Ryšard Maceikianec. Pats laikas atsiprašyti Lietuvos

- Ot, duočiau jūsų malonybei ramybės… bjauru klausyti! – Lionginas Podbipienta. Šių metų vasario pabaigoje – kovo pradžioje savaitraš...

- Ot, duočiau jūsų malonybei ramybės… bjauru klausyti! – Lionginas Podbipienta.

Šių metų vasario pabaigoje – kovo pradžioje savaitraštyje „Gazeta polska“ ir internetinėje svetainėje www.niezalezna.pl buvo paskelbtas Przemysława Žurawskio vel Grajewskio straipsnis „Lietuva, laikas veikti, „moskalinimo“pakęsti neketiname“ („Litwo, czas na działanie. Moskalenia cierpliwie znosić nie będziemy”).

Kaip ir reikėjo tikėtis, į šį be galo demagogišką rašinį, apie kurį informaciją pateikė „Lietuvos rytas“ nebuvo beveik jokios reakcijos. Gerai, kad mūsų mokslininkai nesileido į šią temą ir nenusmuko iki lygio, būdingo šio straipsnio autoriui, besipuikuojančiam moksliniais titulais ir profesoriaus vardu, priklausančiam Nacionalinei plėtros tarybai prie Lenkijos prezidento ir reiškiančiam abejones dėl dabartinių Europos sienų, garsiai skelbiančiam atvirus grasinimus mūsų šaliai ir stabmeldiškai garbstančiam tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją. Nes šio plauko autoriams kiekvienas atsakymas, be abejo, būtų dingstis sukelti naujai „patriotinio“ ir antilietuviško šurmulio bangai.

Tačiau mums, eiliniams piliečiams, neužsiimantiems politika, nesipuikuojantiems mokslo karūna, todėl nesibaiminantiems, kad ji nukris nuo galvos, reikėtų pateikti savo nuomonę būtent šia tema. Tuo labiau matant, kad nebaudžiamas dezinformacijos skleidimas ir istorijos klastojimas, o ypač prisidengus moksliniais titulais ir aukšta padėtimi valdžioje, yra itin kenksmingas dalykas, nes paprastai sukelia recidyvus ir priešiškai nusiteikę asmenys gali skleisti tai kaip tariamai mokslinius įrodymus. Tad išsakyti savo nuomonę reikia ne tiktai siekiant apginti gerą mūsų Tėvynės vardą, bet ir mąstant apie kaimynę Lenkiją. Nes, kaip savo laiku pastebėjo Ježis Giedroicas, „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau“, o Žurawskis vel Grajewskis kaip tik eina tolesnio jos teršimo kryptimi. Užuot užpildęs savo žinių spragas ir ieškojęs tiesos.

Pagaliau daugumai šių laikų politologų iš buvusio socialistinio lagerio, kuriuos iš dalies išugdė buvę marksizmo-leninizmo dėstytojai, regis, būdinga nuodėmė yra žinių seklumas, o jų trūkumus kompensuoja triukšmingu „patriotiniu“ akiplėšiškumu ir tariamai „plačiais horizontais įvairiose srityse“. Taip, tarsi būtent apie juos savo laiku eiliavo rusų literatūros klasikas A. Puškinas:

Полу-милорд, полу-купец,

Полу-мудрец, полу-невежда,

Полу-подлец, но есть надежда,

Что будет полным наконец.

Kita dažna didžioji posovietinių politologų nuodėmė, ypač matoma iš Žurawskio vel Grajewskio pavyzdžio, yra mėginimas vertinti istorinius įvykius iš dabartinio intelektinio jų menkavertiškumo  šios akimirkos ir darbdavių, kuriems dabar tarnauja, poreikiams.

Todėl, kad nebūtume apkaltinti tokiu manipuliavimu, remsimės patikimais asmenimis ir asmenybėmis, kurios buvo Žurawskio vel Grajewskio minimų įvykių liudininkai.

Taigi netiesa, kad Lietuva „[…] subyrėjo į Kauno Lietuvą, Vidurinę Lietuvą ir Baltarusiją“ XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kaip teigia Žurawskis vel Grajewskis; ji buvo perplėšta dėl įvykdytos agresijos ir okupacijos, kai Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį, o dabartinė Baltarusija buvo padalyta tarp Lenkijos ir Sovietų pagal Rygos sutartį. Lygiai taip pat netiesa, kad „[…] dabartinis Lietuvos sienų pavidalas yra sovietų okupacijos rezultatas“, tai tik dalis tiesos ir istorinio teisingumo, nes etninės Lietuvos sienos buvo gerokai platesnės. Asmeniui, kuris vadina save mokslininku ir imasi temos, susijusios su Lietuvos ir Lenkijos santykiais, tokius elementarius dalykus reikėtų žinoti.

Tikriausiai kitaip galėjo atrodyti atkirtis sovietų agresijai, kitaip galėjo susiklostyti Baltijos valstybių likimas po karo, kitokia galėjo būti dabartinė jų padėtis, jeigu nebūtų buvę J. Pilsudskio organizuoto ir L. Želigovskio įgyvendinto užgrobimo, atvėrusio kelią L. Bocianskio siautėjimui.

