Alvydas Jokubaitis. Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro

propatria.lt nuotrauka 

www.bernardinai.lt

Filosofams svarbu ne žinoti, bet pažinti, ko nežinai. Jie nori sugriauti dabarties žmonių tikėjimą savo žinojimo pranašumu. Jiems nėra nieko blogesnio, kaip dabarties žmonių pasitikėjimas savo žinojimu. Šis pasitikėjimas savimi ir savo žiniomis yra pagrindinis dabartinių Lietuvos reformatorių trūkumas. Jie turi pagrįsto ir patikimo žinojimo sampratą, kurią bando primesti tikrovei. Vyksta nesibaigiantis tikrovės prievartavimas dėl nežinia kieno sugalvotų taisyklių. Reformatoriai taip stipriai tiki savo misija, kad tam tikru momentu reformos tampa svarbesnės už žmogų. Jeigu lietuviai emigruoja iš Lietuvos – sakoma, kad nebuvo reformų. Tam, kad lietuviai neemigruotų iš Lietuvos, reikalingos reformos. Jeigu lietuviai nežino, kokių reformų reikia, reikalinga jų pažinimo reforma. Jeigu jie žino per daug, būtinai reikia atlikti jų perteklinio žinojimo reformą. Sąjūdžio laikais lietuviai norėjo laisvos Lietuvos. Šiandien jų gyvenimas pajungtas reformoms. Jeigu Sąjūdžio laikais kas nors būtų pasakęs, kad reformos yra svarbesnės už Lietuvą, tai būtų suvokta kaip išdavystė. Šiandien reformatoriai mano, kad jų reformoms labiausiai trukdo Lietuva, jos žmonių įpročiai ir prisirišimai. Tegul prasmenga Lietuva ir lietuviai, tegyvuoja puikusis reformų pasaulis.

Dabartiniai Lietuvos reformatoriai panašūs į nuo Martino Liuterio laikų savo reformų niekaip neužbaigiančius reformatus. Protestantai nuo Liuterio laikų tiek daug reformavo, kad šiandien visiškai baigia sunykti kai kurios protestantų bažnyčios. Karštas krikščionybės reformatorių noras sugrįžti prie ankstyvosios krikščionybės netikėtai baigėsi dideliu tikėjimo ir Bažnyčios nuosmukiu. Vietoj vienos Liuterio bandytos reformuoti Katalikų bažnyčios atsirado tūkstančiai naujų protestantų bažnyčių. Susidaro įspūdis, kad reformos tapo svarbesnės už krikščionybę, tikėjimą ir Bažnyčią. Kažkas panašaus gali atsitikti su politinėmis, teisinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis Lietuvos reformomis. Jos pamažu tampa svarbesnės už Lietuvą. Dabartiniai politikai mąsto reformomis. Gyvename naujos reformacijos laikais, kai net katalikiškos Europos valstybės susižavėjo reformų politika. Problema yra ne reformos, bet dabartinių reformatorių požiūris į žmogų, visuomenę ir pasaulį. Gyvendami reformomis, prieš savo valią pradedame veikti kaip svetimos šalies užkariautojai. Užmirštamas žmogiškas požiūris į žmogų, visuomenę ir pasaulį. Krikščionys žinojo, kad net pačios galingiausios reformos nepagerins jų tikėjimo būklės, nes sukūrus socialinę, ekonominę ir kitokią gerovę žmonėms toliau atsiveria dvasinė tuštuma. Anksčiau ar vėliau reformatoriai turi arba uždrausti krikščionybę, arba ją paskandinti nesibaigiančiose reformose. Vien todėl, kad savo kelio į sielos išganymą krikščionys netapatina su politinėmis reformomis.

