Martynas Vaitys. Nykstančios valstybės ir verslo skirtys

Politikai, eidami į rinkimus, visada mums žada daugiau darbo vietų, geresnes darbo sąlygas, oresnius darbo užmokesčius ir begalę kitų nuolaidų bei pasiūlymų, kurie būna susiję su privataus sektoriaus plėtra valstybėje. Dažniausiai jeigu jų kas paklausia, kaip tai turėtų atrodyti, tai vyresni kolegos pradeda kažką nebyliai mikčioti, o neišsilavinę jaunesnieji, su per dideliu pasitikėjimu savimi,  pasakoja apie užsienio investicijas, Teslos gigafactory prisiviliojimą ar dar kokius giga planus. Turiu jus nuvilti, viskas nėra taip paprasta. Dauguma šalių Europoje, kurios siekia to paties stambaus kapitalo prisiviliojimo, turi geriau išvystytą infrastruktūrą, geresnius demografinius rodiklius, patogesnę geografinę padėtį ir, kas svarbiausia, turi aiškias verslo ir valstybės veikimo erdvių skirtis. Stambusis kapitalas būdamas ypatingai mobilus rinkoje taip pat turi visus reikiamus resursus, jog su paskutiniais pinigais bet kada  žaibiškai galėtų pasitraukti iš valstybės, kaip jau atsitiko su Coca-Cola gamykla Alytuje. Todėl kalbėdami apie užsienio investicijas, pirmiausiai turime pažvelgti į dabartinius valstybės ir verslo santykius, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko Alytuje, o tada atsakyti į paprastus klausimus: ar stambiojo kapitalo įmonės Lietuvoje atlieka kažkokį visuomeninį vaidmenį? Ar valstybė gali įpareigoti stambųjį kapitalą investuoti į jos piliečius, o gal darbo vieta savaime yra investicija į visuomenės gerovę?

Politinė skirčių svarba

Dauguma jaunųjų politikų ne veltui stengiasi kalbėti apie sėkmingo verslo ir investicijų svarbą valstybei. Tai patikrinta rinkėjų telkimo technika rinkimų metu. Ypač aktuali industrinėse valstybėse, kuriose vienos gamyklos uždarymas reikštų, jog ištisas regionas netenka pagrindinio pajamų šaltinio. Todėl politikai, kandidatuojantys iš šių regionų į parlamentą, yra tiesiogiai susaistyti rinkėjų, kurių balsas priklauso nuo to ar jų darbas bus išlaikytas. Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento rinkimų kampanijoje Donaldas Trumpas labiausiai akcentavo amerikietiškų gamyklų ir kapitalo išlaikymą šalyje, kitaip sakant pabrėžė America‘s first retoriką, o tai davė lemiamą paspirtį rinkimų išvakarėse. Toliau sekęs šių pažadų pildymas puikiai apibrėžia kaip turėtų atrodyti verslo ir valstybės skirtys. Valstybės bendravimas su verslu turi apsiriboti tik vienu magišku žodeliu – mokesčiai. Norite iš šalies iškelti gamyklą į kokį trečiojo pasaulio užkampį? Nuostabu! Jeigu norėsite importuoti prekę į šalį, pasiruoškite milžiniškiems muito mokesčiams.

Tokia formali valstybės ir verslo skirtis yra būtina, jeigu norime išlaikyti subalansuotus šių dviejų polių santykius. Tačiau realybėje stambusis kapitalas neretai peržengia nacionalinio suvereno galios ribas, todėl savo interesus bando įtvirtinti politine įtaka ir iš jos gimstančiais įstatymais. Paprasčiau kalbant, kapitalas pradeda investuoti į įvairius visuomeninius institutus ar organizacijas. Šios kalba neva visuomenės ar mokslo, o iš tiesų verslo balsu. Tada prasideda biznis lanč kultūros aukso amžius, nes politikai šių darinių dėka vienu šūviu nušauna tris zuikius – prisivilioja naujų balsų, ideologiškai formuoja būsimą rinkėją ir išplečia savo įtaką visuomenėje. Finansinis korupcijos faktorius gali net neegzistuoti, nes politikui svarbiausia iškeisti žmonių interesą mainais į politinę galią ir stabilumą. Visai kaip seriale „Kortų namelis“, kuriame pagrindinis veikėjas Frankas Underwoodas išaiškina, jog didžiausia klaida politikui yra rinktis pinigus, o ne galią. Eligijus Masiulis pasirinko pinigus ir dabar yra politinė mumija, kitaip negu jo kolega G. Steponavičius. 