„[…] Sąmoningai neminiu čia daugybės vadinamosios jogailiškosios idėjos koncepcijų, pateiktų įvairiausiose Lenkijos federalinėse programose. Nes jos (Lenkijos federalinėse programos) turi vieną bendrą bruožą – jas mažesniu ar didesniu laipsniui (čia reikėtų priskirti ir Pilsudskio mėginimus) lėmė nacionaliniai Lenkijos interesai, Lenkijos valstybės interesas kaip dominuojantis, o Lietuva ir Baltarusija gavo tiktai naudos ir privilegijų, tačiau antrojo, o ne suverenaus laipsnio. Tad nebuvo nė kalbos apie uniją, sudarytą lygaus su lygiu, nors šie žodžiai dažnai buvo kartojami. Be to, daugeliui tų koncepcijų buvo persmelktos nenuoširdumu, suktybe, politine taktika, užmaskuota konspiracija, kaip L.K.O atveju, ir galiausiai frazeologija („už mūsų ir jūsų!“), kuri užuot patraukusi lietuvius ir baltarusius, sužadino jų nepasitikėjimą. Suvalkų sutarties sulaužymas ir Želigovskio akcija buvo didžiausia klaida, prislėgusi šios Rytų Europos dalies likimus. O Pilsudskio sukurta Vidurinė Lietuva, kurios visi atstovai, girdėdami žodį „Lietuva“, nuovokiai primerkdavo vieną akį, be abejonės, buvo itin kenksminga komedija.“ (Juozapas Mackevičius. Apie tikrą, paskutinį mėginimą ir nušautą Buinickį).

„[…] Tariamas baltiškasis Vilniaus lietuviškumas ir jo krašto 1920–1939 m. Lenkijos įvykdyta okupacija yra mitas. Jis buvo būtinas lietuviams, kuriantiems šiuolaikinę savo tapatybę“ – teigia Žurawskis vel Grajewskis. Laimei, yra liudininkų ir įrodymų, kad Vilnius ir jo krašto okupacija Lietuvai ir čia gyvenantiems lietuviams, įskaitant lenkakalbius, buvo itin nenaudinga, o jos padarinius jaučiame iki šiol. Ir tikrai čia būtų kitokie santykiai tarp žmonių, kitoks kraštovaizdis, kitoks žemės ūkis, kitaip ir veiksmingiau vyktų sovietų valdžios nacionalizuotos žemės grąžinimas, o liumpenproletariatas ir sovietinė-kolūkinė nomenklatūra neturėtų pagrindo ir negalėtų, kaip iki šiol, nebaudžiamai šeimininkauti, įsijautę į „nepalaužiamų lenkų“ vaidmenį.

„[…] Nei valdžia Varšuvoje, nei jos atsiųsti valdininkai nieko šiaurės rytų regionams nedaro, nes neįžvelgia savitos jų vertės, matydami tiktai tamsumą, skurdą ir socialinę atskirtį. Tačiau nesiima jokių žingsnių pakeisti šiai padėčiai. Šiaurės rytų regionai laikomi bemaž kolonijomis; metropolija reikalauja iš jų mokėti mokesčius, teikti rekrūtus, pramonė gali gauti pigios darbo jėgos ir žaliavų, valdininkams leidžiama savivalė, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“... (Andrzejus Stanisławas Kowalczykas. Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės reporteris).

„[…] Širdis augo, o kartu degė iš gėdos matant, kaip lietuviai ėmėsi kelti žemės ūkį Vilniaus krašte 1939 m. Per aštuonis mėnesius suspėta iškeisti sėjamus grūdus, pūdą sulaukėjusių grūdų iš skurdžių varpų į pūdą „vokiškų“ (taip valstiečiai vadino sėklas, ir ar taip buvo dėl to, kad Lietuva pirkdavo sėjamus grūdus iš prūsiškų tyrimo stočių, ar dėl psichinio pasipriešinimo, pavydo ir nepalankumo)[…]

Lietuvis agronomas per dvi dienas savaitėje apvažiuodavo ūkį po ūkio, tirdavo žemę, įkainodavo galvijus, patardavo, skaičiuodavo, rašydavo prašymus skirti paskolas trąšoms, statybinėms medžiagos, padargams, inventoriui. Kaimo veterinaras su motociklu tapo figūra, susiliejusia su savaitės kraštovaizdžiu lygiai kunigas ir mokytojas.

Be to, iš karto buvo organizuoti pieno produktų ir kiaušinių supirkimo punktai, patogiai ir arti, juose kainos buvo grašiu mažesnės už rinkos kainos, taip valstiečiai pagaliau galėjo lengvai prasimanyti grynųjų pinigų, ir tai nepriklausė nuo atstumo iki miesto, nuo nuostolių, patiriamų vežant, „laukinių“ kainų formavimosi, sugižusio pieno bidonuose ir buteliuose, ištižusio sviesto, susukto į skudurus po šiaudais. Visa tai buvo vaikiškai paprasti dalykai, daug nekainuojantys, bet pajamingi, tačiau lenkų administracija negalėjo to pasiekti per dvidešimt metų!“ (Barbara Toporka. Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu).