Reformatoriai nežino, ką daro būtent tada, kai jiems patiems ir aplinkiniams jų žinojimas nekelia abejonių. Žodžius „jie nežino, ką daro“ pasakė Jėzus Kristus, kalamas prie kryžiaus. Krikščionių nuomone, tai didžiausia savo žinojimu patenkintų žmonių klaida per visą žmonijos istoriją. Apaštalas Paulius savo laiškuose kiek kita prasme pakartojo Kristaus žodžius. Pirmame laiške Timotiejui jis prisipažįsta persekiojęs krikščionis „dėl neišmanymo“ (1 Tim 13). Kai Paulius persekiojo krikščionis, jam atrodė, kad jis kovoja už teisingą reikalą, pagrįstą patikimu žinojimu. Tačiau po atsivertimo kelionėje į Damaską, jis suprato, kad iš tikrųjų nežinojo, ką darė būdamas žinančiu žmogumi. Tą patį motyvą galima rasti ir šv. Augustino Išpažinimuose, kai, žvelgdamas į praeitį, jis nuolatos kalba apie paklydimą. Nežinojimu virstančio žinojimo tema šiandien tampa dabartinio Lietuvos gyvenimo būtinybe. Laikas prisiminti, kad žinantys žmonės gali būti tokie pat akli, kaip ir nežinantys. Klaidingomis prielaidomis besiremiačios reformos gali baigtis tautos ir valstybės sunaikinimu. Visiškai įmanoma, kad reformos vyktų be Lietuvos, toliau keliant šampano taures už „Lietuva“ vadinamą teritoriją. Panašiai atsitiko krikščioniškosios reformacijos atveju, kai reformų jūroje buvo užmirštas Liuteris. Atsirado tiek daug reformatorių, kad neliko bendros reformatų Bažnyčios.

Šiandien turime savęs paklausti, kas iš Lietuvos pastarųjų trisdešimties metų istorijos įvykių buvo nenumatyti politinio ir kultūrinio gyvenimo padariniai? Kol kas bandome kurti save tvirtai kontroliuojančios Lietuvos įvaizdį. Tai reiškia, kad dar nesugebame pripažinti jokių didesnio masto nesėkmių, kad pajėgtume pasakyti: „nežinojome, ką darome“. Tokiu Lietuvos pranašumu sunku patikėti, nes naujai susikūrusių ar atsikūrusių valstybių politikai visada pasmerkti nežinojimui. Šiandien jau tiesiog būtina klausti: „Ar mūsų politikų ir įvairiausių sričių specialistų žinojimas netikėtai nebuvo nežinojimas?“ Tik pažinus šį iš žinojimo kylantį nežinojimą, galima tikėtis politinio ir kultūrinio atsinaujinimo. Žmonėms visada sunku pripažinti, kad klydo dėl nežinojimo. Tačiau tai vienintelis patikimas kelias atsinaujinti. Nėra kito kelio išsivaduoti iš paklydimo, kaip tik pripažinti, kad buvo pasirinktas netinkamas dalykų supratimas. Apaštalas Paulius ir šv. Augustinas kalbėjo ne apie reformas, bet apie klaidingus principus. Didžiausia klaida būna ten, kur visiems atrodo abejonių nekeliantis sprendimas. Norint suprasti dabartinę Lietuvą, reikia klausti ne apie reformas, bet apie visumą – „Kokia prasmė toliau likti lietuviu?“ Emigruojantieji iš Lietuvos neturi aiškaus atsakymo.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 1988 metų suvažiavimas yra klasikinis žinojimo ir nežinojimo susipynimo pavyzdys. Suvažiavimo dalyviai žinojo savo pagrindinį siekį, bet nežinojo šalutinių jo įgyvendinimo padarinių. Jie nežinojo, jog daugybė Lietuvą savo veiksmais ir mintimis gynusių bei palaikiusių žmonių turės palikti tėvynę, kad galėtų užsidirbti duonai, įsigyti būstą virš galvos ir neubagauti. Paprasti žmonės sako, jog gerais norais grindžiamas kelias į pragarą. Tai reiškia, kad neužtenka gerų intencijų, bet reikia supratimo, kaip sumažinti nepageidaujamus šalutinius padarinius. Nenumatyti padariniai gali sugriauti pačias gražiausias intencijas. Galima save guosti liberalų įrodinėjimais, kad emigracija yra Lietuvos laisvės įrodymas. Tai iš tikrųjų tiesa. Tačiau nesunku įrodyti, kad masiškai emigruojanti Lietuva nebuvo 1988 metų Sąjūdžio suvažiavimo dalyvių intencija. Jeigu emigruojanti Lietuva būtų buvusi suvažiavimo dalyvių intencija, tai pirmiausiai būtų reikėję pasirūpinti piliečių transportavimu į svetimas šalis. To nebuvo. Tarp lietuvių 1988 metų intencijų nebuvo masinės emigracijos. Šiandien šis nepageidaujamas šalutinis reiškinys tapo toks didelis, kad gali sugriauti pagrindines 1988 metų intencijas, ant kurių krenta nežinojimo šešėlis.

