Vytautas Vyšniauskas. Tavo kova

Kalbėdami apie rezistentus šiandien, susiduriame su keista situacija, kai rezistencines idėjas tenka naudoti pačių rezistentų atminimo gy...

Kalbėdami apie rezistentus šiandien, susiduriame su keista situacija, kai rezistencines idėjas tenka naudoti pačių rezistentų atminimo gynimui. Mažai kas pasikeitė: anuomet buvo skelbiama, kad birželio sukilimas buvęs tik pagalba naciams, o Laikinoji vyriausybė – tik gestapo filialas. Kur kas vėliau Sąjūdis buvo kaltinamas buržuaziniu nacionalizmu, nevengiant jo saistyti su naciais ir fašistais. Visų laikų rezistentų, kovojusių už lietuvių tautą ir valstybę, idėjoms neabejingi žmonės šiandien taip pat kaltinami fašizmu, nacizmu, nacionalkomunizmu, kokiu nors radikalizmu – įvardijimų, dažnai prieštaraujančių vieni kitiems, yra daug ir jų tikrai užteks visiems čia susirinkusiems.

Reikia labai aiškiai suvokti, kad net jeigu tokiuose įvardijimuose ir būtų smiltelė tiesos, jų tikslas visai kitas. Tiek anuomet, tiek ir dabar pagrindinis tikslas yra diskredituoti tautines ir valstybines idėjas, nepasiduodančias šių laikų globalitarinėms madoms. Naiviai įsivaizduojame, kad didžiausi mūsų priešai ir kraugeriai buvo Josifas Stalinas su Adolfu Hitleriu, o štai visi kiti buvę mums draugiški. Iš tiesų Lietuvos rezistentai, kaip skelbia vieno filmo pavadinimas, buvo absoliučiai vienui vieni.

1942-ųjų kovą Winstonas Churchillis Franklinui Roosveltui rašė, kad sunkėjantis karas jį privertė pajusti, jog Atlanto chartijos principų nereikėtų vertinti taip, kad tai pažeistų Rusijos ribas, kurias jį nusibrėžė prieš Vokietijos įsiveržimą, todėl reikėtų nusileisti Stalinui dėl jo pageidavimų Baltijos valstybių atžvilgiu. Tai leidžia suprasti, kodėl pokario partizanai taip ir nesulaukė Vakarų paramos. Vienas pagrindinių pokario rezistencijai vilčių teikusių dalykų buvo būtent Atlanto chartija, kurioje numatyta po karo atkurti iki tol egzistavusias suverenias valstybes. Vis dėlto Baltijos valstybės buvo tik sąjungininkų auka Stalinui.

Tą pasakyti ir suprasti būtina ne tam, kad demonizuotume dabartinius savo sąjungininkus, su kuriais santykiai šiandien yra visai kitokie, o tam, jog suprastume, kad ir vėl iškilus grėsmei pirmiausia kliautis turime patys savimi. Tai atrodytų savaime suprantama, tačiau dabartinė valstybės būklė rodo, kad tokio supratimo nėra. Įsivaizduojama, kad skyrus kelis procentus nuo BVP kariuomenei, sugrąžinus šauktinių kariuomenę bei atsivežus sąjungininkų karių, saugumo problemos išsisprendžia. 1940-ųjų birželio patirtis rodo, kad nieko panašaus. Rezistentai, pradedant Adolfu Damušiu, baigiant Adolfu Ramanausku-Vanagu, labai aiškiai suprato, kad jokia fizinė rezistencija neįmanoma be protinės rezistencijos.

Pokario partizanai taip pat dažnai diskredituojami ištraukiant kokį vieną ar kitą nevykusį epizodą. Pats Ramanauskas-Vanagas savo memuaruose prisipažįsta ne vienam savo kovotojui įvykdęs mirties bausmę už betikslį žudymą ir plėšikavimą. Tai rodo jo siekių kilnumą ir atsidavimą pagrindiniam rezistenciniam tikslui. Čia galime įžvelgti akivaizdų skirtumą tarp rezistento sąmonę turinčių žmonių ir į rezistencinius judėjimus įsivėlusių, bet rezistento sąmonės neturinčių žmonių. Ne vienas žmogus, savo esme nebūdamas rezistentu, prie rezistencijos reikšmingai prisidėjo, ir už tai jiems tenka amžina garbė, tačiau pats faktas, kad rezistento sąmonę turinčių žmonių buvo ne tiek ir daug, gali paaiškinti, kodėl didesnė dalis rezistencijų buvo nesėkmingos.

Rezistentų atminimo išsaugojimas ir apgynimas nuo įvairiausių niekintojų yra būtina tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo sąlyga. Tas pat galioja ir valstybingumo bei tautiškumo pagrindus dėjusiems mąstytojams ir visuomenės veikėjams. Tačiau rezistentai užima išskirtinę vietą kaip tik todėl, kad šiandien rezistento sąmonės reikia kur kas labiau, nei mums gali atrodyti. Tik priešindamiesi atminties trypimui ir trynimui, pajėgsime pasipriešinti ir tautinės valstybės sunaikinimui.