Nežinome, ar Žurawskis vel Grajewskis kada nors laikė rankose vilniškio Juozapo Mackevičiaus knygas, parašytas su mintimi, kad tiktai tiesa yra įdomi. Rašinio turinys veikiau rodo, kad jam svetima šio rašytojo kūryba ir pagrindinė joje puoselėta mintis. Gaila. Nes, kaip matyti, visiškai klaidžioja mūsų raistuose ir brūzgynuose. Vis dėlto rašo, piktžodžiauja ir kelia sąmyšį. Mes jau ilgus metus patyrėme veidmainišką mistifikaciją, kurią į mūsų protus sumaniai bruko įvairios „lenkiškos bendrijos“ ir „pagalbos lenkams Rytuose“ organizacijos, aiškiai vadovaujamos sovietinių tarnybų lenkiškų filialų bendradarbiai. J. Skolimowskio atvejis tai nepaneigiamai įrodo. Bet pakanka paimti į rankas Juozapo Mackevičiaus knygas – jos gydo ir leidžia matyti pasaulį, jo didvyrius ir aktorius atitinkamu santykiu ir spalvomis.

„[…] Nėra jokių abejonių dėl to, kad Lietuvos lenkų mažuma, kuri ten yra autochtonas ir Vilnijoje sudaro vietinę daugumą, įėjo į Latvijos valstybės sudėtį prieš savo valią“ – rašo Žurawskis vel Grajewskis. Tad pamąstykime savo ruožtu, kokio lygio reikalavimai dėl kultūros ir žinių keliami kaimyninėje Lenkijoje, kad jis gali vadintis daktaro vardu ir kartu skleisti niekuo nepagrįstus tokius teiginius, pamiršdamas akivaizdų faktą, kad lietuviai ir Lietuvos lenkai (lenkakalbiai lietuviai), gyvenantys Lietuvoje, aplink Vilnių, ilgus amžius neketino niekur įeiti ir iš niekur išeiti. Savo ruožtu okupantai, užgrobę teritoriją, laikydami rimbą ar revolverį virš autochtono galvos, rengė referendumus bei balsavimus ir nustatė, ko labiausiai trokšta vietos gyventojai. Įdomu tai, kad tų balsavimų rezultatai visada būdavo tokie, kokių norėjo okupantas. Pagaliau ne tik Lietuvoje.

Pažymėtina ir tai, kad rašinio autorius vėl mėgina gaivinti seną pseudoteoriją, kurią praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje dienraščio „Czerwony Sztandar“ skiltyse propagavo liūdnai išgarsėjęs Janas Ciechanovičius (Tichonovičius) prieš Lietuvai paskelbiant Nepriklausomybę, įrodinėdamas, kad lenkakalbiai lietuviai yra kilę iš Lenkijos.

Anuomet, prieš ketvirtį amžiaus, nedaugelis atkreipdavo dėmesį į būtent šiuos karšto lenkiškos sovietinės respublikos gynėjo rašliavos fragmentus. Šiandien skaitant Žurawskio vel Grajewskio išvadas ir vertinant jas paskutinių dešimtmečių fone nesunku suvokti, kad tais straipsniais buvo ruošiamas pagrindas autonomijai, Lenko kortai, jie buvo ir tebėra skirti skatinti Lietuvos piliečių susiskirstymui ir sienų tarp jų statymui, nors neturi nieko bendra nei su mokslu, nei su tiesa.

"[...]Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip „Lenkų tautos atskilusią dalį gyvenančia Lietuvoje“. Ta teorija, kuri kildinama iš kažkokių lenkų persikėlelių ir karo belaisvių, apsigyvenusių arba apgyvendintų Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės yra klaidinga arba mažų mažiausiai istoriškai labai netiksli, be to valstybės visuomenėje ši teorija yra mus degraduojanti, nes iš valstybės bendrapiliečių daro mus kolonistais ir politinėse išvadose skriaudžia mus. Tai kad įvairiais laikais galėjo būti daug apgyvendintų Lietuvos žemėse, ir kad galėjo kažkur būti atskiri lenkų naujakuriai – tai yra įmanoma, bet kad tai dabartiniai Lietuvos lenkai yra jų palikuonys ir kad buvo jie apgyvendinami ten kur dabar yra didžiausios lenkų salos arba kalbinės salos – tam jokių įrodymų ir argumentų nėra". (Michał Romer. Zeszyty Historyczne, Nr 106)

"[...] Vilniaus apskritis. Abipus Vilijos esanti, visa vakarinė jos dalis tarp Vilniaus ir Ukmergės nusidriekusi, yra labai derlinga, kviečių ir linų gausi, o pietuose dideliais puikiausios rūšies pušynais apaugusi, gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja tik šiaurinėje pusėje, t. y. dešiniajame Vilijos krante; pietuose, prie paties Vilniaus, ją išstūmė lenkų kalba, o toliau tarpusavyje susimaišę lietuviškai kalbantys kaimai su kaimais, kuriuose vartojama lenkų – rusų kalba. Tačiau tarp kaimo žmonių lietuvių kalba šioje apskrityje nustelbia abi paminėtas kalbas. Kai kuriose vietovėse, nors kaimų pavadinimai ir net jų gyventojų pavardės yra grynai lietuviškos, tačiau gimtoji kalba jau pamiršta. Senieji inventoriai, t. y. turto aprašai, įrodo, kad šis pokytis prasidėjo per karus su Švedija valdant Jonui Kazimierui, kurie kartu su maro užkratu, siautusiu po jų šalyje, išguldė daug žmonių. Naujakuriai, atvykę iš gilesnės D. Kunigaikštystės rusiškos ir lietuviškos dalies, prisidėjo prie to kalbinio pokyčio tarp kitų gyventojų". (Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym, opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipinskiego, t.III. W-wa, nakład i druk S. Orgelbranda, 1846., psl. 122–123).

