Michael W. Hannon. Prieš heteroseksualumą

Alasdairas MacIntyre’as kartą pašmaikštavo, kad „faktai, kaip teleskopai ir džentelmenams skirti perukai, buvo septynioliktojo amžiaus iš...

Alasdairas MacIntyre’as kartą pašmaikštavo, kad „faktai, kaip teleskopai ir džentelmenams skirti perukai, buvo septynioliktojo amžiaus išradimas“. Kažką panašaus galima pasakyti ir apie seksualinę orientaciją: heteroseksualai, kaip rašomosios mašinėlės bei pisuarai (žinoma, taip pat skirti vyrams), buvo 1860-ųjų metų išradimas. Priešingai nei skelbia mūsų kultūroje įsivyravusi nuomonė ar melas, kurį įprasta vadinti orientacijos esencializmu, normalus ir gėjus nėra amžinieji absoliutai. Seksualinė orientacija yra spekuliatyvi sistema, turinti savo istoriją; negana to, ši istorija yra tamsi. Ši istorija prasidėjo ne taip seniai, kaip atrodo daugumai žmonių, ir veikiausiai baigsis daug greičiau nei dauguma galvoja. 

Per kelis amžius Vakarų valstybės atmetė krikščionišką santuokos architektūrą ir iškeitė ją į žmogaus seksualumą, kuris maždaug prieš pusantro šimto metų pakeitė ilgalaikę teleologinę tradiciją naujutėlaičiu kūriniu: visa apimančia, tačiau absurdiška seksualinių orientacijų taksonomija. Heteroseksualumas buvo priverstas tarnauti šią išgalvotą struktūrą reglamentuojančiu idealu, išsaugančiu socialinius draudimus, neleidžiančius sodomijos ir kitų lytinių ištvirkimų, tačiau nereikalaujantis gelbėtis prokreacine žmogaus lytiškumo prigimtimi.

Dėl šio naujo požiūrio, tos pačios lyties partnerių atliktas lytinis aktas buvo blogas ne dėl to, kad paniekino sekso tikslą – daugintis – bet dėl to, kad troškimas tokiam lytiniam aktui  tariamai kyla iš atstumiančio psichologinio sutrikimo. Kaip apsako queer teoretikė Hanne Blank, „Ši naujoji (heteroseksualumo) samprata, įmantriai įsukta į išdarkytą įspūdingai skambančių, tačiau jau mirusių kalbų mišinį, suteikė besilaikantiems tradicinių religinių pažiūrų naujų jėgų ir energijos, nes dabar įsakmiai teigiama, kad mokslas veiksmingai paskelbė juos esant natūraliais, neišvengiamais ir įgimtais“.

Seksualinė orientacija netapo tuo patikimu pamatu, kokio tikėjosi, ypač pastaruoju metu, jos kūrėjai. Tačiau daug konservatyviai mąstančių krikščionių šiandien jaučiasi turintys saugoti takoskyrą tarp gėjų ir normalios orientacijos žmonių bei heteroseksualų idealą mūsų katechezėje, nes tai vis dar atrodo geriausia priemone paversti mūsų moralinius principus patraukliais ir pagrįstais. 

Šie krikščionys, mano tėvynainiai, klysta taip tvirtai laikydamiesi seksualinės orientacijos, mūsų precedento neturintį  ir nesėkmingą mokymą apie susilaikymą painiodami su jo amžinuoju pamatu. Norint apsiginti nuo paleistuvystės mums nereikia heteroseksualumo norminimo. Priešingai, jis mums tik trukdo.

Michelis Foucault, netikėtai ateinantis mums į pagalbą, savo veikale „Seksualumo istorija“ nusako seksualinės orientacijos genealogiją. Kadangi terminu sodomija ilgą laiką apibūdinti tam tikros rūšies veiksmai, antroje XIX a. pusėje šalia šio termino atsirado terminas homoseksualas. Šis europietiškas naujadaras buvo panaudotas taip, kad ankstesnės kartos būtų nustebusios, nes taip pavartotą terminą palaikytų paprasčiausia klasifikavimo klaida, įvardijančia ne veiksmus, bet žmones – lygiai kaip ir jį papildantį bei jam kontrastuojantį terminą heteroseksualas.

Kaip pasakoja M. Foucault, viduriniųjų ir vėlyvųjų 1800-ųjų metų psichiatrai ir įstatymų leidėjai atmetė klasikinį sutarimą, pagal kurį teigta, jog „nusikaltęs sodomitiniais veiksmais tebuvo tik juridinis jų subjektas“. Tačiau sekuliariai visuomenei verčiant religinius įsitikinimus negaliojančiais visuomenėje, įsikišo pseudomokslas, pakeisdamas religiją kaip moralinį lytinių normų pagrindą. Norėdami pasiekti lytinio elgesio socialinį stabilumą, medicinos ekspertai sukūrė tai, ką M. Foucault pavadino natūralia sutrikimo tvarka.