Reformatoriais tapę politikai dažniausiai pradeda gyventi pagal „reformų vardan reformų“ principą. Bet kuris naujas Lietuvos valdininkas būtinai turi imtis reformų, nes kitaip jis negali pateisinti savo vaidmens. Nesvarbu, kad jis neturi platesnio žmogaus, visuomenės ir politikos supratimo. Geras valdininkas turi pasitikėti savo žinojimu net visiškos piliečių demoralizacijos sąlygomis. Politikai neįsivaizduojami be reformų, kurios yra pagrindinis jų veiklos prasmės šaltinis. Tuščias reikalas klausti, ar jie žino, ką daro. Jie viską žino net tada, kai nieko nedaro. Sovietmečiu buvo dainuojama apie nesibaigiančią revoliuciją. Dabar gyvename nesibaigiančių reformų laikais. Reformatoriai iš žmogaus ir visuomenės gyvenimo nutarė pašalinti tragediją. Edipas iš nežinojimo užmušė tėvą ir vedė motiną. Kad to neatsitiktų, dabartiniai reformatoriai nutarė pašalinti skirtumą tarp tėvo ir motinos. Neturėdami platesnio pasaulio supratimo, jie vis įžūliau reformuoja jiems nesuprantamą pasaulį.

Kvaila būtų sakyti, kad nereikia reformų. Net moderniojo konservatizmo kūrėjas Edmundas Burke‘as sakė, jog konservatorių tikslas – „saugoti ir reformuoti“. Dabartinės Lietuvos problemos kyla ne iš reformų baimės. Daug didesnė problema yra neregėtas reformų apimties išaugimas saugojimo kaina. Reformatoriai iškreipia net pačias gražiausias žmonių intencijas. Jie su viską žinančio gydytojo išraiška duoda nuo skausmo vaistų, kurie iš tikrųjų yra mirtį nešančių nuodų dozė. Taip atsitiko su mūsų vadinamąja švietimo reforma. Juo labiau reformuojamas švietimas, tuo labiau mokytojai ir dėstytojai pasijunta daiktais, mechanizmo sraigteliais ir valdininkų manipuliacijos objektais. Žiūrint į nesibaigiantį Lietuvos reformavimo už savus ir svetimus pinigus spektaklį, nepalieka įspūdis, kad reformatoriai ne jungia, bet kiršina ir gąsdina žmones. Kas, tarkime, atsako už masinę lietuvių emigraciją iš savo šalies? Atsakymas netikėtas: „niekas“. Kiekvienas emigruojantis lietuvis emigruoja tik tada, kai parranda pasitikėjimą Lietuva. Jis savo gyvenimą nori sutvarkyti be tiesioginės ir netiesioginės valstybės pagalbos. Kitais žodžiais, Lietuvos valstybė jam tampa antraeiliu jo gyvenimo reiškiniu. Šiuo metu įsigalėjusios žmogaus sampratos požiūriu emigracija yra tik gyvenamosios vietos pakeitimas. Tai reiškia, kad iš tikrųjų nėra emigracijos, nes lietuviai, kaip Europos Sąjungos piliečiai, tik keliauja po savo plačiąją šalį. Už Europos Sąjungos pinigus reformuojama Lietuva turi dalį savo piliečių atiduoti bendrai darbo rinkai.  