Sunku diskutuoti su asmeniu, kuris ir toliau veikia bei rašo kaip sename anekdote „dramblys ir lenkų reikalas“, nepastebėdamas, kad per praėjusius šimtmečius daug kas pasikeitė, o Lenkija tam tikru laipsniu yra laisva. O bus visiškai laisva ir neįkyrės kaimyninėms valstybėms istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, turėdama laisvus piliečius, matančius pasaulį toliau negu „[…] užgriebia bukas žvilgsnis“.

Kuriant naujus santykius šioje Europos dalyje žmonėms su moksliniais vardais tenka ypatinga atsakomybė, kurios neįmanoma pakeisti patriotiniu tuščiažodžiavimu. Stokojant žinių ir klastojant dabarties bei istorinius įvykius nepavyks sukurti ateities. Tai, mūsų nuomone, taikytina visiems Žurawskio vel Grajewskio raštams.

Rašinio autorius pateikia ir sąrašą klausimų, kurių sprendimo, jo nuomone, turi imtis mūsų šalies valdžia, visų pirmiausia, kad švietimas ir „[…] lenkų kalba būtų vartojama lietuviškoje viešojoje erdvėje, įstaigose, rašant pavardes pasuose, dvikalbiuose gatvių, vietovių pavadinimuose, parduotuvių ir paslaugų įmonių iškabose ten, kur didelę gyventojų dalį sudaro lenkai“, ir galima daryti išvadą, kad tai būtų daroma tarpukario okupacijos lygmeniu. Neatsižvelgiant į tai, kad tokia padėtis Lietuvos lenkams yra ir bus nenaudinga, nes izoliacija, konkurencijos, diskusijų, žodžio laisvės nebuvimas bei informacinis teroras ir kaimyninės valstybės „penktosios kolonos“ vaidmuo niekada neskatins plėtros. Todėl teritorija aplink Vilnių, kurią valdo Rinkimų akcija, gaunanti oficialiosios Lenkijos paramą, išmiršta fiziškai ir degraduoja morališkai. Kartu esame giliai įsitikinę, kad Lenkija neturi jokio moralinio ar formalaus teisinio pagrindo kištis į mūsų šalies vidaus reikalus, o ypač organizuoti gyvenimą Lietuvos sostinės regione. Tuo labiau, kad Lenkijai tai yra tiktai teritorija, kurią ji buvo okupavusi ir kurioje dabar vykdo neatsakingus politinius žaidimus, o Lietuvai tai valstybės širdis.

Žvelgdamas plačiau, iš mūsų planetos Žemės piliečio pozicijos, o ne tiktai iš oficialiosios Lenkijos ir ją valdančios politinės partijos žiūrėjimo taško,  rašinio autorius turėjo matyti, kad lietuvių kalba turi reikšmės ne tik kaip valstybinė mūsų šalies kalba. Skirtingai nuo gerokai jaunesnių slavų kalbų lietuvių kalba yra vertingas reiškinys Europos ir pasaulio kultūros istorijoje, kelia gyvą mokslininkų susidomėjimą. Todėl šis Europos dalies gyventojai  privalo gerbti ir saugoti istorinį jos kultūros kūrimo paveldą, užtikrinti netrikdomą plėtrą, o ne primesti dar vieną lenkinimo etapą.

Žurawskis vel Grajewskis užkabina ir žemės grąžinimo Lietuvos piliečiams klausimą. Nežino ar dedasi nežinąs, kad visi sprendimai ir planai nu pat privatizavimo proceso pradžios aplink Vilnių buvo priimti palaiminus savivaldybėms, kurias valdo Rinkimų akcija.

Tad pateiksime bent vieną pavyzdį, kaip valdė ir valdo pirmiau paminėti veikėjai.

1997 m. Lietuvos Vyriausybė, siekdama suderinti teritorijų plėtrą, pavedė savivaldybėms išskirti iš privatizavimo planų upių ir ežerų pakrantes įvairiems vietos gyventojų ir jų bendrijų poreikiams. Iš 56 šalies savivaldybių šį pavedimą įvykdė 55. Išskyrus vieną – Vilniaus rajono savivaldybę, kurią kaip tik valdo V. Tomaševskis kartu su savo bičiule Janušauskiene-Pačikovska. Šiandien to valdymo padariniai yra labai akivaizdūs, „keliantys Lenkijos nerimą“. Nors būtent čia, prie Vilniaus, valdant „standartiniams lenkams“, karštai remiamiems oficialiosios Lenkijos, buvo inicijuoti ir išplėtoti tokie susitarimai. Mūsų šalies valdžios kaltė yra tiktai ta, kad pirmiau paminėti asmenys ir veikėjai iš jų pagalbininkų bei tarpininkų rato iki šiol sėdi ne ten, kur turėtų sėdėti.