„Devynioliktojo amžiaus homoseksualas tapo personažu, gyvenimu būdu, morfologija“,– rašo M. Foucault. Ši iškreipta psichiatrinė tapatybė, paaukštinta iki mutavusios gyvenimo formos tam, kad užtikrintų mandagią visuomenę prieš šlykščius iškrypimus, nutylėjo visą kančias sukeliančiojo veikėjo charakterį. „Viskas, kas sudarė (homoseksualo) visumą, buvo paveikta jo lytiškumo. Lytiškumas buvo jame: pačiose jo veiksmų šaknyse, nes jis buvo jų užmaskuotas ir neabejotinai aktyvus pagrindas.“

Neišmintingi aristokratai, skatindami šias medicinos naujoves, pakeitė visuomenės moralės matą, religijos nuspalvintą žmogaus prigimtį pakeisdami sekuliariai priimtinesne asmeninės aistros galimybe. Taip pasielgę, jie tapo priversti iškeisti sveiką natūralią prigimtinę tradiciją į neseniai sukonstruotą normalią psichiatrinę būklę, kuri apibrėžia heteroseksualumą kaip naująją normą žmogaus seksualumo srityje. Nenuostabu, kad toks neapibrėžtas normalumo standartas dar menkiau palaikė su lytiniu elgesiu susijusias moralines normas nei klasikinė prigimtinio įstatymo tradicija.

Tačiau paryškintas naujasis standartas sėkmingai įtvirtino heteroseksualumo ir homoseksualumo kategorijas visuotinėje vaizduotėje. „Homoseksualumas pasirodė besąs viena iš lytiškumo formų, – rašo M. Foucault – kai jis iš sodomitinio akto buvo perkeltas į tam tikrą vidinę androginiją, sielos hermafrodizmą. Homoseksualistas tebuvo laikinas nukrypimas nuo normos; dabar homoseksualas buvo rūšis“. Taigi, seksualinė orientacija tėra trapus socialinis konstruktas, konstruktas, atsiradęs visiškai neseniai.

Kol mūsų populiarioji kultūra vis dar nesusiprato, elitui įtaką darantys queer teorijų kūrėjai šiuo klausimu sutinka su M. Foucault nuomone. Tokie mąstytojai pakartoja Gore‘o Vidalo LGBT erezijos teiginį: „Tiesą sakant, nėra tokio dalyko kaip homoseksualus asmuo, lygiai kaip nėra tokio dalyko kaip heteroseksualus asmuo“. Tiesa, kad griežtai padalinti šias dvi tapatybes pasirodė naudinga kovotojams už gėjų teises, tačiau moraliniam pilietinių teisių etosui buvo ne mažiau svarbu sukelti tokios valdžios varomąsias jėgas.

Bet dauguma queer teoretikų –  o ir dauguma akademikų, šiandien dirbančių  humanitarinių ir socialinių mokslų srityse – pasiruošę pripažinti, kad tokie skirtumai tėra naujas konstruktas ir niekas daugiau. Daugelis šios stovyklos atstovų siekia atskleisti klastotes apie seksualinę orientaciją bei, cituojant Nietzsche, kartą ir visiems laikams paaiškinti jų genealogiją.

Tačiau radikaliąsias kairiąsias pažiūras atstovaujantis lytiškumą nagrinėjantis istorikas Jonathanas Nedas Katzas, anksčiau dėstęs Jeilio ir Niujorko universitetuose, veikale „Heteroseksualumo išradimas“ gražiai pastebi šiuolaikinės queer teorijos vienodumą. Šiame veikale jis aiškina: „Kalbu apie istorinį heteroseksualumo išradimą, ginčijantį mums įprastą suvokimą apie amžiną heteroseksualumą ir vietoje jo pasiūlantį nepatvarią, santykinę, istorinę minties bei lytiškumo, kokį mes manome egzistuojant nuo amžių, būseną“.  Savo argumentus jis tęsia teiginiu: „Priešingai nei tikina šiandienis bio-tikėjimas, heteroseksualumo ir homoseksualumo junginys nėra randamas gamtoje, bet yra socialinis konstruktas, be to, jį galima dekonstruoti“.

Spėju, kad mes dar sulauksime tų laikų, kai šis dvinaris konstruktas bus kruopščiai išardytas. Tačiau mano nuomone, mes, krikščioniškos skaistybės šalininkai, artėjančią gėjų-normaliųjų takoskyros pražūtį turėtume laikyti ne tragedija, bet galimybe. Be to, siūlau stengtis remti tokio orientacijos suvokimo žlugimą visose srityse, kuriose esame.

Žinoma, kadangi esame panardinti kultūroje, kurioje šios kategorijos tiek pat įgimtos kaip ir anglų kalba, nebus lengva jas išrauti iš mūsų žodyno ir pasaulėvokos. Tad ar verta vargintis? Juk jeigu nepasiduosim nuodėmingiems veiksmams, argi svarbu, kad žmonės – netgi krikščionys – laikys save heteroseksualiais arba homoseksualiais?

Pirmiausia, orientacijos esencializme skirtumas tarp heteroseksualumo ir homoseksualumo yra konstruktas, slepiantis, kad yra sukonstruotas. Šios klasifikacijos, paslėptos po natūralių kategorijų sąvokomis, pritaikomos visiems visais laikais gyvenusiems žmonėms ir vietoms, yra nulemtos jų geismų objekto (nors labiau politiškai korektiški klasifikuotojai norėtų matyti didesnį pasirinkimą). Tvirtinant, kad ši struktūra nėra tik atsitiktinis XIX a. išradimas, bet amžina tiesa apie žmogaus lytiškumo prigimtį, ja didžiuojamasi, klaidinant tikinčius, jog toks skirstymas yra vertas daugiau nei iš tikrųjų.