Šiandien vis labiau neaišku, kas yra pačios Lietuvos valstybės intencija, o kas tik prisitaikymas prie išorinių aplinkybių. Valstybės veiksmai pradeda atrodyti kaip apgailėtino konformizmo apraiška. Nesibaigiančios reformos yra tik tikrų problemų slėpimas. Tai didelė grėsmė bet kurios tautos ir valstybės išlikimui. Bet kurios savo subjektiškumą išsaugoti norinčios valstybės piliečiai turi jausti, kad valstybė yra jų minčių ir jausmų, o ne išorinių aplinkybių kūrinys. Piliečiams būtinai reikia, kad jie jaustųsi kažkuo daugiau negu išorinių aplinkybių prierašas. Kai tautos ir valstybės sąmoningo veiksmo lieka mažiau, negu konformizmo ir prisitaikymo prie išorinių aplinkybių, nesibaigiančios reformos tampa pigia politinio sąstingio ir politikų bejėgiškumo priedanga. Lietuviai taip energingai reformavo savo švietimo sistemą, kad dabartinių mokyklų vaikų išprusimas ir išsiugdymas jau nusileidžia net sovietmečio pabaigos mokykloms, nekalbant apie tarpukario gimnazijas. Šiuo požiūriu neverta kalbėti apie kažkokią reformų pažangą, nes praeitis svarbiais atžvilgiais lenkia dabartį.

Tikri valstybininkai negali taikstytis su jų valiai nepaklūstančiais ir prieštaraujančiais visuomenės gyvenimo reiškiniais. Susitaikymą su emigracija, socialiniu neteisingumu, pilietinio solidarumo nykimu ir demoralizacija jie turi suvokti kaip savo asmeninį pralaimėjimą. Bet kuri save gerbianti valstybė privalo atsakyti ir už tai, kas nėra jos veiksmų padarinys. Susidūręs su emigracija, socialine nelygybe ir solidarumo stygiumi, valstybininkas negali sakyti, kad tai jį pranokstantys dalykai. Tik reformatoriai šioje situacijoje kalba apie atostogų pailginimą. Valstybininkai turi imtis veiksmų, nukreiptų ne į artėjančius rinkimus, bet į būsimas kartas. Friedrichas Nietzsche gerai apibūdino reformatorius: „...„specialistas“ išlenda – su savo uolumu, rimtumu, įniršiu, kertės, kurioje sėdi ir verpia, perdėtu vertinimu, su savo kupra, – kiekvienas specialistas turi savo kuprą.“ Reformatoriai nemato toliau buhalterijos. Jie nemato dramatiškų moralinių savo pertvarkymų padarinių. Kol vyko Lietuvos švietimo reformos, mokytojas nustojo būti mokytoju ir tapo rinkos dalyviu. Tėvas nebėra tėvas, bet suvokiamas kaip vienas iš rinkos dalyvių. Moteris nebesiskiria nuo vyro, dėstytojas nuo studento, prezidentas nuo kiauliaganio, padorus žmogus nuo nusikaltėlio, šventasis nuo „velnio išperos“, lietuvis nuo Lietuvai abejingo žmogaus. Vienas iš dabartinių reformų padarinių yra tai, kad į Dievą tikintis žmogus mokomas suvokti kaip idiotas. Geros vadybininkų reformos gali žengti koja kojon su moraline degradacija. Niekas neįrodė, kad žmogaus ir visuomenės moralinė būklė priklauso nuo politinių reformų. Gėris ir blogis į visuomenę ateina savo keliais, nesunkiai apeidami reformas.