Ir taip organizuotos visuomeninę demoralizuojančios grupės dauginasi, nebaudžiamai šeimininkauja siekdamos įgyvendinti nusikalstamus savo interesus, prisidengusios „lenkų“ partija ir įvairiomis organizacijomis – „lenkiškumo“ gynėjų, „Pasienio“, „lenkiškų kapų“, „lenkiškosios tradicijos“ ir dar bala žino ko.

Nors pagrindinis dalykas, kurį mūsų šaliai prikišo Žurawskis vel Grajewskis, buvo rašinio pavadinime įvardytas „moskalinimas“ Lietuvos lenkų. Pagaliau taip iki galo ir neaišku, ką autorius turėjo omenyje rašydamas apie „moskalinimą“ kurios, kaip pagrasino, „pakęsti neketiname“.

Manome, kad rusų kalbos vartojimas ar kitos televizijos žiūrėjimas dar nieko neliudija. „Moskalinimas“, mūsų supratimu, pirmiausia yra veiksmai, kuriais siekiama dezintegruoti Lietuvos lenkus savo Tėvynėje, padaryti juos svetimus šalyje, kurioje gimė, gyvena ir kurios piliečiai jie yra, pagilinti lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių atskirtį. Tokių veiksmų neįmanoma kitaip pavadinti, kaip kišimusi į mūsų šalies vidaus reikalus, mėginimu sukurti „penktąją koloną“ ir Lietuvos valstybingumo silpninimu.

Ir tokią veiklą oficialioji Lenkija vykdo nuo pat pradžių iki dabar. Ir ta, mūsų nuomone, yra „moskalinimo“ esmė pagal Varšuvą. O ką daro Maskva lenkakalbių lietuvių atžvilgiu – tai atskira kalba.

Kitas dalykas, kad iki šiol Varšuva ir Maskva lenkakalbių lietuvių klausimu veikė ir tebeveikia ta pačia kryptimi, kai kada net nesislėpdamos – kartu ir bendrai. Taip buvo ilgą laiką, kol Lietuvoje ambasadoriavo neseniai pasitraukęs Januszas Skolimowskis, kuris, kaip šiandien žinoma iš spaudos, sąmoningai buvo tapęs sovietinio KGB lenkiško filialo agentas, išugdytas Maskvos sovietinės diplomatijos institute.

Įdomu tai, kad vos jam pradėjus eiti ambasadoriaus Lietuvoje pareigas, oficialioji Lenkija ir Varšuvos „Wspólnota“ ėmėsi priderinti „lenkiškų organizacijų lyderius“ Lietuvoje pagal Skolimowskio „formatą“. Būtent dėl šios priežasties mūsų šalies dangaus skliaute atsirado Michalas Mackevičius, „visų Lietuvos lenkų prezidentas“, buvęs laikraščio „Советскaя Литвa redaktorius, dienraščio „Czerwony Sztandar“ redaktorius ir partijos  komiteto sekretorius, Maskvos politinės akademijos prie SSKP CK arba Maskvos KGB mokyklos, auklėtinis, tiesa, nuo bendrapiliečių ir rinkėjų tai kruopščiai slepia. Šiandien jis priimamas Lenkijoje aukščiausiu lygiu ir statomas garbingiausiose tribūnose šalia Dudos ir Kaczyńskio, kaip sektinas pavyzdys Lietuvos lenkams...

Panašiai yra ir su V. Tomaševskiu. Oficialioji Lenkija nesitvėrė džiaugsmu, kad dėl jos finansavimo ir politinės paramos jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą. O pirmasis Tomaševskio žingsnis buvo toks, kad pagrindiniu savo patarėju ir padėjėju paskyrė į KGB atsargos majorą Balakiną, kuris paskui, išrinktas su Tomaševskio sąrašu, ketverius metus atstovavo „Lietuvos lenkams“ Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. O oficialioji Lenkija ir toliau plojo katučių ir nepaprastai džiaugėsi. Ji džiaugiasi iki šiol, nes su jos pagalba pavyko primesti Lietuvos lenkams sovietinės-kolūkinės nomenklatūros valdžią.

Tas varšuvietiškas „moskalinimas“, kaip mums atrodo, yra itin grėsmingas Lietuvos lenkams, nes nepaprastai giliai juos demoralizuoja, „[…] išstumdama mus iš šalies bendrapiliečių padėties į svetimų kolonistų vaidmenį“. Nes tai patiekiama su tariamo rūpinimosi lenkais padažu, pridėjus pasipūtimo dėl visko, kas lenkiška, svarbos, apkaičius „riteriška laikysena ir poelgiais“, vienos  [...]iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau“ pagrindu.

Taip veikė ir liūdnai pagarsėjęs Stelmachowskis, kuris atvyko į Vilnių ginti KP ant vadinamosios Maskvos platformos CK sekretoriaus L. Jankelevičiaus. Tiesą sakant, kartu su pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje J. Widackiu, buvusiu mokyklos, rengusios kadrus sovietinio KGB lenkiškajam filialui, dėstytoju.

