Vytautas Sinica. Kaip sunaikinti tautinę valstybę vardan atviros Lietuvos?

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 

Sekite autorių Facebook

Nebus jokia naujiena, kad Sąjūdis siekė atkurti modernią tautinę valstybę. Taip pat nebus naujiena, kad tautinę valstybę kūrė ir Vasario 16-osios akto signatarai. Tai nebuvo joks atsitiktinumas. Modernus pasaulis yra modernių tautinių valstybių pasaulis. 1918-ioliktieji buvo tautų apsisprendimo teisės metai. Tautų apsisprendimo teisė skelbė, kad kiekviena to siekianti tauta turi teisę į nepriklausomybę ir teisę pati save valdyti. Neatsitiktinai XX amžiaus pradžioje sukurtą pasaulinę sistemą apibrėžia būtent tautų, o ne klasių, rasių, religijų ar dar kokia apsisprendimo teisė. 

Moderniame pasaulyje tauta buvo ir lieka vieninteliu su prigimtimi susijusiu ir politiškai telkiančiu principu. Marksistinės ideologijos nepažeistuose politikos moksluose vis dar suvokiama, kad tauta yra būtina sąlyga bet kokiai perskirstymo politikai, visuomenės solidarumui ir santvarkos stabilumui demokratinėje valstybėje. Ir priešingai, moderni demokratija yra apskritai neįmanoma be tautos, kuri ta demokratija naudotųsi. Tik esant minimaliam bendrumo jausmui ir pasaulėvokos panašumui, kurį suteikia tauta, pralaimėjusieji susitaiko su daugumos demokratiniais sprendimais, o žmonės sutinka, kad jų mokesčiais būtų aprūpinami visų kitų – jiems nepažįstamų, bet ir ne visiškai svetimų – žmonių poreikiai. Demokratija įmanoma, kai egzistuoja savas ir svetimas. Kiekviena tauta yra kitokia, kitaip suvokia, koks gyvenimas yra teisingas ir geras ir pagal šį suvokimą priima sau tinkamus įstatymus. Niekas geriau už pačią tautą to padaryti negali. Tuo remiasi tautų apsisprendimo teisė ir ja grįsta pasaulio tvarka. 

Tačiau XX amžiaus antroje pusėje iš pradžių universitetuose, o netrukus ir politikoje kilo ideologinis judėjimas, išsikėlęs tikslą dekonstruoti – tai yra išardyti – visus kolektyvinius tapatumus. Šiandien mes dažniausiai ir radikaliausiomis formomis matome dekonstruojant, taigi išardant, šeimą. Mums sakoma, kad šeima neprivalo būti tarp vyro ir moters. Sakoma, kad žmogus neprivalo būti vyras arba moteris, kad gali visai neturėti lyties, arba kad biologinė lytis ir lyties tapatybė neturi sutapti. Šių teiginių absurdiškumas gana akivaizdus, nes lengva palyginti ideologiją ir biologiją. Tačiau daug sudėtingiau ideologinį tikrovės naikinimą atpažinti tada, kai bandoma paneigti kolektyvinį tapatumą. Tokių tapatumų yra daug – religiniai, profesiniai ir kitokie. Tačiau moderniame pasaulyje pagrindinis politinis tapatumas yra tautinis. Tauta nėra apčiuopiama kaip kūnas. Niekas nematė tautos. Banalu, kad jai suvokti reikia ir visais laikais reikėjo vaizduotės. Dėl to tauta nė kiek ne mažiau tikra, kaip kad tikra yra žmogaus sąmonė, sąžinė, meilė, solidarumas ir kiti dalykai, kurių niekas niekada nematė. 

Tačiau būtent dėl tokio kultūrinio, nematerialaus tautos pobūdžio ji tapo puikiu taikiniu postmoderniojo naujo žmogaus kūrėjams. XX a. antroje pusėje socialiniuose moksluose naujieji marksistai iškėlė idėją, kad tauta tėra fikcija. Kad fikcija yra ir tautų tradicijos, papročiai, istoriniai pasakojimai. Kad per XIX amžiaus tautų pavasarį visų kraštų inteligentai išgalvojo tautų istoriją, tautų tradicijas, simbolius ir pakišo patikliems žmonėms, kad šie pasijustų esą tauta. Pagal naująją madą, tauta nebėra prigimtinė bendruomenė, tautos neegzistavo visais amžiais ir visose epochose. Jas sukūrė modernus žmogus. O kas žmogaus sukurta, tas gali būti žmogaus peržengta ir sunaikinta. 