Antroji priežastis verčianti suabejoti, kad mes, krikščionys, turėtume naudotis šia schema, yra faktas, jog jos įdiegimas į mūsų kalbą nepadaugino nei intelektinių, nei moralinių ja besinaudojančių žmonių vertybių. Priešingai, šių sąvokų vartojimas padidino tiek intelektinį neaiškumą, tiek moralinę netvarką.

Be to, orientacijos esencializmas šios srities etinę filosofiją pavertė neįmanoma: jis išstūmė senąjį skaistybės, skirtos santuokai ir prokreacijai, principą, tačiau nepasiūlė nieko, kas nebūtų savanaudiška. Senasis teleologinis požiūris iškėlė moralę virš žmogaus racionaliosios gyvuliškos prigimties, o lytinėje sferoje tai reiškė lytinio akto vertę pagal tai, kiek jis neša bendrąjį gėrį santuokoje, apjungdamas sutuoktinių vienybę ir vaikų pradėjimą bei gimdymą. Kita vertus, naujesnė heteronorminė sistema yra nepajėgi įrodyti sodomitinių tos pačios lyties asmenų santykio nepadorumo niekuo, išskyrus sąlyginį ir beprincipinį refleksą, kuris laikui bėgant nusilpo, nes nebuvo pagrįstas.

Kalbant apie moralinę netvarką kaip pasekmę, lytinės orientacijos sąvokų suliejimas davė priešingus rezultatus nei tikėtąsi ir mūsų dėmesį nukreipė nuo objektyvių tikslų į subjektyvias aistras. Jauni žmonės dažnai susiduria su kankinančiu lytinės tapatybės klausimu, beprasmiškai nagrinėdami ir bandydami surasti savo vietą šioje Venno tariamai natūralių orientacijų diagramoje. Šios įkyrios mintys įžiebia daugiau karščio nei šviesos, o  lytiškai susijaudinę paaugliai įžvelgia šalutinius savo pačių lytiškumo aspektus. Ši saviieška sukelia dar stipresnę bereikalingą kančią tiems, kurie įžvelgia savo homoseksualią orientaciją,  nes priskiria sau tapatybę, kurios esmė – seksualiniai moraliai neįgyvendinami troškimai.

Yra ir trečioji – teologinė – priežastis, dėl kurios šis skirstymas turi būti atmestas: jis nesuderinamas su laisve, kuriai mus išvadavo Kristus. Norbertino tėvų vienuolyno prioras br. Hughas Barbouras Kronikų žurnale spausdintame tekste „Ar egzituoja homoseksualai? Arba kur mes keliaujame iš čia?“ išplėtojo šią mintį. „Tradicinė moralinė teologija vertino veiksmus ir neapibendrino į šiuos veiksmus vedančių tendencijų. Tą padaryti  buvo palikta nuodėmės atvejų analizei ir dvasiniam vadovavimui. Jei kalbame apie vagystės nuodėmę, ar kleptomanija yra vertinimo norma? Jei kalbame apie girtuokliavimą, ar alkoholizmas – norma? Ar klinikinė depresija yra tinginystės norma?“ Net krikščionys ortodoksai, pasak jo, lytinius polinkius vertino kaip tapatybes. Mes, kunigai, turime mokyti apie laisvę, kurią mums suteikė Kristus. Gal apsimetę jautriais ir kupinais užuojautos, mes pastūmėjame nusidėjėlį į jo nuodėmingą polinkį ir užkrauname ant jo pečių pernelyg sunkią naštą, patys dėl jos nė piršto nepajudindami, nes sodomijos nuodėmę laikome patikimu tapatybės įrodymu?“

Savęs priskyrimas homoseksualams, tiems, kurie save tokiais laiko, padaugina progų nusidėti, ir, pasak prioro, sukelia bereikalingą gundymo dramatizavimą. Tuo tarpu kai teologinių dorybių sužadinimas išlaisvina krikščionį, savęs laikymas homoseksualiu tik dar labiau pavergia nusidėjėlį. Sureikšmindamas gašlius troškimus, jis sustiprina palaidumą, apgailėtiną meilės parodiją. Jis skatina neviltį sukeliančią savigailą, kenkia vilčiai, kurios paskirtis – skatinti moralines dorybes. Be to, jis skatina stiprų teisės suvokimą, kuris palaužia tikėjimo paklusnumą, nes žmogus pradeda reikalauti sunaikinti doktriną, malšinančią jo tikrąjį aš.

Yra saujelė sveikintinų šio modelio išimčių, tai – žmonės, save priskiriantys gėjams krikščionims, kurie sugeba ištikimai ir dorai laikytis Bažnyčios mokymo. Tačiau dėl neatskiriamos įtampos, kylančios tarp klasikinio krikščioniško mokymo ir šiuolaikinės lytinės orientacijos svarbos, visai nenuostabu, kad bandantys suderinti šias dvi tarpusavy nederančias tradicijas yra labiau išimtis nei taisyklė.

