Vytautas Vyšniauskas. Kelmės rajone bręsta afera: dvaro dalybos per optimizuotą Lietuvos kaimų naikinimą?

Netylant kalboms apie dvi Lietuvas ir vis labiau suvokiant, jog provincija pamažu tampa pensionatu, kurį turės išlaikyti dirbančiųjų mažuma, dalis piliečių ir toliau deda visas pastangas, kad tik sunaikintų tą nuo sostinės nutolusią Lietuvą ir paverstų ją tokiu didžiule našta tapsiančiu pensionatu. Vadovėliniu tokios griaunamosios veiklos atveju laikytinas Kelmės rajone esantis Pagryžuvio kaimas, kurio naikinimas yra tobulas Lietuvos kaimo naikinimo pavyzdys.

Pagryžuvyje esantis Aukštelkės socialinės globos namų padalinys jau ne pirmą kartą susiduria su uždarymo grėsme. Jame dirba kelios dešimtys darbuotojų, globojama keturiasdešimt psichikos negalią turinčių žmonių. Įstaiga įrengta Pagryžuvio dvare, kuris yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Pastatas specialiai pritaikytas ligoniams su psichikos negalia, per pastarąjį dešimtmetį kelis kartus remontuotas, jo atnaujinimui ir globos namų įrengimui išleista arti milijono litų. Dvare įsikūrę globos namai palaiko vietovės gyvenimą tiek teikdami darbo vietas vietiniams, tiek gyventojams ir darbuotojams sukurdami sąlygas pirkti ir palaikyti vietos verslus artimose parduotuvėse.

Globos namų uždarymas praktiškai reikštų tokios gyvenvietės pavertimą dykviete, dalis žmonių emigruotų, kiti galimai taptų pašalpų prašytojais – ilguoju laikotarpiu tai būtų didžiulis nuostolis ne tik šiai gyvenvietei, bet ir visai Lietuvai, juo labiau, kad panašių atvejų yra ne vienas ir ne du. Tačiau globos namų uždarymo pagrindiniu motyvu būtent ir deklaruojamas esą per brangus jų išlaikymas.

Žino, kad per brangu, bet nesugeba paaiškinti

„Šiaulių krašto“ redakcijos pakalbintas Kelmėje išrinktas Seimo narys Juozas Rimkus teigia, kad didžiuliame dvaro pastate gyvena tik keturiasdešimt globotinių, valomas ir šildomas pastatas yra didžiulis, jo lubos labai aukštos – palyginus su kitomis tokio tipo įstaigomis, Pagryžuvio globos namai kelis kartus brangesni, todėl tikslinga juos uždaryti. Apie tai, kad išlaikymas per brangus, kalba ir uždarymo siekianti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Dėl tų pačių priežasčių Aukštelkės globos namų direktorė Janina Baranauskaitė darbuotojams davė suprati, kad netrukus šie gali netekti darbų.

Tačiau tą versiją, kad globos namus išlaikyti per brangu, įrodančių duomenų niekas nepateikia. Darbuotojai išsigandę, jog veikiama neskaidriai, o tikrieji motyvai yra dvaro pastato dalybos, nes apie išlaikymo išlaidas nieko nežino, kadangi jų išklotinės ar sąmatos nepateikia nei ministerija, nei direktorė, nei vietinis Seimo narys. Visi jie turėtų jas žinoti, nes jomis grindžia siekį uždaryti globos namus. Atsakymo pateikti negali ir savivaldybė, nes tokių duomenų neturi, o tie, kas turėtų turėti, jai taip pat jų nepateikia. Visi, kurie remiasi tais duomenimis, turėtų juos žinoti, bet kuklinasi juos parodyti ar įvardyti tikslius skaičius, kuriuos būtų galima palyginti. Susitikimuose ar posėdžiuose paklausti dėl duomenų jie pasimeta, nukreipinėja vieni pas kitus, neduoda vienareikšmiškų atsakymų, tačiau ir toliau darbuotojams muilina akis, neleisdami susipažinti su jų likimą tiesiogiai lemti galinčia informacija.