Bet kaip sunaikinti tai, kas neapčiuopiama? Visi žino, kad į tautą žmones jungia kultūriniai ir politiniai ryšiai. Tai kalba, istorinė atmintis, tradicijos, tipiškas mąstymo būdas, bendros kilmės jausmas, valstybiniai didvyriai ir simboliai. Vienose tautose, kurios nuo seno turėjo valstybę, svarbiausi yra būtent valstybiniai simboliai. Kitose, kurios turėjo vaduotis iš imperijų, svarbiausi yra kultūriniai aspektai – kalba, tradicijos ir istorinė atmintis. Būtent toks yra visas mūsų regionas, taip pat ir Lietuva. 

Lietuvos valstybės steigėja ir pagrindas, jos egzistavimo prasmė yra lietuvių tauta. Lietuvių tautos svarbiausi „klijai“ yra lietuvių kalba ir bendras istorinis likimas. Kiekvienos tautos narių savimonė gali būti stiprinama arba slopinama stiprinant arba ardant šiuos ryšius. Kuo stipresni šie ryšiai, kuo didesnis bendrumas, tuo stabilesnė ir veiksmingesnė yra valstybė ir jos demokratinis valdymas, tuo didesnės galimybės taikiai reikštis nuomonių skirtumams. Tą suvokiant tiek prieškario Lietuvos Respublikoje, tiek ir Sąjūdžio vizijoje buvo labai aiškus tautinės savimonės stiprinimas ir ją tvirtinančių ryšių puoselėjimas. Valstybinės kalbos statusas buvo vienas pirmųjų sąjūdžio reikalavimų. Šapokos istorijos perleidimas – vienas pirmųjų darbų atkuriant sunaikintą istorinę atmintį. Tautinė mokykla – vienas pirmųjų, anksti iškeltas, bet anksti ir sužlugdytas Sąjūdžio idealas. 

Tačiau šiandien gyvename globalėjančiame pasaulyje. Pasaulyje, kuris jokiu būdu ne pats globalizuojasi kokiu natūraliu būdu, o yra aktyviais veiksmais globalizuojamas ideologinių fanatikų ir stambiojo kapitalo interesais. Paradoksaliai, naujoji marksistinė ideologija ir stambiojo kapitalo interesas dirba ranka rankon. Ideologija sako, kad žmonės turi būti sumaišyti, kolektyviniai tapatumai išnykti, tautos ir valstybės būti išardytos, religija virsti privačia, šeima – atvira. Kodėl? Nes esą tik taip individas bus išvaduotas iš pančių, kuriuose jį laiko valstybės, religijos ir tradicijos prievarta. Begalinė laisvė įmanoma tik kai kiekvienas yra atviro pasaulio pilietis, neprisirišęs prie tėvynės, o tautinio solidarumo ir skirtumo tarp savo ir svetimo nebėra. 

Pasaulio kapitalui nėra nieko geriau už šią marksistinę ideologiją, nes ji atriša žmones nuo gimtosios aplinkos ir paverčia judria darbo jėga. Šiandien ne tik verslas gali ateiti į pigių darbininkų šalis. Lygiai taip pat ir dar paprasčiau žmonės gali traukti į šalis, kur tikisi geresnio užmokesčio nei namuose, nors tuo pačiu dirba daug pigiau nei vietiniai. Ypač Europoje šiandien tai yra ne tik faktinė kasdienybė, bet ir vienas pamatinių Europos Sąjungos principų – laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Šis masinis laisvas darbo jėgos judėjimas neįmanomas tautinėse valstybėse su tvirta tautine savimone. Žmogus turi būti atlaisvintas nuo tautos ir valstybės, išvietintas, jaustis šiame pasaulyje kovojantis pats už save. Būtent todėl pastariesiems ES lyderiams – nuo Junckerio iki Barroso – tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena, o valstybių sienos – vienas iš blogiausių žmonijos išradimų. 

Ir jei tauta remiasi kultūriniais ryšiais, tai jos sunaikinimas turi remtis tų ryšių išardymu. Kaip minėta, kalba ir istorija yra pagrindiniai lietuvių tautinio tapatumo ryšiai. Jiems reikalingas išskirtinis statusas, visuotinumas ir valstybės apsauga. Kiekviena valstybė tą užtikrina per valstybinę kalbą. Tačiau ne visos valstybės savo valstybinę kalbą gerbia. Lietuvoje šiandien yra paskelbtas karas valstybinei kalbai, jos monopolijai viešajame gyvenime. Ką XX amžiaus pradžioje siekėme sunorminti ir įtvirtinti, o Sąjūdžio metais – atkurti, tą šiandien siekiama išardyti ir paversti laisvu pasirinkimu. Jaunieji kalbininkai skelbia, kad kalbos norminimas yra sovietinė atgyvena. 

