Peter Kwasniewski. „Dvasinio neraštingumo“ problema

Peteris Kwasniewskis yra vienas ryškiausių dabarties amerikiečių katalikų intelektualų. Jį galima būtų laikyti renesansiniu žmogumi, nes ...

Peteris Kwasniewskis yra vienas ryškiausių dabarties amerikiečių katalikų intelektualų. Jį galima būtų laikyti renesansiniu žmogumi, nes tai kartu puikus filosofas, teologas, kompozitorius ir muzikas, paskelbęs per 500 mokslinių straipsnių, išleidęs keletą knygą bei keletą savo muzikos kompozicijų rinkinių. Paskutinioji jo knyga „Resurgent in the Midst of Crisis: Sacred Liturgy, the Traditional Latin Mass, and Renewal in the Church“ [Atgimstanti krizės sukūry: Šventoji liturgija, tradicinės lotyniškosios Mišios ir Bažnyčios atnaujinimas], išleista prieš trejetą metų (Angelico Press, 2014) jau išversta į keletą kitų kalbų ir išleista Čekijoje, Lenkijoje bei Austrijoje, o taip pat ruošiami jos itališkas, ispaniškas bei prancūziškas leidimai. Autorius tvirtai pasisako už visos Katalikų Bažnyčios atsigręžimą į savo Tradiciją, ypač didelį dėmesį kreipiant į tradicinę liturgiją, tai yra į tai, ką II Vatikano susirinkimas pavadino visos krikščionių gyvenimo ir veiklos „fons et culmen“, tai yra, šaltiniu, iš kur visa kylą, ir viršūne, į ką visa tai veda. Pristatomame straipsnyje P. Kwasniewskis aptaria vieną opią ir nūdienos Bažnyčioje itin aštrią problemą, apie kurią dažnas nebesusimąsto — užmiršta ar prarasta ne tik dar ne taip seniai liturgijoje visuotinai naudota lotynų kalba, bet ištisas simbolių ir esminių dvasinių tiesų pasaulis, be kurio katalikų tapatybė menksta tapdama savo pačios karikatūra ar galiausiai išnyksta. Tad atgaivinti ir mokyti šio „dvasinio raštingumo“ yra daugiau, negu būtina. Šis straipsnis pirmą kartą paskelbtas š.m. balandžio 24 d. portale The New Liturgical Movement

***

Jei negali skaityti, bet kuri knyga bus užversta knyga, nes negalėsi įžvelgti prasmės. Kas nemoka skaityti arabiškai ar teksto, parašyto kirilica, tas tematys pluoštą keistai susuktų rašmenų, kurie neperduoda jokios žinios, nebent tokią: „Koks įdomus piešinys. Gaila, bet jis man nieko nereiškia“.

Ar ne keista ir net kiek baisoka, kad būtent taip nutinka su dauguma dabarties vyraujančios krypties katalikų, kai jie susiduria su dviejų tūkstančių metų Bažnyčios paveldu — jos liturgija, pamaldumo formomis, teologija ir magisteriumu? Po 1965-1975 m. laikotarpiu vykdyto didžiojo valymo ir Tikėjimo mokymo bei praktikavimo nulėkštinimo bei padarymo visiškai paviršutiniškais, ir kam daugumoje parapijų bei mokyklų iš esmės niekada taip ir nebuvo rimtai pasipriešinta ar mėginta pakeisti, mes susiduriame su dar viena vis didėjančia kliūtimi, trukdančia atkurti tradicinį Tikėjimą, o būtent su tuo, ką galima būtų pavadinti „dvasiniu neraštingumu“. Kai panaikinama simbolių kalba, žmonės nebegali perskaityti simbolių ir tuo būdu iš principo tampa atskirti nuo Bažnyčios turtų. Tai ne tas pats, kaip tuo atveju, kai kas nors tiesiog tingi ar yra pernelyg išsiblaškęs ar kažkuo kitu užsiėmęs, kad galėtų tai skaityti. Tai situacija, kuomet tiesiog nebesugebama perskaityti ir dėl to net nesuvokiama, kas prarandama ar ką galima iš to gauti. Ar tai pernelyg pesimistinis palyginimas? Nemanau. Įrodymus rasti nesunku. 