Toks viešumo vengimas kelia abejonę dėl uždarymo priežasčių. Darbuotojai kreipėsi į žurnalistus, kuriems direktorė numetė ragelį pasakiusi, kad niekas globos namų neuždarinėja. Tą patį ji šneka savivaldybėje: paklausta dėl Pagryžuvio padalinio likimo, sakosi neturinti teisės komentuoti, nes padalinys neuždaromas. Jeigu įstaigos direktorė neturi teisės komentuoti jos valdomos įstaigos padalinio uždarymo klausimo, tuomet kas turi? Akivaizdu, kad vengiama atskleisti tiesą absurdiškai išsisukinėjant.

Domėtis ir per savivaldybę bei kitas institucijas aiškintis situaciją pradėję darbuotojai susiduria su globos namų vadovybės daromu psichologiniu spaudimu, paremtu įvairiomis užuominomis ar net atvirais grasinimais dėl darbo netekimo. Direktorė ir jos pavaduotojas socialiniams reikalams Laimonas Milinavičius faktiškai taiko psichologinį smurtą. Pasiduodi neketinantys darbuotojai susilaukia grėsmės būti atleisti net anksčiau, nei padalinys būtų uždarytas.

Kelmės meras Vaclovas Andrulis pritaria, jog būtina pateikti išlaikymo išlaidų duomenis, ketina pats kreiptis į ministeriją, posėdžiuose jis ragina J. Rimkų su darbuotojais važiuoti į ministeriją ir išdėstyti situaciją, bet J. Rimkus nukreipė pokalbio temą, duodamas suprasti, kad su niekuo jis niekur nevažiuos. Prieš mėnesį Pagryžuvyje lankęsis Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis darbuotojų nuogąstavimų nesiklausė, o į globos namų vidų neužėjo. Pats ministras atrodo pasimetęs, nes lyg ir sutinka, kad globos namus reikia palikti, bet pakalbėjęs su savo patarėjais kalba visai kitaip. Lieka neaišku, ar kas nors šiuo klausimu bus padaryta.

Duomenų pateikimo vilkinimas verčia manyti, jog laukiama uždarymo, po kurio tie duomenys jau nebebus svarbūs, nes darbuotojams leidžiama suprasti, kad jie turi labai mažai laiko iki galimo uždarymo. Akivaizdu, kad norą uždaryti globos namus skatina toli gražu ne vien išlaikymo išlaidos. Nuo XVI a. dokumentuose minimas ir neseniai europinėmis bei valstybinėmis lėšomis atnaujintas Pagryžuvio dvaras neabejotinai traukia ne vieną, galintį juo pasinaudoti kitokiais tikslais.

Tušti pasiūlymai neturintiems išeities

Dar daugiau abejonių kelia keisti siūlymai be darbo likti galintiems darbuotojams. Ministerija siūlo pirkti namus Kelmėje arba Šiauliuose ir juose apgyvendinti dalį Pagryžuvio globotinių bei įdarbinti dalį ten dirbančių žmonių. Tokių grupinio gyvenimo namų įsigijimui ir pritaikymui iš Valstybės investicijų programos 2017 m. skirta 130 000 eurų. Esą investicijos atsipirktų per metus lyginant su dabartinėmis išlaidomis. Nežiūrint to, kad savivaldybė nesiryžta tų namų pirkti, jeigu neskiriamas finansavimas ir gyventojų išlaikymui, toks siūlymas abejotinas, nes ne tik reikėtų tuos namus pritaikyti prie specialių poreikių turinčių gyventojų, bet ir gyventojus adaptuoti prie naujos miesto ir namų aplinkos, kuri jiems gali būti visiškai netinkama. Keistas ir siūlymas namus pirkti Šiauliuose, nes tai darbuotojams nieko gero nereiškia – darbo vietų reikia Pagryžuvyje, blogiausiu atveju Kelmėje ar kur arti. Tuo labiau, kad ir vėl remiamasi neviešinamu išlaidų dydžiu, kuris per metus vargiai galėtų siekti tą sumą, kurios prireiktų dviejų namų pirkimo, pertvarkymo ir jų išlaikymo išlaidoms. Be to, gyventojai į Šiaulius nenori ir bijo būti ten perkelti, sakosi pabėgsią, jei jau Pagryžuvio padalinį tikrai uždarys.