Reikia pripažinti, kad politikų kuriamų reformų sėkmė nebūtinai reiškia Lietuvos sėkmę. Už nesibaigiančių reformų fasado nesunkiai gali būti paslėptas dvasinis nuosmukis. Panašiai kaip Europos Sąjungos sėkmė nebūtinai reiškia Lietuvos sėkmę. Tai, kas yra vaistas Vokietijos ekonomikai, gali tapti nuodu Graikijai. Žvelgiant į Sąjūdžio laikus ir dabartinę Europos Sąjungą galima matyti visų laikų politikams būdingą žodžių ir darbų neatitikimą. Sąjūdis nenorėjo masinės emigracijos, tačiau tai tapo skaudžia realybe. Įvesdami eurą Vilniaus ir Briuselio biurokratai žadėjo kainų nekilimą, tačiau tai buvo tik statistiniais išvedžiojimais pridengtas melas ar nežinojimas. Daugybė per pastaruosius Lietuvos istorijos dešimtmečius pasodintų medžių nesužaliavo. Kiekviena valstybė priversta kautis su nuo jos nepriklausančiomis išorinėmis aplinkybėmis, tarp kurių yra ir politikų požiūrio siaurumas bei nežinojimas, ką daro. Tačiau prisitaikymas prie išorinių aplinkybių negali peržengti tam tikros pavojingos ribos, kai nebeskiriamos valstybės intencijos ir žinojimu pripažįstami, bet iš tikrųjų nežinojimu esantys veiksniai. Lietuviai turi ribotą politinę atsakomybę – jie be išlygų gali atsakyti tik už Lietuvą. Jie negali atsakyti už tai, kas įeina į amerikiečių, kinų, rusų, vokiečių, lenkų ar latvių atsakomybę. Lietuvos valstybės subjektiškumas niekada nebus didelis, tačiau jo turi užtekti tam, kad toliau norėtųsi būti lietuviais. Modernusis nacionalizmas yra nenumatytas protestantų veiklos padarinys, ir iš pirmo žvilgsnio katalikai neturėtų dėl jo išgyventi. Tačiau dabartinė Europa nėra katalikų Europa. Dabartinės Europos valstybės negali be tautos. Tai kol kas nereformuojamas, tik reformų retorika pridengiamas dalykas. Net tie, kurie nenori, kad toliau būtų mąstoma tautomis, ir siūlo kokių nors kosmopolitinių idealų, priklauso kokiai nors tautai.

Dabartiniai reformatoriai veikia kaip mokslininkai uždaroje karinėje laboratorijoje. Jie iš tikrųjų yra ne tautos atstovai, bet tik politiko vaidmeniui deleguoti žmonės. Dabartiniai reformatoriai veikia kaip mechanikai, o ne kaip žmogaus dvasią pažįstantys žmonės. Piliečiai jiems yra tik žmogiškasis kapitalas ir manipuliacijų objektas. Jiems nerūpi, kokią tautą ir politinį mechanizmą reformuoti. Jiems net patogiau, kai nėra piliečių didesnių jausmų, prisirišimų ir tvirtų įsipareigojimų. Be jausmų ir prisirišimų daug patogiau vykdyti reformas, manipuliuoti žmonėmis ir viešąja nuomone. Kristus buvo nužudytas remiantis vadinamuoju instrumentiniu racionalumu. Jis prašė atleisti savo žudikams, nes jie nežino, ką daro. Šią neseną istoriją šiandien verta prisiminti. Dabartinė Lietuvos politika pasidarė tokia funkcionali, kad reformatorių pagrindine auka tampa Lietuva. Norint, kad to neatsitiktų, ateina metas reformuoti požiūrį į reformas. Tam pirmiausiai reikia atsisakyti niekaip iš politikų galvų neišnykstančios šviesios ateities vizijos. Vien todėl, kad paskutinę žemiškojo gyvenimo dieną tiek jie, tiek jų priešai supras, jog ateitis nebeturi spalvos. Be šios tiesos dabartiniai reformatoriai pasmerkti murkdytis savo žinojimu vadinamame nežinojime. Savo šaltu, mechanišku ir moksliškai negailestingu žvilgsniu jie žemina bendrapiliečius, tai vaizduodami kaip gėrį. Šiandien jau veikia tiek daug beširdžių reformatorių, kad žmonės nuo jų priversti bėgti kaip nuo maro. Reformatorių jau reikia bijoti kaip opričnininkų caro Ivano Rūsčiojo laikais. Vietoj kilnios gyvenimo formos dabar sukurta žmonių žeminimo, menkinimo, kiršinimo ir gąsdinimo sistema. Tai nereiškia, kad nereikia reformų. Tuo tik norima pasakyti, kad nereikia žmogų daiktui prilyginančių reformatorių.