Tautinė ir valstybinė sąmonė yra ne kas kita, kaip rezistento sąmonė. Kad nesikartotų liūdna istorija, kiekvienas lietuvis privalo iš abstraktaus patriotizmo – tiek iš emocinio, tiek ir iš racionalistinio – pereiti į rezistencinį patriotizmą. Ginti nekaltuosius negana. Ginti valstybės laiduojamas laisves ir teises neužtenka. Tiesiogiai priešintis agresoriams taip pat nepakanka. Kovoti už ekonomines laisves, už elementarias teises, už saugumą ir panašius dalykus galima būnant bet kurios šalies piliečiu. Šia prasme ir pabėgti ten, kur visa tai jau užtikrinta, nėra niekuo blogiau, nei stoti į pražūtingą kovą. Gėdinga bėgti nuo kovos yra tik tuo atveju, jeigu tai yra tavo kova. O tavo kova gali būti tokia, kokios neįmanoma kovoti niekur kitur. Niekas širdyje nepažadina besąlygiško atsidavimo kovoje su užpuolikais ar okupantais, kaip tautinis idealizmas ar, jei norite, tautinė metafizika. Damušis nuolat deklaravo idealizmą ir tikėjimą tauta.

Ar idealistai kartais nėra atitrūkę nuo tikrovės? Taip, yra, tačiau tik tam, kad galėtų tą tikrovę kurti. Damušio, kaip ir kitų rezistentų, idealizmas moko mus ne šiaip mylėti tautą. Meilė savo kraštui savaime yra gražus dalykas, tačiau rezistento sąmonė nuo eilinio patrioto sąmonės skiriasi tuo, kad rezistentas save tapatina su tauta. Jam joks kitas neegzistuoja, nes jis pats yra tas kitas. Tik vienu kūnu tapusi tauta gali pasipriešinti net ir baisiausiam uzurpatoriui, nes tik viename kūne kiekviena ląstelė gali reaguoti į menkiausius dirgiklius, į atskirų taškų pažeidimus, tarsi būtų pažeistas visas kūnas. Individualus pasipriešinimas gali kilti iš individualių savisaugos instinktų ar pažiūrų. Tačiau tautinis pasipriešinimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu sukuriamas tautinis kūnas, kuris taip pat turi savisaugos instinktą. Rezistentas išsiskiria dar ir tuo, kad jis turi tautinį savisaugos instinktą, kurio neturi eiliniai žmonės, tepajėgiantys pakilti į individualų ar šeiminį savisaugos instinktų lygį. Tauta kaip visuma savisaugos instinktą įgyja tik per atskirų jos narių rezistencinę sąmonę.

Pagrindinis darbas, kurio taip ir neatlikome, yra būtent tautinio savisaugos instinkto sukūrimas. Rezistentai mus moko, kad tą padaryti yra būtina, nes kitaip ir vėl gali ištikti liūdnas likimas, kuriame eilinį kartą bejėgiškai paaukosime tūkstančius nekaltų žmonių, tikslo taip ir nepasiekę. Jeigu norime, kad tos gražios akimirkos mūsų istorijoje virstų gražia pergale iškilus naujai grėsmei, privalome sukurti tautinį kūną, t. y. išugdyti rezistento sąmonę turinčią tautą. Tam nereikia jokių smegenų plovimų, o užtenka vieno, labai paprasto, tačiau sunkiai įgyvendinamo dalyko: supratimo, kad be tautos žmogus neegzistuoja. Tokį supratimą turintis žmogus dėl savo tautos kovos nė kiek ne mažiau, kaip ir dėl savo paties gyvybės, nes jo gyvybė ir tautos gyvybė yra viena ir tas pat.

Toks supratimas būtų neįmanomas be rezistentų nuveiktų darbų ir sudėtų aukų. Rezistencinės minties paveldas aktualus tuo, kad teikia supratimą apie žmogaus ir tautos neatskiriamumą ir reikšmingą būdą išlikti žmogumi – t. y. išlikti tautoje. Pats žodis „rezistencija“ yra kilęs iš lotynų kalbos veiksmažodžio resistere, kuris reiškia ne tik pasipriešinimą, bet ir iškentimą bei pakartotiną atsistojimą parklupus. Šia prasme lietuviai ne kartą yra įrodę, kad yra rezistentų tauta. Yra vilties, kad lietuvių tauta neišnyks, nes rezistentų visuomet atsiranda. Tačiau jeigu norime, kad lietuvių tautai net nekiltų grėsmė išnykti, tauta turi suklestėti, o tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu visa tauta taps vienu didžiuliu rezistentu. Kitaip tariant, lietuviai iš rezistentų tautos turi tapti rezistencine tauta. Tai – svarbiausia idėjinė ir istorinė rezistentų pamoka.

Kalba, sakyta Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Adolfo Damušio demokratijos studijų centro rengtose politinių studijų dienose „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ 2017 m. birželio 17 d. vykusiame simpoziume „Jie kalbėjo už mus: kuo rezistencinės minties paveldas aktualus dabarčiai?“





Susiję

Vytautas Vyšniauskas 6349396880701957812

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item