Homoseksualios tapatybės krikštas yra pilnas pavojų, kurių galima išvengti. Tačiau kai kalbame apie grėsmingiausią blogį, sukeltą seksualinės orientacijos dvinario, pagrindinis jo kaltininkas yra ne homoseksualumas. Tai – heteroseksualumas. Ir ne dėl to, kad viena neegzistuotų be kito. Didžiausią pražūtį keliantis orientacijų tapatybės sistemos reiškinys yra bandymas atleisti heteroseksualus nuo pareigos vertinti veiksmus, vadovaujantis moralinėmis nuostatomis. Jei homoseksualumas pririša mus prie nuodėmės, tai heteroseksualumas mus apakina, kad tos nuodėmės nematytume.

Be abejonės, yra morališkai sąmoningų heteroseksualų. Tačiau vyraujanti nuostata yra ta, kad tapatinimasis su heteroseksualumu šiandien prilyginamas savęs priskyrimui normaliajai grupei, su kuria privaloma lyginti visus nuo normos nukrypstančius lytinius troškimus ir potraukius. Taigi, tokia hetero-tapatybė veda į gailestį keliantį, negebantį kritiškai vertinti  ir – tikiuosi, nereikia nė sakyti, - nepelnytą pasitikėjimą savimi, jau nekalbant apie negebėjimą tiksliai vertinti pagundos.

Be abejo, mes turime normos modelį, pagal kurį vertiname lytinius nukrypimus. Bet tai yra ne heteroseksualumas. Tai pats Jėzus Kristus, Dievas ir Žmogus, išbaigęs žmogišką prigimtį ir davęs to tobulumo pavyzdį, „visaip gundytas, bet nenusidėjęs“. Ir būtų visiška kvailystė save skelbiančiam heteroseksualui bandyti pakeisti mūsų Viešpatį.

Tiesa, kad homoseksualumas gali išsiskirti nederama neviltim, tapatybei priskiriamu polinkiu į nuodėmę, ir dėl to nesvyruodamas atmesti Kristaus Krauju mums duotą laisvę. Bet heteroseksualumas, siekiantis tapti seksualinių įpročių norma, pasižymi kai kuo dar blogesniu – puikybe, kurią Šv.Tomas Akvinietis pavadino visų ydų karaliene.

Taip pat yra praktinių priežasčių saugotis heteroseksualumo. Pasaulis po Sigmundo Freudo visus fizinius potraukius ir žmonių švelnumą vienas kitam sieja su genitaliniu erotiniu troškimu, todėl intymi tos pačios lyties asmenų draugystė ir skaistus tos pačios lyties asmens grožio vertinimas tapo visiškai nepasiekiami (Beje, S. Freudas buvo vienas iš įtakingiausių ydingo orientacijos esencializmo mito kūrėjų.)

Ypatingai heteroseksualaus asmens bandymas suartėti su tos pačios lyties draugu baigiasi tuo, kad jis laikomas iškreiptu, o tai, kad jo ar jos grožis yra skatinamoji jėga atrodo įtartina. Nenorėdami būti palaikyti gėjais dauguma normalių žmonių – ypač vyrų – pasitenkina paviršutiniškais ryšiais su draugais, savo brangų intymumą, anksčiau apibūdinusį ir tyrus tos pačios lyties santykius, palikdami tik savo mylimiesiems. Jų tariamai normali seksualinė orientacija apvagia juos, atimdama gilią draugystę – esminį  žmogaus klestėjimo aspektą.

Ankstyvoji termino heteroseksualumas vartosena suteikia dar daugiau priežasčių abejoti, ar mes turėtume taip entuziastingai sveikinti šią idėją. Net vėlyvajame XIX a. tokia etiketė klijuota norint apibūdinti normalią lytį. Šiandien mes tebevartojame terminą heteroseksualus būtent tokia reikšme, kas, mano nuomone, sukelia tragišką painiavą.

Tačiau kita žinoma šio termino prasmė, atsiradusi tuo metu, kai jis buvo sukurtas, įskaitant jo pirmąją rašytinę vartoseną anglų kalba 1892 metais, tebeveikia mūsų iškreiptą suvokimą apie žmogaus lytiškumą, nors šis antrinis apibrėžimas jau seniai nebe madingas. Tai alternatyvus apibrėžimas, žodis, įvardinantis ne normalų seksą, bet vieną iš iškrypusio sekso rūšių, kaip ir homoseksualus analogas, nepaisantis gyvybės davimo, ir sukurtas vien tik dėl palaidumo pilnų polinkių.

Žodis heteroseksualus anglų kalba reiškė lytinį sutrikimą, teikusį malonumą steriliame lytiniame akte. Būtent šią žodžio istoriją mes pasirinkome pamiršti. Dažniausiai buvo geidžiama priešingos lyties partnerių, tačiau riba buvo labai miglota, nes paaiškėjo, kad nuo lytinio akto buvo atskirtas jo gimdymo tikslas, ir nebuvo itin svarbu, su kuo masturbuodavosi heteroseksualai.