Lietuvos atvejis 

Lietuvoje, susiliejusios politinės ir verslo erdvės yra matomos kaip pozityvus veiksnys, kurio metu galima įsitraukti į įvairias veiklas, tiesiogiai formuojančias mūsų politinę dienotvarkę ar švietimą. Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys G. Steponavičius po to, kai buvo išsiaiškinti jo saitai su MG Baltics koncernu, teigė, kad privatūs susitikimai su verslininkais ir iš koncerno į Laisvės studijų centrą ateinančios įplaukos tėra normali Vakarų šalių praktika. Tai būtų normali praktika, jeigu šis bendradarbiavimas būtų griežtai juridiškai apibrėžtas, su iškeliamais aiškiais šio bendradarbiavimo tikslais ir iš to sekančios akivaizdžios naudos abejoms susitarimo šalims deklaravimu. Kokią gi naudą koncernui gali suteikti studijų centras? Tikime filantropija? Šiuo atveju, interesų konfliktas yra akivaizdus ne tik dėl neaiškaus kaštų ir naudos pasiskirstymo, bet ir dėl pagrindinio centro pajamų šaltinio (koncerno), kuris yra tiesiogiai įsitraukęs į korupcinį skandalą su šio centro idėjiniu globėju ir liberalų sąjūdžio partija. Pats Laisvės studijų centro tinklapis atrodo kaip tų iššokančių reklamų pagrindinės svetainės, kuriose siūloma atsiimti nemokamą mobilų ar automobilį. Visa šio studijų centro veikla atrodo lyg priedanga, skirta paslėpti užkulisiuose vykdomiems veiksmams. 

Tačiau nepaisant užčiuopiamo interesų konflikto, studijų centras sėkmingai infiltravosi į Lietuvos švietimo sistemą. Aplankyta apie 300 mokyklų, su moksleiviais kalbėjo liberalų sąjūdžio politikai ir šalininkai. Tačiau tokių apsilankymų metu, anot G. Steponavičiaus, politinė agitacija nebuvo vykdoma. Tai svarbi detalė: tokie „visuomeninių“ organizacijų ir verslo santykiai būtų vertinami kaip korupciniai, todėl turi bent deklaracijomis atsiriboti nuo aiškių politinių priklausomybių. Nepaisant to, aiškus ideologinis krūvis klausytojams aiškiai sufleruoja ir apie konkrečią politinę jėgą, kuriai atstovauja studijų centras. 

Būtent dėl šių priežasčių apima juokas, kai įvairiausi institutai pasiskelbia esą nepriklausomi nuo politikos, kai realybėje vykdo nuoseklią tam tikros politinės jėgos idėjinę programą ekonominiais,  valstybės ir verslo santykių klausimais. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kuris laikas nuo laiko publikuoja straipsnius, kuriuose kalba – be kitų temų – apie galimas Sodros reformas senatvės pensijų kaupimo srityje. Instituto reformų kelias paprastas - siūloma sumažinti valstybės vaidmenį senatvės pensijų kaupimo sistemoje ir atiduoti didžiąją dalį funkcijų darbdaviams, sudariusiems sutartį su privačiais bankais. Tai atitinka liberalų sąjūdžio poziciją senatvės pensijų klausimais. Ypač atsižvelgiant į faktą, jog dabartiniai liberalų sąjūdžio lyderiai yra buvę šio instituto direktoriai ar darbuotojai. Instituto tarybos sudėtyje taip pat galime sutikti universitete dirbantį akademiką, kurio mokslinis laukas niekaip nėra susijęs su ekonomika, banko valdybos narį ir kreditų paslaugas suteikiančios įmonės vadovą. Pats institutas ilgą laiką buvo remiamas to paties MG Baltics koncerno. 

Tokioje persipynusioje valstybės ir verslo santykių erdvėje, valstybei tampa nebeįmanoma formuoti žaidimo taisyklių, nes verslo uzurpuota intelektualinė ir viešoji erdvė ima diktuoti sąlygas politikai. Taip, metai iš metų liekame su tais pačiais rezultatais: mažiausiu neto vidutiniu darbo užmokesčiu Europoje, skylėtu biudžetu ir emigracijoje nykstančia tauta. 

