Algimantas Rusteika. Pasakos, kuriose norime gyventi

Alfa.lt

Vyras meluodamas žino, kad meluoja, todėl yra išsigandęs ir tykus. Tikslas – įtikinti ir išsiginti. Moteris meluoja įsitikinusi, kad sako tiesą, ir tuo tiki. Yra agresyvi ir įžeidi. Tikslas – nugalėti ir sulaukti atgailos.

Vaikas meluodamas sumaišo melą su tiesa ir pats nebežino, kur riba, todėl meluodamas yra drąsus, žavingai kūrybiškas. Tikslas – gauti momentinės naudos.

Senoliai meluoja tam, kad prisimintų ką nors iš praeities ir kad jų kas nors paklausytų. Melas kaip argumentas, kad sudomintų, – juokingi ir mieli pasakų seneliai. Daugiau tikslo jokio.

Valdžia nemeluoja niekada, nes nežino, kuo skiriasi melas nuo tiesos. Tiesa yra tai, kas valdžiai naudinga, ir tai yra tikslas. Kalbas jiems parašo samdomi padėjėjai pagal pateiktas tezes. Moka gerai, eičiau, tik nekviečia – matyt, bijo. Sakot, kvaili?

Ne, gudrūs, tik kartais tokie apsimeta, kad paskleistų primityvias idėjas, sukeltų sumaištį galvose. Nenuilstamai kurpia priešo įvaizdžius ir įteigia mums problemas, kurių nėra, bei paprastučių sprendimų ilgesį. Kad ateitų mūsų išgelbėti dar ir dar kartą.

Žvejys nueina ten, kur yra žuvų. Mėto pašarą, žuvytės suplaukę skaniai pasimaitina. Po to ton vieton užmeta valą su kabliuku. Kaip pažįstama, ar ne? Bet valdžia visada sako, kad propaganda užsiima priešai, o mes tai ne.

Vaikams reikia pasakų vakarais – kad greičiau užmigtų. Suaugusiems reikia pasakų dieną – kad galėtų jose gyventi. Senas anekdotas – lenktynėse bėga SSSR ir JAV vadovai, JAV prezidentas laimi. Programa „Vremia“ praneša: Michailas Gorbačiovas užėmė antrą vietą, Ronaldas Reaganas atbėgo priešpaskutinis. Tai propagandos abėcėlė.

Pamenat – koks nors komunistinis veikėjas rėžia kalbą apie komunizmo pergalę ir kapitalizmo atgyvenas? Ir jis pats žino, kad pliurpia nesąmones, ir auditorija tą žino, ir jis žino, kad jie žino, ir jie žino, kad jis žino, kad jie žino. Bet visi tyli ir vaidina, kad viskas gerai, – Nes Taip Reikia.

Komunizmą sugriovė ne visuotinės laimės ideologija, o virtimas pajuokos objektu. Net mokinukams atrodė kvailos pastangos užkamšyti netikėjimo skyles vis aršesne ir bukesne propaganda, begaliniais vardinimais, kaip dabar geriau negu seniau, kokie baisūs kapitalistai supa ir tuoj užpuls. Kada visi, nuo kiemsargio iki valstybės galvos, netiki tuo, kas sakoma, tai yra sisteminė krizė.

Ar kas Europoje rimtai tebetiki multikultūralizmu, pabėgėlių integracija, politkorektiškumais? Islamo taikingumu, būtinybe musulmonams atverti visas sienas ir išmokėti visas įmanomas pašalpas, kitomis socialistinėmis nesąmonėmis? Tačiau mūsų politikai tebekramsoja tas pačias atrūgas, – Nes Taip Reikia.

Atrodo, kad žurnalistai rašydami vis pasitikslina su savo Vidine Šakaliene – Ar Ne Per Daug Aš Čia? O Gal Kam Nepatiks? O jau iš LRT tai vien naujakalbe – Taip, Kaip Reikia. Blogi tie, kurie mato ES problemas, o ne šventosios karvės, jas sukėlę, ir ne politkorektiškumo šventraštis.

Argi nejuntat, kad vėl pradėjom galvoti – ką galima garsiai kalbėti, o ko ne? Ką sakyti naudinga ir patiks, o apie ką geriau patylėti? Kad yra temų, apie kurias net kalbėti negalima jokiais būdais ir niekada? Ar nejaučiat, kad nebegalite laisvai mąstyti?

Tai protų dulkinimo teorija ir praktika. Dabar skaitant istoriją atrodo – kokie senoliai buvo naivūs, kokiom nesąmonėm tikėjo ir paskui kokius durnius ėjo, ir kaip nematė tiesos ir nepagalvojo, kas bus? Po kelių dešimtmečių apie mus irgi taip galvos.

Straipsnio tęsinį skaitykite alfa.lt portale