Laimingieji dėl to, kad šia prasme yra raštingi vienu ar kitu laipsniu, visų pirmą turi būti dėkingi Viešpačiui, kad buvo verti gauti tokio žinojimo malonę. Ji buvo suteikta tam, kad sustiprintų ir augintų mūsų gailestingąją meilę — pirmiausia Dievui, o po to ir artimui. Šią meilę mes praktikuojame ypatingu būdu mokydami dvasinio raštingumo katechumenus ir brolius katalikus. Šis ugdomasis darbas yra nepaprastai reikalingas mūsų laikais, nors jis, kaip bebūtų keista, labai menkai vertinamas. Jis nevertinamas dėl tos pačios aukščiau išsakytos priežasties — trūksta elementaraus supratimo, kad to tiesiog būtinai reikia. Aklas gimęs žmogus niekada nesužinos, ką reiškia matyti spalvas, ir jei kiti, jį supantys žmonės nuolat nekalbėtų apie jas, jis net ir nežinotų, jog tokios egzistuoja. Aklųjų bendrijoje be pagalbos iš šalies spalva niekada ir negalėtų būti pokalbio tema; iš tiesų, jei kas nors iš jų sugalvotų tokią sąvoką, kaip spalva, kiti veikiausiai iš jo tik pasijuoktų. 

Taip mes galime galvoti ir apie mūsų situaciją. Kaip protingi gyvūnai, mes mokomės klausydamiesi ir kalbėdami tam tikra kalba. Jeigu išaugtume miškuose, kaip koks sulaukėjęs vaikas, kurį išaugino vilkai, mes taip niekuomet ir neišmoktume nei kaip mąstyti, nei kaip kalbėti žmonių kalba; pats mūsų intelektualinis augimas sustotų. Arba, jei mes išaugame girdėdami tik vieną kalbą, nenuostabu, kad atsiduriame labai nepatogioje padėtyje, patekę į kitą kalbinę aplinką, kai tenka rankioti kalbos žodžius. (Tai ryškus kontrastas su tais europiečiais, kurie dėl savo istorijos ir geografinės jų šalių padėties išmoksta keleto kalbų jau nuo kūdikystės.) Dar visai neseniai katalikai augdavo išmokdami Bažnyčios kalbą — tai jos simbolių spindesys, jos liturginiai ritai ir speciali sakralinė muzika, švenčių ir pasninkų ciklas, jos katekizmas. Kai kurie, o būtent dvasininkai ir vienuoliai, išmokdavo dar ir gerokai reiklesnę, teologijos kalbą. Tačiau dabar didžioji dalis katalikų, įskaitant ir dvasininkiją, visa tai yra praradę. Išaugo jau kelios kartos katalikų, kurie temoka pasaulio kalbą, sekuliarią, pasaulietinę šneką, su keliomis menkutėmis katalikiškomis frazėmis, kurias galima būtų palyginti su tomis frazėmis, kurios surašytos Berlitzo pasikalbėjimų žodynėlyje, pavyzdžiui, „labas rytas“, „dėkoju“, „prašyčiau sąskaitą“ ir pan.

Ar bereikia tuomet stebėtis, kad kai vėl pradedame kalbėti tradicijos kalba, mums taip sunkiai sekasi ją išmokti, praktikuoti ir mokyti kitus, kad atsiranda tiek daug nepajėgių visa tai suprasti, o kai kurie iš jų netgi įsižeidžia, išgirdę ją kalbant, ir kuriuos taip sunku įtikinti, kad šią kalbą išmokti daugiau negu verta? Tai žmonės, kurie teigia: „Nustokite kalbėti ta svetima kalba — aš jos negaliu suprasti. Kalbėkite mano kalba. Niekas nebekalba ta senamadiška jūsų kalba. Ji jau atgyveno. Mes nuėjome tolyn. Jūs pasilikote klaidingoje istorijos pusėje“. 