Neatsitiktinai tuo pačiu metu vyksta politinė kova dėl Lietuvos piliečių paso įrašų kitomis kalbomis vietoje valstybinės lietuvių kalbos. Tik neįsigilinus tai gali atrodyti simbolinis ir nereikšmingas klausimas. Žiniasklaida ir politikai sąmoningai atsisako kalbėti apie tokio sprendimo pasekmes. Valstybinę kalbą praktikoje apibrėžia tai, jog ją privalo mokėti visi valstybės piliečiai. Tai užtikrinama jos privalomai mokant šalies mokyklose. Tačiau jeigu Lietuvoje būtų įteisinti paso įrašai nevalstynėmis kalbomis, visos tos kalbos taptų faktinėmis valstybinėmis kalbomis Lietuvoje. Kiekvienas valstybės tarnautojas ir ne tik jie turėtų mokėti kitų kalbų taisykles ir būti pasiruošęs prireikus ištarti užrašytą arba iš klausos užrašyti vardą ir pavardę kita kalba. Tai reiškia, kad dauguma šalies gyventojų – titulinė tauta ir ne tik ji – turėtų prisitaikyti prie mažumų ir mokytis daugiau nei 150 kitų lotyniško pagrindo kalbų raidžių vartojimą. Tai taip pat reiškia, kad valstybinė lietuvių kalba grįžta į iš esmės sovietinį statusą, kai tebuvo viena iš vartojamų  kalbų, bet ne vienintelė visiems privaloma. Šiandien Pietryčių Lietuvoje lenkakalbėse mokyklose faktiškai vykstantis sąmoningas lietuvių kalbos mokymo sabotavimas būtų įteisintas valstybės vardu. Kalbos politika pasisuktų nauja kryptimi: ne visi piliečiai mokosi valstybinės lietuvių kalbos ir supranta, kad ją mokėti būtina siekiant pilnaverčio gyvenimo Lietuvos visuomenėje, o visos kalbos lygios ir visuomenėje sugyvena lygiomis teisėmis. 

Dažnai tenka girdėti, kad tokie vertinimai yra perdėjimas ir dramatizavimas. Kad didesnių reikalavimų nebus, o paso įrašu siekis tėra žmogaus teisė. Tai ir vėl melagingas savęs raminimas. Jo atsikratyti pavyktų, sujungus į vieną tris faktus. Pirma, Lietuvos lenkų rinkimų akcija savo rinkimų programoje įrašė, jog sieks tokių pat teisių, kokias švedai turi Suomijoje. Tai reiškia kultūrinę ir politinę autonomiją, antrą valstybinę kalbą ir kitas separatistines privilegijas. Antra, Lenkija iki šiol apie Lietuvos lenkų padėtį sprendžia ir, jeigu patys to nepakeisime, ir toliau spręs pagal LLRA keliamus reikalavimus. Trečia, Lietuvos vyriausybės viena po kitos laikosi pozicijos, kad dėl šventos draugystės su Lenkija negaila jokių nuolaidų kalbos, konstitucijos, suverenumo ir nacionalinės savigarbos sąskaita. Valdžios užsidegimas kovoje prieš valstybinę kalbą yra fanatiškas ir užsimerkiantis prieš visus nepatogius faktus. Mums meluojama, kad tokie įrašai yra vakarietiška praktika, nors jokia Vakarų šalis to neleidžia. Mums meluojama, kad to reikalauja tarptautinė teisė ar Lietuvos-Lenkijos sutartis, nors sutarties Lietuva laikosi, o visus tarptautinius teismus šiuo klausimu yra laimėjusi. Mums meluojama, kad kalbos komisija tai leido, nors tokio leidimo niekada nebuvo. Varšuva svarbiau už tiesą. Iš viso to aišku, kad valstybinės kalbos pozicijos Lietuvoje tik silpnės, jos išskirtinis statusas bus menkinamas iki „vienos iš daugelio kalbų“, o viešasis vartojimas siaurinamas kitų kalbų naudai. 

Žmonės nėra akli ir mato tautinės valstybės naikinimą. Kaip sąjūdietė kalbininkė Sofija Jūratė Laučiūtė neseniai parašė valstybinę kalbą pardavinėjančiam ir dešimčių partijos skyrių nepasitenkinimą demagogiškais laiškais slopinti bandančiam Andriui Kubiliui, [cituoju]: „neprievartaukite tų, kurie išaugo iš Sąjūdžio dvasios ir tikėjo kuriantys tautinę Lietuvos valstybę“. Būtent tautinė Lietuvos valstybė buvo Sąjūdžio tikslas. Būtent šis tikslas yra kardinaliai neigiamas dabartine kalbos politika, o ypač – aukščiausios valdžios palaikomais antivalstybiniais reikalavimais įteisinti paso įrašus nevalstybine kalba. Nesupraskite klaidingai. Tomaševskininkai nesiekia išardyti lietuvių tautos ir valstybės. Tačiau būtent jie šioje situacijoje tapo įrankiu tautos naikinimo ir atviros visuomenės kūrimo projekte. 