Lietuvos stambiojo verslo tradicija

Lietuvos stambieji verslininkai, net ir tautos išsivaikščiojimo fone, generuoja su kiekvienais metais vis didesnį pelną. Štai prekybos tinklo Maxima-LT pelnas nuo 2014 iki 2015 metų išaugo nuo 59 milijonų iki 77 milijonų eurų. Tačiau nepaisant šio verslo augimo, valstybės gyventojų namų ūkio pajamos  ir toliau išlieka stabiliai tragiškos, kai penktadalis šalies gyventojų gyvena ties skurdo riba. Turime situaciją, kai Lietuvos stambiųjų įmonių darbuotojų atlyginimai nedidėja, nepaisant didėjančio įmonės pelno, o įmonių sumokamų mokesčių yra neužtektinai, kad algos pakiltų ir valstybės tarnautojams. Todėl telieka paklausti, kokia mums iš jūsų nauda? Verslininkai suskubtų atsakyti į šį klausimą teigdami, jog yra sukuriamos darbo vietos, sumokami atlyginimai, o jeigu darbuotojas yra nepatenkintas, tada gali išsilavinti, persikvalifikuoti ir gaus didesnį užmokestį. Tokia stambiųjų verslininkų logika absoliučiai neatspindi realybės, kada darbuotojas gyvena nuo algos iki algos ir todėl neturi už ką investuoti į savo įgūdžių tobulinimą. Lietuviškas stambusis verslas ir šioje vietoje yra tragiškas, nes jis nesukuria sąlygų savo darbuotojams tobulėti, nėra jokių investicijų apmokymams, jokio ryšio su savo darbuotojais, kurie apie karjeros mobilumą savo srityje, gali tik pasvajoti. 

Pasvajoti galima ir apie socialiai atsakingą verslą. Nėra jokių investicijų į švietimo sistemą, jokių labdarų, jokių esminių bendradarbiavimo sutarčių su mokyklomis, universitetais ar kolegijomis. Ir tik nereikia aiškinti, jog maksimalistas  ar  100 talentų programa yra kažkoks investavimas į Lietuvos ateitį. Visos šios parodomosios akcijos nėra vertos nė 1% stambiųjų įmonių pelno. Todėl nenuostabu, kad tokioje aplinkoje žmonės arba pasitraukia į šešėlį, arba emigruoja. Netrukus elementari demografija ima veikti, o darbuotojų nebesulaukiantis verslas, susigriebęs už galvos savęs klausia – ką daryti? 

Ką daryti jau žino investicinių nekilnojamojo turto projektų įmonės Hanner vadovas A. Avulis, neseniai pareiškęs, jog nekilnojamojo turto kaina kyla dėl brangios darbo jėgos. Reikia atsivežti darbo jėgą iš užsienio, taip brangiai prašantiems lietuviukams nušluostant nosis, jog per daug nori. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Jau dabar didžioji dalis Hanner vykdomų projektų yra prikimšti ukrainiečių ir baltarusių, o aukštos kvalifikacijos darbininkų tenka ieškoti Lenkijos rinkoje. Visa ši situacija nebūtų susiklosčiusi, jeigu iš parodomosios 100 talentų programos, būtų investuojama į profesines mokyklas, kuriose mokiniai dirbtų ne su iš po renovacijos nuluptų palangių metalais, o normaliomis žaliavomis ir technologijomis. Galbūt po tokių investicijų ir darbininko statusas taip negąsdintų akademiškai negabių mokinių imtis amatų, o po penkerių metų, aukštus standartus keliančius darbus atliktų lietuviai, o ne atsivežti darbininkai. 

Pabaigai 

Norint iš esmės pakeisti Lietuvos stambiojo verslo kultūrą, pirmiausiai reikia sutvarkyti iškreiptus valstybės ir verslo santykius. Užteks valstybei vaidinti progresyvią bendradarbę, kuri nuolankiai žada ir atsiprašinėja per įvairius investuotojų renginius, o sau meluoja, kad gali susitvarkyti su verslo uzurpuota viešąją erdve. To padaryti negalime, nes mus atstovaujantys politikai yra pernelyg silpni, jog galėtų atsisėsti prie vieno stalo su verslininkais ir juos įtikinti elgtis vienaip, o ne kitaip. Vyksta priešingai: verslo konfederacijos vadovo Valdo Sutkaus vieno griežtesnio laiško Seimo nariams užtenka, kad po kelių dienų Seime būtų užregistruotos jo padiktuotos darbo kodekso pataisos. Todėl tik kieta mokestinė rykštė gali pakeisti situaciją. Turi būti įvestas sankcijinis mokestis, kuris galiotų toms įmonėms, kurios savo noru neskiria 2% nuo kasmetinio pelno investicijoms į viešąjį sektorių. Nustatyti, nuo kokio pelno šis mokestis būtų taikomas ir koks būtų jo tarifas, yra ekonometrų darbo laukas. Tokios priemonės nėra socializmo kūrimas, bet save gerbiančios valstybės siunčiama žinia verslui, jog jie negali šalies viduje kurti atskirų valstybių, bet turi prisidėti prie visuomenės gerovės. Kitu atveju, demografinės ir ekonominės problemos ateityje iškels sąlygą verslui pasitraukti iš Lietuvos rinkos, arba subankrutuoti.