Dar keistesnis atrodo savivaldybės siūlymas darbuotojams persikelti į Šaukėnus, kuriuose yra Šiaulių ligoninės gerontopsichiatrijos skyrius. Daugybės išlaidų kasdienėms kelionėmis galintis pareikalauti 70 kilometrų atstumas į darbą ir atgal (tarp Pagryžuvio ir Šaukėnų – maždaug 35 km, o susisiekimas ne pats geriausias) yra tik juokai, palyginus su tuo, kad nuo rugsėjo pirmosios uždaromas ir šis skyrius. 2012 m. prie Šiaulių ligoninės prijungta Šaukėnų ligoninė dirbo pelningai ir jokių įsiskolinimų neturėjo, tačiau prijungimas, davęs naudos Šiaulių ligoninei, tapo žalingu Šaukėnams. Dar pusšimtis žmonių neteks darbo. Savivaldybė abejoja, ar Šaukėnų skyriaus patalpose būtų galima kurti naują gerontologijos centrą – savivaldybei tai per didelės išlaidos, tad ten perkelti sutiktų tik tuo atveju, jeigu būtų skirtas finansavimas gyventojų išlaikymui. Tai ne tik nesuteikia jokių garantijų, kad tokie pasiūlymai turi nors kokį pagrindą ir nebus atsiimti pirmą akimirką po uždarymo, bet kaip tik ir garantuoja žlugimą ir bedarbystę.

Taigi šie siūlymai – iš fantazijų srities. Tai yra tik graži pasaka, kuria siekiama nuslopinti darbuotojų priešinimąsi globos namų uždarymui. Akivaizdu, kad visais būdais vengiama analizuoti susidariusią situaciją, pateikti aiškius duomenis, priežastis ir alternatyvas, o tušti pasiūlymai gali būti atsiimti tą pačią akimirką, kai tik bus susidorota su Pagryžuvio globos namais. Darbuotojai ne tik bus palikti ant ledo, bet dar ir paskandinti ištirpdžius tą mistiniais siūlymais palaikomą paviršių.

Šiais pasiūlymais tik bandoma nukreipti darbuotojų dėmesį nuo uždarymo klausimo ir versti mąstyti apie neegzistuojančią ateitį. Tai – klasikinė puolimo strategija, leidžianti nusikratyti nepatogių trikdžių sukuriant naują problemą ir susitelkti į akimirkai atsitraukusių žmonių nebeginamą objektą siekiant jį užgrobti. Toks nukreipinėjimas rodo neskaidrų veikimą, kuriuo akivaizdžiai siekiama kažko daugiau, nei vien sutaupyti lėšų dėl tariamai per brangaus išlaikymo. Jei iš tiesų būtų per brangu, niekas nevengtų viešumo bendraudami su žurnalistais,  nebūtų slepiami duomenys apie globos namų išlaikymo išlaidas, būtų be užuolankų kalbama su darbuotojais ir šie nebūtų nukreipinėjami ten, kur negaus nei paaiškinimo, nei garantijų dėl ateities.

Uždaryti – motyvacija didelė, bet priežasčių nėra

Prastai sukurptos pasakos, kad globos namus siekiama uždaryti dėl per didelių išlaikymo sąnaudų, tampa visiškai neįtikėtinos, kai paaiškėja, kad globos namus ir praeityje bandyta uždaryti panašiomis, uždarinėtojų pėdas mėtančiomis ir daugybę neaiškumų paliekančiomis aplinkybėmis. Prieš keletą metų uždarymo motyvu buvo tapusi „pastato avarinė būklė“.