Ir taip iki šios dienos. Juk dabartinis Lenkijos ambasadorius J. Czubińskis, taip pat Lenkijos Liaudies Respublikos laikų diplomatas, nuo pat pradžių aiškiai seka J. Skolimowskio pėdomis. Vos įžengęs į senoviškos Lietuvos sostinės mūrus organizavo ir surengė provokacines eitynes per Vilniaus širdį su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis – „pasimelsti į Aušros Vartus“. Galima įsivaizduoti, kokia būtų Lenkijos politikų reakcija, jeigu vokiečiai su Vokietijos ambasadoriumi Lenkijoje, nešini Bundesrepublik Deutschland vėliavomis, mėgintų pražygiuoti per miestą pasimelsti Vroclave, Ščecine, Gdanske arba Bydgoščiuje, jau nekalbant apie Varšuvą.

Tiesą sakant, tų pretenzijų, reikalavimų, paslėptų ir atvirų grasinimų Žurawskio vel Grajewskio rašiniuose yra kur kas daugiau, ir tai, mūsų nuomone, tėra pavergto proto demagogijos pavyzdys.

Laisvas ir išsilavinęs žmogus, gerbiantis save ir valstybę, kuriai jis atstovauja, nors su trupučiu kultūros ir inteligencijos, nieko panašaus, mūsų nuomone, negalėtų parašyti.

***

Po daugiau kaip ketvirtį amžiaus lenkiškose žiniasklaidos priemonėse trunkančių išpuolių prieš Lietuvą, o kiekviena pasitaikiusia proga – ir dalyvaujant politikams, kyla klausimas – kas toliau? Tuo labiau, kad aptariamu Žurawskio vel Grajewskio rašiniu, kaip pažymėjome pirmiau, mėginama primesti mūsų šaliai veiksmus jau iš jėgos pozicijos, iškeliant abejonių net dėl dabartinių Europos sienų. „[…] Kantrybė, kurią rodė Lenkija, suvokdama savo potencialo persvarą, turėjo prasmę, tačiau nuo to laiko, kai Rusija įvykdė agresiją Ukrainoje, juodieji konfliktų Rytuose scenarijai tampa tikėtini ir daro Lenkijos ir Lietuvos problemų sprendimą neatidėliotina užduotimi. Kantrumo dorybė tampa yda“.

Žvelgiant į esamą situaciją ir mąstant apie ateitį iš asmenų, tiesiogiai neužsiimančių politika, pozicijos aiškiausiai matyti, kad dabartinė Lenkijos valdžia – be bufonados ir pasipūtimo, paprastai ir žmogiškai turi atsiprašyti Lietuvos ir jos gyventojų už sulaužytą Suvalkų sutartį, už tarpukariu įvykdytą Vilniaus, Trakų ir šalia esančių teritorijų okupaciją, už okupuotų teritorijų gyventojų persekiojimą bei trėmimą be teismo ir tyrimo į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą ir t. t., ir pan. Iškilmingai pasižadant, kad niekada daugiau. Taip, kaip 2009 m. padarė a. a. Lechas Kaczyńskis, kuris 20 valstybių, tarp jų Vokietijos ir Rusijos, vadovų akivaizdoje 2009 m. rugsėjo 1 d. Vesterplatėje atsiprašė čekų už dalyvavimą grobstant jų šalį, turėdamas omenyje 1938 m. Lenkijos užimtą Zaolzę.

Pagaliau jeigu Lenkija ketina siekti mūsų regiono lyderės vaidmens, ji privalo tokiu pačiu būdu pasielgti ir su dviem kitomis valstybėmis, atsiradusiomis istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, – Baltarusija ir Ukraina.

Atsiprašyti Baltarusijos – už 1920 m. bolševikams atiduotą Minską ir šalia esančias teritorijas, kurių gyventojai pirmieji istorijoje užpildė leninines koncentracijas stovyklas, kurių pavyzdžiu vėliau pasinaudojo Hitleris. Už bendrai su bolševikais pagal Rygos sutartį per pusę pasidalytą Baltarusiją ir Ukrainą, už tai, kad 1937 m. daugiau kaip šimtas cerkvių buvo uždarytos, išniekintos ir sudegintos, o tai padarė „Ozonas“ tyliai pritariant tuometei lenkų valdžiai, ir t. t., ir pan.

Atsiprašyti ukrainiečių, per amžius persekiotų ir žemintų, už tai, kad neleido puoselėti savo valstybingumo, už dvi nusikalstamas pacifikacijas tarpukario laikotarpiu, už tai, kad vien 1938 m., per antrąją pacifikaciją, buvo išniekintos ir sugriautos 127 stačiatikių cerkvės, kurių dalis buvo istoriniai paminklai, ir t. t., ir pan.

Ir tai vienintelis, mums regis, būdas pradėti kurti naujus partneriškus ir draugiškus santykius, atvirus ir be nutylėjimų, garantuojančius abipusiškai naudingą bendradarbiavimą ir saugumą. Taip pat reikia prisiminti, kad ne nuo Lenkijos priklauso, ar ji taps regiono lydere, o tik rytinių kaimynių, jeigu jos pritars tokiam dalykui.