Mūsų krikščioniškieji protėviai būtų sukrėsti, kokie ramūs išliekame dėl lytinės orientacijos. Vienintelė priežastis, dėl kurios visa ši programa nesukelia mūsų nerimo taip, kaip sukeltų jiems, yra ta, jog ji mums sistemiškai diegiama nuo pat vaikystės, ypač paaugliams. Bet tam, kad suprastume, aptarkime atitikmenį, kuris mums nėra taip gerai pažįstamas, ir pasvarstykime, kokia būtų mūsų reakcija, jei kitoks terminas skintųsi kelią į mūsų kultūrinį žodyną.

Žurnalas „Slate“ neseniai publikavo straipsnį „Ar poliamorija (vert. past. – meilės ar romantiški santykiai su keliais žmonėmis, taip pat ir lytiniai) yra pasirinkimas?“, kuriame buvo aptariama, jog be potraukio vyrams ar moterims, gali būti įgimta ir nekintanti tiek ištikimybe, tiek neištikimybe paremta lytinė orientacija.  Danas Savage‘as (vert. past. – LGBT aktyvistas, žurnalistas, laidų vedėjas) turbūt didžiuojasi.

Įsivaizduokite, kad tie žmonės, kurie tikisi patenkinti savo romantiškus troškimus seksualiai įsipareigodami išskirtinai vienam asmeniui, pradėtų vadintis ištikimais, o tie, kurie žavisi galimybe palaikyti neįpareigojantį lytinį gyvenimą, vadintųsi neištikimais. Ar nekiltų painiavos, ypač kai krikščionys vyrai ir moterys imtųsi taikyti šią etiketę sau ir nenorą tuoktis grįstų teiginiu, jog yra neištikimi, nes lytinis gyvenimas, kuriam jie įsipareigotų duodami santuokos įžadus, nepakankamai patenkintų jų lytinius poreikius?

Šiame palyginime neištikimybė atitinka homoseksualumą. Bet ar kalbėtume apie lytinių partnerių skaičių, ar apie jų lytį, kaip gali nesukrėsti tai, kad mūsų broliai Kristuje prisiima tapatybę, kurios esminis apibūdinimas yra susijęs su ypatingu būdu nusidėti? Tai yra krikščioniškos laisvės priešingybė. Be abejonės, mes visi esame nusidėję, gundomi ir mums visiems reikalinga dieviška pagalba. Bet kol nesiliaujame kovoti su savo nuodėmingais polinkiais, Kristuje Jėzuje esame išlaisvinti iš nuodėmės pančių, laikančių mus lyg savo nuosavybę.

Mes daugiau nebesame savo nuodėmės valdžioje. Tad kam kurti tapatybes, kurių norma yra nuodėmė? Man nerūpi, koks patrauklus jums atrodo paleistuvavimas. Pabrėžtinai teigiu, jog nesate neištikimasis. Žinoma, galime sukurti socialines kategorijas, kurios tokią kalbėseną padarytų įgimta ir akivaizdžia. Bet krikščioniui taip elgtis ir laisva valia dalyvauti tokioje schemoje, jei ji būtų sukurta jo aplinkoje, reikštų smarkiai klysti.

Aš nesu mano nuodėmė. Aš nesu gundymas į nuodėmę. Jėzaus Kristaus Krauju aš esu išlaisvintas iš šios vergovės. Būkite tikri, šiame pamišusiame psichoanalizės amžiuje galėsiu prisitaikyti įvairiausias tapatybes. Bet mažų mažiausiai, nei vienos iš tų tapatybių neturėtų apibrėžti potraukis mane nuo Dievo atitraukiantiems dalykams.

Kita žurnalo „Slate“ įkvėpta hipotetinė pusė nušviečia heteroseksualumui būdingas piktžaizdes. Nepaisant mūsų pagrįsto nepritarimo tam, kad krikščionys atkakliai tapatintųsi su neištikimaisiais, ar nebūtų dar didesnio absurdo ir ištvirkimo, jei jie tuščiai didžiuotųsi priskirdami save ištikimiesiems? Sakykim taip: ar tai, kad man užtenka vieno žmogaus savo erotiniams troškimams patenkinti ir aš nesantykiauju su daugybe kitų, tikrai rodo mano prigimtinę moralinę dorybę? Tuo atžvilgiu argi tai rodo, jog mano troškimai yra skaistūs, o gal – ir manau, jog būtent taip ir yra – tai terodo, jog nesu smarkiai gundomas vienam iš daugybės ištvirkavimų? Kaip ir vadinamieji ištikimieji, heteroseksualūs asmenys nėra skaistumo pavyzdžiai vien dėl to, kad nepasidavė šių laikų netyrumo spąstams.

Tačiau nepaisant logikos trūkumo, normalios orientacijos žmonės dėl savojo vardo vis dar sulaukia daugiau socialinės naudos visuomenėje, todėl orientacijos schemos išardymas juos gąsdina daug labiau nei jų kolegas gėjus ir lesbietes. Kaip savo knygoje „Lytinės tapatybės pabaiga“ rašo Jenell Williams Paris, dirbanti Mesijo koledže, „Heteroseksualai sumoka savo kainą už tai, kad seksualine etika labiau pagrindžiama mūsų žmogiškoji prigimtis, o ne šiuolaikinės seksualinės tapatybės, nes varžybose jie tampa žaidėjais, užuot buvę teisėjais“. Būtent dėl šios priežasties atvirai besiskelbiantys heteroseksualai yra tie žmonės, kurie nusimetę savo nekrikščionišką normalumo uždangą vardan caritas in veritate, gali veiksmingiausiai vadovauti mūsų tyram seksualinei orientacijai iškeltam nuosprendžiui.