Pastatas ne taip seniai atnaujintas už didžiulius pinigus, jis yra tvirtas, gyvenimo sąlygos puikios, esama užsiėmimų kambarių, yra visi baldai ir kiti reikalingi dalykai, bet skelbta, neva remontui reikia kelių milijonų litų. Darbuotojai ir tąsyk kreipėsi į Aukštelkės globos namų vadovybę, tačiau oficialaus atsakymo nesulaukė. Po kreipimosi į tuometinę Kelmėje išrinktą Seimo narę Almą Monkauskaitę, vadovybė uždraudė naudotis maistui iš virtuvės į antrą aukštą gabenti skirtu keltuvu. Sugedęs buvęs tik vienas dušas, bet užsimota uždaryti ir kitą – o tai reikštų, kad nelieka sanitarinių sąlygų, dėl kurių globos namai nebegali toliau veikti.

Darbuotojų teigimu, direktorė pati ir sukėlė tariamai avarinę būklę, privežusi nereikalingų pastolių ir imitavusi neužbaigtas statybas. Po to Aukštelkės socialinės globos namų prašymu atlikta Pagryžuvio patalpų ekspertizė parodė daugybę trūkumų, tačiau Seimo narių ir specialistų grupė, vėliau apžiūrėjusi patalpas, buvo nustebinta puikių gyvenimo sąlygų, keltuvu galima naudotis dar daugybę metų, o tariamai avarines vietas galima nesunkiai patvarkyti, mat tariamai avarinės būklės verandą galima nugriauti, nes ji nėra vertinga, tad rimtų problemų kaip ir nelieka.

„Norėjome įsitikinti, ar tikrai avarinės būklės pastatai, ar tikrai kyla grėsmė gyventojų ir darbuotojų saugumui, – „Šiaulių kraštui“ anuomet sakė Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė. – Sąlygos gyventojams – puikios. Patalpos išlaikytos tvarkingos. Yra tvarkytinų dalykų, bet nemanau, jog dėl to reikėtų uždaryti globos įstaigą“. Jokių milijonų nereikia, nebent, žinoma, sutvarkyti vienam dušui ir dar keliems smulkiems defektams reikia dviejų milijonų litų. Apie tokias istorijas jau ne kartą girdėta, matyta ir jomis piktintasi. Globos namai sėkmingai veikia jau trys metai nuo nepavykusio bandymo juos uždaryti.

Taigi ir vėl situacija, kai darbuotojams aiškinama apie didžiules pinigų sumas, reikalingas atnaujinimui ir išlaikymui, bet paaiškėja, jog visa tai neturi jokio pagrindo. Uždarymo motyvai lieka neaiškūs. Įtarimą kelia ir tai, kad veikiama keista taktika: duodami įsakymai iš kelių gyventojų paimti prašymus perkelti į kitus globos namus, po to dar iš kelių, ir dar... Tokiu būdu kuriamas įspūdis, kad gyventojams tuose namuose yra blogai, jie tarsi savo noru prašosi iškeldinami. Ir šiuo metu yra panaši situacija, nes vėl stovi be reikalo atgabenti pastoliai, kurie niekam nebuvo ir nebus naudojami. Sąmoningai kuriamas ir palaikomas melagingas įspūdis apie globos namų aplinką, avaringumą ir nepalankumą gyventojams.

Uždarymo motyvacija neturi priežasčių arba jos yra visai kitos, nei viešai nurodoma. Nesvarbu, ar siekiama pasigrobti dvaro patalpas, ar esama kitokių motyvų, tačiau akivaizdu, jog veikiama nešvariai, darbuotojams į akis atvirai pučiama migla, o veikimo priemonės išduoda, kad interesai nėra tyri. Jeigu tokios išvados atrodo neteisingos, yra tik vienas būdas jas paneigti – pagrįsti priešingą poziciją ir paviešinti šių išvadų klaidingumą įrodančius duomenis, nes tariamai per brangus išlaikymas, kuris anksčiau nebuvo tokia jau didelė priežastis globos namų uždarymui, taip pat gali būti pretekstas pasisavinti dvaro patalpas.

Ar ne per brangu uždaryti „per brangius“ globos namus?