Nes, skirtingai nuo Lenkijos, jos turi ir kitą pasirinkimą – atkurti glaudžius ryšius istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rėmuose, kas, mūsų nuomone, būtų nepaprastai svarbus geopolitinis įvykis, stabilizuojantis Vakarų Europos ir Rusijos santykius. Tuo labiau, kad tos valstybės, su Latvija ir Estija, šiandien neturi ir istorinėje atmintyje nelaiko jokių pretenzijų ar traumų, todėl natūraliai gali susitelkti į save, ir kartu būti reikšmingu žmogiškuoju, teritoriniu, ekonominiu ir kariniu potencialu. Jeigu prie jų dar prisijungtų Suomija, stabilizuojamoji Europos zona, į kurią įeitų viena kitai palankios valstybės ir tautos, siektų nuo Šiaurės jūros iki Juodosios jūros.

Vilniaus okupavimas, Minsko perdavimas bolševikams ir gyventojų išsiuntimas į leninines koncentracijos stovyklas, Baltarusijos ir Ukrainos pasidalijimas su bolševikais, holodomoras, pacifikacijos, šventovių griovimas ir deginimas, Krymo okupavimas ir propagandinės atakos šalyse, kurios yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdinės, kartu su tuo, kas paminėta pirmiau, būtent yra veiksmai, nukreipti prieš šios Europos zonos stabilizavimą ir normalizavimą, prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgimimą nauju pavidalu, ir mėginimai išrauti ją iš mūsų istorinės atminties. Mums atrodo, kad to padaryti niekam nepavyks.

***

Ir baigiant keli žodžiai apie žmonių dėkingumą bei toną, būdingą Žurawskio vel Grajewskio rašinys, kurio paskelbimas atgaivino mūsų atmintyje seną Juozapo Mackevičiaus straipsnį „Kultūroje“, parašytą siekiat apginti vilniškį Vladislavą Studnickį, puolamą grupės staugūnų. Tuos veiksmus, nukreiptus prieš silpnesnį asmenį, J. Mackevičius apibūdino kaip kiauliškus – neriteriškus. Būtent toks kiauliškas – neriteriškas tonas yra gija, einanti per visą Žurawskio vel Grajewskio rašinį, skirtą mūsų šaliai.. Tiesą sakant, tokio tono buvo ir kitų autorių straipsnių, kalbų bei reiškiamų pažiūrų.

Oponuodamas Žurawskiui vel Grajewskiui dėl pirmiau paminėto rašinio atsakė tik Vidmantas Valiušaitis, kuris kukliai, daugiausia gindamasis, kad Lietuvos žmonės svetingai priėmė lenkus 1939 m. rugsėjį, kai jų šalį okupavo hitlerininkai ir bolševikai.

Akivaizdu, kad Lietuva ir lietuviai su tais, kurie neseniai buvo okupantais, tada pasielgė išimtinai žmogiškai, riteriškai ir tauriai, „[…] nes riteriškumas, kaip mus mokė, kalbant patetiškai: „nuo lopšio“, yra taurumas silpnųjų atžvilgiu. Tačiau metalinis šio posakio garsas pirmiausia ataidi iš didžiadvasiškumo, parodyto mūšio lauke nugalėtam priešui. Kuo didesnis buvo priešas, tuo didesnis ir riteriškumas, taip atrodė anuomet kažkada. – Šiandien tas išpurvintas žodis valkiojamas lenkų spaudoje ypač dažnai.“ (Juozapas Mackevičius. Vladislavas Studnickis).

Tiktai V. Valiušaičio straipsnyje, parašytame „atsiprašome, kad dar gyvi“ tonu, iš tiesų nieko nepaaiškinama, vien tik pakartojama visuotinamai žinoma istorijos ištrauka, sudarant įspūdį, kad tai buvo vienintelis atvejis, kai Lietuva aukojosi lenkams, atsidūrusiems sunkioje padėtyje.

Tačiau net diletantui, besigilinančiam į Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurie klostėsi šimtmečius, pradedant nuo XIV amžiaus, nekyla abejonių, kad už viską, ką šiandien turi Lenkija, dideliu laipsniu ji turi būti dėkinga Lietuvai – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pirmiausia. Faktiškai Lietuva pasiaukojo Lenkijos gerovei.

Lietuviai broliai Jogaila ir Vytautas Didysis prie Žalgirio sėkmingai pašalino didžiausią pavojų, kilusį Lenkijai iš Vakarų, kad paskui kelis šimtmečius gintų Lenkiją iš Rytų, prarasdami savo teritorijas ir žmones, nes lenkai turėjo „prastų vizijų“, neturėjo noro, valios ir pinigų, kad taip pat galėtų ateiti į pagalbą Lietuvai. Jogailos ir jo palikuonių valdymo laikotarpis buvo Lenkijai „aukso amžius“.

Tačiau tarpukario laikotarpiu iš tų teritorijų Lenkija tiesiogine prasme išsiurbė viską, neduodama nieko mainais. Paprastų žmonių, gyvenusių dar prie caro, atmintyje išliko, kad gyvenimas „lenkų laikais“ tarpukario laikotarpiu buvo nepalyginamai sunkesnis. Pilsudskio kareivos okupuotose teritorijose su žmonėmis, neatsižvelgdami į jų vartojamą kalbą, leido sau tokią „[…] savivalę, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“.