Nepriklausomai nuo to, ar mes, krikščionys, prisijungsime prie šios kampanijos, laikui bėgant seksualinė orientacija neišvengiamai taps nebe madinga – mūsų pasirinkimas glūdi tame, ar mes norime iškristi kartu. Viena iš akivaizdžių priežasčių, rodančių neišvengiamą jos galą, yra ta, jog jausmai mainosi daug labiau nei tikėjo ankstyvieji įtakingieji psichoseksualinių idėjų iniciatoriai. Empiriniai įrodymai rodo, jog jų griežtai apibrėžtos kategorijos galiausiai pasirodys besančios radikaliai nepakankamos.

Antrasis veiksnys, rodantis neišvengiamą seksualinės orientacijos griūtį, yra tas, jog šios hetero/homo kategorijos nepajėgios logiškai paaiškinti tų seksualinių normų, kurias pagrįsti buvo sukurtos. Orientacijos teorijos pradininkai esencialistai net nesugebėjo pasiūlyti esminės priežasties, kodėl heteroseksualumas turėtų būti aukščiau už homoseksualumą, o tai turėjo būti jų idėjos ramsčiu. Kadangi heteronormatyviniam matui nebuvo palikta  nieko daugiau, išskyrus paveldėtus jausmus ir kaprizingus įsakymus, jis žlugo tose srityse, kuriose daugybę amžių sėkmingai gyvavo anksčiau, nes jų pirmtakai pasiūlė logišką pagrindą taisyklėms.

Orientacijos sumanymą jo gyvavimo metu pasmerkė filosofinis žlugimas. Kadangi netinkamas heteronormatyvo standartas paliko paleistuvystės atvejus su kita lytimi visiškai neliečiamus, anksčiau mirtinomis laikytos nuodėmės – masturbacija, pornografija, sanguliavimas, kontracepcija ir vyrų-moterų sodomitiniai santykiai – tapo vis labiau toleruojami. O panaikinus visus šiuos draudimus, savaime suprantama, atrodė nenuoseklu ir prietaringa reikalauti, kad sodomitiniai tos pačios lyties santykiai būtų draudžiami. Orientacijos esencializmo struktūra, turėjusi būti neabejotinai svarbi ginantis nuo homoseksualaus ištvirkavimo, tapo pačiu svarbiausiu ginklu jo arsenale.

Tai atveda mus prie galutinės, galbūt netikėčiausios priežasties, parodančios, kad seksualinė orientacija žlugs: ji beveik visiškai išsėmė politinę naudą, o šioji visada turi galiojimo terminus. XIX a. moralinių konservatorių orientacijos kurtas planas davė priešingą rezultatą nei buvo tikėtasi. Tai, kas turėjo būti normiškai nelygiomis psichiatrinėmis sąlygomis, išsivystė į morališkai nepastebimas psichologines tapatybes.

Tačiau liberalizmas taip pat neturi ko pasirinkti, kadangi tarp Romerio ir Lawrenco bei Windsoro ir ENDA bylų tik nedidelis skaičius gėjų teisių bylų buvo baigtos. Visgi, orientacijos klausimai dar kelerius metus duos politinį kapitalą, bet daugelis progresyviai mąstančiųjų giriasi galį atsisakyti absurdiško naturalių kategorijų mito ir puikiai gyventi, jau dabar stumdami neatremiamą liberalizacijos madą, kuri netruks sparčiai paplisti. Anksčiau ar vėliau iš queer teoretikų pareiškimų statyta smėlio pilis taip pat taps kultūrine ortodoksija.

Nors įtariu, kad dauguma konservatyviai mąstančių krikščionių M. Foucault palaikys keistuoliu, siūlau entuziastingai pritarti radikaliosios kairės nuomonei šiuo klausimu, prieš tai jį tinkamai apibrėžus. Iš esmės mes turime su džiaugsmu prisijungti prie tų poststruktūralistų queer teoretikų, stipriai kritikuojančių naivius orientacijos esencialistus, galvojančius, jog normalus ir gėjus yra natūralios, neutralios ir amžinos kategorijos. 

Šie seksualiniai genealogai dėl savo išskirtinės būsenos ir apviliančio istoriškumo yra priversti iki galo dalyvauti seksualinės orientacijos apgaulėje, kai tuo tarpu mums, krikščionims, jie nėra iš esmės reikalingi, tačiau visiškai netyčia jie dabar mums gali tapti dideliu lobiu. Ironiška, tačiau šie radikalūs kairieji galbūt yra vieninteliai, galintys išgydyti mus nuo aklumo, kurį mes patys sau neseniai sukėlėme per savo kvailumą, nes nesugebėjome kritiškai įvertinti primestos hetero- ir homoseksualumo kalbos.