Liūdna tai, kad tokie žmonės yra savotiškai įstrigę, jie negali suprasti gražių istorijų, lyrinių eilėraščių, veiksmingų maldų, mielųjų slėpinių, kuriuos katalikų kultūros šimtmečiai mums perdavė kažkada buvusia universalia kalba. Tad jie išties neturi žalio supratimo, ko jie yra netekę, ir negali suvokti, jog tai, ko jie yra netekę, yra didžioji katalikybės palikimo dalis — tai yra nelyg toji ledkalnio dalis po vandeniu palyginti su šiuolaikinės katalikybės ledkalnio viršūnėle. O jeigu nesupranti, tai kaip paprasta visa tai paniekinamai atmesti: „Neverta dėl to dėti jokių pastangų, nes aš ir taip galiu tarnauti Dievui ir išgelbėti savo sielą be viso šito“. Šie žmonės taip galvoja, nors tai yra netiesa. Kaip bebūtų, katalikų Tradicijos kalbos ir literatūros praradimas galiausiai leidžia įsivyrauti savotiškam primityvumo, emocionalumo ir bendrojo narciziškumo mišiniui, kuris atveda iki silpnaprotystės arba pamišimo, visiško bankroto arba nuolat besikeičiančios ideologijos. Katalikybė ne atsitiktinai, bet esmingai yra pagrįsta Tradicija; todėl tie, kurie nėra gyvybiškai ir giliai susivieniję su Tradicija, galiausiai atsidurs už jos ribų. Tai būtų galima pavadinti lėtaeige schizma. Kaip šv. Jeronimo laikais krikščioniškas pasaulis vieną dieną atsibudo pamatęs, kad tapo arijonišku, taip mūsų dienomis daugybė Katalikų Bažnyčios narių pabunda išvydę, kad tapo supasaulėjusiomis, liberaliai suprotestantėjusiomis ir modernistinėmis jos dalimis. 

Katalikams prireiks ypatingos atsivertimo malonės, kad jie patikėtų, jog tai, ko jie neteko, yra kažkas nuostabaus, kad jie pasitikėtų tais, kurie gali juos to išmokyti, kad jie dėtų pastangas, kurių reikia, norint išmokti šią, kaip ir kiekvieną kitą naują kalbą. Tradicionalistai [t.y. Tradicijos katalikai] turi jiems padaryti paruošiamąjį darbą: sukurti bendruomenes, kur būtų pakankamas kiekis tikinčiųjų, taip sakant, laisvai kalbančių Tradicijos kalba, ir kurie su Dievo pagalba sukurtų mažą visuomenę, visų laikų Bažnyčios mikrokosmą, kur Tikėjimo nesikeičianti tiesa ir begalinis vidinis grožis klestėtų ir skleistųsi išorėn. Tai atsitiks daugiausia deramai švenčiant tradicinę šventąją liturgiją — Mišias ir Dieviškąjį oficijų (liturgines valandas) bei laikantis įvairių liaudiškojo pamaldumo praktikų. Visa tai turi vykti ir per įvairius visuomeninius susibūrimus, katechezės mokymus, šeimose bei versle. Tie, kurie suvokia, kad kažko trūksta, kuriuos graužia tas jausmas, jog „čia turi būti kažkas daugiau“, ir kurie pradeda ieškoti, tiems pavyks atrasti tuos turtus, kurie gali išgydyti iš to prasminio skurdo, kuriame gyvenama. 

Ir paskutinė mintis. Kalbas, kurios buvo laikomos „mirusiomis“, prikelia tie, kuriems tai rūpi — geriausias to pavyzdys yra hebrajų kalbos atgaivinimas ir jos tapimas Izraelio valstybine kalba. Kažkas panašaus gali ir privalo būti padaryta ir Katalikų Bažnyčioje su lotynų kalba, o taip pat ir su visu teologiniu, kultūriniu ir liturginiu palikimu, kurį įkūnija ši gimtoji Vakarų krikščionybės kalba. Jeigu kam nors atrodo, kad tai neįmanoma, patikėkite, tikrai įmanoma. Viešpats, kuris padaugino keletą kepalėlių duonos ir kelias žuvis, tikrai yra pajėgus tą patį padaryti ir su mūsų pastangomis, jeigu mes būsime ne netikintys, bet tikrai tikintys. Kaip sakoma Šventajame Rašte, remiantis labiau pažodiniu vertimu, „nes Dievui nėra neįmanomo žodžio“ (Lk 1, 37).

Vertė Jonas Vilimas


Susiję

Straipsniai 4052732547909435604

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item