. Tarpjūrio koncepcija formaliai nėra už NATO formato ribų, tačiau funkciškai yra, nes NATO negali tikrai teikti karinės paramos be JAV pagalbos. Kariniame alianse turintys kariuomenę neša daugiau svorio už jos neturinčius.

Taip pat kelia iššūkį Europos Sąjungai, nors ir netyčia. Dauguma Tarpjūrio narių nėra eurozonos nariai, bet sudaro ekonomiškai dinamiškiausią Europos dalį. Rytų Europos ekonomikos auga ir sukuria labai gerą išsilavinimą turinčius, gerai kvalifikuotus ir palyginus pigius darbininkus. Regionas kelia iššūkį ekonominiam status quo, kurį reprezentuoja 1950-ųjų stiliaus korporacijų, dominuojančių Europos ekonomikose, hegemonija. Kaip parodė NATO, kariniai aliansai pasitelkia ekonominės kooperacijos logiką. Mano požiūriu, Tarpjūris tiesia kelią labiau integruotam ekonominiam postūmiui. Jis bus ES, bet elgsis skirtingai nuo ES - versliškiau ir labiau primins Jungtines Valstijas. Tai sukurtų įtampą ES, kuriai daugiau įtampos nereikia.

Taip taip pat sukeltų politinių evoliucijų už ES ideologijos ribų. Lenkijos ir Vengrijos valdžia yra anatema daugiašališkai, kolektyvistiškai ES sistemai, todėl susilaukia Briuselio kritikos. Tačiau nei Varšuva, nei Budapeštas nepasidavė ES reikalavimams. Tad Tarpjūris yra daugiau nei karinis aliansas.

Žemėlapis prieš geopolitiką

Tai, kad Tarpjūris vienytis pradėjo visai neseniai, neužkerta kelio jo koncepcijos augimui. Blokas tęsiasi nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros, bet jo logiškas pratęsimas seka pietvakarių kryptimi iki Adrijos jūros. Vadinamasis Trijų jūrų modelis į Tarpjūrio gretas įjungtų Austriją, Slovėniją ir Kroatiją. (Ir aukščiausio lygio Trijų jūrų susitikimas vyko Lenkijoje tuo pat metu, kai ten lankėsi Donaldas Trumpas. Jis neatmetė Tarpjūrio idėjos.)

Šis koncepcijos augimas gali būti iš dalies paaiškintas Turkijos augimu. Nėra abėjonių, kad Turkija taps svarbia regionine galybe. Kai ji būdavo galinga praeityje, jos įtaka siekdavo Balkanus, o išskirtiniais atvejais ir Budapeštą bei Vieną. Rytų Europos šalys yra ypač susirūpinusios dėl imigracijos - klausimo, kuris natūraliai liečia Turkiją. Bet Turkijos galia yra gilesnis rūpestis, ir jei Ankara įsisąmonins savo potencialą, Tarpjūris turės blokuoti ne tik Rusiją, bet ir Turkiją.

Plėtimąsi taip pat galima paaiškinti nostalgija Austrijos-Vengrijos imperijai - svarbiai multinacionalinei sėkmei, vienijusiai mažas valstybes ir suteikusiai joms tam tikrą autonomijos laipsnį. Daugelis tiki, jog ES, po 2008 metų krizės parodžiusi, jog yra nepajėgi tvarkyti Europą, kėsinasi į nacionalinę tapatybę nemažiau nei kėsinosi imperija. Įjungiant į koncepciją Austriją, Kroatiją ir Slovėniją būtų atkurta senoji imperija - bent jau geografiniu atžvilgiu.

Tarpjūris yra tik idėja, tik variklis regioniniam bendradarbiavimui. Tai nėra aliansas, bent jau ne dabar. Bet jam lemta vystytis, ir jo evoliucija kelia tam tikrų kliūčių. Multinacionalines institucijas sunku sukurti. Tam reikia laiko, pinigų ir politinės valios. Retai valstybės šių resursų turi pakankamai.

Kita problema yra laikas. Rusija dabar yra grėsmė, nors ir gana silpna, jei vertinsime jos ekonomikos būklę. Tuo tarpu Turkija kol kas visai nėra grėsmė. Kai ji taps regionine galybe, projektuos savo galią į Balkanus, tačiau tai bus negreitai. Nuoseklumas svarbu, todėl plėtimasis iki Trijų jūrų koncepcijos yra dar truputį ankstyvas.

Galiausiai, Balkanų šalių įjungimas pakeistų Tarpjūrio pobūdį. Slovėnijos ir Koratijos įjungimas būtų pavojaus signalas Balkanų pusiasalio didžiausiai jėgai Serbijai, o iš istorijos žinome, jog tai pavojinga. (Kroatija ir Serbija yra kovojusios daugybę tarpusavio karų, kurių paskutinis buvo 1990-aisiais.) Tarpjūrio valstybių įtraukimas į Balkanų konfliktus sukurtų resursų nutekėjimą ir galbūt žmonių paramos praradimą. Blokas gali atskirti Turkiją nuo likusios Europos, bet tai paskatintų Serbiją, ir dabar artimą Rusijai, šlietis arčiau prie Turkijos. Geopolitika ir žemėlapis čia nesutampa. Jei ši plėtra vyktų, o tai labai tikėtina, tuomet Serbija turi būti įtraukta į būrį. Kitu atveju Turkijos grėsmė bus tik padidinta, o ne sumažinta. Bet net tada turėtume atsiminti, kad Serbija nesutarė gerai su Austrijos-Vengrijos imperija ir kad jei Tarpjūris turės panašumų į šią imperiją, tuomet tai gali sukelti problemų. (Verta pastebėti, kad koncepcijos dinamiką keistų ir Austrijos turtingumas, palyginus su kitomis valstybėmis.)

Viena iš ES nesėkmių buvo jos nuolatinė plėtra be atsargaus apsvarstymo, kaip naujos šalys galės dirbti su senesnėmis narėmis ekonominio nuosmukio laikais. Plėtros impulsas buvo viena iš didžiausių ES klaidų. Plėtra yra gerai, bet istorija rodo, jog ji turi būti sistematiška ir apgalvota. Intencijų disciplinavimas yra itin sunkus dalykas.

Versta iš Geopoliticalfutures.com