Tačiau, nors ir galime (o ir turėtume) pritarti queer teoretikų diagnozei, skelbiančiai absurdo marą, šiandien apimantį paplitusias seksualines kategorijas, mes negalime pasirašyti po jų sudaryta gydymo programa. J.N. Katzas, H. Blank ir apskritai šiuolaikiniai queer teoretikai taikosi paaiškinti nelanksčią orientacijos schemą remdamiesi genealogija, būtent dėl to, jog tiki, kad tai jiems suteiks laisvę ir galią kurti, perdirbti ir panaikinti jų lytiškumą kaip tik jiems pasirodys reikalinga.

Šiuos nenusisekusius socialinius konstruktus jie nori sunaikinti ne tam, kad sukurtų kažką geresnio į šių vietą, – arba galbūt vėl iš naujo atrastų juos tarp griuvėsių – bet tam, kad tokiu būdu jie tikisi pasiekti dar  didesnį seksualinės laisvamanybės lygį nei matome šiandien, net jeigu tektų patvirtinti siaubingą seksualinį nihilizmą. Perfrazuojant Dostojevskį, šie radikalai norėtų tikėti, jog jei neegzistuoja lytinė orientacija, tada viskas leistina.

Be abejonės, krikščionis negali jų sekti šiuo varganu keliu. Tačiau, mano įsitikinimu, krikščionis taip pat negali išlikti patenkintas šioje klaidinančioje, pražūtingoje orientacijos sistemoje. Paminėsit mano žodžius: netrukus queer teorijos kūrėjai pasieks savo. Net ir mūsų populiariojoje kultūroje jau galima pamatyti įtampos ženklų. Nuolat ilgėjančiame orientacijų sąraše matome, jog aiškių ir atskirų kategorijų nebepakanka. O dabar žinoma sąvoka hasbian (vert. past. – buvusi lesbietė, palaikanti heteroseksualius santykius) rodo, kad tapatybės yra kur kas mažiau statiškos nei bandyta mus įtikinti (pavyzdžiui, prisiminkite mūsų naująją Niujorko ex-homoseksualią pirmąją ledi).

Kyla klausimas, kas pakeis šią seksualinių orientacijų kultūrą, kai ji sužlugs: queer teoretikų nihilistine etika paremta anything-goes teorija ar klasikinis krikščioniškas požiūris, iš kurio viskas kyla, požiūris į santuoką ir prokreaciją laikantis lytiškumo tikslų ir esminių principų, vertinančių prigimtį aukščiau aistros, o ne atvirkščiai.

Šiandieninis krikščioniškos skaistybės vaidmuo yra atsieti Bažnyčią nuo netikros, erotika paremtos tapatybės absoliutizmo ir atrasti mūsų pačių antropologinį pamatą, skirtą tradiciniams moraliniams principams. Jei nenorime būti nušluoti nuo žemės drauge su modernybės orientacijos esencialistais, privalome priminti pasauliui, jog mūsų lytiškumo etika niekada nederėjo su šiuolaikinėmis schemomis bei pabrėžti, jog tai, kad mes atsisakome šios schemos, nereiškia, jog pritariame postmoderniam nihilistiniam laisvamaniškumui. Krikščioniška tradicija turi tvirtesnį pamatą. Ir, mano požiūriu, tai yra vienintelis dar mums likęs pamatas.

Biblija niekada nevadino homoseksualumo bjaurastimi. Ir negalėjo taip vadinti, nes Kunigų knyga parašyta bent pora tūkstantmečių anksčiau nei iškilo seksualinės orientacijos sąvoka. Šventasis Raštas smerkia sodomiją, ir visiškai nesvarbu, nei kas, nei dėl kokių priežasčių atlieka šiuos veiksmus. Tačiau, kaip jau rašiau šiame straipsnyje, šiandien homoseksualumas nusipelno būti vadinamas pasibjaurėtinu, lygiai kaip to paties nusipelno heteroseksualumas.

Seksualinės moralės klausimuose mes priėjome prie taško, kai nebepakanka kritikuoti varganus modernybės padiktuotus atsakymus. Mes turime sekti savo Viešpatį ir, kaip Jis Evangelijų pasakojimuose, privalome taisyti siaubingai modernybės nuskurdintus klausimus. Užuot bandę aiškiai apibūdinti, kaip turi gyventi homoseksualus krikščionis – ar bandydami išspręsti dar sudėtingesnį klausimą, kaip turi gyventi heteroseksualus krikščionis – turėtume mokyti savo brolius Kristuje, ypač išgyvenančius paauglystę, kai žmogus formuojasi, kad šis skirstymas nėra vertas dėmesio.

Juk šis skirstymas – naujas išradimas, visiškai prieštaraujantis mūsų tikėjimui, netinkamai vertinantis lytines normas ir priešingas tikrajai filosofinei antropologijai. Atėjo laikas mums su visomis šaknimis išrauti seksualinę orientaciją iš savo pasaulėžiūros ir padaryti tai taip sistemiškai, kaip tik pajėgsime. Žinoma, su visu reikiamu atsargumu ir atidumu ypatingiems sudėtingiems atvejams.