Lygiai tas pats pasakytina ir apie mūsų istorijos politiką. Prisidengiant baime, kad neva bus kišamasi į istorikų tyrimų laisvę, yra visomis priemonėmis kovojama prieš vieningo valstybinio istorinio pasakojimo kūrimą ir stiprinimą. Šiandien gyvename su sovietmečio nuniokota istorine sąmone, kurioje beveik tiek pat žmonių partizanus laiko didvyriais ir banditais, kur beveik tiek pat žmonių sovietmetį laiko naudingu ir pražūtingu, kur beveik tiek pat žmonių didžiuojasi prieškario Lietuvos pasiekimais ir laiko ją nesėkme. Suskaldyta istorinė atmintis reiškia suskaldytą ir nesolidarią visuomenę. Tačiau valstybė nieko nedaro, kad tai pakeistų. Priešingai, savo neveikimu ji leidžia klestėti vis didesniam pliuralizmui net svarbiausiais mūsų istorijos klausimais. 

Šiandien Sausio 13-osios agresijos neigimas yra vienintelė vieta, kur valstybė drįsta ginti savo istoriją. Nėra jokios atsakomybės už Vilniaus okupacijos neigimą, už lietuvių skelbimą žydšaudžių tauta, už Birželio sukilimo dalyvių niekinimą. Antivalstybiniai gaivalai tą jaučia, drąsinasi ir tuo naudojasi. Šiandien Vilniaus rajone gatvės vadinamos Armijos Krajovos galvažudžių garbei, o Vilniaus mieste reikalaujama ištrinti Lietuvos savanorių ir rezistentų atminimą. Vyčio Lukiškių aikštėje viešai bijoma kaip tariamai agresyvaus ir skaldančio simbolio. Rengiant Vilniaus istorinės atminties programą joje niekur nė žodžiu nepaminėta Vilniaus okupacija. Okupacijų neigimas ir tautos juodinimas tapo nauja norma mūsų diskusijose istorinės atminties tematika. 

Simboliška, kad didžiausiame šalies portale DELFI garbingai išspausdintas absurdiškas tekstas, kuriame Antanas Maceina, Stasys Lozoraitis, Petras Klimas ir kiti valstybės kūrėjai ir iškilūs inteligentai atvirai vaizduojami holokausto ideologais. Atsakomybės už tokį šmeižtą klausimo niekas nekelia. Tokiame kontekste valstybė ne tik nieko nedaro, kad būtų stiprinama vieninga istorinė atmintis ir svarbiausių mūsų valstybingumui įvykių vertinimas. Priešingai, didžiausiam Rusijos džiaugsmui Lietuvoje istoriją perrašinėja kas ir kaip nori.

Galbūt net už fizinį tautos nykimą pavojingesnis, nes nematomas ir ignoruojamas, yra tautinės savimonės ir tautinės valstybės pagrindų griovimas. Lietuvą kaip lietuvių tautos sukurtą ir jos išlikimui egzistuojančią valstybę išlaiko jos tapatumas. Šis tapatumas remiasi daugiausia visai šaliai bendra kalba ir istorija. Sugriauti šį bendrumą, vietoje jo iškeliant įvairovę, yra vadinamosios atviros visuomenės kūrėjų ideologinis tikslas. Jį neseniai viešai deklaravo istorikas A. Nikžentaitis, pripažinęs, kad [cituoju]: „debatai dėl raidžių Lietuvoje yra dviejų grupuočių susidūrimo liudijimas. Pirmoji pasisako už Lietuvą, atvirą pasauliui“. Norint sukurti „atvirą pasauliui Lietuvą“ pradėti reikia nuo kalbos ir istorijos dekonstrukcijos. Kova dėl kalbos ir istorijos tad yra tik atspindys kovos už visoje ES populiarinamą sampratą atviros pilietinės tautos, kurios nariais tampa kas tik save tokiais laiko ir kuriai lietuvybė neturi jokios išskirtinės vertės. Lietuvių tautos keitimas betauta atvira visuomene šiandien yra tapęs juodžiausiu dalies politikų, žiniasklaidos ir akademinės bendruomenės atstovų darbu. Darbu, už kurį, jei tik neišnyksime, vieną dieną turės būti pareikalauta atsakomybės.

Tekstas paskelbtas Lietuvos istorijos ir kultūros žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ naujausiame numeryje