Pagryžuvio globos namų uždarinėjimo istorija ir dabartinė situacija yra ne tik chrestomatinis Lietuvos kaimo naikinimo pavyzdys, bet ir itin tiksli iliustracija, kodėl Lietuva susiduria su katastrofiška demografine situacija. Ištisas kaimas gali būti sunaikintas dangstantis tariama ekonomija ir vykdant savo esme neoliberalią „optimizavimo“ politiką. Tokių pavyzdžių daug – kad ir vadinamosios aukštojo mokslo reformos, tik techniškai perstumdinėjančios, bet nieko nesprendžiančios, kurių smaigalyje atsiduria siekis persidalinti patalpas ir turtus.

Dirbtinai kuriama bedarbystė, emigracija ir socialinė atskirtis yra ryškiausi tokios moraliai žlugusios ir valstybę fiziškai žlugdančios politikos bruožai. Už didelius pinigus sutvarkyti ir sėkmingai pritaikyti gražūs dvaro pastatai gali būti pusvelčiui nusavinti, o vardan taupumo „nereikalingais“ tapę žmonės nustumti į gyvenimo paraštes, kur niekam jų likimas neberūpi.

Į taupumą ir optimalius sprendimus orientuoti argumentai, esą per brangu išlaikyti tokius globos namus, yra niekingai skurdūs ir visiškai nesugeba atsižvelgti į visumą, turinčią politinės reikšmės visos valstybės išlikimui. Jeigu Pagryžuvio globos namai būtų uždaryti, gyvenimas ten apmirtų, daugybės žmonių likimas būtų sutrikdytas tiek, kad jie nebegalėtų normaliai tęsti jo šioje gyvenvietėje, o likusiųjų ateitis gerokai apsiniauktų.

Pagryžuvio globos namų naikinimas patį Pagryžuvį pavers globos namais. Tai gyvas pavyzdys, kaip tiesiog akyse Lietuva virsta didžiuliu pensionatu. Trumparegiški sprendimai, jau seniai tapę kasdienybe, galiausiai praris ir tų sprendimų priėmėjus bei vykdytojus. Kvailystės, dangstomos įvairiais slapukavimais, nepamatuotais pažadais ir atviru tyčiojimusi iš Lietuvos žmonių, nemokšiškai apsimetinėjant optimizuotojais, iš tiesų rodo tik didžiulę optikos problemą, kai nesugebama pamatyti daugiau, nei yra po nosimi. Optimizavimo politika yra optikos problemos padarinys.

Verta klausti, ar štai tokie „per brangių“ globos namų uždarymai nekainuos kur kas brangiau, nei jų išlaikymas, nes, juos sunaikinę, ištisas gyvenvietes galiausiai privers įsiskolinti ne tik ekonomiškai, bet ir morališkai bei politiškai. Tas skolas reikės grąžinti ne kam kitam, o būtent tiems, kurie dabar jaučia didžiausią motyvaciją uždarinėti, neturėdami tam jokių rimtesnių priežasčių. Jeigu taip tęsis ir toliau, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos laukia liūdnas likimas. Ar nesuprasti, kad tokiu būdu tiesiog susinaikinsime patys save – ne per didelė prabanga?..

Artėjantis Pagryžuvio kaimo sunaikinimas yra ypatingo – ekonominio ir socialinio – genocido pavyzdys. Tokį genocidą vykdo pati neoliberali Lietuvos valstybė. Jos veiksmai atokiame Lietuvos kampelyje parodo, kad nusiaubti ir paversti negyvenama dykra ištisą kaimą nereikia ginkluotos sargybos, šunų ir tremtinių vagonų. Pakanka, kad keli madingai apsirengę ir savimi patenkinti ponai savo kabinetuose šaltakraujiškai pasirašytų kelis „optimizuojančius“ raštus. Šių raštų turinys ir poveikis išduoda, kad jų sumanytojams ir laimintojams Lietuvos žmonės neegzistuoja. Šiems ponams atrodo, kad Lietuvos piliečiai yra ne žmonės, o tik „žmogiškieji ištekliai“, kurių galima be atsakomybės atsikratyti kaip nebereikalingų „žmogiškųjų atliekų“ vos tik kam nors prireikia daugybę metų jų vienintele darbo vieta buvusio gražaus senovinio dvaro pastato.