Popiežius Pranciškus kalba apie moralinį diskurso kontekstualizavimą kaip būtiną sąlygą tam, kad įtikintume savo pašnekovus – ir net tam, kad mus suprastų. Vienintelis būdas tinkamai paaiškinti krikščionišką seksualinę etiką yra atmesti heteronormatyvizmą ir atgaivinti savo pačių į šeimą nukreiptos teleologinės skaistybės tradiciją. 

Versta iš Firstthings.com


Susiję

Šeimos politika 7727469286309688276

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-06-30 12:06

    Super straipsnis.Kaip reta rimtas. Velgi, keista kaip atsidure situ pseudokrikscioniu puslapyje. Juk turetu buti tikras duris peiliu I pasirdzius visokiems cia nuolat besiganatiems pikciams, ispazistantiems, kaip autorius sako, bio-tikejima ir pseudomoksla.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tamsta, anonime, esate tiesiog bukas, panašu kad. Jei vadinate propatria.lt „pseudokrikščionimis“. Tokius daug labiau primena bernardinai.lt. Beje, ten tokie straipsniai negali atsirasti iš principo, nes prieštarauja jų (o taip pat ir tamstos) išpažįstamai ideologijai. Arba tiesiog nelabai suprantate, kas yra krikščionybė, kas yra Tikėjimas, kas yra Tradicija. Nes kitu atveju kaltinti „pseudokrikščioniškumu“ net nedrįstumėte.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-06-30 18:29

    Gaila, man straipsnis per sunkus.Vertimas galėtų būti geresnis. Paprastiems žmonėms, o tokių dauguma, aiškinama turi būti jiems įkandama kalba, jų vartojamais terminais."Velnias slypi detalėse" - prisidengiant žodžių naujadarais, tarptautiniais žodžiais, kurių filosofai per dieną sukuria aibes , įrodoma ir paneigiama viskas ,ką tik pageidauja kūrinio "teoretikas".
    Kiek supratau, tokie besiginčyjantys teoretikai duoda įdėjų ir peno politikams, kurie ant mūsų išbando šias visokias teorijas, griaudami nusistovėjusią tvarką, ardydami senus pamatus, kurie gali neišlaikę tokių eksperimentų, griūdami palaidoti ir civilizacijas.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-06-30 22:53

    Kunigų knygoje įvardinta, kas yra bjaurastis. Net jei homoseksualumas nebelaikomas bjaurastimi, tai vistiek veda link bjaurių veiksmų. Ir tai yra nuodėmė.

    Prie homoseksualumo dvasios verta paminėti moteriškumo dvasią, ji pasireiškia, kai vyrai pradeda elgtis moteriškai t.y. elgiasi keistai grakščiai, rengiasi rūbeliais su gelytėmis, leidžia moteriai tarti paskutinį žodį priimant sprendimus, bijo moterį įžeisti vyrišku balso tonu, todėl kalba delikačiai, vyras perleidžia vadovavimą moteriai. Visa tai daroma susilpninti vyro autoritetui. Jeigu vyras pasakytų žmonai, kad "darysim, kaip aš pasakysiu", tai toks vyras jau yra palaikomas smurtautoju, tironu, nors jis toks nėra. Feminizmas čia atlieka labai svarbų vaidmenį - siekia susilpninti ir PASMERKTI vyriškumą. Tik naivuoliai gali pasakyti, kad feminizmas yra už lygiavertiškumą tarp lyčių, bendravimą, ir vienas kito supratimą. Tai kruvinas feministų puolimas ir karas prieš vyriškumą. Siūlau gerai pagalvoti, kam iš tikrųjų reikia visų tų feminizmo bangų, jei galima be to apseiti.

    Queer teorija, paprastai kalbant, yra apie griovimą. Kitaip sakant: sugriaukim, iškreipkim, suterškim, perkonstruokim, ir pažiūrėkime, kas tada bus. Pavyzdys: Vyrą perkonstruojam į individą, kuris turės 40% vyriškumo, 40% moteriškumo, 20% žmogaus-voro bruožų. Queer teorija yra visiškai neatsakingas požiūris, kuris be jokių skurpulų sutepa ir griauna viską, kas šventa. Queer yra bjaurastis, kurią bandoma parodyti žmonėms, kaip kažką madingo, naujoviško, neatrasto, paslaptingo, kažką tuščio, vedančio į pragarą. Tik paskutinio punkto jie neviešina.

    Būkite atsargūs: lyčių studijų "mokslininkai" neskiria kairės nuo dešinės. Jie normalius vyro ir moters santykius laiko ne vienintele, o viena iš daugelio santykių formų. Kad ir kaip sunku tuo patikėti, bet jie visas formas norėtų pateikti visuomenei, kaip lygiavertiškas viena kitai. Jie siekia įtikinti. Šitie mokslininkai smerkia tik tuos, kurie gina TIK normalių vyro ir moters santykių formą. Argi tai nėra keista?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-07-17 15:23

    Kažkokia abrakadabra. Jei norima pasididžiuoti pseudomoksliniu žargonu, tai reikia spausdintis specializuotoje mokslinėje literatūroje, o ne plačiajai visuomenei skirtoje svetainėje. O jei autoriui nepatinka dichotomija heteroseksualas ir homoseksualas, tai grįžkim prie normalus ir pydaras, ir bus viskas tvarkoj.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item