Susidorojimas su nepaklusniaisiais „nežinomų nusikaltėlių“ rankomis, trėmimas į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą, tarp kitų – ir „Słowo“ redaktoriaus Stanislavo Mackevičiaus (Cato), arba atviras susidorojimas su Stanislavu Civinskiu, kurį pradėjo kankinti liūdnai pagarsėjęs Dąb-Biernackis, o baigė tokie patys sovietiniai budeliai – tai tik keli iš daugybės žinomų pavyzdžių tokiomis sąlygomis, kai net už skundą, pateiktą siekiant apsiginti, grėsė tolesnis persekiojimas.

Iš karto po karo daugiau kaip 200 tūkst. lenkakalbių lietuvių išvyko į Lenkiją pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. sutartį tarp Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos TSR ir Lietuvos gyventojų evakuacijos iš Lenkijos teritorijos, atkurti vadinamosioms Atgautoms žemėms, o tai, kad Lenkija jas susigrąžino, Žurawskio vel Grajewskio žodžiais tariant, buvo „[…] sovietų okupacijos rezultatas“. Analogiškos sutartys taip pat buvo sudarytos su Baltarusija ir Ukraina, nors tai buvo čiabuviai gyventojai, kurie Lenkijos piliečiais tapo tiktai tarpukario okupacijos laikotarpiu.

Ir šiandien veriantys riksmai bei krokodilo ašaros, liejamos rūpinantis „lenkų likimais Rytuose“, jų mokymu tiktai lenkų kalba, ir liūdnai pagarsėjusių „Lenko kortų“, paliudijančių tariamą priklausymą „lenkų tautai“, brukimas – yra ne kas kita, kaip dar vienas Lietuvos išsiurbimas ir pasiruošimas jos sąskaita turėti darbo jėgos rezervą Lenkijai. Tas pats vyksta Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Ryšium su tuo, kas išdėstyta pirmiau, raginame Žurawskį vel Grajewskį ir panašius į jį baigti kiauliškus – neriteriškus išpuolius prieš Lietuvą. Nes tam nėra pagrindo, tai neparemta faktais ir kenkia pačiai Lenkijai. Nes niekur kitus, kaip tik prie „rytinės sienos“, Lenkija gali rasti draugų. Todėl reikia ne tiktai rašyti, bet ir skaityti bei užpildyti savo žinių trūkumus. O pirmiausia mąstyti ir tik tada – rašyti. Nes iš tiesų bjauru klausyti.

Susiję

Užsienio politika 4582916120316363967

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-05-31 22:30

    Ačiū už tiesos žodį , gerbiamam ponui Ryšard Maceikianec. Tokių žmonių nėra daug.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-06-01 09:23

      teisingos pastabos . Pagarba autoriui. Beje, manau, kad p.Ryšardas tikrai neįsižeistų, jeigu jo vardą ir pavardę parašytumėte Naudininko linksnyje. Juk apie tai ir rašo p.Maciekianiecas, kaip reikia gerbti lietuvių kalbą ir jos taisykles.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-06-01 09:39

      Ne linksnyje, o linksniu. :) Linksnis - ne vieta.

      Panaikinti
  2. Reik pasakyt, nelabai suprantu, kokio velnio R. Maceikianecas savo straipsnio pradžioje ėmėsi Sienkevičiaus Pamuštpadį cituoti: jei kas nežinote, tas Pamuštpadis – lenkų sukurptos lietuvio karikatūros įkūnijimas: nelabai gudrus, naivus iki infantilumo, bet geros dūšios – vienžo, toks mažas vaikas suaugusiojo kūne, kuris be labiau subrendusių vyresniųjų (t.y. lenkų) priežiūros iš principo neišgyventų, nes nesugebėtų savimi pasirūpinti. Mano galva, jis nė velnio prie R. Maceikianeco straipsnio nedera.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-06-02 18:17

    Tos kelios eilutės iš Puškino eilėraščio, kurį jis paskyrė Voroncovui išverstos neteisingai. Matyt vertė kompiuterio programa

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va, čia tai įdomus pastebėjimas! Čia į kurią kalbą neteisingai išversta? Iš rusų į rusų? :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-06-03 12:37

      Iš rusų į lietuvių. Kratinys kažkoks

      Panaikinti
    3. A, atsiprašau, nesupratau. Kažkaip neužkliuvo už akių tas vertimas, o antrą kartą straipsnį "skenuoti" vien dėl to tingisi. Kur čia jis išverstas?

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2017-06-03 17:29

    PAGARBA - tikram LDK LIETUVIUI...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Sveiki

    Jūs ieškote finansavimo, kad galėtumėte iš naujo pradėti savo veiklą, kad įgyvendintumėte projektą arba įsigytumėte butą, bet deja, bankas pateikia jums sąlygas, kurias jūs negalite įvykdyti. Aš siūlau paskolas nuo 5 000 eurų iki 50 000 000 eurų ir daugiau visiems asmenims, kurie sugebės grąžinti palūkanas už 3 proc. Per metus. Taigi, jei jums reikia paskolos, kad išeitumėte iš aklavietės arba norėdami patenkinti savo asmeninius poreikius, galite susisiekti su mumis elektroniniu paštu, norėdami gauti paskolą per 48 valandas. Pasiūlymas galioja visiems rimtiems geros moralės asmenims.
    El. Paštas: celyalegria007@gmail.com

    NB: rimtai susilaikyti

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item